Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad, gyvendama santuokoje su J. I., P. D. I. 1992 m. gegužės 7 d. Butų privatizavimo įstatymo pagrindu įsigijo nuosavybės teise ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 2009 m. gegužės 4 d. testamentu paliko ieškovui G. S.. 2010 m. kovo 2 d. Kauno 14-as notarų biuras atsisakė G. S. išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą į visą ginčo butą, nes ginčo butas buvo ne P. D. I. asmeninė, o bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustatė privalomo gyvenamojo ploto privatizavimo sąlygą - šeimos narių susitarimą, kas taps perkamo gyvenamojo ploto savininku. J. I. buvo pagrindinės nuomininkės P. D. I. sutuoktinis ir šeimos narys, jis buvo tinkamas subjektas, galintis dalyvauti privatizuojant ginčo butą, tačiau, įvertinęs tai, kad jis (J. I.) savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), teismas padarė prielaidą, kad privatizuojant butą P. D. I. nuslėpė aplinkybę, jog J. I. yra jos šeimos narys, todėl ginčo buto techninės apskaitos byloje, inventorizacinis Nr. (duomenys neskelbtini), nėra susitarimo dėl buto pirkimo. Pirmos instancijos teismas vadovavosi 1998 m. liepos mėn. 2 d. įstatymu NR VIII-847 papildžiusiu Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio l dalį nuostata „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuojamą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas“, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą vieno iš sutuoktinių vardu, laikomi bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 str. 3 d). Sutuoktiniai privatizavę butą santuokos metu vieno iš jų vardu, naudojasi juo lygiomis teisėmis (SŠK 21 str. 1 d.). Taip pat teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu Nr. 9 (1998 m gruodžio 22 d. ), kuriame nurodyta, kad butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio l dalies papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išimtį sudaro tik atvejai, kai sutuoktiniai, privatizuodami butą, iš karto nusistatė bendro buto idealiąsias dalis, kurias nurodė pirkimo - pardavimo sutartyje. Šiuo atveju idealios buto dalys tarp sutuoktinių nebuvo nustatytos, kas įrodo įstatymo nustatytą sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją. Ieškinyje nurodyti faktai, kad P. D. I. gyveno bute iki mirties, juo naudojosi ir jį išlaikė, nėra pagrindas pakeisti įstatymu nustatyto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinio režimo. Neatitinka tikrovės ieškovo teiginiai, jog J. I. savo vardu buvo privatizavęs kitą turtą. Šiuos G. S. teiginius paneigia VĮ Registrų centro Kauno filialo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurios matyti, kad J. I. Lietuvos Respublikos teritorijoje įgytų butų pagal Butų privatizavimo įstatymą neturėjo. Teismas liudytojų parodymais nesivadovavo, nurodęs, kad jie neinformatyvūs: liudytojai nežinojo buto privatizavimo aplinkybių, sutuoktinių valios dėl buto privatizavimo.

Žemesnės instancijos teismas

P. D. I. ginčo buto nuomininke tapo ir teises į šį turtą įgijo dar iki santuokos su J. I.. Šioje byloje lemiamą reikšmę turi tai ar J. I. gyveno ginčo bute ir ar iš viso turėjo teisę į jo privatizavimą, t. y. ar jis buvo nuomininkės P. D. I. šeimos narys. Teismas šių faktinių aplinkybių nenagrinėjo ir nepagrįstai sutuoktinį prilygino nuomininkės šeimos nariui. P. D. I. ginčo butas naudotis buvo suteiktas ir su ja nuomos sutartis sudaryta dar iki santuokos su J. I., nes šis butas 1978 m. gegužės 10 d. buvo suteiktas P. D. I. pirmam sutuoktiniui K. B.. Su juo buvo sudaryta nuomos sutartis, o po jo mirties nuomos sutartis pakeista - pagrindine nuomininke tapo P. D. I. (buvusi B.), su J. I. susituokusi tik 1983 m. birželio 30 d. Sutuoktiniai gyveno skyrium, J. I. ginčo bute nebuvo registruotas, jame negyveno, nuomininko šeimos nario pareigų nevykdė.J. I. nedalyvavo buto privatizavime, kadangi iš jo nebuvo reikalaujamas susitarimas dėl buto savininko. Jeigu J. I. būtų P. D. I. šeimos narys, be šeimos narių susitarimo buto privatizavimas buvo negalimas. Nepagrįsta ir neteisinga teismo prielaida, kad privatizuojant butą P. D. I. nuslėpė, jog J. I. yra jos šeimos narys. Teismas nenurodė, kokių bylos įrodymų pagrindu padarė tokią prielaidą ir kokią tai turi reikšmę šios bylos nagrinėjimui. Byloje nėra nustatyta kokią informaciją pateikė P. D. I. institucijoms, priimančioms sprendimus dėl butų privatizavimo, ar jos buvo prašoma pateikti informaciją apie sutuoktinį, ar tokia informacija buvo pateikta. Buto privatizavimo sandoris nėra ginčijamas, todėl laikytina, kad turtas mirusios tetos vardu vienasmeniškai privatizuotas teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Už ginčo butą 23 637 rublius investiciniais čekiais mokėjo tik P. D. I.. Kadangi investiciniai čekiai yra asmeninė nuosavybė, laikytina, kad J. I. nėra prisidėjęs prie buto įsigijimo. Butas viešame Nekilnojamojo turte registre yra įregistruotas kaip P. D. I. asmeninė nuosavybė.Santuokos metu J. I. 1992 m. liepos 2 d. nusipirko gyvenamąjį namą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš 1997 m. rugpjūčio 11 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, turtas tapo asmenine J. I. nuosavybe. Santuokos metu sutuoktiniai sudarė pirkimo-pardavimo sutartis pagal kurias kiekvienas jų savo vardu įsigijo nekilnojamo turto, kurį pradėjo valdyti dar iki santuokos sudarymo, todėl šį turtą kiekvienas iš sutuoktinių įsigijo asmeninės nuosavybės teise.Nei J. I., nei atsakovas jokių pretenzijų į šį butą iki šios bylos iškėlimo nereiškė, nors po J. I. mirties yra praėję daugiau kaip 12 metų.Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, nes nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovo pareikštas ieškinio reikalavimas yra turtinis ir nepagrįstai pareikalavo sumokėti proporcinį žyminį mokestį nuo ginčo buto rinkos vertės. Prašo grąžinti permokėtą žyminį mokestį.

Žemesnės instancijos teismas

Buto privatizavimo metu P. D. I. ir J. I. buvo sutuoktiniai ir J. I. buvo P. D. I. šeimos narys. Įstatymai neįpareigoja sutuoktinių gyventi kartu.SŠK 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turtas sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.(SŠK 21 str.3 d.).J. I. žiemos metu gyvendavo (duomenys neskelbtini), o vasarą - (duomenys neskelbtini), kur turėjo namų valdą ir kartu su sutuoktine su P. D. I. augino daržoves. Šias faktines aplinkybes patvirtino byloje apklausti liudytojai.Dokumentus buto privatizavimui parengė pagrindinė nuomininkė P. D. I.. Prašyme Kauno miesto valdybai buvo privaloma nurodyti nuomininko šeimos narius. Nors savo sutuoktinio į šeimos narių sąrašą P. D. I. neįtraukė, tačiau jo, kaip šeimos nario, teises gina Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio l dalies nuostatos (1998-07-02 redakcija) ir SŠK 21 straipsnio normos.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 9 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl butų padalijimo“ pasisakyta, kad buto nuomininkas ir jo šeimos nariai iki buto privatizavimo turėjo lygias teises į nuomojamą butą (CK 330 str.) bei į jiems įstatymais nustatytas garantijas (CK 350, 355, 356, 358, 358 str.) ir į tai, kad visi jie turėjo lygias teises privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą bei tapti bendrasavininkiais. Butai, įsigyti nors ir už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas (investicinius čekius, dovanotus, paveldėtus pinigus), laikytini bendrąja jungtine nuosavybe, todėl neturi reikšmės ta aplinkybė, kad investiciniai čekiai priklausė tik P. D. I., kadangi J. I. savo čekius galėjo parduoti ir panaudoti bendroms šeimos reikmėms.