Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Rimas Antanas Ručys kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir Medžioklės taisyklės) 58.5.11 punktas (2014 m. spalio 24 d. aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-857 redakcija) ir 58.37 punktas (2015 m. spalio 15 d. aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-741 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 12 d.) 6 straipsnio 1 daliai ir 2 dalies 11 punktui bei teisinės valstybės ir teisinio aiškumo principams.Pareiškėjo pareiškime nurodyti šie pagrindiniai teisiniai argumentai, kuriais grindžiamos abejonės dėl ginčijamų nuostatų teisėtumo:Medžioklės taisyklių 58.5.11 punkte (2014 m. spalio 24 d. aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-857 redakcija) yra nustatyta, kad „medžioti varant medžioklės plotų vienetuose, esančiuose savivaldybėse, kuriose Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2014 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. B1-875 „Dėl medžioklių organizavimo“ uždrausta medžioti varant“, o 58.37 punkte (2015 m. spalio 15 d. aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-741 redakcija) nurodyta, jog „medžioklės plotų vienetuose, kurie yra vietovėse, nurodytose Lietuvos Respublikos vietovių, kuriose leidžiama medžioti medžiojamuos gyvūnus tik tykojant, sėlinant ir varant tyliuoju būdu, sąraše, patvirtintame Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2015 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. B1-917 „Dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“, medžioti kitais Medžioklės taisyklių leistinais medžioklės būdais, išskyrus tykojant, sėlinant ir varant tyliuoju būdu“. Šie Medžioklės taisyklių punktai yra blanketinės teisės normos, nukreipiančios į kitus teisės aktus, kurie nėra viešai paskelbti, laikantis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir Teisėkūros pagrindų įstatymas) reikalavimų.Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Teisėkūros pagrindų įstatymo (aktuali įstatymo redakcija nuo 2015 m. kovo 12 d.) 6 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog Teisės aktų registras skirtas šio straipsnio 2 dalyje nurodytų Teisės aktų registro objektų registravimui, skelbimui, apskaitai, sisteminimui ir informacijos teikimui. Minėto įstatymo straipsnio 2 dalies 11 punkte nustatyta, kad Teisės aktų registro objektai yra ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės institucijų įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai. Taigi pagal šiuo metu galiojančią tvarką atitinkamų administravimo subjektų norminiai teisės aktai privalo būti paskelbti Teisės aktų registre. Tokiu būdu yra įgyvendinamas konstitucinis reikalavimas dėl teisės aktų viešinimo ir užtikrinamas teisinės valstybės principas. Medžioklės taisyklės yra paskelbtos Teisės aktų registre. Medžioklės taisyklių 58.5.11 ir 58.37 punktai tik iš dalies atskleidžia įtvirtintų elgesio taisyklių turinį, nes juose yra nurodyta, kad dalis šių punktų turinio (viena svarbiausių) yra atskleista kitame teisės akte, t. y. atitinkamame Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus – valstybės ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendime. Kaip savo 2003 m. spalio 29 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę galią; priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes, keičiant juose konkrečiai išdėstytą turinį, keičiasi ir viso norminio teisės akto turinys; turi būti paskelbiamas visas teisės aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis; atitinkančiais Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus, taigi ir galiojančiais, gali būti pripažįstami tik tokie teisės aktai, kurie buvo paskelbti paisant Konstitucijoje tvirtintų teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, konstitucinio reikalavimo, kad teisės aktas turi būti paskelbtas visas (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d.). Minėti Medžioklės taisyklių punktai susideda iš kelių dalių, jame yra įtvirtintos blanketinės teisės normos, todėl jų turinio aiškumas ir taikymo apimtis gali būti atskleista tik sistemiškai analizuojant tiek Medžioklės taisykles, tiek nurodytus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus sprendimus. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, darytina išvada, kad visi šie teisės aktai yra tarpusavyje glaudžiai susiję, todėl visi privalėjo būti paskelbti laikantis teisės aktų reikalavimų. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2014 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. B1-875 ir 2015 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. B1-917 yra norminiai teisės aktai, tačiau nėra paskelbti Teisės aktų registre. Jie yra Teisės aktų registro objektai ir privalėjo būti paskelbti Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka.Medžioklės taisyklių 58.5.11 ir 58.37 punktai nėra aiškūs. Nors minėtuose punktuose nurodytus Valstybinės maisto ir veterinarijos direktoriaus sprendimus internete galima surasti, tačiau jie nėra paskelbti Teisės aktų registre, todėl subjektams, kuriems šios teisės normos yra taikomos, išlieka abejonės dėl jų turinio autentiškumo. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 85 straipsnis numato administracinę atsakomybę už Medžioklės taisyklių pažeidimus. Už 58.5.11 ir 58.37 punktų pažeidimus asmuo taip pat gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teisinė atsakomybė, kylanti taikant ATPK, savo pobūdžiu yra, be kita ko, ir baudžiamoji. Taigi šios atsakomybės rūšiai su tam tikrais pakeitimais taikytini baudžiamojoje teisėje galiojantys principai. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad yra pagrindas nustatyti, jog Medžioklės taisyklių 58.5.11 ir 58.37 punktai negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos, nes teisės normos, už kurių nesilaikymą yra taikoma administracinė atsakomybė, yra neaiškios, neatitinkančios teisinės valstybės ir teisinio aiškumo principų, keliančios abejonių dėl jų autentiškumo. Minėtų normų pripažinimas negaliojančiomis nuo jų priėmimo dienos būtų teisėtas ir pagrįstas bei atitiktų teisingumo, lygiateisiškumo ir sąžiningumo principus.