Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei K. B., ieškovės atstovei advokatei Laurai Altun, atsakovei D. K., atsakovės atstovėms advokatėms Audronei Petronytei ir Natalijai Bosakienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. B. ieškinį atsakovei D. K. dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinio reikalavimus jame nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad J. B. atlyginimas buvo 350 rublių, ieškovė dirbo ir galėjo susitaupyti lėšų iš gaunamo atlyginimo. Iki santuokos su J. S. ieškovė turėjo susitaupiusi 12 000 rublių, santuokos su juo metu susitaupė 3000 rublių. J. S. savo asmeninių santaupų į šeimos biudžetą neįnešė. Santuokoje su J. S. bendrų pinigų neturėjo, iškovė dirbo 1,5 etato, per mėnesį uždirbdavo po 210 rublių, mokėjo už butą. Privatizuojant butą apie tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnį jai niekas neaiškino.

Teismo posėdžio metu atsakovė prašė atmesti ieškinį, nurodė, kad jos tėvas, gyvendamas santuokoje su ieškove, buvo įsitikinęs, kad dalis buvo priklauso jam nuosavybės teise. Jis uždirbdavo pakankamai, todėl turėjo lėšų. Gyvenant kartu buvo darytas ginčo buto kapitalinis remontas.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė advokatė Natalija Bosakienė paaiškino, kad ieškovė rašytiniais įrodymais nepaneigė prezumpcijos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės, įtvirtintos Šeimos kodekso 21 straipsnyje. Pirminiame įraše taupomojoje knygelėje nurodyta neindeksuota suma, indeksacija buvo padaryta vėliau.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Iš į bylą pateikto santuokos sudarymo įrašo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ieškovė susituokė su J. B.. 1972-10-26 J. B. 4 asmenų šeimai (J. B., jo sutuoktinei, O. P. M. ir A-O. A. K.) suteiktas 4 kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), ką patvirtina į bylą pateiktas orderis gyvenamajam plotui apgyvendinti. Remiantis Vilniaus miesto civilinės metrikacijos santuokos nutraukimo įrašu, (duomenys neskelbtini) ieškovės ir J. B. santuoka buvo nutraukta. (duomenys neskelbtini) ieškovė susituokė su atsakovės tėvu J. S. (į bylą pateiktas santuokos sudarymo įrašas). 1991-12-16 sutartimi ieškovė privatizavo minėtą butą už 32187 rublių, iš kurių 15000 rublių sumokėjo grynaisiais pinigais, o 17187 rublių - valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Į bylą pateiktas 1991-09-11 pareiškimas apie tai, kad butas bus privatizuojamas ieškovės vardu ir ji bus buto savininke. Butas nekilnojamojo turto registre registruotas ieškovės vardu.

(duomenys neskelbtini) J. S. sudarė testamentą, kuriuo visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko atsakovei. (duomenys neskelbtini) J. S. mirė (mirties įrašas Nr. (duomenys neskelbtini)). Tarp ieškovės ir atsakovės kilo ginčas ar 1/2 buto, esančio (duomenys neskelbtini) (viešais duomenimis - buvusi (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), buvo bendroji jungtinė ieškovės ir J. S. nuosavybė ar asmeninė ieškovės nuosavybė.

Ieškovė teismui pateiktą ieškinį grindžia tuo, kad butas buvo suteiktas jos ir buvusio sutuoktinio šeimos poreikiams dar 1972 metais, jai esant santuokoje su J. B., o ne su J. S., kad tuo metu galimybės įgyti butą asmeninės nuosavybės teise nebuvo, tačiau buto paskyrimas buvo siejamas su konkrečiu asmeniu ir jo šeima, butai buvo skirstomi tam tikra eilės tvarka, jų plotas priklausė nuo šeimos narių skaičiaus, asmens darbo vietos, pareigų, kitų su asmeniu ir jo šeima susijusių aplinkybių, privatizavimo procesas buvo formalus, nes tokių butų įsigijimo sutartys buvo sudaromos tik su butų nuomininkais ar jų šeimos nariais. Todėl, ieškovės teigimu, buto paskyrimą ieškovei ir J. B. galima prilyginti buto pardavimui, o leidus jį privatizuoti tik formaliai užbaigtas nuosavybės teisės įteisinimas.

Teismas su tokia pozicija nesutinka.

Butų privatizavimo tvarką reglamentavo atskiras Butų privatizavimo įstatymas, kuris nustatė valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką (Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnis). Gyvenamojo namo ar buto su priklausiniais privatizavimo sandorio kaip specifinės pirkimo–pardavimo sutarties pobūdis pasižymi tuo, kad asmuo, teisėtai valdantis ir naudojantis valstybei ar savivaldybei priklausantį nekilnojamąjį daiktą, šį turtą įsigyja nuosavybės teise. Ieškovės nuosavybės teisė į ginčo butą Nekilnojamojo turto registre registruota pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos pagal šį įstatymą, pagrindu, todėl nuosavybės teisės įgijimo momentas yra šios sutarties sudarymas. Taigi ieškovės nuosavybės teisė į ginčo butą atsirado tik jį privatizavus. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovės argumentai dėl to, kad butas buvo suteiktas ieškovei esant santuokoje su J. B., reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo įgijimo nuosavybės teise, neturi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama Butų privatizavimo įstatymo pagrindu įgyto turto nuosavybės formų klausimus, 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002, išaiškino, kad butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Nuomininkams ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (Butų kodekso 54 str.), taip pat šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka. Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto, t.y. pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą. Ši įstatymo nuostata taikyta visiems nariams tos šeimos, kurios narys ar nariai yra privatizavę butą, net ir tiems, kurie neįgijo nuosavybės teisių į nupirktą butą, o tik davė sutikimą jį pirkti kitiems jos nariams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2001 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1182/2001; 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2001). Nuomininkas ir jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitarę dėl nuomojamo buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (bendrasavininkiais) (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis) bei įforminę buto pirkimo-pardavimo sutartį, pripažįstami įgyvendinę Butų privatizavimo įstatymu jiems suteiktą teisę privatizuoti vieną butą, todėl pagal šį įstatymą privatizuoti kito buto negalėjo. Taigi, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusį gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ginčo butas privatizuotas ieškovei esant santuokoje su J. S., tačiau registruotas ieškovės vardu. Sutuoktinių teisėms į privatizuojamus butus turėjo būti taikomos SŠK normos, kurios šiuo atveju laikytinos specialiosiomis normomis. Remiantis Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 3 dalimi, turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį, CK 3.88 straipsnio 3 dalies normos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinimo taikomos, kai turtas registruojamas 2000 m. CK galiojimo metu. Iki šio kodekso įsigaliojimo įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006, ir kt.). Tiek galiojusiame Santuokos šeimos kodekse, tiek ir galiojančiame Civiliniame kodekse įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iš sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SŠK 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kasacinis teismas, aiškindamas dėl buto dalies, įgytos pagal Butų privatizavimo įstatymą pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe nuostatas yra akcentavęs, kad pagal bendrąją galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe; sutuoktiniai turėjo lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (SŠK 21 straipsnio 1 dalis (1969 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. VII-327 redakcija, galiojusi nuo 1970 m. sausio 1 d.) ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2017m. gegužės 24d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017).

Remiantis kasacinio teismo praktika, Susitarimas privatizuoti butą vieno iš sutuoktiniu vardu nepaneigia SŠK 21 str. įtvirtintos santuokoje įgyto turto bendrumo prezumpcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2003). Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis numatė, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, susitaria dėl buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Visgi toks susitarimas teismų praktikoje nebuvo vertinamas kaip valios įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn išraiška, kadangi, kaip minėta, Butų privatizavimo įstatymas (4 straipsnis) ribojo nuomininko ir jo šeimos narių, teisę, po buto privatizavimo, privatizuoti kitą gyvenamąjį būstą lengvatine tvarka, nustatydamas, kad įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu asmuo galėjo tik vieną kartą. Vėliau, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis 1998 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. VIII-847 papildyta sakiniu „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas“. Atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai, bendram naudojimui, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuoroda į šeimos įstatymų taikymą turi būti suprantama kaip nuoroda būtent į SŠK 21 straipsnyje nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. Tai užtikrina abiejų sutuoktinių lygias teises santuokos metu įgyto turto atžvilgiu. Sutuoktinių turtui sutartinio teisinio režimo taikymas SŠK numatytas nebuvo. SŠK galiojimo metu įgytam turtui galėjo būti taikomas tik toks teisinis režimas, kuris šiame kodekse buvo numatytas, t. y. turto teisinis režimas pagal įstatymą. Susitarimai dėl turto, kuris santuokos metu sutuoktinių bus įgyjamas ateityje, teisinio režimo pagal SŠK, skirtingai nuo naujojo CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d., nebuvo galimi. Vadinasi, sutuoktiniai turtą pasidalinti galėjo tik po to, kai jis jau įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (SŠK 23 straipsnis).

Nors iki Butų privatizavimo įstatymo papildymo nebuvo aiškiai išreikštos nuostatos dėl sutuoktinių teisės į privatizuotą butą, o pagal bendrą įstatymų galiojimo taisyklę civilinis įstatymas neturi atgalinio veikimo galios, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-395/1999, buvo išaiškinta, kad butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe, nes ši įstatymo pataisa apima ir turi būti taikoma butų privatizavimo santykiams, atsiradusiems nuo pat Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dienos (papildant įstatymą, butų privatizavimo procesas jau iš esmės buvo pasibaigęs).

Iš į bylą pateikto 1991-09-11 pareiškimo matyti, kad ieškovė ir J. S. susitarė, jog butas bus privatizuojamas ieškovės vardu ir ji bus buto savininke. Tačiau pareiškime nurodyta, kad Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio (numačiusio, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu) turinys žinomas. Taigi tiek ieškovei, tiek jos sutuoktiniui J. S. buvo žinomos aplinkybės, kad nepriklausomai nuo to, kurio vardu įforminta buto pirkimo – pardavimo sutartis, butas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

Iš pateiktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų nustačius, kad ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą ieškovės ir J. S. santuokos metu, sutuoktiniai gyveno jame kaip šeima, butas buvo privatizuotas būtent šeimos reikmėms, o ne ieškovės asmeniniams poreikiams tenkinti, J. S. naudojosi butu kaip savu, teismas konstatuoja, kad butas buvo sutuoktinių įgytas jungtinės nuosavybės teise.

Ieškovės vertinimu, sprendžiant dėl buto įsigijimo asmeninės nuosavybės teise, turi būti atsižvelgta į ieškovės ginčo buto įsigijimui skirtas asmenines lėšas. Tačiau pagal Butų privatizavimo įstatymo, SŠK ir CK nuostatas bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, asmeninių lėšų panaudojimas negali būti pagrindu pripažinti ginčo butą asmenine atsakovės nuosavybe. Atsižvelgiant į specifinę butų privatizavimo proceso paskirtį ir įstatyme nustatytą tvarką, kasacinio teismo praktika buvo plėtojama išaiškinant, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002; 2005 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2005; 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012 ir jose nurodyta praktika). Priešingu atveju tai reikštų kito sutuoktinio teisės turėti būstą pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-916/2017). Todėl privatizuojant butus pagal Butų privatizavimo įstatymą, butai, įsigyti už vieno sutuoktinio asmenines lėšas (ar investicinius čekius), laikytini bendrąja sutuoktinių nuosavybe.

Dėl ieškovės dalies bendrojoje nuosavybėje.

CK 3.100 straipsnio, reglamentuojančio bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos pagrindus, 1 punktas nustato, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia mirus vienam iš sutuoktinių. Kadangi J. S. (duomenys neskelbtini) metais mirė, darytina išvada, kad jo ir ieškovės bendroji jungtinė nuosavybė yra pasibaigusi, o ginčo buto dalis ieškovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnio 1 dalyje ir CK 3.117 straipsnio 1 dalyje numatyta prezumpcija, kad bendraturčių dalys yra lygios. Lygių dalių prezumpcija gali būti paneigta ir nustatytas kitoks dalių dydis, vienam iš buvusių sutuoktinių įrodžius, kad tam tikras turtas yra jo asmeninė nuosavybė.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekte bendrasavininkų dalys priklauso nuo jų indėlio įsigyjant turtą. Ieškovė įrodinėjo, kad už butą sumokėjo asmeninėmis lėšomis: 15000 rublių, jos teigimu, sumokėjo iš asmeninių santaupų, 17187 rublius – asmeniniais investiciniais čekiais. Ieškovė nurodo, kad butą įgijo iš asmeninių lėšų.

Dėl asmeninių santaupų

Į bylą pateikta buto privatizavimo sutartis patvirtina, kad 15000 rublių už ginčo butą sumokėti grynaisiais pinigais. Tačiau į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tai buvo asmeninės ieškovės santaupos. Ieškovė šią aplinkybę grindžia tik savo paaiškinimais apie tai, kad dirbo gydytoja 1,5 etato, jos darbo stažas - 50 metų, gyvenant santuokoje su J. B., jo atlyginimas sudarė 350 rublių per mėnesį, todėl gyventa iš jo pajamų, o savąsias ieškovė galėjusi taupyti ir iki santuokos su J. S. turėjo 12000 rublių, tuo tarpu J. S. į šeimos biudžetą jokių santaupų neįnešė. Bendrų lėšų su sutuoktiniu J. S. ieškovė nurodė neturėjusi, santuokos su juo metu susitaupiusi 3000 rublių, nes uždirbdavo 210 rublių per mėnesį, tuo tarpu sutuoktinio J. S. atlyginimas buvo minimalus.

CK 3.89 str. 2 d. numato, jog faktas, kad turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Nesant pateiktų jokių ieškovės turėtas asmenines santaupas patvirtinančių įrodymų, atsižvelgiant į tai, kad iki buto privatizavimo ji beveik 7 metus gyveno su kitu sutuoktiniu J. S., nėra pagrindo daryti išvadą, kad ji turėjo lėšų, sutaupytų santuokoje su J. B..

Remiantis Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, todėl ieškovės santuokoje su J. S. uždirbtos ir galimai sutaupytos lėšos nelaikytinos asmeninėmis jos santaupomis.

Atsižvelgdamas į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog turėjo 15000 rublių asmeninių santaupų ir kad būtent iš jų sumokėta už ginčo butą.

Dėl investicinių čekių

Ieškovė taip pat įrodinėjo, kad 17187 rublius už ginčo butą sumokėjo jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis valstybės vienkartinėmis išmokomis. Šią aplinkybę ieškovė grindė į bylą pateikta jos vardu išduota taupomąja knygele, iš kurios matyti, kad 1991-12-12, t. y. likus 4 dienoms iki buto privatizavimo, iš ieškovės investicinių čekių sąskaitos buvo nurašyta 17187 rublių suma.

LR butų privatizavimo įstatymo 9 str. 1d. reglamentavo, kad už perkamą gyvenamą namą, butą turėjo būti atsiskaitoma Lietuvoje galiojančiais pinigais, konvertuojama valiuta, valstybės išmokomis (investiciniais čekiais) bei tikslinėmis kompensacijomis. Valstybės vienkartinių išmokų (investicinių čekių) sąvoka buvo įtvirtinta Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatyme. Investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Remiantis kasacinio teismo praktika, Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnis), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-529/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

Tačiau atsakovė įrodinėjo, kad vien ta aplinkybė, jog investicinių čekių sąskaita buvo atidaryta ieškovės vardu, nereiškia, kad joje buvo tik ieškovės investiciniai čekiai. Tai, kad ieškovės vardu atidaryta investicinių čekių sąskaita buvo bendra su J. S., atsakovė grindžia taupomojoje knygelėje nurodytu vienkartinės 10000 rublių išmokos dydžiu, kadangi remiantis 1991-03-29 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 108 dėl vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams 1.1. punktu, maksimali vienkartinė išmoka sudarė 5000 rublių. Ieškovė nurodė, kad 10000 rublių suma taupomojoje knygelėje nurodyta dėl to, kad iki ieškovei atsidarant investicinę sąskaitą, buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl valstybės vienkartinių išmokų ir tikslinių kompensacijų (gyventojų indėlių, draudimo bei kitų įnašų) indeksacijos, taikant koeficientą 2.

Remiantis 1991-06-28 Vyriausybės nutarimo Nr. 253 dėl pagrindinių priemonių vertės ir valstybės vienkartinių išmokų indeksavimo 2 punktu, pirmoji 1991-03-29 Vyriausybės nutarimu Nr. 108 dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams skirtų vienkartinių išmokų indeksacija turėjo padvigubinti visas ieškovės taupomojoje knygelėje indeksacijos metu buvusias lėšas (vienkartines išmokas ir tikslines kompensacijas (gyventojų indėlius, draudimo bei kitus įnašus)). Antroji indeksacija vyko 1991-12-12 Vyriausybės nutarimo Nr. 547 pagrindu, kurio 1 punktu taip pat nutarta taikyti koeficientą 2, tačiau indeksuoti tik indėlius ir tikslines kompensacijas, bet ne vienkartines valstybės išmokas. 1992-03-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 180 (7 p.) indeksuotos 1992 m. balandžio 30 d. investicinėse sąskaitose buvusios lėšos.

Į bylą pateiktoje ieškovės taupomojoje knygelėje nurodoma 10000 rublių vienkartinė išmoka ir trys indeksacijos. 1991-06-28 (nutarimo pakeitimas 1991-07-04) indeksacijos metu visos sumos indeksuotos dvigubai. Tarp šalių kilo ginčas dėl to ar pirmoji indeksacija nurodyta įrašant vienkartinę išmoką (10000 rublių), kaip teigia ieškovė, ar dedant spaudą „indeksuota“ ir dvigubinant bendrą 13316 rublių vienkartinės išmokos, draudimo ir indėlio kompensacijos sumą, kaip teigia atsakovė. Vadovaujantis pirmąja pozicija reikėtų daryti išvadą, kad dvigubinant bendrą 13316 rublių vienkartinės išmokos, draudimo ir indėlio kompensacijos sumą vyko antroji indeksacija, tačiau tokia indeksacija neatitiktų ją reglamentuojančio 1991-12-12 Vyriausybės nutarimo Nr. 547 1 punkto, kadangi juo nutarta indeksuoti ne visą investicinėje sąskaitoje turimą sumą, o tik indėlius ir tikslines kompensacijas. Iš taupomosios knygelės matyti, kad tai padaryta įrašant žymą „Pak. ind.“ („pakartotinė indeksacija“), kadangi „papildomo indeksavimo“ terminas naudotas ir 1991-12-12 Vyriausybės nutarimo tekste. Tai patvirtina ir tokiu atveju logiška išvada, kad trečioji indeksacija taupomojoje knygelėje pažymėta skaičiumi III ir atlikta 1992-04-30, kaip numatyta ją reglamentavusiame 1992-03-23 Vyriausybės nutarime Nr. 180.

Iš nustatytų aplinkybių daroma išvada, kad ieškovės taupomojoje knygelėje 10000 rublių vienkartinės išmokos suma įrašyta ne atsižvelgiant į ją išduodant jau įvykusią pirmą indeksaciją, kaip įrodinėjo ieškovė. Pažymėtina, kad remiantis 1991-03-29 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 108 dėl vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams 1.5, 1.6. punktuose buvo numatyti kiti atvejai, kuomet galėjo būti skirtos didesnės išmokos, tačiau ieškovė tokių aplinkybių neįrodinėjo.

Vadovaujantis LR valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi, asmenims, kuriems paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita kompensacija, galėjo būti atidaromos asmeninės arba bendros šeimos narių investicinės sąskaitos, kuriose įrašomos paskirtų valstybės vienkartinių išmokų ir kitų tikslinių kompensacijų sumos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu Nr. 323 Dėl bendrų šeimos investicinių sąskaitų atidarymo numatyta galimybė, asmeniui pareiškus norą perleisti valstybės vienkartines išmokas ir kitas tikslines kompensacijas šeimos nariui, atidaryti bendrą šeimos investicinę sąskaitą vieno jos nario vardu. Šio nutarimo 1.2 punktas reglamentavo, kad vieno asmens vardu atidarytoje investicinėje sąskaitoje gali būti įrašomos valstybės vienkartinės išmokos ir kitos tikslinės kompensacijos tik Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatyta perleidimo tvarka ir tik gyvenančių kartu asmenų. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad asmuo, kuriam paskirta valstybės vienkartinė išmoka ar kita tikslinė kompensacija, gali ją perleisti tik savo sutuoktiniui, tėvams, vaikams, broliams ir seserims, įrašant lėšas į asmens, kuriam perleidžiama išmoka ar kompensacija, investicinę sąskaitą.

Bylos duomenimis, vienkartinių išmokų mokėjimo metu, J. S. gyveno santuokoje su ieškove, todėl, vadovaujantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, turėjo galimybę perleisti jai savo investicinius čekius. Teismas įvertina tai, kad ieškovės taupomojoje knygelėje nurodytas tik vienos valstybės vienkartinės išmokos pažymos numeris, nors remiantis LR Vyriausybės nutarimo Nr. 108 dėl valstybės vienkartinės išmokos skyrimo Lietuvos Respublikos piliečiams 2.3. punktu, valstybės vienkartinės išmokos pažyma buvo išduodama asmeniškai šios išmokos gavėjui, o atidarant investicinę sąskaitą vieno šeimos nario vardu, banko įstaigos darbuotojui turėjo būti pateikiamos, be kita ko, pažymos apie valstybės vienkartinės išmokos skyrimą (nutarimo Dėl bendrų šeimos investicinių sąskaitų atidarymo 2.3.3. p.). Vis dėl to atsižvelgtina į tai, kad vienos pažymos numerio nurodymas nepaneigia aplinkybės, kad ieškovės investicinėje sąskaitoje buvo dvigubai didesnė nei jai pagal teisės aktus galėjusi jai priklausyti vienkartinės išmokos suma, o kitų, nei bendra sąskaita, tokios aplinkybės priežasčių byloje nebuvo įrodyta.

Įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Rytų skirstomieji tinklai v. religinė bendruomenė Meditacijos centras ,,Ojas”, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“, bylos Nr. 3K-3-307/2012; kt.).

Nesant į bylą pateiktų duomenų apie J. S. vardu buvo atidaryta kita investicinė sąskaita, įvertinant tai, kad pareiga teikti įrodymus ir, atitinkamai, pasekmės, jei tokie įrodymai nepateikti, tenka būtent ieškovei, siekiančiai įrodyti, kad butas įgytas iš jos asmeninių lėšų, darytina išvada, kad ieškovė neabejotinų šios aplinkybės įrodymų į bylą nepateikė. Jos pozicija dėl investicinių čekių sąskaitoje įrašytos indeksuotos pradinės vienkartinių išmokų sumos, ištyrus taupomojoje knygelėje atliktus įrašus ir išanalizavus poįstatyminius su indeksavimu susijusius aktus, nepasitvirtino. Kitokių aplinkybių, dėl kurių ieškovės investicinių čekių sąskaitoje galėjo būti dvigubai didesnė nei tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nurodyta maksimali suma, ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo. Atsižvelgdamas į išdėstytas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, esant tikėtiną atsakovės nurodyta aplinkybę, jog ieškovės investicinėje sąskaitoje buvo tiek jos, tiek sutuoktinio investiciniai čekiai, ką patvirtina joje įvardintas, kitokiomis aplinkybėmis nepaaiškintas pradinės vienkartinių išmokų sumos dvigubas dydis.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo butas įsigytas iš jos asmeninių lėšų, t. y. neįrodė vienos iš būtinų turto pripažinimui asmenine nuosavybe sąlygų, todėl jos pateiktas ieškinys dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe atmetamas. Nagrinėjamu atveju atsakovės didesnis indėlis privatizuojant butą neįrodytas, todėl teismas, nustatydamas sutuoktinių bendro turto dalis, neturi teisinio pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Atsakovė pateikė įrodymus apie patirtas 2200 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Remiantis pateiktomis teisinių paslaugų detalizacijomis, šios išlaidos susidarė iš 200 Eur už susipažinimą su bylos medžiaga (2 val.), 1600 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 300 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose (3 val.) ir 100 Eur už atstovavimą mediacijos sesijoje (1 val.). Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija nurodytų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, todėl priteistinos.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 3,45 Eur. Kadangi šios išlaidos neviršija 5 Eur, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 6 dalimi bei Teisingumo ir Finansų ministrų 2020 m. sausio 13 d. Nr. 1R-19/1K-2 įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, jos iš ieškovės nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės K. B., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės D. K., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 2200 (du tūkstančius du šimtus eurų) teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.