- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-22
- Bylos Nr.
- e2A-1425-934/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17021-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- K. B.
- Atsakovas
- D. K.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-28 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės K. B. ieškinį atsakovei D. K. dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė pateiktu patikslintu ieškiniu prašė pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė ieškovės nuosavybė bei priteisti iš atsakovės ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 26-31).
2. Ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su J. B.. Gyvenant santuokoje darbo deputatų tarnybos vykdomasis komitetas 1972-10-12 priėmė sprendimą suteikti J. B. ir ieškovei 4 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini) (anksčiau – (duomenys neskelbtini)). (duomenys neskelbtini) ieškovė nutraukė santuoką su sutuoktiniu J. B., tačiau iki jo mirties (duomenys neskelbtini) abu gyveno bute. (duomenys neskelbtini) ieškovė sudarė santuoką su J. S. ir pradėjo kartu gyventi ieškovės bute. 1991-12-16 ieškovė ir Karoliniškių seniūnija sudarė sutartį, kurios pagrindu ieškovė nusipirko butą. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės sutuoktinis J. S., po kurio mirties paaiškėjo, kad 2009-01-12 jis sudarė testamentą, kuriuo visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, o taip pat turtines ir neturtines teises, paliko atsakovei. Notarų biure pradėta paveldėjimo pagal J. S. testamentą ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo atsakovei procedūra, ½ dalis buto yra įtraukta į paveldimų daiktų sąrašą, nors butas priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise, todėl jokia jo dalis negali būti paveldėta atsakovės. Butas skirtas ieškovei (jos šeimai) gyvenant santuokoje su J. B., o ne santuokoje su J. S.. Tuo metu, kai butas buvo suteiktas, nebuvo galimybės įsigyti jį privačios nuosavybės teise. 1972 m. ir vėliau iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, butų suteikimas buvo siejamas su konkrečiu asmeniu ir jo šeima, t.y., butai buvo skirstomi tam tikra eilės tvarka, jų plotas priklausė nuo šeimos narių skaičiaus, buto skyrimas priklausė nuo asmens darbo vietos, užimamų pareigų ir kitų su asmeniu ir jo šeima susijusių aplinkybių. Atgavus nepriklausomybę ir atsiradus privačios nuosavybės institutui, asmenims, kuriems iki nepriklausomybės buvo suteikti butai, buvo leista tokius butus privatizuoti, t. y. buvo formaliai užbaigiamas nuosavybės teisės į atitinkamą butą įteisinimas. Sutartys dėl tokių butų įsigijimo privačion nuosavybėn buvo sudaromos ne su bet kuo, o tik su butų nuomininkais ar jų šeimos nariais, šeimos nariai turėjo susitarti dėl buto pirkimo, dėl to kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkais). Kadangi butas buvo skirtas ieškovei gyvenant santuokoje su J. B., J. S. laikėsi nuostatos, kad butas turėtų būti privatizuojamas ieškovės, kaip asmeninė jos nuosavybė. J. S. gyveno bute, tačiau niekada nesiekė jo privatizuoti, todėl sutartį sudarė ieškovė. Sutartyje nurodoma, kad buto pirkėja yra ieškovė, nėra nenurodoma, kad butas perkamas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, kad J. S. yra buto bendrasavininkas. Didesnė dalis buto kainos, t. y. 17 187,00 iš 32 187,00 rublių, sumokėta ieškovei priklausančiomis valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių, todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe. 15 000,00 rublių sumokėta ieškovei priklausančiais grynaisiais pinigais. Šią sumą ieškovė sutaupė nuo 1958 metų dirbdama medike ir gyvendama su J. B., kadangi jo gaunamas atlyginimas buvo tris kartus didesnis nei daugumos. Ieškovė gyveno pasiturinčiai, turėjo visas galimybes taupyti ir tai darė.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovės visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 74-79).
4. Atsiliepime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos tėvas J. S., kuris buvo sudaręs santuoką su ieškove. Jie gyveno ginčo bute. J. S. savo gyvenamąją vietą ginčo bute buvo deklaravęs nuo 1985-05-22. 2009-01-12 jis sudarė testamentą, kuriuo visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliko atsakovei, todėl yra pradėta paveldėjimo pagal testamentą ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo atsakovei procedūra. Atsakovė turėtų paveldėti ½ dalį ginčo buto. Ieškovė nepateikė į bylą rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad turtas buvo įgytas tik iš asmeninių jos lėšų, ir kad turtas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė neįrodė, jog visi 10 000,00 rublių yra jos investiciniai čekiai. Ši suma atitinka ne vieno, o dviejų asmenų valstybės vienkartinių išmokų sumą (po 5 000,00 rublių). Vien ta aplinkybė, kad buvo atidaryta viena sąskaita ieškovės vardu, nereiškia, kad joje buvo tik ieškovės lėšos. Asmenims, kuriems paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita kompensacija, buvo atidaromos asmeninės arba bendros šeimos narių investicinės sąskaitos, taigi šeimos sąskaita galėjo būti atidaroma vieno sutuoktinio vardu, to net nenurodant. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nuostatomis, asmenims, kuriems iki 1990 m. gruodžio 31 d. sukako 35 metai, t. y. ieškovei ir jos tuometiniam sutuoktiniui, galėjo būti išmokama maksimali vienkartinė 5000 rublių suma kiekvienam. Taigi akivaizdu, jog ieškovės vardu atidarytoje sąskaitoje buvo laikomos abiejų sutuoktinių vienkartinės išmokos. Kita dalis lėšų – 15 000,00 rublių – sukaupta abiejų sutuoktinių per septynerius santuokos ir bendro gyvenimo metus ir yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Su ieškiniu nėra pateiktas nei vienas įrodymas, paneigiantis šį faktą. Atsakovės tėvas dirbo autoservise, todėl ieškovės šeima galėjo taupyti. Svarbus buto įsigijimo momentas (1991 m.), o ne tai, kam butas skirtas naudotis 1972 metais. Nėra pagrindo buto suteikimo naudotis prilyginti buto perleidimui nuosavybėn. Iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) naujos redakcijos įsigaliojimo įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Be to, ieškovei turėjo būti žinoma, kad pagal galiojusius teisės aktus visas santuokoje įgyjamas turtas tampa bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes prieš buto privatizaciją abu sutuoktiniai 1991-09-11 sudarė susitarimą, kad butas bus privatizuojamas ieškovės vardu, bet tame pačiame susitarime yra nurodyta, jog jiems abiem yra žinomas SŠK 21 straipsnio turinys, t. y. kad turtas, nors ir yra įgytas vieno iš sutuoktinių, bet jų santuokos metu yra bendroji jungtinė abiejų sutuoktinių nuosavybė. Jeigu J. S. nebūtų laikęs savęs buto bendrasavininku, jis nebūtų palikęs testamento, kuriame nurodomas ir nekilnojamasis turtas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinio reikalavimus. Papildomai paaiškino, kad J. B. atlyginimas buvo 350,00 rublių, ieškovė dirbo ir galėjo susitaupyti lėšų iš gaunamo atlyginimo. Iki santuokos su J. S. ieškovė turėjo susitaupiusi 12 000,00 rublių, santuokos su juo metu susitaupė 3 000,00 rublių. J. S. savo asmeninių santaupų į šeimos biudžetą neįnešė. Santuokoje su J. S. bendrų pinigų neturėjo, iškovė dirbo 1,5 etato, per mėnesį uždirbdavo po 210,00 rublių, mokėjo už butą. Privatizuojant butą apie tuo metu galiojusio SŠK 21 straipsnį jai niekas neaiškino.
Šalies argumentai
6. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu palaikė ieškinį jame nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad orderio pagrindu ieškovei, J. B. ir dar dviem šeimos nariams buvo suteiktas butas. J. S. ginčo bute gyveno tik šeimos nario statusu. Įrašas apie ieškovės investicinius čekius padarytas 1991-09-14. 1991 m. kovo mėnesį skiriant vienkartines išmokas ieškovė turėjo 5000,00 rublių, tačiau 1991-06-28 patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 253 dėl indeksacijos taikant koeficientą 2, 1991-07-04 priimtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 262 palikta nuostata dėl indeksavimo taikant koeficientą 2. Todėl kai ieškovė atvyko pildyti sąskaitos atidarymo dokumentų, indeksavus jai priklausančią sumą gavosi 10 000,00 rublių suma. Tokio dydžio vienkartinė išmoka ir įrašyta į taupomąją knygelę. Jei ieškovės ir atsakovės tėvo sąskaita butų buvusi bendra, joje, taikant indeksaciją, būtų buvusi 20 000,00 rublių suma.
II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-02-28 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės K. B. atsakovės D. K. naudai 2 200,00 teisinės pagalbos išlaidų (1 t., b. l. 174-182).
8. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:
11.1. Ieškovės nuosavybės teisė į ginčo butą atsirado tik jį privatizavus, todėl ieškovės argumentai dėl to, kad butas buvo suteiktas ieškovei esant santuokoje su J. B., reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo įgijimo nuosavybės teise, neturi;
11.2. Susitarimas privatizuoti butą vieno iš sutuoktiniu vardu nepaneigia SŠK 21 straipsnyje įtvirtintos santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcijos, taip pat nėra vertinamas kaip valios įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn išraiška. Iš pateiktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų nustačius, kad ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą ieškovės ir J. S. santuokos metu, sutuoktiniai gyveno jame kaip šeima, butas buvo privatizuotas būtent šeimos reikmėms, o ne ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, J. S. naudojosi butu kaip savu, teismas konstatuoja, kad butas buvo sutuoktinių įgytas jungtinės nuosavybės teise;
11.3. Pagal Butų privatizavimo įstatymo, SŠK ir CK nuostatas bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, asmeninių lėšų panaudojimas negali būti pagrindu pripažinti ginčo butą asmenine atsakovės nuosavybe, todėl privatizuojant butus pagal Butų privatizavimo įstatymą, butai, įsigyti už vieno sutuoktinio asmenines lėšas (ar investicinius čekius), laikytini bendrąja sutuoktinių nuosavybe;
11.4. Į bylą pateikta buto privatizavimo sutartis patvirtina, kad 15 000,00 rublių už ginčo butą buvo sumokėti grynaisiais pinigais, tačiau į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tai buvo asmeninės ieškovės santaupos, o šią aplinkybę ieškovė grindžia tik savo paaiškinimais. Atsižvelgdamas į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog turėjo 15 000,00 rublių asmeninių santaupų ir kad būtent iš jų sumokėta už ginčo butą;
11.5. Bylos duomenimis, vienkartinių išmokų mokėjimo metu, J. S. gyveno santuokoje su ieškove, todėl turėjo galimybę perleisti jai savo investicinius čekius. Nesant į bylą pateiktų duomenų, kad J. S. vardu buvo atidaryta kita investicinė sąskaita, įvertinant tai, kad pareiga teikti įrodymus ir, atitinkamai, pasekmės, jei tokie įrodymai nepateikti, tenka būtent ieškovei, siekiančiai įrodyti, kad butas įgytas iš jos asmeninių lėšų, darytina išvada, kad ieškovė neabejotinų šios aplinkybės įrodymų į bylą nepateikė. Atsižvelgdamas į išdėstytas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, esant tikėtiną atsakovės nurodytą aplinkybę, jog ieškovės investicinėje sąskaitoje buvo tiek jos, tiek sutuoktinio investiciniai čekiai, ką patvirtina joje įvardintas, kitokiomis aplinkybėmis nepaaiškintas pradinės vienkartinių išmokų sumos dvigubas dydis;
Šalies argumentai
11.6. Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo butas įsigytas iš jos asmeninių lėšų, t. y. neįrodė vienos iš būtinų turto pripažinimui asmenine nuosavybe sąlygų, todėl jos pateiktas ieškinys dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe atmetamas. Nagrinėjamu atveju atsakovės didesnis indėlis privatizuojant butą neįrodytas, todėl teismas, nustatydamas sutuoktinių bendro turto dalis, neturi teisinio pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė K. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-28 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme; grąžinti ieškovei permokėtą žyminio mokesčio dalį; priteisti iš atsakovės D. K. ieškovės K. B. naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 1-13).
10. Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reguliuojančias santuokoje įgyto turto pripažinimą asmenine nuosavybe, kadangi spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti ginčo butą asmenine ieškovės nuosavybe, apsiribojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių tekstų perrašymu, cituodamas jas tuo aspektu, kad vienam iš sutuoktinių privatizavus butą, jis tampa sutuoktinių bendra jungtine nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino įrodymų ir ieškovės paaiškinimų dėl valios įsigyti butą asmeninės nuosavybės teise, kadangi visuma ieškovės pateiktų paaiškinimų patvirtina, kad ji suvokė ir aiškiai išreiškė valią dėl buto įsigijimo asmeninėn nuosavybėn, todėl buto įgijimui ji naudojo savo asmenines lėšas ir tarp sutuoktinių šiuo klausimu buvo sutarimas, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šių ieškovės teiginių ir pateiktų įrodymų;
13.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai ieškovei skirtų valstybinių vienkartinių išmokų nepripažino jos asmenine nuosavybe. Teismas netinkamai vertino taupomosios knygelės įrašus ir nepagrįstai vertino, kad joje esantys įrašai reiškia, kad vienkartinės išmokos buvo ne asmeninė ieškovės nuosavybė, o bendros su J. S.;
13.3. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu įrašų Taupomojoje knygelėje vertinimu, kuris buvo atliktas juos lyginant su Vyriausybės nutarimais, reglamentavusiais indeksavimą. Teismas, nustatydamas, kad ieškovės knygelėje yra per daug vienkartinių išmokų, vadovavosi indeksavimą reglamentuojančiais Vyriausybės nutarimais ir apie tai, kad ieškovė turėjo daugiau išmokų, sprendė pagal tai, kad knygelėje esantys įrašai nesutampa su Vyriausybės nutarimais, taip pat analizavo, kokie įrašai turėjo būti ir pan., tačiau toks teismo vertinimas buvo šališkas ir pagrįstas prielaidomis, kadangi jokie įrodymai nepatvirtina, kad ieškovės taupomojoje knygelėje esantys įrašai apima ir kitų asmenų išmokas, juo labiau, kad apima J. S. vienkartines išmokas.
13.4. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė negalėjo turėti sutaupiusi 15 000,00 rublių iki santuokos su J. S.. Teismas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių, jo vertinimu, ieškovė nurodytos sumos negalėjo būti sutaupiusi. Priešingai, byloje yra užfiksuoti ieškovės parodymai, kad įmoka už butą grynaisiais pinigais buvo sumokėta jos asmeninėmis lėšomis;
13.5. Teismas ieškovės paaiškinimų nevertino kaip leistinos įrodinėjimo priemonės, todėl ieškovės nurodytų aplinkybių nepagrįstai nelaikė įrodytomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos civilini proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio nuostatas, kadangi jokie įrodymai teisėjui neturi iš anksto nustatytos galios. Atsakovė jokių įrodymų, paneigiančių taupomosios knygelės įrašus nepateikė, apsiribodama teiginiais apie per dideles sumas;
13.6. Pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį dėl trūkumų šalinimo, kurioje nurodė, kad žyminis mokestis turi būti mokamas nuo visos buto vertės, todėl dėl poreikio skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantė pirmosios instancijos teismo nutarties neskundė, sumokėjo 1 086,00 Eur dydžio žyminį mokestį, tačiau mano, kad ieškovei ir taip priklauso ½ buto, todėl žyminį mokestį ji turėjo mokėti nuo pusės buto vertės, kadangi būtent toje dalyje vyksta ginčas. Teikiant apeliacinį skundą, kurio priėmimo klausimą svarstys tas pats pirmosios instancijos teismas, apeliantė sumoka tokio paties dydžio žyminį mokestį, kaip ir pateikiant ieškinį, tačiau prašys apeliacinės instancijos teismo peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų klausimą žyminio mokesčio dalyje ir grąžinti Ieškovei jos permokėtą dalį.
Atsiliepimas
11. Atsakovė D. K. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė atmesti apeliantės K. B. apeliacinį skundą kaip visiškai nepagrįstą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-28 sprendimą nepakeistą; priteisti iš apeliantės K. B. atsakovės D. K. naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokatų suteiktas teisines paslaugas rengiant šį atsiliepimą į apeliacinį skundą. (2 t., b. l. 17-28).
12. Atsiliepimo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:
Šalies argumentai
15.1. Apeliantės teiginys, kad byloje yra įrodymai apie visas būtinas sąlygas, ir valią, ir lėšų priklausomybę asmeniškai ieškovei, yra neatitinkantis tikrovės, kadangi ieškovė akivaizdžiai nepagrindė visų CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytų sąlygų egzistavimo. Atsakovės tėvas mokėjo už butą kartu su savo sutuoktine, laikė butą jų bendra šeimos nuosavybe, maža to – J. S. remontavo ginčo butą, ir šios aplinkybės ieškovė net neginčijo;
15.2. Susitarimas privatizuoti butą vieno sutuoktinio vardu ne tik kad nepaneigė turto bendrumo prezumpcijos, tačiau kaip tik pagrindžia turto įsigijimą bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Ieškovei neabejotinai turėjo būti žinoma, kad pagal galiojusius teisės aktus visas santuokoje įgyjamas turtas tampa bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes prieš buto privatizaciją abu sutuoktiniai 1991-09-11 sudarė susitarimą (pridėtas atsakovės su atsiliepimu į ieškinį, gautas iš savivaldybės archyvo), kad butas bus privatizuojamas ieškovės vardu, bet tame pačiame susitarime yra nurodyta, jog jiems abiems yra žinomas SŠK 21 straipsnio turinys – t.y. kad turtas, nors ir yra įgytas vieno iš sutuoktinių, bet jų santuokos metu, yra bendroji jungtinė abiejų sutuoktinių nuosavybė. Būtent šis įrašas patvirtina, kad butą privatizuoti siekė abu sutuoktiniai – tiek ieškovė (apeliantė), tiek ir jos sutuoktinis J. S.;
Žemesnės instancijos teismas
15.3. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas ieškovės paaiškinimų nevertino kaip leistinos įrodinėjimo priemonės ir ieškovės nurodytų aplinkybių nepagrįstai nelaikė įrodytomis, neatitinka tikrovės, kadangi pirmosios instancijos teismas vertino abiejų šalių paaiškinimus ir tai sprendime akcentavo. Apeliantė visiškai ignoruoja faktą, kad teismas, visų pirma, privalo vadovautis įstatymais, o ne vien tik ieškovo ar atsakovo paaiškinimais, t.y. teismas privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos CK 3.89 straipsnio nuostatomis dėl turto priklausomybės nustatymo asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei;
15.4. 15 000,00 rublių suma buvo sukaupta abiejų sutuoktinių per bendrus septynerius santuokos ir bendro gyvenimo metus ir neabejotinai yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teiginiai, kad atsakovės tėvas neva neprisidėjo prie šeimos poreikių, yra nekorektiškas ir nesuprantamas, kadangi atsakovas visą laiką dirbo autoservise, ir šis darbas suteikė galimybę užtikrinti ženkliai geresnę materialinę padėtį, ypač tarybiniais laikais, todėl ieškovės šeima neabejotinai galėjo taupyti ir neblogai gyventi, juolab taip vadinamo „deficito“ laikais;
15.5. Ieškovė (apeliantė) painioja teisę gauti iš valstybės butą orderio pagrindu, kurioje ji buvo įrašyta kaip savo pirmojo sutuoktinio B. šeimos narys, su teise privatizuoti butą jai sudarius naują santuoką su J. S. ir tuo pagrindu mirusįjį atsakovės tėvą įregistravus ginčo bute kaip šeimos narį. Taip kad atmestinas kaip nepagrįstas ieškovės apeliacinio skundo argumentas, jog J. S. neturėjo teisės privatizuoti ginčo buto ir to nesiekė. Priešingai – jo siekį patvirtina susitarimas dėl buto privatizavimo, tiek tame susitarime esantis įrašas, jog tiek jam, tiek ir ieškovei suprantamas SŠK 21 straipsnio turinys;
15.6. Vien ta aplinkybė, kad buvo atidaryta viena sąskaita ieškovės vardu visiškai nereiškia, kad joje buvo tik ieškovės lėšos, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi, kurioje numatyta, jog asmenims, kuriems paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita kompensacija, atidaromos asmeninės arba bendros šeimos narių investicinės sąskaitos, kuriose įrašomos paskirtų valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų, papildomai skiriamų pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, sumos, taigi šeimos sąskaita galėjo būti atidaroma vieno sutuoktinio vardu, to net nenurodant;
15.7. Asmenims, sulaukusiems 35 metų (t.y. ieškovei ir jos sutuoktiniui), galėjo būti skiriama maksimali vienkartinė 5 000,00 rublių, o ne 10 000,00 rublių išmoka kiekvienam iš sutuoktinių. Taigi akivaizdu, jog ieškovės vardu atidarytoje sąskaitoje buvo laikomos abiejų sutuoktinių vienkartinės išmokos ir kitos kompensacijos, kurios ir sudarė įstatyme numatytą dviejų tokio amžiaus asmenų išmokos sumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
14. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės K. B. ieškinys atsakovei D. K. dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe, pagrįstumo ir teisėtumo.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
15. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reguliuojančias santuokoje įgyto turto pripažinimą asmenine nuosavybe. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių tekstų perrašymu, tačiau nepagrįstai nevertino įrodymų ir ieškovės paaiškinimų dėl valios įsigyti butą asmeninės nuosavybės teise, kadangi visuma ieškovės pateiktų paaiškinimų patvirtina, kad ji suvokė ir aiškiai išreiškė valią dėl buto įsigijimo asmeninėn nuosavybėn. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
16. Pažymėtina, kad tiek buto įsigijimo metu galiojusio SŠK 21 straipsnyje, tiek 2001-07-01 įsigaliojusio CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Įstatymuose (SŠK 22 straipsnyje, CK 3.89 straipsnyje) numatyta ir asmeninė sutuoktinių nuosavybė, tačiau kiekvienu atveju turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių faktas turi būti įrodinėjamas paneigiant bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Toks faktas turi būti įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).
17. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).
18. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-687/2020; 2018-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).
19. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, prašydama pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) yra jos asmeninė nuosavybė, nurodė, jog 1991-09-11 pareiškimu J. S. ir K. B. aiškiai susitarė, kad ginčo butas bus įgyjamas ieškovės vardu. Be to, nors J. S. ir gyveno ginčo bute, tačiau jis niekada nesiekė jo privatizuoti, butą laikė ieškovės nuosavybe ir niekada nemokėjo už jį jokių įmokų.
Žemesnės instancijos teismas
20. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, jog 1991-09-11 pareiškimu ieškovė ir J. S. susitarė, jog ginčo butas bus privatizuojamas K. B. vardu ir ji bus nurodoma, kaip perkamo buto savininkė, tačiau minėtame pareiškime taip pat nurodyta, kad pareiškimo šalims yra žinomos SŠK 21 straipsnio turinys (1 t., b. l. 69). SŠK 21 straipsnio 3 dalyje, galiojusioje 1991-09-11 pareiškimo sudarymo metu, buvo numatyta ir nuostata, jog susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis). Dėl išdėstytų aplinkybių sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tiek ieškovei, tiek jos sutuoktiniui J. S. buvo žinomos aplinkybės, kad nepriklausomai nuo to, kurio vardu įforminta buto pirkimo – pardavimo sutartis, butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl 1991-09-11 pareiškimas nepaneigė SŠK įtvirtintos santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcijos.
21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad sutuoktiniams privatizuojant butus, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių, butai buvo parduodami šeimoms bendram naudojimui, todėl nustačius, kad butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas pripažintinas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2007). Butai sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo butas buvo privatizuotas 1991-12-16, t.y. ieškovei esant santuokoje su J. S., todėl,vadovaujantis įstatyminiu reglamentavimu ir teismų praktika, ginčo butas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
22. Apeliantės skunde nurodyti argumentai, kad atsakovės tėvas J. S. nelaikė savęs buto savininku ir niekada nesiekė jo privatizuoti, bei kad niekada nemokėjo jokių įmokų už ginčo butą, yra grindžiami išimtinai tik pačios ieškovės, suinteresuotos bylos baigtimi, paaiškinimais, nepateikiant jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas remiantis vien apeliantės paaiškinimais neturi pakankamo pagrindo daryti išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo (CPK 176 straipsnis, 178 straipsnis).
23. Apeliaciniame skunde apeliante pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai ieškovei skirtų valstybinių vienkartinių išmokų nepripažino jos asmenine nuosavybe bei nepagrįstai vertino, kad taupomojoje knygelėje esantys įrašai reiškia, jog vienkartinės išmokos buvo ne asmeninė ieškovės nuosavybė, o bendros su J. S..
24. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos butų privatizavimo 9 straipsnio 1 dalis reglamentavo, kad už perkamą gyvenamą namą, butą turėjo būti atsiskaitoma Lietuvoje galiojančiais pinigais, konvertuojama valiuta, valstybės išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis. Pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį, investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valkstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).
25. Mokėtinos vienkartinės išmokos dydžiai buvo nustatyti 1991-03-29 Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarime Nr. 108 „Dėl vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“, kurio 1.1. punkte buvo įtvirtina, kad asmenims, kuriems iki 1990-12-31 sukako 35 metai, buvo skiriama vienkartinė 5 000,00 rublių išmoka. Vadinasi, tiek apeliantė, tiek ir jos sutuoktinis J. S. galėjo gauti po 5 000,00 rublių vienkartinę išmoką.
26. Byloje nustatyta, kad ieškovės pateiktoje taupomojoje knygelėje nurodyta 10 000,00 rublių dydžio vienakartinė išmoka (1 t., b. l. 18). Kad minėta 10 000,00 rublių suma priklausė asmeniškai apeliantei, o ne buvo gauta kartu su sutuoktiniu J. S., apeliantė įrodinėjo 1991-03-29 nutarimo Nr. 108 „Dėl Valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ nuostatomis (toliau – Nutarimas Nr. 108). Pasak apeliantės, Nutarimo Nr. 108 2 punkte buvo numatyta, kad valstybės vienkartinės išmokos pažyma išduodama asmeniškai šios išmokos gavėjui, kuris pasirašo specialioje išduodamų pažymų registravimo knygoje. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje buvo nurodyta, kad asmenims, kuriems paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita kompensacija, atidaromos asmeninės investicinės sąskaitos, kuriose įrašomos paskirtų valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų, papildomai skiriamų pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, sumos. Apeliantės teigimu, jos pateiktoje taupomojoje knygelėje yra įrašai apie tik jai priklausiusias sumas, kadangi yra nurodytas vienos pažymos, kurios pagrindu atidaryta sąskaita, numeris.
27. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 11 straipsnio 5 dalis taip pat numatė, kad asmenims, kuriems paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita kompensacija, galėjo būti atidaromos asmeninės arba bendros šeimos narių investicinės sąskaitos, kuriose įrašomos paskirtų valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų, papildomai skiriamų pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, sumos. Iš minėtos normos seka, kad gavus vienkartinę išmoką galėjo būti atidaroma ir viena sąskaita, skirta abiems sutuoktiniams (šeimos nariams), todėl aplinkybė, jog buvo atidaryta viena sąskaita ieškovės vardu, nereiškia, kad joje galėjo būti tik asmeninės ieškovės asmeninės lėšos. Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra duomenų, kad J. S. vardu buvo atidaryta kita investicinė sąskaita. Tokių duomenų nepateikė ir apeliantė.
28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantė į bylą nepateikė ir pažymos, kurios pagrindu buvo atidaryta sąskaita ieškovės vardu, todėl teismui nėra galimybės įsitikinti, kad minėta pažyma ieškovei buvo skirta 10 000,00, o ne 5 000,00 rublių dydžio vienkartinė išmoka. Kad byloje nėra pažymos, kurios pagrindu buvo atidaryta vienkartinių išmokų sąskaita, patvirtino ir pati apeliantė pateiktame apeliaciniame skunde, nurodydama, kad teismas neturėjo duomenų (t. y. išlikusios pažymos, kurios pagrindu buvo atidaryta vienkartinių išmokų sąskaita), kurių pagrindu būtų galėjęs patikrinti įrašo taupomojoje knygelėje tikrumą. Įvertinus nurodytas aplinkybes taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad nesant jokių kitų įrodymų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti ir paneigti rašytiniame įrodyme (taupomojoje knygelėje) esančios informacijos, kadangi būtent ieškovei, o ne teismui, įrodinėjančiai, kad ginčo butas buvo pirktas už jos asmenines lėšas, kyla pareiga įrodyti taupomojoje knygelėje esančių įrašų tikrumą (CPK 178 straipsnis).
29. Apeliantė pateiktu skundu taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrašų Taupomojoje knygelėje vertinimu, kuris buvo atliktas juos lyginant su Vyriausybės nutarimais, reglamentavusiais indeksavimą. Skunde pažymėjo, jog teismas, nustatydamas, kad ieškovės knygelėje yra per daug vienkartinių išmokų, vadovavosi indeksavimą reglamentuojančiais Vyriausybės nutarimais ir apie tai, kad ieškovė turėjo daugiau išmokų, sprendė pagal tai, kad knygelėje esantys įrašai nesutampa su Vyriausybės nutarimais, taip pat analizavo, kokie įrašai turėjo būti ir pan., tačiau toks teismo vertinimas buvo šališkas ir pagrįstas prielaidomis, kadangi jokie įrodymai nepatvirtina, kad ieškovės taupomojoje knygelėje esantys įrašai apima ir kitų asmenų išmokas, juo labiau, kad apima J. S. vienkartines išmokas.
30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog iš 1991-06-28 Vyriausybės nutarimo Nr. 253 „Dėl pagrindinių priemonių vertės ir valstybės vienkartinių išmokų indeksavimo“ 2 punkto seka, jog pirmoji 1991-03-29 Vyriausybės nutarimu Nr. 108 „Dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams“ skirtų vienkartinių išmokų indeksacija turėjo padvigubinti visas asmens taupomojoje knygelėje indeksacijos metu buvusias lėšas (vienkartines išmokas ir tikslines kompensacijas (gyventojų indėlius, draudimo bei kitus įnašus)). Antroji indeksacija vyko 1991-12-12 Vyriausybės nutarimo Nr. 547 pagrindu, kurio 1 punktu taip pat nutarta taikyti koeficientą 2, tačiau indeksuoti tik indėlius ir tikslines kompensacijas, bet ne vienkartines valstybės išmokas. Trečioji indeksacija buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos vyriausybės 1992-03-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 180, kurio 7 punkte nustatyta, kad indeksuojamos investicinėse sąskaitose 1992-04-30 esančios lėšas (įskaitant ir įneštus neviršijant kvotos pinigus), taikant koeficientą 4.
31. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodė, kad 1991-12-12 ir 1992-04-30 indeksacijų (antros ir trečios indeksacijos) datos yra nurodytos taupomojoje knygelėje, kas leidžia spręsti, kad būtent prie šių datų esančios sumos ir liudija indeksavimą. Apeliantės vertinimu, pirmosios indeksacijos data nėra nurodyta, kadangi pirmasis įrašas taupomojoje knygelėje1991-09-14 buvo atliktas jau pritaikius pirmąjį indeksavimą 1991-06-28. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės vertinimu nesutinka.
32. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės į bylą pateikta taupomoji knygelė buvo atidaryta 1991-09-14, t. y. jau po pirmosios indeksacijos 1991-06-28. Tačiau apeliantė nepagrindė, kad pirmasis įrašas taupomojoje knygelėje 1991-09-14 buvo atliktas jau pritaikius pirmąjį indeksavimą, kadangi byloje nėra duomenų, kad indeksavimas apskritai galėjo būti atliekamas dar neatidarius taupomosios knygelės.
33. Susipažinus su pateiktos taupomosios knygelės turiniu nustatyta, kad joje padarytos atžymos, jog pagal pažymą Nr. 8391 taupomojoje knygelėje buvo vienkartinė išmoka 10 000,00 rublių, draudimas 500,00 rublių ir indėlių kompensacija – 2816,00 rublių, iš viso: 13 316,00 rublių, po minėta suma nurodyta taupomosios knygutės atidarymo data – 1991-09-14 (1 t., b. l. 18). Po žyma „INDEKSUOTA“ nurodyta 26 632,00 rublių suma, t.y. padvigubinta ankščiau nurodyta 13 316,00 rublių suma. Šis taupomojoje knygelėje padarytas indeksavimas iš esmės atitinka pirmąjį indeksavimą, kuomet visos taupomojoje knygelėje buvusios lėšos buvo dvigubinamos (žr. 33 punktą). Kitas įrašas knygelėje yra padarytas 1991-12-12, kuomet atlikta investicinių čekių nurašymo operacija ir iš nurodytos 26 632,00 rublių sumos buvo nurašyta 17 187,00 rublių. Nurašyta suma sutampa su mokėjimo pranešime nurodyta suma, kuri išmokomis (čekiais) buvo sumokėta už privatizuojamą ginčo butą (1 t., b. l. 68). Žemiau 1991-12-12 datos nurodyta „Pak ind“ 1 274,00 rublių. Teismo vertinimu, minėtas įrašas reiškia antrą indeksaciją 1991-12-12 pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 547 „Dėl papildomos (antrosios) investicinių čekių indeksacijos“, kurios metu indeksacija nebuvo taikoma vienkartinei išmokai, o tik indėliams ir kitoms tikslinėms kompensacijoms. Matyti, kad iš pirmą kartą indeksuotos 26 632,00 rublių sumos nurašius 17 187,00 rublių, juos nurašius ginčo butui įsigyti, taupomojoje knygelėje liko 9 445,00 rublių. Minėta suma, vadovaujantis nutarimu Nr. 547, jau negalėjo būti indeksuota, kadangi indeksacija, kaip minėta, galėjo būti taikoma tik taupomojoje knygelėje esantiems indėliams ir kitoms tikslinėms kompensacijoms. Trečioji indeksacija taupomojoje knygelėje atlikta 1992-04-30, ką patvirtina taupomojoje knygelėje nurodytas romėniškas skaitmuo „III“ ir data 1992-04-30 (knygelėje nurodyta: 92.4.30). Dėl trečiosios indeksacijos tarp šalių ginčo nekilo.
34. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkyėmis, jog ieškovės pateiktoje taupomojoje knygelėje yra nurodyta 10 000,00 rublių vienkartinė išmoka ir trys indeksacijos. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, jog ieškovės taupomojoje knygelėje 10 000,00 rublių vienkartinės išmokos suma nebuvo įrašyta jau pritaikius jai pirmąjį indeksavimą, kaip įrodinėjo ieškovė. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog labiau tikėtina, jog ieškovės vardu atidarytoje sąskaitoje buvo laikomos abiejų sutuoktinių vienkartinės išmokos ir kitos kompensacijos, kurios ir sudarė įstatyme numatytą dviejų tokio amžiaus asmenų išmokos sumą (CPK 176 straipsnis).
35. Apeliantė pateiktu skundu taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ji negalėjo būti sutaupiusi 15 000,00 rublių iki santuokos su J. S.. Apeliantės vertinimu, teismas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių ieškovė nurodytos sumos negalėjo būti sutaupiusi.
36. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 15 000,00 rublių už ginčo butą sumokėti grynaisiais pinigais. Ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, jog minėta 15 000,00 rublių suma buvo sumokėta iš jos asmeninių lėšų, tačiau pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime konstatavo, jog ji į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad tai buvo asmeninės ieškovės santaupos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
37. Susipažinus su bylos medžiaga nustatyta, kad aplinkybę, jog už butą sumokėti 15 000,00 rublių buvo jos asmeninės santaupos, apeliantė įrodinėjo tik savo paaiškinimais, kad ji dirbo gydytoja 1,5 etato ir turėjo 50 metų darbo stažą, be to, pirmasis ieškovės vyras uždirbo apie 350,00 rublių per mėnesį, todėl šeima gyveno iš jo pajamų, o savo gautas pajamas ieškovė taupė.
38. Kaip jau buvo minėta (žr. 16 punktą), kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog norėdama paneigti prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, šalis turi pateikti rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Nagrinėjamoje byloje nebuvo remtasi liudytojų parodymais, tačiau apeliantė taip pat nepateikė ir jokių rašytinių įrodymų, jog aukščiau minimos 15 000,00 rublių lėšos buvo jos asmeninės santaupos, o vien apeliantės, suinteresuotos bylos baigtimi, paaiškinimais, teismas neturi pagrindo daryti patikimų išvadų dėl fakto buvimo ar nebuvimo (CPK 176 straipsnis, 185 straipsnis).
39. Be to, negalima sutikti su apeliantės skunde nurodytais teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovės paaiškinimų, kaip leistinos įrodinėjimo priemonės. Susipažinus su ginčijamo teismo sprendimo turiniu nustatyta, kad teismas vertino tiek ieškovės, tiek ir atsakovės rašytinius paaiškinimus. Aplinkybė, kad tam tikrus faktus apeliantė įrodinėjimo išimtinai tik savo paaiškinimais, per se nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas šių paaiškinimų nevertino. Apeliantei nurodytina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.).
Dėl permokėto žyminio mokesčio
40. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė taip pat prašė grąžinti jai permokėtą žyminio mokesčio dalį. Pažymėjo, kad ieškovei ir taip priklauso ½ buto, todėl žyminį mokestį ji turėjo mokėti nuo pusės buto vertės, kadangi būtent toje dalyje vyksta ginčas. Teikdama apeliacinį skundą apeliantė taip pat sumokėjo tokio paties dydžio žyminį mokestį, todėl apeliacinės instancijos teismas turi peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų klausimą žyminio mokesčio dalyje ir grąžinti ieškovei jos permokėtą dalį.
41. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-06-11 nutartimi ieškovei K. B. buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti. Teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad ieškovė turi nurodyti ieškinio sumą, pateikti įrodymus apie nekilnojamojo turto rinkos vertę, sumokėti žyminį mokestį nuo nekilnojamojo turto rinkos vertės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) bei pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus.
42. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2019-06-12 ieškovė pateikė raštą dėl 2019-06-11 nutartyje nurodytų trūkumų ištaisymo, taip pat ir patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškinio suma yra 57 400,00 Eur, o mokėtina žyminio mokesčio suma, ieškinį teikiant elektroninių ryšių priemonėmis, sudaro 1 086,00 Eur (1 t., b. l. 24-25). Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad dėl poreikio byloje skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismo nutarties dėl ieškinio trūkumų neskundė, tačiau prašymo grąžinti permokėtą žyminio mokesčio dalį nepateikė viso bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu ir klausimą dėl žyminio mokesčio permokėjimo kelia tik pateiktame apeliaciniame skunde.
43. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turtiniuose ginčuose žyminis mokestis mokamas nuo ieškinio sumos, t.y. nuo ieškovės patikslintame ieškinyje nurodytos 57 400,00 Eur sumos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės pozicija, jog nagrinėjamu atveju ieškovė turi mokėti žyminį mokestį tik nuo pusės buto vertės, kadangi ½ buto jai ir taip priklauso. Pažymėtina, kad pateiktu ieškiniu ieškovė prašo pripažinti jos asmenine nuosavybe turtą, kuris pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ginčas vyksta dėl viso buto pripažinimo asmenine nuosavybe, o ne dėl ½ jo dalies pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybe. Dėl išdėstytų aplinkybių, nagrinėjamu atveju žyminis mokestis turėtų būti mokamas ne nuo pusės, o nuo visos ginčo buto vertės. Atitinkamai toks pats žyminis mokestis turi būti mokamas ir už pateiktą apeliacinį skundą (CPK 80 straipsnio 4 dalis).
44. Pažymėtina, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad sprendžiant ginčus dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, žyminis mokestis tuti būti mokamas nuo ieškinio sumos (visos ginčo turto vertės) (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1202/2012; 2013-03-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-116/2013).
Dėl procesinės bylos baigties
45. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės K. B. ieškinį atsakovei D. K. dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe, tinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius valstybinių butų privatizavimo teisinius santykius, ir jų pagrindu priimtus poįstatyminius aktus, civilinės teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto teisinį režimą, civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
47. CPK 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Teismui netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra priteistinos.
48. Maksimalūs advokato ar advokato padėjėjo atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas civilinėse bylose dydžiai ir jų nustatymo kriterijai yra pateikti Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015-03-19 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).
49. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip patvirtintų Rekomendacijoje. Atsakovė D. K. nurodė, kad jis patyrė 950,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurias prašė priteisti iš ieškovės (su .zip laimenoje laikmenoje esančiais priedų failais galima susipažinti patekus į dokumento DOK-82622 kortelę, bylos kortelės skiltyje „Procesas“). Teisėjų kolegija, įvertinusi pateikto procesinio dokumento turinį ir apimtį (12 lapų) konstatuoja, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, protingos bei neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, todėl atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos priteistinos iš ieškovės atsakovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovės K. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-02-28 sprendimą palikti nepakeistą.
Netenkinti ieškovės K. B. prašymo dėl permokėto žyminio mokesčio grąžinimo.
Priteisti iš ieškovės K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 950,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.