Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. F. K. ir suinteresuoto asmens I. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. F. K. skundą dėl antstolio A. N. veiksmų, suinteresuotieji asmenys antstolis A. N., A. K. ir I. K., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Suinteresuotas asmuo A. K. pateikė teismui prašymą dėl įpareigojimo pareiškėją sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 1 500,00 Eur užstatą suinteresuotojo asmens A. K. bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Nurodė, kad pareiškėjas yra užsienio valstybės rezidentas, Lietuvoje negyvena ir jokių daiktų neturi, be to, visas pareiškėjo turtas esantis Lietuvos Respublikoje yra areštuotas pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-08 vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2T-11-370/2016, todėl jo nepakaks suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimui. Suinteresuotą asmenį byloje atstovaus advokatas ir advokato padėjėjas, todėl akivaizdu, kad nagrinėjant šią bylą suinteresuotas asmuo patirs bylinėjimosi išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-09-06 nutartimi suinteresuoto asmens A. K. prašymą tenkino: įpareigojo pareiškėją T. F. K. per 15 dienų nuo šios nutarties kopijos įteikimo dienos įmokėti 1 500,00 Eur užstatą bylinėjimosi išlaidų atlyginimui į Vilniaus miesto apylinkės teismo specialiąją sąskaitą bei pateikti teismui sumokėjimą patvirtinančius dokumentų originalus. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes bei tai, kad teismas nenustatė kitų įstatyme įtvirtintų aplinkybių, kurioms egzistuojant nebūtų galima įpareigoti pareiškėjo sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, teismas suinteresuoto asmens prašymą tenkino pilnai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas T. F. K. ir suinteresuotas asmuo I. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2016-09-06 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir suinteresuoto asmens A. K. prašymą atmesti.Nurodo, jog pareiškėjas apie prašymo dėl įpareigojimo pareiškėją sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 1 500,00 Eur užstatą suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidoms atlyginti gavimą teisme informuotas nebuvo, teismas nenustatė termino atsiliepimams į tokį prašymą pateikti. Pareiškėjas turi turto Lietuvos Respublikoje, kuris yra areštuotas pagal pačios A. K. naudai išduotą vykdomąjį dokumentą. Nagrinėjama byla yra kilusi iš A. K. pareiškėjo atžvilgiu inicijuojamų procesų, todėl jos naudai jau yra areštuotas visas T. F. K. turimas turtas tiek Lietuvos Respublikoje, tiek JAV, iš kurio ir bus išieškomos bylinėjimosi išlaidos priėmus galimai jai palankų teismo sprendimą. Visos pareiškėjo turimos piniginės lėšos yra areštuotos A. K. naudai, todėl jis objektyviai neturi galimybės sumokėti teismo nustatyto užstato. Suinteresuotam asmeniui prašant nustatyti užstatą tenka procesinė pareiga įrodyti jų galimų bylinėjimosi išlaidų dydį, o ieškovas, ginčydamas užstato dydį, turi įrodyti aplinkybes, paneigiančias galimų atsakovų bylinėjimosi išlaidų realumą ir pagrįstumą. Suinteresuotas asmuo nenurodė nei vieno objektyvaus argumento bei nepateikė teismui jokio įrodymo apie jos galimai patirsimas bylinėjimosi išlaidas. A. K. kartu su prašymu pateikta 2016-07-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1438-450/2016, nėra privaloma ir teismas negali priimti procesinio sprendimo tik tokiu pagrindu, jog kitoje byloje buvo priimtas toks sprendimas, kadangi jokio ryšio tarp šių bylų nėra. Užstatas yra nepagrįstas dar ir dėl to, kad procesas šioje byloje yra nesudėtingas. Suinteresuotas asmuo A. K. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, jog jokių piniginių lėšų, priklausančių T. F. K. Lietuvos Respublikoje antstoliai nerado. JAV taip pat joks realus suinteresuoto asmens T. F. K. turtas nėra surastas ir areštuotas. Tuo tarpu pareiškėjo T. F. K. tvirtinimą, kad jis neturi turto užstatui įmokėti, paneigia šios aplinkybės: a) pareiškėjas disponuoja piniginėmis lėšomis Šveicarijos jurisdikcijoje ir pats perveda pinigines lėšas iš Šveicarijos jurisdikcijos į suinteresuoto asmens A. K. sąskaitą; b) pareiškėjas naudojasi itin brangių kvalifikuotų teisininkų pagalba; c) suinteresuotas asmuo A. K. 2016-09-14 į šią bylą pateikė įrodymus, kad pareiškėjas tvirtina, jog turi pakankamai didelį turtą. Pirmojo procesinio veiksmo metu atsakovas negali nei žinoti, nei turėti įrodymus apie visas bylinėjimosi išlaidas, kurias jis gali patirti bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu suinteresuoto asmens A. K. bylinėjimosi išlaidų atsiradimas šioje byloje yra neabejotinas, kadangi: a) jos interesus byloje atstovauja advokatai; b) dalyvaujantys byloje yra užsienio asmenys.Pareiškėjo ir apeliantės I. K. argumentas, neva byla yra nesudėtinga, prieštarauja pačių jų procesiniams veiksmams.Suinteresuotas asmuo antstolis A. N. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 punktas).Suinteresuotas asmuo A. K. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – išrašus iš banko sąskaitų, apygardos teismo Sarasotos apygardoje Floridoje JAV 2016-09-04 nutarties kopiją. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Įvertinęs naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui priežastis bei susipažinęs su naujais įrodymais, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pagrindų, kuriais remdamasis galėtų priimti suinteresuoto asmens pateiktus naujus įrodymus, nenustatė, todėl vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, šiuos naujus įrodymus atsisako priimti. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų, prašydamas panaikinti 2016-07-20 priimtą antstolio A. N. patvarkymą dėl atsisakymo tenkinti skolininko prašymą dėl vykdomosios bylos sustabdymo bei panaikinti 2016-07-20 antstolio patvarkymą dėl informacijos pateikimo. Pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, pareiškėjas nepateikė teismui rašytinių įrodymų patvirtinančių, kad jis turi galiojantį leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjo turtas, esantis Lietuvos Respublikoje yra areštuotas pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-08 vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2T-11-370/2016.

Dėl įpareigojimo sumokėti užstatą pagrįstumo

Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo I. K. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo sumokėti užstatą, nes pareiškėjas turi turto Lietuvos Respublikoje, kuris yra areštuotas pagal A. K. naudai išduotą vykdomąjį dokumentą. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais argumentais nesutinka. CPK 794 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo CPK nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, o šio straipsnio 2 dalyje, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga netaikoma: 1) jeigu ieškovas Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti; 2) neturtinio pobūdžio šeimos bylose, bylose pagal pareikštą priešieškinį bei bylose, kuriose prašoma išduoti teismo įsakymą; 3) bylose, kuriose šalys susitarė dėl to, kad ginčai bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos teismuose; 4) jeigu užstato institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog nors skundžiama nutartis yra ginčijama teigiant, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta sąlyga (pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi turto, kurio pakanka bylinėjimosi išlaidoms padengti), tačiau į bylą nėra pateikti jokie tai pagrindžiantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, jog pareiškėjo turtas, esantis Lietuvos Respublikoje yra areštuotas pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-08 vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2T-11-370/2016, kas reiškia, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjas de facto turėtų turto Lietuvos Respublikoje, CPK 794 straipsnio 2 dalies 1 punktas pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jei turto vertė viršytų taikyto arešto vertę, nes priešingu atveju nebūtų užtikrinta reali suinteresuoto asmens A. K. bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš pareiškėjo turto galimybė. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nenustatė įstatyme įtvirtintų aplinkybių, kurioms egzistuojant nebūtų galima įpareigoti pareiškėjo sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, todėl pareiškėjo ir suinteresuoto asmens I. K. argumentus, susijusius su įpareigojimo sumokėti užstatą nepagrįstumu, atmeta.

Dėl užstato dydžio

Pareiškėjo ir suinteresuoto asmens I. K. teigimu suinteresuotas asmuo A. K. neįrodė prašomo įpareigoti pareiškėją sumokėti užstato dydžio. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka.CPK 795 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vadovaudamasis CPK nuostatomis, užstato dydį nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į galimas atsakovo bylinėjimosi išlaidas, išskyrus tas, kurios atsirastų dėl priešieškinio pareiškimo, bei į tai, kad užstato dydis neužkirstų šaliai galimybės pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pacituotoje nuostatoje įtvirtinta teismo prerogatyva nustatyti užstato dydį, atsižvelgus į galimas atsakovo bylinėjimosi išlaidas, t. y. užstato dydžio nustatymo metu nėra ir negali būti tiksliai žinoma, koks užstato dydis atitiktų ateityje patirsimas bylinėjimosi išlaidas – teismas, remdamasis reikšmingomis aplinkybėmis, prognozuoja, kokio dydžio išlaidas tikėtina, jog patirs atsakovas. Nustatyto užstato dydžio netikslumui koreguoti yra skirta CPK 795 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad nustatytas užstatas yra per mažas, teismas turi teisę atsakovo prašymu jo sumą padidinti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodo, jog įstatymas nedraudžia pareiškėjui teikti prašymą dėl teismo nustatyto užstato dydžio sumažinimo.Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju, teikiant prašymą dėl pareiškėjo įpareigojimo sumokėti užstatą, nebuvo objektyvių galimybių pagrįsti prašomo įpareigoti sumokėti užstato dydį. Be to, atsižvelgiant į byloje nagrinėjamo ginčo specifiką bei šalių nusiteikimą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog prašomo įpareigoti sumokėti užstato dydis yra neprotingai didelis.

Dėl informavimo apie prašymą

Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo I. K. nurodo, jog apie prašymo dėl įpareigojimo pareiškėją sumokėti užstatą gavimą teisme informuoti nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šis ir susiję argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui bei teisingumui.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog teismas apie klausimo dėl užstato nustatymo nagrinėjimą nėra įpareigotas informuoti šalis, teismui šiuo klausimu yra suteikta diskrecija, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar šalių informavimas apie nurodyto klausimo nagrinėjimą yra reikalingas bei tikslingas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalių informavimas nėra būtinas, nes aplinkybių, kurios pagristų šalių informavimo reikalingumą ir tikslingumą byloje nėra. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šalių lygiateisiškumo principas nėra pažeistas, nes pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo I. K. išreiškė savo poziciją šiuo klausimu pateikdami atskirąjį skundą.Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-06 nutartį, dėl to atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista. Nors apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra priimtas suinteresuoto asmens A. K. naudai, kas sąlygoja, jog jos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra iš esmės tenkintinas, tačiau suinteresuotam asmeniui nepateikus į bylą šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų tokio prašymo apeliacinės instancijos teismas tenkinti negali.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo T. F. K. ir suinteresuoto asmens I. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.