Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditiriaus AB Ūkio banko atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. kovo 29 d. nutarties dėl atsisakymo priimti pareiškėjo hipotekinio kreditoriaus AB Ūkio banko pareiškimą dėl išankstinio skolos išieškojimo iš skolininko R. B., bendraturtės Vilmos Bujanauskienės, civilinėje byloje Nr. P.2-1372-470/2011 pagal kreditoriaus AB Ūkio banko pareiškimą dėl išankstinio skolos išieškojimo iš skolininko R. B. ir bendraturtės V. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorius AB Ūkio bankas prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą, areštuoti įkeistą turtą bei raštu įspėti skolininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių.

Kreditorius pareiškime nenurodė, kokiu pagrindu (pagal įstatymą ar remdamasis sutartimi) vienašališkai nutraukė paskolos sutartį su skolininku;

Kreditorius nepateikė įrodymų, kad banko įspėjimas apie numatomą sutarties nutraukimą skolininkui ir įkeisto daikto savininkui buvo ne tik išsiųsti, bet ir įteikti;

Kreditorius nenurodė, nuo kurios datos laiko paskolos sutartį esant nutraukta.

Kreditorius prašyme dėl išlaidų išieškojimo įtraukė išlaidas (782 Lt), kurios patirtos organizuojant hipotekos lakšto išdavimą notariate (397 Lt), draudimo įmoką už įkeistą turtą (250 Lt.), žyminį mokestį (135 Lt). Todėl prašo sumažinti prašomas priteisti išieškojimo išlaidas iki 135 Lt ir tuo pagrindu padidinti 250 Lt (draudimo išlaidų) ir 397 Lt (lakšto įforminimo išlaidų) pagrindinę skolą;

Kreditorius įspėjo skolininką ir įkeisto turto savininkę apie sutarties nutraukimą ir pateikė teismui tą faktą patvirtinančius rašytinius įrodymus. Įspėjimai apie sutarties nutraukimą buvo siunčiami pagal skolininko ir įkeisto turto savininkės paskutinę bankui žinomą gyvenamą vietą, tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-3-241/2009 išaiškinimą dėl pranešimo adresatui įteikimo tvarkos.

Kreditorius nurodė, kad sutarties nutraukimo data yra nurodyta 2011-02-18 raštu Nr. 160-03-280 informuojant skolininką ir įkeisto turto savininkę, kad jiems nevykdant sutarties sąlygų per 2010-12-22 įspėjime nurodyta terminą, bankas nuo 2011-02-18 vienašališkai sutartį nutraukė.

Kartu su pareiškimu dėl trūkumų šalinimo pateikti rašytiniai įrodymai: vokų ir raštų 2010-12-22 ir 2011-02-18 raštai, PVM sąskaita faktūra RS Nr. 00445, mokėjimo nurodymas Nr. 874608, pranešimas apie draudimo įmokų mokėjimą, mokėjimo nurodymas Nr. 393354.

Kreditorius nepateikė įrodymų, jog nebuvo informuotas apie skolininko ir įkeisto turto savininkės gyvenamosios vietos pakeitimą, taip pat nepateikti įrodymai, kad skolininkas ir įkeisto turto savininkė vengė priimti banko dokumentus, nors tokius įrodymus, teismo nuomone, kreditorius pateikti privalėjo.

Kreditorius nori, kad būtų patenkintas 27 432,69 Lt reikalavimas, tačiau hipoteka apsaugota ne visa ši suma, o tik pagrindinis kreditoriaus reikalavimas, taip pat prašo priteisti palūkanas ir netesybas. Kreditoriaus reikalavimai apmokėti draudimo įmoką ir atlyginti lakšto įforminimo išlaidas nėra apsaugoti hipoteka, todėl kreditorius negali kelti reikalavimo juos atlyginti naudodamasis supaprastinta teisena.

Teismo nutartis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-3-241/2009 suformuotos praktikos, nors ją kreditorius nurodė savo pareiškime dėl trūkumų šalinimo. Visgi teismas šia praktika nesivadovavo, nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 2.165 straipsnių taikymo pasisakė, kad žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų-precedentų šios kategorijos bylose, todėl vadovaudamasis šiomis nuostatomis, teismas privalėjo įvertinti banko pateiktus įrodymus taip, kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas c. b. Nr. 3k-3-241/2009, nes šioje byloje nagrinėjamas identiškas klausimas.

Teismas be pagrindo nurodė, jog bankas privalo įrodyti, jog skolininkas ir įkeisto turto savininkė vengė priimti banko dokumentus, nes ši našta atitenka adresatui. Banko teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad skolininko ir įkeisto turto savininkės adresas sutampa su įkeisto turto adresu, todėl bankas negali pateikti įrodymų, kurie galėtų įrodyti, kad skolininkas ir įkeisto turto savininkė nėra pateikę bankui savo naujo adreso.

Nepagrįsta yra teismo išvada, kad daikto hipoteka neapima daikto draudimo atlyginimo, nes teismo išvados nesutampa su hipotekos lakšto 8 p., kuriame skolininkas įpareigotas mokėti draudimo įmoką už apdraudžiamą įkeistą turtą kyla iš kredito sutarties 11.1., 11.6. p, tame tarpekreditoriaus teise išieškoti išieškojimo išlaidas kyla iš sutarties 12.8 p.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl išankstinio skolos išieškojimo.

CK 6.218 str. 1 d. nustatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jei toks terminas nenurodytas – prieš trisdešimt dienų. Taigi įstatymo imperatyviai reikalaujama, kad antrajai sutarties šaliai privalo būti iš anksto pranešta apie numatomą sutarties nutraukimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009). Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d.) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Dėl to negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan. Jeigu asmuo šių pareigų neįvykdo, kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje (CK 2.17 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, CK įtvirtinta prezumpcija, nustatanti, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą (CK 6.166 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2009). Pagal kreditoriaus ir skolininko (įkeistų daiktų savininko) sudarytos sutarties 18.1 p. 1 papunktį visi pranešimai, ataskaitos ir susirašinėjimas, vykdant sutartį, įteikiami sutarties šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu arba siunčiami paštu kitos šalies sutartyje nurodytu adresu. Tos pačios sutarties 18.2 p. pasakyta: jeigu keičiasi sutartį pasirašiusių šalių adresai, banko sąskaitų numeriai, tai šalys nedelsdamos privalo apie tai informuoti viena kitą. Šalis, neįvykdžiusi šio reikalavimo, negali reikšti pretenzijų ar atsikirtimų, jog kitos šalies veiksmai, atlikti pagal paskutinius jai žinomus rekvizitus, neatitinka sutarties sąlygų arba jog ji negavo pranešimų, siųstų tais adresais. Nagrinėjamu atveju kreditorius skolininkams R. B. ir V. B. registruotu paštu išsiuntė 2010-12-24 įspėjimus Nr.160-03-958 ir 160-03-959, kuriais įspėjo, jog per nustatytą terminą (iki 2011-01-10) neįvykdžius įsipareigojimų, bankas vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį, nes skolininkai nevykdo sąlygų, numatytų kredito sutartyje. Įspėjimas apie susidariusį įsiskolinimą ir kredito sutarties nutraukimą buvo išsiųstas skolininkams paskutiniu kreditoriui žinomu jų gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini) ). Šis skolininkų gyvenamosios vietos adresas yra nurodytas 2010-02-11 kreditoriaus ir skolininkų susitarime Nr. 06-004/10 dėl kredito suteikimo bei teismų informacinės sistemos „Liteko“ išraše apie skolininkų deklaruotą gyvenamąją vietą, kur taip pat nurodyta, kad jie gyvena (duomenys neskelbtini) . Kreditorius įkeistų daiktų savininkams 2011-02-18 išsiuntė pranešimus Nr. 160-03-281, Nr. 160-03-280, kur nurodė, kad skolininkai nevykdo įsipareigojimo grąžinti kreditą, tačiau skolininkams siųsti dokumentai nebuvo įteikti ir grįžo su žyma „užsienyje“, todėl kredito sutartis nuo 2011-02-18 nutraukta, o kreditorius kreipėsi į teismą, prašydamas pradėti skolos išieškojimo procedūrą. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad kreditorius tinkamai informavo skolininkus (įkeistų daiktų savininkus) apie vienašališką sutarties nutraukimą, todėl pirmosios instancijos teismas priimti kreditoriaus pareiškimą atsisakė nepagrįstai. Taip pat pagrįstai apeliantas nurodo, kad sutartinės hipotekos lakšto 8 p. be kitų sąlygų nurodyta, kad įkeitimas užtikrina reikalavimą tos apimties, kokia yra patenkinimo momentu, įskaitant palūkanas, netesybas, taip pat išieškojimo išlaidas. Priverstinio skolos išieškojimo atveju išieškojimą vykdyti iš visų prievolės vykdymo užtikrinimui įkeistų objektų vienu metu.

Atsižvelgiant į minėtus motyvus, darytina išvada, jog atskirajame skunde nurodyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taigi atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.