Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mildos Skersienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. U. ieškinį atsakovei D. U. dėl būsto pagerinimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. U. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 2 084,72 Eur gyvenamojo namo pagerinimo išlaidų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimus pagrindžiančiomis aplinkybėmis nurodė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Kadangi atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog šiuo atveju egzistuoja absoliutus negaliojimo pagrindas, argumentai, susiję su absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimu, bus nurodyti tolesnėse nutarties dalyse.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

14. Pažymėtina ir tai, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

15. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys dėl turto pagerinimo ir išlaikymo išlaidų atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš ieškovės, kaip bendraturtės, bendros dalinės nuosavybės teise valdyto turto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų atlyginimą.

17. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinybės atlikti bendro turto šilumos sistemos modernizavimo darbų, ieškovas šiuos darbus atliko savo patogumui, nes visą laiką gyveno tuose namuose. Be to, ieškovas nepagrindžia prašomų priteisti sumų už sunaudotą elektros energiją.

18. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai, konstatuodamas, kad nagrinėjamu atveju yra labiau tikėtina, kad šalys siekė modernizuoti bendrą turtą, kadangi norėjo jį parduoti, modernizavus šildymo sistemą, atitinkami didėjo jo kaina; labiau tikėtina, jog atsakovė, sutikdama, kad ieškovui atnaujinus šildymo sistemą, jos, kaip bendraturtės, turto dalies vertė didės ir jai reikės prisidėti prie šio pagerinimo išlaidų atlyginimo. Be to, atsakovė, kaip bendraturtė, proporcingai turimai daliai turi pareigą prisidėti prie visų išlaidų, skirtų gyvenamojo namo išlaikymui.

19. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė ieškovo nurodytoms faktinėms aplinkybėms, neįvertino kitų byloje reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais bylose, kurių ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, o tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

20. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės teiginiais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde atsakovės nurodytų argumentų.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šalių paaiškinimus, vieniems iš jų suteikdamas didesnę įrodomąją reikšmę, ne visas faktines aplinkybes įvertino, sprendimo išvadas grindė prielaidomis, netinkamai ir nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, tai yra pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles – ginčija skundžiamo sprendimo pagrįstumą.

22. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

23. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

24. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė pateikė naujus įrodymus – paklausimą APVA su prašymu pateikti informaciją apie reikalavimus įgyvendinant „Katilų keitimo namų ūkiuose“ programą ir APVA pranešimą dėl atsakymo į paklausimą pateikimo.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarp kartu su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų apeliantė taip ir nepateikė APVA atsakymo, kuriuo grindžia apeliacinį skundą. Be to, apeliantė, manydama, kad šis įrodymas turi esminę reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui, neteikė teismui prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, iki bus pateiktas išaiškinimas iš APVA. Pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiamas tik atsakovės pateiktas prašymas dėl APVA įtraukimo trečiuoju asmeniu į bylos nagrinėjimą, kuris netenkintas dėl to, kad teismo sprendimas neturės įtakos APVA teisėms ir teisėtiems interesams. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantė nepagrindė kartu su apeliaciniu skundu pridėtų dokumentų (APVA atsakymo iš viso nepateikė) pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybės, todėl apeliantės pateiktus dokumentus atsisakytina priimti. Kadangi šie dokumentai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti, buvo pateikti per elektroninių paslaugų portalą, jie apeliantei negrąžintini.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės argumentus ir motyvus, skundžiamo teismo sprendimo motyvus ir rezoliucinę dalį, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu sprendimu teismas nusprendė dėl į procesą neįtrauktų suinteresuotų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas neturi jokios įtakos APVA teisėms ir pareigoms, kadangi nagrinėjamoje byloje nebuvo ginčijami jokie APVA sprendimai, nesukuria jokių APVA teisių ir (ar) pareigų. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino tik apeliantės APVA pateikto sutikimo turinį, o ne pasisakė dėl APVA teisių ir (ar) pareigų.

28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių skundžiamo teismo sprendimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse, nagrinėjamu atveju nenustatyta. O dėl apeliantės nurodytų pirmosios instancijos teismo galbūt padarytų procesinės teisės normų pažeidimo, lėmusio galbūt neteisingą bylos išsprendimą, teisėjų kolegija pasisakys tolesnėse nutarties dalyse.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

30. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008).

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018 72 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Pažymėtina, kad įrodinėjimo civiliniame procese specifika lemia tai, jog išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą).

33. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniškumo proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 61 punktą).

34. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas.

35. Kaip minėta anksčiau, įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis apibrėžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį kaip nepagrįstą, t. y. neturintį faktinio pagrindo (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Civiliniame procese taikomas rungimosi principas, įtvirtintas CPK 12 straipsnyje, nustatantis tokią pat bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Atsakovas turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus. Ar ieškovas įvykdė pareigą įrodyti reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, yra sprendžiama pagal jo pateiktus įrodymus dėl konkrečių bylos aplinkybių ir pagal atsakovo pateiktus atsikirtimus ir juos įrodančius duomenis. Jeigu atsakovas prieštarauja ieškovo reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai per se (savaime) nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovo nurodytos aplinkybės yra įrodytos. Ta aplinkybė, kad atsakovas neįrodė atsikirtimą sudarančių aplinkybių, yra vienas iš duomenų, kurių pagrindu teismas nusprendžia, ar yra įrodytas faktinis pagrindas ieškovo reikalavimams. Tokios pozicijos laikosi kasacinis teismas. Antai jis yra nurodęs, kad, ar ieškovas įrodė ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, sprendžiama nepriklausomai nuo to, ar atsakovas įrodė atsikirtimą į ieškinį. Jeigu atsakovas įrodo atsikirtimą į ieškinį, tai jis paneigia ieškovo nurodytas aplinkybes. Jeigu atsakovas neįrodo atsikirtimo į ieškinį, tai savaime nereiškia ir neturi būti vertinama kaip ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodymas. Ši išvada grindžiama tuo, kad CPK 179, 185 straipsniuose tokios nuostatos nėra. Priešingai, pripažinus, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės vertinamos kaip įrodytos dėl to, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų, atsirastų galimybė pripažinti įrodytomis aplinkybes, kurios niekuo nepagrįstos ir niekuo nepatvirtintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z V. v. UAB „????? lizingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-644/2006).

36. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, t. y. suteikė per didelę įrodomąją reikšmę ieškovo nurodytoms faktinėms aplinkybėms, jo paaiškinimams, tačiau nesivadovavo ieškovės paaiškinimais; išvadas, kad tarp šalių buvo sutarimas dėl šildymo sistemos modernizavimo, kad atsakovė suprato, jog, jei kils pareiga atlyginti tokias išlaidas, grindė prielaidomis; netinkamai įvertino atsakovės APVA pateiktą sutikimą ir iš to galinčias kilti teisines pasekmes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, vertino tiek ieškovo, tiek atsakovės paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose akcentuojamas aplinkybes, pasisakė dėl jų pagrįstumo, tikėtinumo, motyvavo, dėl ko vieni ar kiti šalių argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kiti – labiau tikėtini, todėl patvirtinantys tam tikrų faktų, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių paaiškinimai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Ieškovas yra bylos šalis. Tai yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo. Vertinant ieškovo parodymus civilinėje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad šalies paaiškinimai yra teikiami šalies kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Vertinant ieškovo paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų aiškinimus ir kitus įrodymus, esančius byloje, ir lyginti, kiek svarbių aplinkybių nepasakoma ieškovo parodymuose. Reikia įvertinti, ar neobjektyvumas ir neišsamumas yra žymus, ar susijęs su nagrinėjamos bylos esminėmis aplinkybėmis. Ieškovo paaiškinimų subjektyvus ir klaidinantis pobūdis nesudaro pagrindo vien dėl to juos vertinti kritiškai kaip nepatikimus ir juos atmesti, nes konkrečioje byloje reikia įvertinti ieškovo parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628/2008).

38. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas neišvengiamai susijęs su teismo pritarimu vienos kurios nors pusės teiginiams, o tai kartu neišvengiamai reiškia nepritarimą priešingai teigiančiai šaliai. Todėl teismas, visada atlikdamas įrodymų vertinimą, pritaria vienai kuriai nors pusei ir atmeta priešingas aplinkybes rodančius kitos šalies įrodymus.

39. Kasacinio teismo išaiškinta, kad jeigu teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados kitos šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012). Vien tai, kad teismo išvados tam tikrais aspektais yra naudingos ieškovui ir nepalankios atsakovei, savaime nereiškia teismo šališkumo ar procesinės teisės pažeidimo.

40. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją reikšmę atsakovės APVA pateiktam sutikimui, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, analizavo ir savo išvadas grindė ne tik atsakovės APVA pateiktu sutikimu, bet ir ieškovo bei atsakovės paaiškinimais. Be to, iš skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas šiam rašytiniam įrodymui nesuteikė didesnės įrodomosios reikšmės lyginant su kitais byloje esančiais įrodymais, kartu ir šalių paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad įvertinęs šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus motyvus ir argumentus, šalių paaiškinimus, ištyręs į bylą pateiktus rašytinius duomenis, t. y. įvertinęs įrodymų visetą, padarė labiau tikėtinas išvadas apie aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą. Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovės pasirašytas ir APVA pateiktas sutikimas tiesiogiai nesukūrė prievolinių santykių nei tarp šalių, nei tarp atsakovės ir APVA, tačiau tokio sutikimo pateikimas gali būti vertinamas kaip įrodymas, kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, siekiant patvirtinti ir (ar) paneigti tarp šalių egzistavusį susitarimą dėl turto pagerinimo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovė, pasirašydama sutikimą ir neprieštaraudama turto pagerinimams, pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, savininko standartą, galėjo ir turėjo numatyti, kad jai, kaip bendraturtei, kils pareiga prisidėti prie tokių išlaidų atlyginimo, kad bendro turto vertė didėja.

41. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovės paaiškinimus, rėmėsi į bylą pateiktais rašytiniais duomenimis. Siekiant teisingai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl atsakovės pareigos atlyginti bendro turto pagerinimo ir išlaikymo išlaidas taikytini ne tik būtinumo kriterijai, bet ir protingumo, pagrįstumo. Šiame kontekste buvo įvertinti abiejų šalių paaiškinimai, nesuteikiant nė vienos iš šalies teiktiems paaiškinimams didesnės įrodomosios galios.

42. Kaip matyti iš CK 4.76 straipsnio, bendraturtis gali reikalauti iš kito savininko bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidų dalies, kaip patirtų nuostolių atlyginimo, jei kitas bendraturtis nevykdo savo pareigos prisidėti prie turto tvarkymo ir išlaikymo. Kadangi pagal bendrąjį principą turtu bendraturčiai turi naudotis bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), tai turto išlaikymo ir išsaugojimo išlaidų, patirtų be kito savininko sutikimo, atlyginimo galima reikalauti tik tada, kai jos buvo būtinos, protingos ir pagrįstos.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovės, kaip bendraturtės, pareigos atlyginti turto pagerinimo ir išlaikymo išlaidas, todėl pagrįstai ir teisėtai tenkino ieškovo ieškinio reikalavimus.

44. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nors atsakovė tiek atsiliepime, tiek apeliaciniame skunde teigė, kad ieškovas nepagrindė reikalavimo priteisti išlaidas už sunaudotą elektros energiją bendro turto šildymui, tačiau jokių nesutikimą pagrindžiančių argumentų, išskyrus deklaratyvų teiginį, kad pavasarį sūnus gyveno atsakovei priklausančioje namo dalyje ir už elektrą ieškovui sumokėjo grynaisiais, nepateikė. Ir nors apeliaciniame skunde teigia, kad sąskaitos išrašas, patvirtinantis ieškovo pervestas pinigines lėšas už elektros energiją, nėra tinkamas įrodymas ieškovo reikalavimui pagrįsti, tačiau, bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, šių aplinkybių nenurodė, prašomos priteisti sumos neginčijo, sutiko atlyginti 208,55 Eur, atsižvelgdama tik į tai, kad dalį pinigų už suvartotą elektros energiją ieškovui yra sumokėjęs sūnus.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visus teisiškai reikšmingus faktus ir tinkamai juos įvertino, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, šalių teiktais paaiškinimais, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo įvertintos ir atsakovės akcentuojamos aplinkybės, tačiau, jas įvertinus, nėra pagrindo padaryti kitokių išvadų, nei padarė ginčą išsprendęs pirmosios instancijos teismas.

46. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantė, teikdama argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus ir jų pagrindu darant išvadas, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).

47. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

48. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog šalys geruoju susitarė atsiskaityti dėl išlaidų už šilumos modernizavimą, yra nepagrįsta ir turi būti atmesta. Į bylą pateiktas tiesioginis rašytinis įrodymas, t. y. turto pirkimo–pardavimo sutartis, patvirtina, kad šalys, parduodamos turtą, pasirašo pardavimo sutartį ir viena kitai neturi pastabų, išlygų ar pretenzijų, todėl anksčiau minėta pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja tiek tiesioginiam įrodymui, tiek atsakovės išdėstytai pozicijai teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek išsakytai teismo posėdžio metu.

49. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės argumentus, nurodytus šios nutarties 48 punkte, pažymi, kad CK normos, reglamentuojančios pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, nereguliuoja bendraturčių tarpusavio atsiskaitymo teisinių santykių, sudarant pirkimo–pardavimo sutartis, todėl, sprendžiant byloje nagrinėjamą klausimą, taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios bendraturčių tarpusavio teisinius santykius. CK 4.76 straipsnyje nustatytos bendraturčių teisės ir pareigos valdant bendrąją dalinę nuosavybę taip pat nereguliuoja bendraturčių tarpusavio atsiskaitymo santykių viena sutartimi parduodant nekilnojamąjį turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Todėl teisėjų kolegija apeliantės teiginį, kad šalys pirkimo–pardavimo sutartimi išsprendė visus su parduodamu turtu susijusius klausimus ir iš to kylančias bendraturčių prievoles, atmeta kaip nepagrįstą.

50. Apeliantė, be kita ko, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai ir netinkamai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais civilinėse byloje, kuriose ratio decidenti nėra tapatūs nagrinėjamai civilinei bylai, nurodytose kasacinio teismo bylose nagrinėtos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo aplinkybių nagrinėjamoje byloje. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai sprendžiant tokio pobūdžio bylas, t. y. ieškovas turi pagrįsti išlaidų būtinumą, o tinkamai jų nepagrindus, ieškinys turi būti atmestas.

51. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Nurodyti Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra akcentuoti ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-684/2020; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2020). Be to, kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015).

52. Atsakovė, atsikirsdama į ieškinio reikalavimus, savo atsikirtimus grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2003, taip pat 2019 m. birželio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019, 61 punkte pateiktas kasacinio teismo išaiškinimais, kad vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų yra valios išreiškimas. Atsakovė savo valios tokio sandorio sudarymui nebuvo išreiškusi. Atitinkamai nesudarius sandorio, tokia prievolė atlyginti ieškovui turto pagerinimo išlaidas atsakovei negalėjo atsirasti.

53. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės argumentus, nurodytus šios nutarties 49 punkte, iš dalies sutinka, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais civilinėje byloje, kurių faktinės aplinkybės nėra visiškai identiškos ir (ar) tapačios nagrinėjamai civilinei bylai, tačiau tiek nagrinėjamoje byloje, tiek skundžiamame teismo sprendime nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose sprendžiamas bendraturčio teisių ir pareigų, numatytų CK 4.76 straipsnyje, įgyvendinimo klausimas, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias bylos faktines aplinkybes, yra taikytina teisės norma, kuria grindžia ieškovas savo reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes nagrinėjamoje civilinėje byloje, tinkamai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais bendraturčių teisių ir pareigų įgyvendinimo prasme valdant bendrą turtą, t. y. pagrįstai atsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus, nuspręsdamas, ar egzistuojant konkrečioms faktinėms aplinkybėms taikytina konkreti teisės norma. Priešingai, atsakovė, grįsdama savo atsikirtimus į ieškinį, vadovaujasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėje byloje, išnagrinėtoje ne analogiškomis aplinkybėmis, bet ir kurioje ratio decidenti nėra tapatūs nagrinėjamai civilinei bylai. Atsakovės nurodytoje kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, negaliojančiais dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudaryto ir sandorio, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, santykio; CK 6.228 straipsnyje įtvirtinto esminės nelygybės instituto taikymo sąlygų; preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi. Nagrinėjamoje byloje skiriasi tiek ieškinio dalykas, tiek ieškinio pagrindas.

54. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad atsakovės (apeliantės) nurodyta teismų praktika nėra taikoma nagrinėjamai bylai, o apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aktualios kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties

55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, nepažeisdamas nei materialinės teisės normų, reglamentuojančių tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nei proceso teisės normų, susijusių su įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu, ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ir (ar) keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

56. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

57. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.

58. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

59. Ieškovas pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 500,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (įsakymo 2015 m. kovo 19 d. redakcija), nustatytų dydžių, įvertinus ieškovo atstovo atliktus procesinius veiksmus (teisinė konsultacija dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinio skundo, susipažinimas su apeliacinio skundo motyvais, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas), darytina išvada, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos iš atsakovės.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės D. U. ieškovui S. U. 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.