- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-18
- Bylos Nr.
- AN2-190-651/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-42-3-00007-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Dalia Kursevičienė (pirm.)
- Pažeidėjas
- N. U.
- Institucija
- Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos N. U. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. birželio 27 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiojo tyrėjo (toliau – ir Institucijos) 2022 m. balandžio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 85-ANR_N-1114-2022 N. U. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 526 straipsnio 3 dalį 1 000 Eur dydžio bauda už tai, kad ji 2022 m. vasario 21 d. 10 val. ekstremalios situacijos laikotarpiu, būdama koridoriuje prie notarės ir advokato kabinetų, t. y. uždaroje erdvėje, buvo be nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), kuri priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną, taip sukėlė grėsmę išplisti COVID-19 ligai ir tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. V-1864 „Dėl kontaktiniu būdu teikiamų paslaugų, ūkinės veiklos ir prekybos vykdymo būtinų sąlygų“ 3 punkto reikalavimų. Tokiu būdu N. U. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 526 straipsnio 3 dalyje. Šį nutarimą administracinėn atsakomybėn patraukta N. U. apskundė teismui.
2. Skundžiama 2022 m. birželio 27 d. nutartimi Tauragės apylinkės teismas N. U. skundo netenkino ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. balandžio 7 d. nutarimą Nr. 85-ANR_N-1114-2022 paliko nepakeistą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta N. U. prašo: 1) sustabdyti administracinio nusižengimo bylą ir motyvuota teismo nutartimi kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo A. D. 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. V-1864 „Dėl kontaktiniu būdu teikiamų paslaugų, ūkinės veiklos ir prekybos vykdymo būtinų sąlygų“ atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo Nr. VIII-1234 (Valstybės žinios, 1999-07-09, Nr. 60-1945) 3 straipsnio 4 ir 8 punktams, 5 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 5 straipsnio 2 dalies 6 punktui, 6 straipsnio 2 – 4 dalims, Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 (Valstybės žinios, 1998-12-31, Nr. 115-3230) 28 straipsnio 5 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2022 m. birželio 27 d. nutartį bei Institucijos 2022 m. balandžio 7 d. nutarimą Nr. 85-ANR_N-1114-2022 ir administracinio nusižengimo teiseną N. U. nutraukti.
3.1. Apeliantė nesutinka su skundžiama nutartimi ir laiko ją neteisėta. Teigia, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ANK 526 straipsnio dispoziciją, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. ANK 526 straipsnio dispozicijoje nurodoma, kad administracinė atsakomybė pagal šį ANK straipsnį kyla už Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo ir (ne „ar“, o „ir“) kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymą ar pažeidimą. Toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad asmuo pagal ANK 526 straipsnį gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik tuo atveju, jei byloje nustatoma ir įrodoma, kad jo veikoje yra ne vienas kuris nors, o abu anksčiau nurodyto administracinio nusižengimo sudėties požymiai, tai yra, jei byloje yra nustatoma ir įrodoma, kad asmuo pažeidė ir Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymą (toliau – ir CSĮ) ir kitus civilinę saugą reglamentuojančius teisės aktus. Šiuo atveju N. U. byloje buvo (ir yra) pareikštas kaltinimas pažeidus tik valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo (toliau – ir VLESOV) 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. V-1864 „Dėl kontaktiniu būdu teikiamą paslaugų, ūkinės veiklos ir prekybos vykdymo būtinų sąlygų“ 3 punkto reikalavimus, tačiau apeliantė nebuvo ir nėra kaltinama pažeidusi kokią nors Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymu įtvirtintą teisės normą, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su tuo, kad jos veika atitinka ANK 526 straipsnio dispozicijoje nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius.
3.2. Teigia, kad skundžiamos nutarties 19 punkte pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, vadovaujantis CSĮ 9 straipsnio 1 dalies 19 punktu, paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją Vyriausybė gali nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti, todėl Vyriausybė jos 2020 m. vasario 26 d. priimto nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ 3.2.5. punktu, be kita ko, nustatė, kad valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose, kitose įstaigose viešosios ir administracinės paslaugos teikiamos užtikrinant valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo nustatytas asmenų srautų valdymo, saugaus atstumo laikymosi, būtinas visuomenės sveikatos saugos, higienos, asmenų aprūpinimo būtinosiomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis sąlygas. Tuo tarpu skundžiamos nutarties 21 ir 23 punktuose pirmosios instancijos teismas nurodė, kad VLESOV, vykdydamas Vyriausybės nutarimą, priėmė 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. V-1864 „Dėl kontaktiniu būdu teikiamų paslaugų, ūkinės veiklos ir prekybos vykdymo būtinų sąlygų“, kurio 3 punktu nustatė reikalavimą vyresniems nei 6 metų asmenims uždarose paslaugų teikimo vietose dėvėti nosį ir burną dengiančias veido kaukes, kadangi Vyriausybė tokią savo teisę delegavo VLESOV. Tačiau Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra nurodęs, jog „įstatymo <...> formuluotė „Vyriausybės nustatyta tvarka“ <...> reiškia, kad nurodytą tvarką turi nustatyti pati Vyriausybė ir nustatyti tos tvarkos ji negali pavesti jokiai kitai institucijai“. Apeliantės nuomone atsižvelgiant į tai, jog, kaip nurodo pats pirmosios instancijos teismas, įstatymo leidėjas ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti, CSĮ 9 straipsnio 1 dalies 19 punktu pavedė nustatyti būtent Vyriausybei, tai reiškia, kad Vyriausybės pavedimas dalį šių apribojimų nustatyti VLESOV laikytinas prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui.
3.3. Nurodo, jog skundžiamos nutarties 24 ir 25 punktuose teismas tvirtina, kad LVAT jau yra pripažinęs, kad VLESOV sprendimai yra norminiai administraciniai aktai ir, kad LVAT ne kartą tikrino VLESOV norminių administracinių aktų atitikimą CSĮ ir Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymui. Teigia, kad su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais sutinka tik iš dalies – LVAT ankstesnėse byloje iš tiesų jau yra vertinęs tam tikrų anksčiau priimtų VLESOV priimtų teisės aktų teisėtumą, tačiau ankstesnėse bylose buvo nagrinėjamas tik klausimas, ar VLESOV priimti teisės aktai yra norminiai administraciniai aktai ir, ar jie privalėjo būti paskelbti Teisės aktų registre, ar, priimant šiuos teisės aktus, juos priėmė subjektas, kuris buvo tinkamai įgaliotas (paskirtas) būti valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovu. Kita vertus LVAT niekada nevertino ir nenagrinėjo klausimo, ar valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas, kaip viešojo administravimo subjektas, turi teisę priimti norminius administracinius aktus, ar Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) suteikia teisę VLESOV priimti norminius administracinius aktus – šie klausimai LVAT niekada anksčiau nebuvo nagrinėti, todėl apeliantė pakartoja tuos teisinius argumentus, kurių pagrindu yra prašoma sustabdyti administracinio nusižengimo bylą ir motyvuota nutartimi kreiptis į LVAT su prašymu įvertinti VLESOV sprendimo, kuris yra taikomas šioje byloje, teisėtumą.
3.4. Apeliaciniame skunde pakartojami N. U. prašymo kreiptis į LVAT argumentai, kurie jau buvo nurodyti skunde apylinkės teismui. Nurodoma, kad VLESOV 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. V-1864, kurio pažeidimu yra kaltinama N. U., prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ, todėl šioje byloje negali būti taikomas. VAĮ normos suponuoja išvadą, jog VLESOV yra viešojo administravimo subjektas – įstatymų (CSĮ) nustatytą specialų statusą turintis fizinis asmuo, VAĮ nustatyta tvarka įgaliotas atlikti viešąjį administravimą. Tačiau VAĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad įstatymų nustatytą specialų statusą turintiems fiziniams asmenims, tarp jų ir VLESOV, viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti tik įstatymais, kai tame teisės akte nurodomas konkretus veikiantis ar numatomas steigti viešojo administravimo subjektas ir nustatomas baigtinis konkrečių tokiam subjektui suteikiamų viešojo administravimo įgaliojimų sąrašas, o VAĮ 5 straipsnio 2 dalies 6 punktas reglamentuoja, kad įstatymų nustatytą specialų statusą turintiems fiziniams asmenims gali būti suteikiami įgaliojimai atlikti funkcijas tik VAĮ 6 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatytose viešojo administravimo srityse, t. y. tik administracinių sprendimų priėmimo, administracinių paslaugų teikimo, taip pat teisės aktų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo ir laikymosi priežiūros srityse, o tai reiškia, kad VLESOV negali būti suteikiami įgaliojimai atlikti funkcijas administracinio reglamentavimo srityje, kuria, vadovaujantis VAĮ 2 straipsnio 4 dalimi, yra laikoma viešojo administravimo subjektų veikla rengiant įstatymų ir kitų norminių teisės aktų projektus ir priimant norminius administracinius aktus. Taigi VLESOV, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi teisės priimti norminių administracinių aktų.
4. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patrauktos N. U. apeliacinį skundą Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiasis tyrėjas atliekantis viršininko funkcijas M. K. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas netenkintinas.
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016 ir nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-13-976/2019, Nr. 2AT-60-387/2022). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog N. U. neigia, kad padarė jai inkriminuotą ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir siekia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis būtų panaikinta, o administracinio nusižengimo teisena nutraukta. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
7. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tais pačiais argumentais, samprotavimais, kurie buvo nurodyti ir skunde apylinkės teismui, dėl kurių šis teismas jau išsamiai pasisakė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame pateiktas subjektyvaus pobūdžio apeliantę tenkinantis teisės aktų aiškinimas ir šio aiškinimo pagrindu padarytos išvados, dėl kurių motyvuotai skundžiamoje nutartyje pasisakė ir jas paneigė apylinkės teismas. Apeliaciniame skunde iš esmės atkartodama tuos pačius argumentus, apeliantė nepateikė jokių naujų duomenų savo teiginiams patvirtinti arba byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms paneigti.
8. Apygardos teismas, susipažinęs su apeliacinio skundo motyvais, skundžiama nutartimi, Institucijos 2022 m. kovo 8 d. administracinio nusižengimo protokolu ir 2022 m. balandžio 7 d. nutarimu bei bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog N. U. padarė ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatytą nusižengimą. Teismo išvados dėl N. U. kaltės yra motyvuotos, paremtos išsamiu ANK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu ir pagrįstos bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, dėl jų reikšmės pasisakė ir juos tinkamai įvertino. Vien tai, kad įrodymai nebuvo įvertinti palankiai administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, o teismas padarė nepalankias išvadas dėl jos kaltumo, savaime nereiškia, kad buvo padaryta materialiosios teisės pažeidimų ir (ar) neteisingai aiškintas administracinio nusižengimo padarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas, o skundžiama nutartis yra neteisėta.
9. Nagrinėjamu atveju N. U. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį už tai, kad ji 2022 m. vasario 21 d. 10 val. ekstremalios situacijos laikotarpiu, būdama koridoriuje prie notarės ir advokato kabinetų, t. y. uždaroje erdvėje, buvo be nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės (veido kaukės, respiratoriaus ar kitos priemonės), kuri priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną, taip sukėlė grėsmę išplisti COVID-19 ligai. Bylos duomenų visuma (Institucijos vyriausiojo tyrėjo G. V. 2022 m. vasario 21 d. tarnybinis pranešimas dėl apsauginių veido kaukių nedėvėjimo (b. l. 12) ir 2022 m. kovo mėn. tarnybinis pranešimas dėl gauto pranešimo aplinkybių (b. l. 13), byloje esantys fotonuotraukos (b. l. 14–18) ir vaizdo įrašai, kuriuose objektyviai užfiksuotos 2022 m. vasario 21 d. administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės) patikimai patvirtina, kad apeliantė iš tikrųjų ekstremalios situacijos laikotarpiu, byloje nustatytu laiku, atitinkamoje uždaroje patalpoje buvo be nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės. Šių faktinių aplinkybių apeliantė neginčija apeliaciniame skunde, jų neneigė ir skųsdama ne teismo tvarka priimtą nutarimą.
10. Dėl aptartų savo veiksmų N. U. buvo nubausta Institucijos 2022 m. balandžio 7 d. nutarimu pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį, numatančią atsakomybę už šio straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos (Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymas ar pažeidimas), padarymą karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai.
11. Apeliantė teigia, jog apylinkės teismas neteisingai aiškino ANK 526 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nurodo, kad ji yra kaltinama pažeidusi tik VLESOV 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. V-1864 3 punkto reikalavimus, tačiau nebuvo ir nėra kaltinama pažeidusi kokią nors Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymu įtvirtintą teisės normą, todėl mano, kad ji negali būti patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti. ANK 526 straipsnio teisės normų dispozicijos yra blanketinės, nukreipiančios į kitus teisės aktus, tai yra: 1) Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymą; 2) kitus civilinę saugą reglamentuojančius teisės aktus. Kvalifikuojant asmens pažeidimą pagal ANK 526 straipsnio 1 dalį ir (ar) 3 dalį, būtina nurodyti konkrečią teisės normą, kurią asmuo kaltinamas pažeidęs. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo padaryta. Todėl priešingai nei mano apeliantė, tai, kad ji nebuvo kaltinama pažeidusi ne tik VLESOV 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. V-1864 reikalavimus, bet ir kokią nors CSĮ įtvirtintą teisės normą, niekaip nešalina jos atsakomybės. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog joje buvo išsamiai bei teisingai aptartas šiam klausimui aktualus teisinis reglamentavimas, kurio apygardos teismas, visiškai pritardamas apylinkės teismo argumentams, dar kartą nebekartoja.
12. Nors apeliantė prašo nagrinėjamą bylą sustabdyti ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimo, kurio pažeidimu yra kaltinama, teisėtumą, tačiau toks prašymas netenkinamas. Apygardos teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų abejonių dėl šioje byloje taikytino minėto sprendimo teisėtumo. Apeliantės argumentai apie tai, kad LVAT niekada nevertino ir nenagrinėjo klausimo, ar valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas, kaip viešojo administravimo subjektas, turi teisę priimti norminius administracinius aktus, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo nepritarti apylinkės teismo išdėstytiems motyvams, apie tai, kad LVAT yra išaiškinęs, jog valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimai yra norminio teisinio pobūdžio ir atitinka pagrindinius norminių administracinių aktų požymius, t. y. jie sukuria elgesio taisykles – teisės normas, visuotinai privalomas individualiais požymiais neapibūdintam subjektų ratui, orientuotas į ateitį ir skirtas taikyti daug kartų. Taigi VLESOV neabejotinai turi teisę priimti norminius administracinius aktus. Tokią pirmosios instancijos teismo pateikiamą poziciją patikimai pagrindžia ir skundžiamoje nutartyje cituojama teismų praktika – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4-602/2016 ir 2021 m. gegužės 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7-552/2021.
13. Apeliaciniame skunde skiriamas didelis dėmesys įvairių teisės aktų aptarimui ir apeliantė pateikia savo subjektyvų šių teisės aktų vertinimą siekdama pagrįsti poziciją, kad nagrinėjamu atveju taikytas VLESOV 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. V-1864 yra neteisėtas, tačiau šie argumentai yra nepagrįsti ir vertintini kaip N. U. pasirinkta gynybinė pozicija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Asmens nepritarimas, nesutikimas su teisės aktuose nustatytais įpareigojimais ar juo labiau subjektyvus jų aiškinimas (interpretavimas) savaime neatleidžia nuo tokių nustatytų įpareigojimų vykdymo bei laikymosi. Aukštesniajam teismui nekyla abejonių, jog VLESOV 2021 m. rugpjūčio 13 d. sprendimas Nr. V-1864 buvo priimtas teisėtai ir administracinio nusižengimo padarymo metu galiojo, todėl jį buvo privaloma vykdyti, o jį pažeidusiems asmenims (taigi, ir N. U.) galėjo būti taikoma administracinė atsakomybė, numatyta ANK 526 straipsnio 3 dalyje. Nagrinėjamu atveju N. U. veikoje patikimai nustačius ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo požymius, ji pagrįstai buvo patraukta administracinėn atsakomybėn.
14. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl skundžiama Tauragės apylinkės teismo 2022 m. birželio 27 d. nutartis paliekama nepakeista, o administracinėn atsakomybėn patrauktos N. U. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patrauktos N. U. apeliacinio skundo netenkinti ir Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2022 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.