- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-09-28
- Bylos Nr.
- 1-210-878/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-00443-2014-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Inga Liubinienė
- Kaltinamasis
- D. J.
- Advokatai
- Deimintas Radzevičius
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
D. J., gimęs (duomenys neskelbtini) Alytuje, asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnyje ir 182 straipsnio 2 dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
kaltinamasis D. J. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, kad jis 2014 m. kovo 19 d. 10.26 val. Pulko g. 14, Alytuje pasikėsino apgaule (duomenys neskelbtini) naudai įgyti svetimą - (duomenys neskelbtini) turtą - 41302,97 Lt, neturėdamas įgaliojimų veikti (duomenys neskelbtini) vardu, Alytaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje per Valstybinės mokesčių inspekcijos portalo autorizuotų elektroninių paslaugų srities „Mano VMI“ vidinį portalą (duomenys neskelbtini) vardu pateikė prašymą grąžinti mokesčio permoką 41302,97 Lt, pervedant lėšas į (duomenys neskelbtini) sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Šiaulių bankas“ Alytaus filiale, tačiau šios veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – (duomenys neskelbtini) prašymą pastebėjo ir paslaugos teikimą nutraukė.
Kaltinamasis D. J. kaltu dėl pasikėsinimo sukčiauti neprisipažino. Paaiškino, kad parduodant sporto klubą Italijos piliečiui, žodžiu susitarė su juo dėl visos klubo veiklos perėmimo ir tęstinumo, aptartos visos skolos. Vėliau gavosi lengvas nesusipratimas, jis apgauti nieko nesiekė. Jis 2014 m. kovo 19 d. padavė prašymą VMI dėl mokesčių permokos, susidariusios iki 2014 m. kovo pradžios. Visus dokumentus jis sutvarkė kovo 2 ar 3 d., kai dar dirbo klubo vadovu, tiesiog patį prašymą mokesčių inspekcijai pristatė vėliau. Mokesčių inspekcijos darbuotoja iš pradžių dokumentus priėmė, paskui pasakė, kad yra netikslumų, dalis yra PVM permoka. Ji paklausė, ar jis galės dokumentus pasirašyti. Jis atsakė, kad nežino, tada darbuotoja pasižiūrėjo registrų centro duomenis, paklausė, kuo jis ten dirba. Atsakė, kad administratoriumi. Tada darbuotoja pasakė, kad jei kas nors bus negerai, prašymą atmes. Jis pasirašė ir manė, kad reikalas baigtas. Klubas iš tiesų yra skolingas, žaidėjų grupės yra perduotos, kiekvienais metais iš futbolo federacijos buvo gaunamos lėšos jaunimo komandų ugdymui, tai buvo 20000 eurų ir 10000 eurų. Jis (duomenys neskelbtini) prieš tai dirbo įvairiose pareigose – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), po to vėl (duomenys neskelbtini). Trečią kartą (duomenys neskelbtini) i buvo nuo vasario vidurio. Iš šių pareigų jį atleido kovo 4 d., teikiant prašymą Registrų centrui. Pats pildė dokumentus apie (duomenys neskelbtini) pasikeitimą, žinojo, kad nuo kovo 4 d. nebėra (duomenys neskelbtini). Klube dar dirbo (duomenys neskelbtini). Iš visų pareigų klube pačiam prašant buvo visiškai atleistas balandžio 11 d. Sutartį, pagal kurią esančią skolą bandė užskaityti, ruošė pats, tada vyko faktinis futbolo klubų susijungimas, buvo perleista vaikų komanda. Ji nebuvo apskaityta kaip ilgalaikis turtas, tačiau komandos turtinė vertė yra ta, kad kasmet iš futbolo federacijos buvo gaunamos lėšos jaunimo, taigi, tų pačių perleistų komandų, ugdymui. UEFA lėšų gavimas atsilieka metus ar pusantrų, taigi, tai būdavo jau kaip kompensacija už ugdant komandą patirtas išlaidas. Perduodant vaikų komandą, išlaidos jos ugdymui jau buvo patirtos, tą sumą jie įvertino 12067 eurais. Prieš tai jiems buvo skyrę būtent tiek. Išlaidas komandos ugdymui fiksuoja buhalterinėje apskaitoje – transportas, dienpinigiai, aprangos, startiniai mokesčiai. Iš (duomenys neskelbtini) šiai skolai padengti buvo gauti du pavedimai – 1000 Lt ir 600 Lt. Skola (duomenys neskelbtini) vienu metu buvo 54000 Lt, o kaltinamajam išeinant iš jo – 12067 Eurai. Tas klubas turėjo finansinių problemų, todėl jie grąžino klubui veiklai 1600 Lt kaip nepanaudotas lėšas. Tai yra fiksuota apskaitoje. Visa sutarties suma liko kaip skola. Balansuose skolos nematyti gal dėl to, kad tai yra paramos sutartis, subsidija. Klubas kiekvienais metais gauna subsidiją, tai nėra sąskaita faktūra prie sutarties ar dar kažkas. Viena skola buvo paskolos sutartis, o kita paramos sutartis tarp A. M. ir kaltinamojo kaip įstaigos vadovo. Buvo sukaupta mokesčių permoka, todėl jis ir paprašė VMI ją užskaityti. Pasirašinėdamas sutartį su G. G., nurodė, kad jokių kitų skolų, išskyrus tas, kurios atsispindi dokumentuose, nėra. Toks sutarties šablonas buvo pas notarę. G. G. matė visus dokumentus nuo 2011 m. sausio mėnesio, buvo visiškai susipažinęs su sutartimi ir žinojo, kad yra skola, kurią reikės dengti. Tikslas, teikiant prašymą VMI grąžinti mokesčių permokas, buvo padengti skolą kitai kaltinamojo vadovaujamai įmonei. Nesikreipė į teismą dėl įsiskolinimo priteisimo, nes dėl to buvo žodinis susitarimas. Lapkritį-vasarį buvo daug veiklos, klubas viską tuo laiku pirko, nieko nepardavė, todėl 2014 m. kovo 2-3 dienai susidarė PVM permoka, nes vyko stadiono statybos, kiti dalykai, tik užtruko, kol jis nunešė tą prašymą. Teikdamas prašymą, VMI darbuotojai ir pasakė, kad šiuo metu užima (duomenys neskelbtini), neįtikinėjo, kad yra (duomenys neskelbtini). Galbūt savavaldžiavo tokiu būdu, galvojo, jog atsiims permoką į kitą savo vadovaujamą įstaigą. Prašymo pateikimo tikslas buvo susigražinti (duomenys neskelbtini) skolą į kitos kaltinamojo vadovaujamos įstaigos (duomenys neskelbtini) sąskaitą. Mano, kad gal ir kitokiu keliu buvo galima susigražinti skolą.
Liudytojas A. M. parodė, kad jis pusantrų metų dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Alytuje buvo dvi komandos „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“. Jis buvo komandos „(duomenys neskelbtini)“ treneriu. Vieno sezono metu susijungė dvi komandos ir komanda buvo pavadinta „(duomenys neskelbtini)“. Ji žaidė aukščiausioje futbolo „A“ lygoje. Norint klubui sėkmingai startuoti šioje lygoje, gauti licencijai, reikėjo turėti šešias ar aštuonias komandas nuo mažiausios grupės iki vyriausios. Prie futbolo klubo „(duomenys neskelbtini)“ buvo kelios grupės vaikų. Kitą dalį jaunimo ir jaunių komandų paėmė iš Sporto ir rekreacijos centro. Taip sujungę komandas į vieną klubą, jau galėjo startuoti „A“ lygoje. Kad komanda galėtų dalyvauti varžybose, kaip juridinį pagrindą tam pasirašė sutartį. Iš Lietuvos futbolo federacijos turėjo gauti 42000 Lt vaikų ugdymui ir vystymui – aprangai, kamuoliams, maistpinigiams, išvykoms, varžyboms, transportui. Šiuos pinigus Lietuvos futbolo federacija gauna iš UEFA ir padalina klubams pagal tai, kiek yra komandų, žaidėjų. Suma buvo paskaičiuota pagal vaikų skaičių, kiek pinigų turėtų ateiti iš UEFA. Nežino, ar buvo gauti iš federacijos šie pinigai, tačiau vaikai važiavo į varžybas, jiems klubas gavo maistą, pirko aprangas, taigi, pinigus tikrai naudojo. Pinigus varžyboms aprangoms, maistui skyrė futbolo klubas „(duomenys neskelbtini)“, kuris priklausė (duomenys neskelbtini) Jei vaikai nebūtų perduoti iš (duomenys neskelbtini) klubo, tai gal nebūtų ir tos sutarties. Nuo 2012 m. rugsėjo išėjo iš direktoriaus pareigų. Kol buvo „(duomenys neskelbtini) direktoriumi, jų klubas nebuvo sumokėjęs 2011 m. sutartimi sutartų pinigų (duomenys neskelbtini) nes ir taip sunkiai gyveno. Pinigai iš UEFA, jam dirbant, lyg nebuvo gauti. (duomenys neskelbtini) nežaidė „A“ lygoje. (duomenys neskelbtini) turėjo sumokėti (duomenys neskelbtini) už tuos vaikus, kurie buvo deleguoti į futbolo klubą „(duomenys neskelbtini)“. Ta sutartis buvo juridinis pagrindas teikti „A“ lygos licencijavimo komisijai, kad iš tiesų klubas turi vaikų ir jaunimo komandas. Todėl darė sutartis su (duomenys neskelbtini) ir su Sporto rekreacijos centru. Tokia praktika Lietuvoje. UEFA 12000 eurų skyrė visoms futbolo komandoms, visam vaikų ir jaunių futbolui, „(duomenys neskelbtini)“ futbolo klubo komandoms, todėl pinigus (duomenys neskelbtini) reikėjo duoti, nes jie davė vaikų, davė komandas. (duomenys neskelbtini), jam dirbant, skolos nereikalavo, atrodo, iki 2012 m. nedengė šios skolos.
Liudytoja (duomenys neskelbtini) apskaitos tvarkytojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė A. N. parodė, kad ji pagal 2014 m. kovo mėnesį sudarytą paslaugų teikimo sutartį tvarko buhalterinę apskaitą, teikia duomenis institucijoms. Buvęs direktorius G. G. jai pateikė dokumentus, buhalterinius likučius vasario 1 dienai, o ji jam turėjo pranešti, kokius dokumentus rado. Ji pranešė jam apie mokesčių inspekcijai pateiktą prašymą dėl permokos grąžinimo. Nepamena, ar G. G. aiškinosi apie skolą, jis pasakė, kad nenori grąžinti permokos, todėl ji prašymą anuliavo. Ji nerado sutarties tarp klubų. Sutartys yra vadovų ir jie neprivalo jai visas sutartis atnešti. Nepamena, kokios klubo skolos tuo metu buvo. Klube D. J. dirbo pagal keletą darbo sutarčių, buvo direktorius, atstovas visuomenei. Mokesčių permoka reiškia, kad per laiką yra sukaupta mokesčių permoka, kuri gali susidaryti dėl grąžintino pridėtinės vertės mokesčio, dėl padarytų didesnių pavedimų mokesčiams ir panašiai. Nepamena, kokios buvo (duomenys neskelbtini) skolos (duomenys neskelbtini). Vasario mėnesį buvo daug atsiskaitymų ir vasario 1 dienai skolos buvo vienokios, o kovo mėnesį jos pajudėjo. (duomenys neskelbtini) komandas išlaiko tokiu būdu – dalis lėšų gauta kaip veiklos subsidija Alytaus miesto sporto programos reprezentacijos vykdymui, tai buvo miesto savivaldybės veiklos subsidija. Dalį lėšų davė G. G., pradžioje buvo kaip paskolos sutartis, o po to jis parėmė klubą. Iš futbolo federacijos kažkaip mokama, lėšos gaunamos už jaunimo ugdymą. Ilgalaikio turto – pirktų žaidėjų – pernai nebuvo. Kiek žino, pernai lapkričio mėnesio pabaigoje, pasibaigus sezonui, žaidėjai žaidė kaip savanoriai, jie buvo parašę prašymus žaisti nemokamai, gaudavo tik dienpinigius. Dienpinigiai buvo iš tokio finansavimo – pradžioje mokama buvo iš savivaldybės subsidijos, po to tikriausiai dengė G. G.. Viena subsidija iš Futbolo federacijos buvo gauta 2013 metų gale ar 2014 metų pradžioje. Per 2014 metus jokios subsidijos negauta. 2015 metais subsidija buvo, ji buvo apskaičiuota 2014 metais už jaunimą, apie 5000 eurų ir buvo paprašyta užskaityti Federacijai skolą, kurią įstaiga moka už teisėjavimą ir panašiai. Pinigai iš Futbolo federacijos čia jau yra kaip kompensuotos sąnaudos jaunimo ugdymui, varžyboms, treneriui, salėms. 2015 m. buvo parašytas prašymas padengti Futbolo federacijos įsiskolinimą būtent kompensuotų sąnaudų sumai. G. G. įdarbinimas įformintas ne tą pačią dieną, kovo pradžioje, nes jis atėjo po 2-3 savaičių po to, kai buvo perimtas klubas. Jis nepaliko įgalioto asmens, todėl buvo sunku komunikuoti su įvairiomis institucijomis. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą praėjusio mėnesio ataskaitas turi pateikti iki mėnesio 25 dienos. Kadangi klubas naujam savininkui perėjo kovo 3 d., tai logiška, kad visi dokumentai už vasarį nebuvo gauti ir buhalterinė įstaiga tiesiog pateikė vasario 1 dienos likučius. Permoka buvo sukaupta per keletą mėnesių, ji palaipsniui augo kas mėnesį nuo 2013 m. rugpjūčio. Vasario 25 dieną pateikus deklaraciją už sausio mėnesį, jau buvo aiški permokos suma. Dėl paramos yra pasirašyta sutartis. Pagal paramos subsidijų ir dotacijų apskaitą galima apskaityti kaip gautiną. Turėjo būti pateiktas kažkoks prašymas gauti subsidiją. Tada ji būtų apskaityta kaip gautina ir, sumokėjus pinigus, jau būtų apskaityta kaip gauta arba sumokėta. Kitu atveju, jei ten buvo kažkokia ilgalaikė sutartis, ji galėjo būti apskaityta tada, kai būtų sumokėti pinigai. Lėšas gali dengti tiek iš uždirbtų pinigų, tiek iš subsidijų ir dotacijų. Iš permokos taip pat gali, nes tai yra kreditoriai debitoriai, kurių santykius nustato pats įmonės vadovas. Vadovas gali spręsti, iš kokių pinigų padengti. Pati sutartis turėjo būti apskaityta arba kaip gautinos ir mokėtinos lėšos, arba gautos ir mokėtos. Gautinos ir mokėtinos būna tada, kai teikiamas prašymas gauti subsidijai, tada apskaitoje apskaitomos gautinos ir mokėtinos sumas. Jei tokio prašymo nėra, bet yra susitarimas teikti ir mokėti tas subsidijas, tada apskaito, kai gauna pinigus, tiesiog registruoja mokėtas arba gautas pajamas. Šiuo atveju, lėšos yra gautinos iš Futbolo federacijos, o tos, ką turėjo sumokėti kitai viešajai įmonei, turėjo atsispindėti apskaitoje kaip mokėtinos, bet, laikantis skaidrumo principo, turėjo būti ne tik paramos sutartis, bet ir viena įstaiga kitai turėjo pateikti bent jau prašymą nustatytai sumai lėšų gauti kaip paramą ar subsidiją. Subsidijų, paramos buhalterinėje apskaitoje nerado. Pinigai bet kokiu atveju turi būti apskaityti. Koks nors pinigų judėjimo pagrindas turi būti. Perėmimo dienai debitorių, kreditorių sąrašas buvo.
Liudytoja Valstybinės mokesčių inspekcijos vyresnioji specialistė N. M. parodė, kad jai dirbant prie informacinio langelio, D. J. pateikė viešosios įstaigos, lyg (duomenys neskelbtini) prašymą gražinti PVM mokestį. Ji prašymą priėmė. Buvo įdiegta nauja programa „Mano VMI“ ir siūlymas užpildyti elektroninius prašymus, o ne priimti dokumentus. Todėl ji paklausė, ar D. J. yra įstaigos vadovas, ar jis galės pasirašyti, jei ji prašymą suves į programą. Jis pasakė, kad taip, vadovas, galės pasirašyti. Pildant prašymą, pabaigoje reikia pažymėti vadovą. Programėlė išmeta duomenis, yra visa informacija apie įmonę iš Registrų centro. Ji suvedė duomenis iki vadovo ir pamatė, kad D. J. nebedirba toje įmonėje. Kai apie tai pasakė, jis atsakė, kad prašymą pildė tada, kai dar dirbo vadovu. A. D. J. pateikto raštiško prašymo buvo parašyta jo pildymo data, kai jis dar buvo neatleistas iš vadovo pareigų. Jis ir pats pasakė, kad pildė prašymą tą dieną, kai jis dar buvo vadovas. Jie prašymą užpildė toliau, pasakė D. J., kad ji prašymų nenagrinėja, tik priima juos. Ji atspausdino vieną egzempliorių, jis pasirašė, tada jam atidavė, o kitas egzempliorius liko VMI. D. J. atsinešė tik popierinį prašymą, nesinaudojo jokiais savo elektroniniais prisijungimais. VMI darbuotojai iš popierinių prašymų viską suveda į programėlę, prisijungimas vidinis, o ne išorinis. Pareiškimų pateikimo termino ribojimo nėra. Jei jį būtų priėmę popierinį, prašymas būtų tos dienos, kada pateiktas. Ant prašymo popierinio varianto nebuvo jokių registracijos numerių, buvo standartinis prašymas, įmonės kodas, pavadinimas, nurodyta, iš kokio mokesčio, užpildoma speciali forma. Galima susirašyti prašymą kada nori ir atnešti į inspekciją. Gavosi, kad prašymas pateiktas pavėluotai. Jokio spaudimo dėl pildymo D. J. jai nedarė.
Šalies argumentai
www.vmi.lt pateiktas (duomenys neskelbtini) prašymas dėl paslaugos atsisakymo patvirtina, kad A. N. 2014 m. kovo 26 d. kreipėsi dėl paslaugos, inicijuotos pagal dokumentą „Prašymas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (FR0781) Nr. (17.16-30)-GES-76064, pateiktą 2014 m. kovo 19 d., vykdymą, nes paslauga neaktuali (1 t., 15 b. l.).
Byloje surinktas duomenų visetas leidžia teismui daryti išvadą, kad kaltinimas D. J. dėl pasikėsinimo apgaule (duomenys neskelbtini) naudai įgyti svetimą didelės vertės turtą neįrodytas. Teismo išvados, kad asmuo kaltas padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, daromos tik tada, kai nekyla jokios abejonės ir kai teismo išvadoms pagrįsti pakanka patikimų įrodymų. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nepašalintos abejonės dėl reikšmingų bylai aplinkybių vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai.
Motyvuojamoji dalis
BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kvalifikuotą sukčiavimą, t. y. didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą apgaule savo ar kitų asmenų naudai. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių.
Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyviosios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių ar egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti turtu, tai yra jį perduoti, perleisti turtinę teisę, prisiimti turtinius įsipareigojimus ir pan. Baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: objektyviosios tiesos iškreipimas, tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį, taip pat tyčia, kuri yra kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyviosios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutyli esmines turto savininko apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas ir tais atvejais, kai kaltininkas apgaulę naudoja siekdamas suklaidinti ne tik turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, bet ir asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Tokiu atveju apgautasis asmuo ir nukentėjusysis nesutampa. Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, tai yra suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Būtina įrodyti ir patį apgaulės faktą, ir tai, jog kaltininkas subjektyviai suvokia savo veiksmų apgaulę. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Tam, kad apkaltinti D. J. pasikėsinimu sukčiauti, būtina nustatyti apgaulę jo veiksmuose ir jo tiesioginę tyčią dėl šios apgaulės.
Byloje nustatyta, kad D. J. nuo 2014 m. vasario 11 d. buvo (duomenys neskelbtini) direktorius. Su juo dėl šių pareigų buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, kuri nutraukta tik 2014 m. balandžio 11 d. (duomenys neskelbtini) vieninteliu dalininku nuo 2014 m. kovo 4 d. įregistruotas G. G., kuris Juridinių asmenų registre nuo 2014 m. kovo 5 d. įregistruotas šios įstaigos direktoriumi. Duomenis apie (duomenys neskelbtini) direktoriaus pasikeitimą Registrų centrui pateikė pats kaltinamasis. Teismas, spręsdamas dėl kaltinamojo subjektyvaus suvokimo apie teisę 2014 m. kovo 19 d. įstaigos vadovo vardu daryti patvarkymus dėl įstaigos turto skirstymo, atsižvelgia į tai, kad darbo sutartis su naujai paskirtu įstaigos vadovu G. G., kaip to reikalauja tiek (duomenys neskelbtini) įstatų 36 punktas, tiek Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, nebuvo sudaryta, taip pat, paskyrus naują vadovą, nebuvo nutraukta darbo sutartis su D. J. kaip šios įstaigos direktoriumi. Valstybinio socialinio draudimo įmokos iki pat 2014 m. balandžio 2 d. kaip už įstaigos direktorių buvo mokamos ne už G. G., o už D. J.. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad įstaigoje nebuvo tinkamai pagal teisės aktų reikalavimus įformintas įstaigos vadovo paskyrimas. Kaip nurodė liudytoja A. N., G. G. įdarbinimas nebuvo laiku įformintas, nes jis po klubo perėmimo atvyko tik po 2-3 savaičių, įgalioto asmens naujasis savininkas nebuvo palikęs, todėl buvo sunku komunikuoti su įvairiomis institucijomis. Pats kaltinamasis taip pat nurodė, kad su G. G. buvo susitaręs dėl klubo veiklos tęstinumo. Nuo pat bylos tyrimo pradžios kaltinamasis teigė, kad jis ir pasikeitus įstaigos savininkui, dar ėjo direktoriaus, administratoriaus, sekretoriato darbuotojo, klubo atstovo bendruomenei pareigas, taigi, net ir pasikeitus savininkui, jis tebebuvo direktorius, tik su naujuoju savininku jie nebuvo sudarę susitarimo, kuriuo būtų suteikęs įgaliojimus veikti įstaigos vardu, todėl, kol naujas savininkas pilnai perims įstaigos valdymą, būtent kaltinamasis dar kurį laiką tvarkė reikalus, susijusius su įstaigos veikla. Iš pirmiau nurodytų aplinkybių apie tai, jog VšĮ „Alytaus futbolas“, ją įsigijus naujam savininkui, tęsė veiklą, o pats G. G. keletą savaičių šioje veikloje nedalyvavo, neatvyko į klubą, jokio įgalioto asmens nepaliko, taigi, visas faktinio vadovo funkcijas ir vykdė D. J.. Pažymėtina, kad darbo santykiai su juo kaip VšĮ direktoriumi oficialiai netgi nebuvo nutraukti. Tiek kaltinamasis, tiek liudytoja VMI darbuotoja N. M. patvirtino, kad VMI pateiktas prašymas pervesti mokesčių permoką (duomenys neskelbtini) buvo užpildytas ta data, kai D. J. oficialiai dar buvo (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Taigi, VMI buvo pateiktas nesuklastotas prašymas. Kaltinamasis teigė, jog jis VMI darbuotojai, teikdamas prašymą vėliau, nei šis buvo užpildytas, nurodė, jog jis nėra direktorius, tačiau yra įstaigos administratorius. Nors teismo posėdyje liudytoja N. M. parodė, kad kaltinamasis jai sakėsi galėsiąs pasirašyti prašymą, esąs vadovas, ikiteisminio tyrimo metu ji šios aplinkybės nenurodė (1 t., 26-27 b. l.). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, ji parodė, kad D. J. pateikė popierinį prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), kurį jau buvo pasirašęs, norint patvirtinti prašymą, reikia nurodyti jį pateikusį asmenį, todėl ji pagal kaltinamojo pateiktą asmens dokumentą nustatė jo tapatybę, ir kaltinamasis pasirašė ant prašymo, kurį ji suvedė į programą „Mano VMI“. Teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja taip pat patvirtino ir tai, kad jokio spaudimo dėl dokumentų pildymo ir permokos grąžinimo kaltinamasis jai nedarė, ji pasakė kaltinamajam, kad prašymas bus svarstomas ir bus priimamas sprendimas. Pastebėtina, kad tiek pagal kaltinamojo, tiek pagal liudytojos N. M. parodymus matyti, jog teikiant prašymą dėl mokesčių permokos grąžinimo, D. J. neteikė objektyvios, tikrovės neatitinkančios informacijos. Be to, pildydama prašymą, VMI darbuotoja N. M., remdamasi elektroninės programos duomenimis, gaunamais iš VĮ Registrų centro, matė, jog prašymą pateikęs asmuo pagal VĮ Registrų centro duomenis nėra (duomenys neskelbtini) direktorius ir tą pasakė D. J., o šis to ir nepaneigė. Taigi, VMI nebuvo suklaidinta dėl asmens, prašančio pervesti mokesčių permoką kitai įstaigai, kaip nėra pagrindo ir teigti, kad D. J. būtų supratęs, jog, 2014 m. kovo 19 d. VMI teikdamas savo kaip vadovo 2014 m. kovo 3 d. pasirašytą prašymą pervesti mokesčių permoką kitai viešajai įstaigai, naudoja apgaulę. Jis pats parodė, kad mokesčių permoka susidarė už laikotarpį, kai jis buvo oficialiu (duomenys neskelbtini) vadovu ir dalininku, prašymą pervesti permoką užpildė taip pat būdamas vadovu, norėdamas perleidus įstaigą susigrąžinti seniai esančią skolą kitai jo vadovaujamai įstaigai, be to, kaip jis nurodė ir iš dalies patvirtino liudytoja A. N., įstaigos naujajam vadovui faktiškai dar nedalyvaujant kasdienėje klubo veikloje, būten kaltinamasis tvarkė visus einamuosius reikalus.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas. Jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. VMI kaip asmuo, turintis teisę priimti sprendimą dėl nukentėjusio asmens turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui, remdamasi oficialiais Juridinių asmenų registro duomenimis, nustatė, kad D. J. prašymo pateikimo metu neturi teisės jį pasirašyti, ir informavo (duomenys neskelbtini) jog prašymas pervesti mokesčių permoką užpildytas neteisingai. Taigi, ta aplinkybė, kad kaltinamasis pateikė šį prašymą, jau nebebūdamas (duomenys neskelbtini) direktoriumi, neturėjo jokios esminės įtakos VMI apsisprendimui dėl (duomenys neskelbtini) mokesčių permokos pervedimo kitai įstaigai, nes pagal teisės aktais nustatytą tvarką VMI privalo patikrinti tokio prašymo pateikimo teisingumą, o tai ir buvo atlikta šiuo konkrečiu atveju.
Pažymėtina ir tai, jog byloje nustatytas teisinio pagrindo mokesčių permokos pervedimui į (duomenys neskelbtini) sąskaitą kaip skolos grąžinimui egzistavimas. Byloje yra pateikta sutarties Nr. 1, sudarytos 2011 m. sausio 1 d. tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kopija, pagal šią sutartį, taip pat (duomenys neskelbtini) 2014 m. rugpjūčio 20 d. raštą (duomenys neskelbtini)“ nuo 2011 metų (duomenys neskelbtini) klubui yra skolinga 12067 eurus. Šios sutarties sudarymą patvirtino ir liudytojas A. M.. Nors (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties 4 dalyje nurodyta, kad dėl (duomenys neskelbtini) turto teisminių ginčų nėra, įstaiga areštų neturi, jokie tretieji asmenys nereiškia jokių pretenzijų viešajai įstaigai, kaltinamasis nurodė, kad toks tekstas buvo notaro parengtos sutarties šablone, o įstaigos skolos buvo žodžiu aptartos su pirkėju. Pats (duomenys neskelbtini) vienintelis dalininkas G. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jam perkant klubą, buvo aptakiai pasakyta apie tam tikras skolas, o pigiai įsigydamas klubą, numanė esant kažkokių įsiskolinimų. Liudytoja A. N. taip pat patvirtino, kad iš tikrųjų (duomenys neskelbtini) skolų turėjo. Nors prokuroras nurodė, kad ši sutartis nebuvo rasta įstaigos buhalterinėje apskaitoje, šią apskaitą tvarkiusi liudytoja A. N. paaiškino, kad sutarčių įstaigos vadovai neprivalo pateikti buhalterijai. Nebuvo pateikti duomenys, kad skola pagal šią sutartį jau grąžinta (duomenys neskelbtini) klubui, ir (duomenys neskelbtini) šios sutartinės prievolės nebeturi. Taigi, nepaneigta, jog prašymo VMI pateikimo metu realiai egzistavo teisinis pagrindas (duomenys neskelbtini) klubui iš (duomenys neskelbtini) gauti 12067 eurus.
Taigi, byloje nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių D. J. kaltę dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo. Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais ir teisiniais argumentais, D. J. išteisintinas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Kaltinamasis ir jo gynėjas kaip vieną iš gynybos pozicijų nurodė, kad galimai D. J. veikoje teikiant prašymą VMI dėl mokesčių permokos pervedimo VšĮ Alytaus apskrities futbolo klubui yra pasikėsinimo savavaldžiauti požymių.
Savavaldžiavimą kaip nusikalstamą veiką numato BK 294 straipsnio 1 dalis, pagal kurią atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendinant teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad situacijos, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę, sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikomos, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323/2009, 2K-470/2014, Nr. 2K-207-677/2015). Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis). Kasacinis teismas nurodė, kad nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamojo įstatymo paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-183/2012).
Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, kai asmuo įgyvendina turimą subjektyviąją teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Taigi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Šiuo konkrečiu atveju teismas sprendžia, jog nebuvo padaryta didelė žala nukentėjusiajam, taigi, nėra būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – padarinių. Iš to, kad kaltinamasis VMI pateikė nesuklastotą prašymą, jį priimdama, VMI darbuotoja iškart identifikavo, jog prašymo pateikėjas nėra (duomenys neskelbtini) direktorius, pats kaltinamasis irgi to neneigė, taigi, neapsimetė (duomenys neskelbtini) vadovu, teisinis pagrindas (duomenys neskelbtini) grąžinti skolą (duomenys neskelbtini) pervedant mokesčių permoką egzistavo, taigi, nėra ir pagrindo išvadai, kad kaltinamasis suvokė savo veiksmus esant neteisėtus ir savavališkus, numatė, kad dėl jų bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Atsižvelgiant į pirmiau paminėtose Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisyklėse nustatytą prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) duomenų tikslumo, tikrumo ir pakankamumo patikrinimo mechanizmą, D. J. atlikti veiksmai – nesuklastoto prašymo pateikimas negali būti laikomas pavojinga veika. Todėl teismas sprendžia, kad D. J. veiksmai neįgavo nusikalstamai veikai - savavaldžiavimui būdingų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304-305 straipsniais, 307 straipsniu,
nusprendžia:
D. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per nuosprendį priėmusį teismą.