- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-24
- Bylos Nr.
- 2A-993-467/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36678-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- A. M.
- Ieškovas
- R. J.
- Kategorijos
- 2.6.4.4.2Ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
- 2.6.5.2.1Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus
- 3.3.1.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Henrichas Jaglinskis, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui A. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir atsakovo A. M. priešieškinį ieškovei R. J. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė R. J. 2014 m. spalio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. M., kuriuo prašė nustatyti nepilnamečio šalių sūnaus U. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina R. J.; nuo 2012 m. liepos 1 d. priteisti iš atsakovo A. M. po 500 Lt per mėnesį nepilnamečio sūnaus išlaikymui iš visų rūšių pajamų iki jis sulauks pilnametystės, šią sumą indeksuojant pagal LR Vyriausybės nustatytą infliacijos koeficientą, pinigus pervedant už einamąjį mėnesį iki to mėnesio 10 dienos į R. J. sąskaitą, nustatant, kad ji tvarkys lėšas uzufrukto teise; priteisti iš atsakovo ieškovei išlaikymo įsiskolinimą už 28 mėnesius, skaičiuojant po 300 Lt per mėnesį, viso 8400 Lt; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) bylos šalims gimė sūnus U. M.. Tėvas A. M. pripažino tėvystę ir buvo įrašytas į vaiko gimimo liudijimą. Šalys gyveno kartu bute, augino sūnų, tačiau susituokę nebuvo. 2012 m. kilus nesutarimams, atsakovas išsikraustė gyventi atskirai ir nuo to laiko vaiką remia minimaliai, t.y. sumoka tik mokestį už vaiko darželį. Nuo pat gimimo sūnus gyvena su ieškove jai nuosavybės teise priklausančiame būste. Ieškovė vaiku rūpinasi, sudaro geras sąlygas jam vystytis, augti. Nustačius vaiko gyvenamąją vietą su motina, tėvui atsiranda pareiga teikti savo nepilnamečiam vaikui išlaikymą iki jis sulauks pilnametystės. Atsakovas vaiko išlaikymui skiria tik apie 200 Lt, t.y. mokestį už vaiko darželį. Ieškovės gaunamos pajamos yra 1 900 Lt per mėnesį, tačiau ji moka 500 Lt įmokas bankui už paskolą butui, 100 Lt įmokas už gyvybės draudimą, (duomenys neskelbtini), kuriame mokslo metų kaina 2 600 Lt. Vaiko poreikiams tenkinti reikėtų apie 1 000 Lt per mėnesį, todėl be atsakovo lėšų išlaikyti sūnų yra sunku. Ji viena negali skirti vaikui tiek, kiek jam faktiškai reikia. Įvertinusi atsakovo pajamas, ieškovė mano, kad atsakovas turi galimybę skirti po 500 Lt kas mėnesį vaiko išlaikymui. Teisė gauti išlaikymą atsirado 2012 m. liepos mėnesį, tačiau atsakovas mokėjo tik apie 200 Lt per mėnesį, yra skolingas už 28 mėnesius – 8 400 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas A. M. priešieškinyje ir atsiliepime nesutiko su ieškiniu ir prašė nustatyti vaiko U. M. gyvenamąją vietą su tėvu A. M.; priteisti iš R. J. po 328 Lt kas mėnesį išlaikymą sūnui, mokant periodinėmis išmokomis iki sulauks pilnametystės, paskiriant atsakovą šių lėšų valdytoju uzufrukto teisėmis; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis savo sūnų myli, rūpinasi juo, auklėja, sudaro sąlygas vystytis ir tobulėti, vaikas prisirišęs prie jo. Nuo 2012 m. liepos mėnesio, kai šalys išsiskyrė, pagal žodinį susitarimą vaikas pusę laiko gyveno su ieškove, pusę su atsakovu jo bute. Ieškovė dėl savo darbo pobūdžio neturi galimybės 3 kartus per savaitę paimti vaiko iš darželio, būti su juo. Darželis dirba iki 18.30 val., todėl, nustačius vaiko globą su ieškove, vaiką turėtų paimti svetimi žmonės, taip pat šeštadieniais jis būtų su svetimais žmonėmis, o tai prieštarautų pareigai auklėti savo vaiką ir būti atsakingiems už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Atsakovas dirba nuo 8 iki 17 val., savaitgaliais ir šventinėmis dienomis nedirba, todėl turi galimybę būti su vaiku visą laiką, kai jis nebūna darželyje. Jis visada sumoka už vaiko darželį, vaiko lankomus keramikos ir krepšinio būrelius, perka rūbus, maistą, vaistus, vitaminus, apmoka pramogas baseine, kavinėje, teatre, kine ir atostogas su sūnumi prie jūros. Su sūnumi žaidžia futbolą, krepšinį, nupirko sūnui dviratį, prieš miegą skaito pasakas ir jas aptaria. Bent kartą per savaitę vaikas susitinka su močiute D. M., jos seserimi J. U. bei sesers vyru D. J., kurį vaikas vadina savo geriausiu draugu. Sergant vaikui, ieškovė niekada neima nedarbingumo pažymos, nes vaiką prižiūri atsakovo motina arba atsakovo motinos sesuo. Atsakovas įsipareigoja netrukdyti ieškovei matytis su sūnumi, leisti visapusiškai dalyvauti vaiko auklėjime, kiek tai neprieštarautų jo interesams. Priešingai, nei ieškovė nurodė ieškinyje, atsakovas moka ne tik mokesčius už darželį, bet ir kitus mokesčius, perka drabužius, žaislus, kitas vaikui tobulinti reikalingas priemones, ką patvirtina mokėjimo kvitai. Atsakovas dirba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje vyriausiuoju specialistu auditoriumi. 2013 metais jo vidutinis mėnesio darbo užmokestis buvo 2 700 Lt, iš kurių jis 800 Lt išleidžia buto paskolai, vidutiniškai 356,30 Lt kainuoja komunalinės paslaugos, 39 Lt internetas ir kabelinė televizija, 1 200 Lt išleidžia pavalgymui ir važinėjimui. Ieškovės pajamos, atėmus įsipareigojimus bankui, yra panašios į atsakovo, todėl pusę laiko, kai sūnus būna su ja, ji galėtų iš savo pajamų vykdyti pareigą materialiai išlaikyti sūnų. Atsakovas yra siūlęs ieškovei rašyti savo mėnesio išlaidas, o mėnesio gale jas pasidalinti, tačiau ji atsisakė. Kadangi vaiko kasdieninės išlaidos buvo panašios, tačiau ieškovė neprisidėjo prie mokesčio už darželį ir būrelius, ji yra skolinga 2 424 Lt atsakovui.
Ieškovė R. J. atsiliepime prašė atsakovo priešieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovo argumentai dėl to, jog vaikui daugiau vietos yra jo namuose nepagrįsti, nes ieškovės namuose vaikas turi savo kambarį, kuriame vien tik jo daiktai. Atsakovas nenurodo, kad gyvena vieno kambario bute ir vaikas ten atskiro kambario neturėtų. Argumentai apie ieškovės darbo grafiką neatitinka tikrovės, nes ji beveik kas antrą šeštadienį dirba ilgiausiai iki 16 val., o per darbo savaitę turi galimybę baigti darbą 17 val. ir ne per visas šventes privalo dirbti, nes nustatytas slenkantis darbo grafikas. Atsižvelgiant į vaiko amžių, jo nuolatinės vietos pakeitimas neatitiktų vaiko interesų, nes jis prisirišęs prie mamos, jam reikalingas motiniškas švelnumas. Sūnus nakvoja ir pas tėvą bei jo artimuosius, ji niekuomet nesudarė kliūčių vaikui bendrauti su tėvu ir praleisti kuo daugiau laiko kartu. Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi būti atsižvelgiama į faktinio gyvenimo vienoje vietoje trukmę ir tęstinumą, į tai, kad šalys buvo susitarę, jog vaikas gyvens su mama, tačiau be kliūčių bendraus su tėvu ir giminaičiais. Darželyje, kurį lanko vaikas, vyksta įvairūs spektakliai, už kuriuos moka tiek ji, tiek atsakovas, įvairios šventės, kurių metu reikia pirkti vaišes vaikams ir auklėtojai. Visas papildomas išlaidas apmoka ieškovė, todėl neteisinga teigti, kad ji neprisideda prie darželio mokėjimo. Netiesa ir tai, kad atsakovas perka vaikui drabužius, avalynę, nes iki šiol visuomet, vaikui einant pas tėvą, ar vykstant su juo atostogauti, ieškovė įdėdavo papildomus drabužius, higienos reikmenis, žaislus.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius davė išvadą, kad, atsižvelgiant į vaiko amžių, norus, nepilnamečio gyvenamosios vietos nustatymas su motina R. J. atitiktų jo interesus, o ieškovės prašoma priteisti iš atsakovo 500 Lt/mėn. išlaikymas sūnui užtikrintų minimalių, būtiniausių vaiko poreikių tenkinimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė – nustatė nepilnamečio vaiko U. M. gyvenamąją vietą su ieškove R. J.; priteisė iš atsakovo A. M. nepilnamečiui sūnui periodinį 144,81 EUR dydžio išlaikymą, mokamą kiekvieną mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. spalio 27 d.) iki sūnaus pilnametystės, priteisto išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, sumokant už einamąjį mėnesį iki to mėnesio 10 dienosi į R. J. nurodytą sąskaitą; paskyrė ieškovę R. J., nepilnamečiui U. M. priteisto išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise; priteisė iš atsakovo ieškovei R. J. 2 432,81 EUR išlaikymo įsiskolinimą, susidariusi nuo 2012 metų liepos mėnesio iki bylos iškėlimo teisme dienos (2014m. spalio 27 d.); paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad nuo 2012 m. liepos mėnesio šalims pradėjus gyventi skyriumi, nepilnametis sūnus liko gyventi su ieškove jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, kuriame vaikas gyveno nuo pat gimimo dienos. Šalys po išsiskyrimo nebuvo susitarę dėl atsakovo vaikui mokamo išlaikymo. Vaikas beveik tiek pat laiko praleidžia su abiem savo tėvais. Vaikas turi specialių poreikių, dažnai lankosi pas stomatologą. Teismas sprendė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl skyriumi gyvenančio atsakovo ir nepilnamečio vaiko bendravimo tvarkos, nes nuo šalių gyvenimo skyrium pradžios su sūnumi apylygiai bendrauja abu tėvai bei kiti atsakovo giminaičiai. Atsakovas 2015 m. birželio 15 d. pateikė šalių sudarytą susitarimą dėl bendravimo tvarkos su vaiku, teigdamas, kad šalys su nepilnamečiu vaiku bendrauja vadovaudamiesi šiuo susitarimu, tačiau ieškovė nesutiko, kad ši tvarka būtų patvirtinta, nes ji nesudaro kliūčių atsakovui bendrauti su sūnumi tiek, kiek jis pageidauja. Teismas konstatavo, kad vaikas motinos būste gyveno nuo gimimo, jame vaikui sudarytos tinkamos gyventi sąlygos, vaikas išsakė nuomonę, kad nori gyventi su mama, nors ir nurodė, kad, tėčiui nupirkus naują žaislą, jis norėtų gyventi su atsakovu. Teismo manymu, vaiko noras gyventi pas tėtį yra nulemtas ne stipresnio sūnaus ir tėvo emocinio ryšio, o naujo vaikui patinkančio žaislo įgijimo, negali sudaryti pagrindo keisti vaikui nuo gimimo įprastos gyvenamosios vietos į kitą, juo labiau, kad iš vaiko paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad vaiko ir ieškovės emocinis ryšys yra stipresnis. Teismas laikė, kad, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos klausimą, nėra reikšmingi atsakovo argumentai, kad jo darbo laikas jam leidžia geriau pasirūpinti sūnumi darbo dienomis, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovė dirbdama kiek kitokiu darbo grafiku netinkamai atlieka motinos pareigas. Be to bylos nagrinėjimo metu atsakovo nurodytos aplinkybės, susijusios su motinos darbo laiku, tapo nereikšmingomis, nes ieškovei būnant vaiko priežiūros atostogose, ji nedirba ir turi realią galimybę būti su nepilnamečiu šalių sūnumi daugiau laiko nei atsakovas. Teismas nustatė, kad atsakovas laikotarpiu, kai vaikas būna su juo, perka vaikui maistą, apmoka ugdymo įstaigos paslaugas, būrelius, perka žaislus, yra nupirkęs baldus. Šios išlaidos negali būti laikomos vaikui teikiamu išlaikymu, nes atsakovas turi pareigą savo namuose sudaryti vaikui tinkamas gyventi sąlygas. Teismas taip pat nustatė, kad vaikas dažnai lankosi pas stomatologą, šios paslaugos taip pat kainuoja, jų atsakovas neapmoka, didžiąją vaiko drabužių dalį perka ieškovė, jai tenka kitos papildomos darželio išlaidos. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nurodė teisingą išlaikymo sumą, reikalingą vaikui, turinčiam specialiųjų poreikių, išlaikyti per mėnesį. Teismas taip pat nustatė, kad šalys turi nekilnojamojo turto, yra įgijusios transporto priemones, abu patiria komunalines išlaidas, turi prievolių kreditoriams, tačiau atsakovo pajamos apie 30 procentų didesnės nei ieškovės. Taip pat atsakovas turi pareigą išlaikyti vieną nepilnametį vaiką, o ieškovė turi išlaikyti du nepilnamečius vaikus. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas darė išvadą, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė ir jis sūnui gali skirti didesnį išlaikymą nei ieškovė. Teismas nustatė, kad atsakovas už vaikui nuo 2012 metų liepos mėnesio iki 2014 metų spalio mėnesio teiktas ugdymo paslaugas yra sumokėjęs 4 848,99 Lt, todėl atsakovo nesuteikto per 27 mėnesius išlaikymo sūnui suma yra 8 651 Lt. Ieškovės prašoma iš atsakovo priteisti išlaikymo įsiskolinimo suma yra mažesnė nei teismo paskaičiuota išlaikymo įsiskolinimo suma, susidaranti per 27 mėnesius, todėl šiuo atveju nėra reikšminga tai, kad ieškovė išlaikymo įsiskolinimą skaičiavo už 28 mėnesius.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. M. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti jo priešieškinį - nustatyti U. M. gyvenamąją vietą su tėvu; atsižvelgiant į šalių susitarimą dėl bendravimo tvarkos nustatymo, priteisti vaikui išlaikymą iš ieškovės po 50,68 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kol jis sulauks pilnametystės nuo bylos iškėlimo teisme dienos, paskiriant atsakovą šių lėšų valdytoju uzufrukto teisėmis; apeliacinės instancijos teismui nepatenkinus priešieškinio reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti - panaikinti sprendimo dalį, pagal kurią iš atsakovo priteistas 2 432,81 EUR išlaikymo įsiskolinimas, susidaręs nuo 2012 m. liepos mėnesio iki bylos iškėlimo teisme dienos; sumažinti priteistą sūnui periodinį 144,81 EUR dydžio išlaikymą iki 50,68 EUR; pirmosios instancijos teismo priteistą išlaikymą nepilnamečiam sūnui už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 27 d. iki pirmos instancijos sprendimo priėmimo dienos 2015 m. rugsėjo 24 d. sumažinti 703,54 EUR; priteisti pirmos ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2012 m. liepos mėnesį šalims išsiskyrus, žodiniu susitarimu buvo nuspręsta, kad vaikas pusę laiko gyvens su ieškove, pusę su atsakovu. Toks vaiko gyvenimas per du namus ieškovę ir atsakovą tenkino. Tuo metu, kai vaikas gyvena pas atsakovą, jis pilnai išlaiko vaiką, kai pas ieškovę - ji pilnai išlaiko vaiką. Buvo pasirašytas bendravimo tvarkos nustatymo susitarimas. Vėliau ieškovė atsisakė susitarimo, tačiau bendravimas su vaiku ir toliau vyko pagal pasirašytą susitarimą. Teismas šališkai pasisakė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieškovė netinkamai įgyvendina motinos valdžią sūnui ar juo rūpinasi, nes ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad atsakovas netinkamai įgyvendino tėvo valdžią sūnui. Nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą, teismas nepaisė vaiko norų ir interesų. Vaikas apklausos metu, dalyvaujant psichologui, nurodė, kad pageidauja gyventi su atsakovu. Apeliantas nesutinka su teismo motyvais, kad tokį pageidavimą vaikas išreiškė tik dėl to, kad atsakovas jam nupirko naują žaislą, nes kompiuterinis žaidimas, apie kurį kalbėjo sūnus, pirktas dar iki bylos iškėlimo teisme. Nustatant vaiko gyvenamąją vietą, turėtų būti atsižvelgta ir į kitas aplinkybes, tokias kaip vaiko santykis su artimais giminaičiais. Byloje niekas nekvestionuoja, kad atsakovas ar ieškovė netinkamai atlieka savo pareigas. Tačiau atsakovas mano, kad jo darbo pobūdis labiau atitinka vaiko interesus negu ieškovės darbas, nes ir po antrojo vaiko priežiūros atostogų ieškovė pradės dirbti, todėl, dirbdama šeštadieniais ir darbo dienomis iki 19 val., ji neturės fizinių galimybių būti su vaiku ar pasiimti jį iš darželio. Teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad teismo metu buvo įrodyta, jog atsakovas skiria daugiau lėšų vaiko išlaikymui, todėl vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su atsakovu. Teismas, priteisdamas išlaikymą vaikui, turėjo atsižvelgti į tai, kad vaikas pusę laiko gyvena su atsakovu, todėl iš atsakovo vaiko išlaikymui turėtų būti priteista tik pusė bendrų vaiko išlaidų. Iš viso išlaidų 350 Lt, o pusė šios sumos - 175 Lt (50,68 EUR). Bylos medžiagoje nustatyta, kad atsakovas laikotarpiu, kai vaikas gyvena pas jį, perka maistą, pilnai apmoka ugdymo įstaigos paslaugas, būrelius, perka žaislus. Todėl atsakovas nesutinka su teismo motyvais, kad šios išlaidos negali būti laikomos vaikui teikiamu išlaikymu. Teismui buvo pateikti atsakovo mokėjimo už darželį, būrelius įrodymai, todėl priteisto nuo 2014 m. spalio 27 d. išlaikymo dydis turėtų būti mažinamas iki 559,37 EUR. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš jo ieškovei 2 432,81 EUR išlaikymo įsiskolinimą, nes, esant aplinkybėms, kad vaikas gyvena per du namus, kad atsakovas jį išlaikė daugiau, nes vienas mokėjo už darželį ir būrelius, kad ieškovė, kaip vaiko išlaikymą gavo iš atsakovo giminių 10 000 Lt, išlaikymo įsiskolinimas neturėtų būti priteistinas.
Atsiliepimas
Ieškovė R. J. atsiliepime prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo ir atsižvelgė į tai, jog šalims, nusprendus gyventi skyriumi, šalių nepilnametis vaikas liko gyventi su ieškove jos bute, kuriame gyvena nuo gimimo. Byloje nenustatyta ir atsakovas neįrodinėjo, jog egzistuoja būtinumas vaiko interesams pakeisti pagrindinę vaiko gyvenamąją vietą. Argumentai dėl vaiko bendravimo su giminaičiais, negyvenančiais nei su ieškove nei su atsakovu, ieškovės manymu, neturi reikšmės. Samprotavimai apie ieškovės vaiko priežiūros atostogų trukmę ir būsimą darbo grafiką, šioms atostogoms pasibaigus, taip pat neturi reikšmės vaiko gyvenamosios vietos nustatymui. Atsakovo argumentai, jog jis daug laiko praleidžia bendraudamas su vaiku ir dalyvavimas jo auklėjime, rūpinimasis vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu, yra kiekvieno iš tėvų, tiek gyvenančio kartu su vaiku, tiek skyrium, teisė ir pareiga. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog priteistinas periodinis 144,81 EUR išlaikymas sūnui neva turėjo būti mažinamas proporcingai laikui, kurį atsakovas praleidžia su sūnumi ir todėl apskirtai neturėjo būti priteistas, nes atsakovo skaičiavimais jis praleidžia apytiksliai tiek pat laiko su sūnumi kiek ir ieškovė. Tokie samprotavimai neatitinka suformuotos kasacinio teismo praktikos, nes skundžiamu sprendimu iš atsakovo priteista periodinio išlaikymo suma yra mažesnė nei ½ šiuo metu nustatyto minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio suma. Teismas pagrįstai vertino ir tai, jog atsakovo pajamos apie 30 procentų yra didesnės nei ieškovės, atsakovas turi pareigą išlaikyti vieną nepilnametį vaiką, o ieškovė turi išlaikyti du nepilnamečius vaikus, todėl nepilnamečio sūnaus išlaikymui priteistos 144,81 EUR/ mėn. sumos mažinimas pažeistų vaiko interesus. Ieškovės prašyta priteisti įsiskolinimo suma buvo mažesnė, nei teismo priskaičiuota, todėl teismas pagrįstai ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo tenkino visiškai. Atsakovo argumentai dėl jo giminaičių ir ieškovės turtinių santykių neturi reikšmės ginčo dėl atsakovo prievolės teikti vaikui išlaikymą išsprendimo, todėl teismas pagrįstai į šiuos atsakovo argumentus neatsižvelgė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. M. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra.
Vienu iš apeliacinio skundo argumentų atsakovas nurodo pirmosios instancijos teismo šališkumą, nors, dalyvaudamas bylos nagrinėjime ,nušalinimo bylą nagrinėjusiai teisėjai nereiškė. Abejones dėl teismo šališkumo apeliaciniame skunde atsakovas grindžia ne įstatymo objektyviaisiais pagrindais, bet subjektyviuoju aspektu, motyvuojant tuo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios negu sprendime aprašė teismas, kad teismas neteisingai jas įvertino, neatsižvelgė į vaiko ir tėvo norus. Taigi objektyvių duomenų, keliančių abejonių teismo nešališkumu, apeliantas nepateikė. Nurodyti atsakovo argumentai dėl tam tikrų duomenų įrašymo ar neįrašymo į teismo sprendimą, atitinkamų įrodymų įvertinimo ar neįvertinimo teismo sprendime negali būti pagrindas išvadai, kad teismas buvo šališkas. Tokią praktiką formuoja ir Aukščiausiasis Teismas, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1082, konstatavo: „Teismui pateiktų įrodymų vertinimas ir nustatytų bylos aplinkybių konstatavimas yra teismo pareiga, teismas įvertina įrodymus ir pripažįsta nustatytomis aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą tinkamu bylos aplinkybių ištyrimu. Kai teisėjas daro išvadas apie bylos faktinių aplinkybių įrodytumą ar neįrodytumą pagal prieštaringus įrodomuosius duomenis, netiesioginius įrodymus, esant sudėtingoms bylos aplinkybėms, tai, nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, o teismo darytos išvados vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų dėl jo suinteresuotumo bylos baigtimi ar dar kitokių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo“. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant jokių pagrįstų įrodymų, nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja pažeidė subjektyvųjį teisėjo nešališkumą.
Kitu apeliacinio skundo argumentu atsakovas kelia byloje netinkamo įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo klausimą, tačiau sutikti su apelianto argumentais teisėjų kolegija taip pat neturi pakankamo ir pagrįsto pagrindo. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-04-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-11-18 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; 2012-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje apeliantas nepagrįstai kelia klausimą dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo tinkamumo ir atitikties pirmiau nurodytoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, išklausė abi šalis, šalių nepilnametį sūnų, kompetentingų institucijų išvadas, nepažeisdamas aukščiau aptartų įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių.
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas yra U. M., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas, kad šalys nesusituokusios iki 2012 m. liepos mėnesio gyveno kartu, dabar - skyriumi. Šeimos teisinių santykių reglamentavimas užtikrina tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų po santuokos nutraukimo (tėvams apsigyvenus skyriumi) liks gyventi nepilnametis vaikas, taip pat nustatyti kito tėvo (su kuriuo vaikas negyvens) bendravimo su vaiku tvarką. CK 3.169 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, kai tėvas ir motina gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Nurodyto straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų, o šio straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, jog, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
Ieškovė nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu prašė šalių nepilnamečio sūnaus Ugniaus, gimusio 2009 m. birželio 23 d., gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ieškove, atsakovas pareikštu priešieškiniu – kartu su atsakovu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje įrodymų visumą, nepilnamečio sūnaus Ugniaus gyvenamąją vietą nustatė su ieškove. Atsakovas apeliaciniu skundu šioje dalyje prašo sprendimą panaikinti ir tenkinti jo priešieškinį, nurodo, kad teismas, nustatydamas sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad vaikas daug laiko praleidžia su tėvu, tėvo giminaičiais, kelias dienas per savaitę nakvoja tėvo bute. Apeliantas nesutinka su teismo motyvais, kad vaikas pageidavimą gyventi su tėvu išreiškė tik dėl to, kad atsakovas jam nupirko naują žaislą, nes kompiuterinis žaidimas, apie kurį kalbėjo sūnus, pirktas dar iki bylos iškėlimo teisme, todėl negalėjo įtakoti vaiko nuomonės. Teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą šioje dalyje atmeta.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog vaiko interesus pirmiausia lemia jo, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, augimas ir tobulėjimas, todėl, spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kai tėvai gyvena skyrium, teismas turi atsižvelgti į tokius juridinius faktus: kiekvieno tėvo galimybes ir pastangas užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą; kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas, tai yra tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; vaiko norus ir pažiūras; aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko prisirišimo laipsnį prie kiekvieno iš tėvų, brolių, seserų, senelių, kiekvieno tėvo dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, tėvų požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, tėvų dalyvavimą vaiką auklėjant, išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, vaiko ir kiekvieno iš tėvų santykius, galimybes sudaryti vaikui tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį, kitas aplinkybes), tėvo (motinos) sugyventinio ar sutuoktinio požiūrį į vaiką ir kitas turinčias reikšmę aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2008; kt.).
Bylos duomenys tvirtina, kad abu tėvai sūnui Ugniui iš esmės gali sudaryti tinkamas sąlygas gyventi kartu, augti ir lavintis. Tačiau byloje išvadą teikiančios institucijos išvadoje, atsižvelgiant į vaiko amžių, norus, siūloma vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su motina, motyvuojant tuo, kad nepilnamečio gyvenamosios vietos nustatymas su motina atitiktų jo interesus, nes vaikas motinos būste gyvena nuo gimimo. Buities tyrimo 2015-11-07 akte esanti nepilnamečio vaiko nuomonė patvirtina, kad jis nori gyventi su mama. Nepilnametis tokią pat nuomonę išdėstė ir pakartotinai, kuri užfiksuota 2015-05-14 akte. Vaikas nurodė, kad jis puikiai sutaria su mamos draugu, kuris juo taip pat rūpinasi. Apklaustas teismo posėdyje vaikas savo nuomonę iš esmės patvirtino, nors ir nurodė, kad, tėčiui nupirkus naują žaislą, su kuriuo jam žaidžiant tėtis žiūri televizorių, jis norėtų gyventi su atsakovu. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad vaiko noras gyventi pas tėtį yra nulemtas ne stipresnio sūnaus ir tėvo emocinio ryšio, o naujo vaikui patinkančio žaislo įgijimo ir tai negali sudaryti pagrindo keisti vaikui nuo gimimo įprastos gyvenamosios vietos į kitą, juo labiau, kad iš vaiko paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad vaiko ir ieškovės emocinis ryšys yra stipresnis. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju atsižvelgia į geriausiai atitinkančius nepilnamečio interesus, pasisako už šeimoje susiklosčiusios situacijos išsaugojimą, jos stabilizavimo būdą, t.y. kad nepilnametis U. M. liktų gyventi su motina.
Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino faktą, kad, tėčiui nupirkus naują žaislą, vaikas norėtų gyventi su atsakovu tik dėl naujo vaikui patinkančio žaislo įgijimo, o ne dėl to, kad berniukas yra labiau emociškai prisirišęs prie tėvo. Liudytoja byloje apklausta psichologė (duomenys neskelbtini), bendravusi su šalių nepilnamečiu vaiku, pažymėjo, kad vaiko ir motinos emocinis ryšys yra stipresnis negu vaiko ir tėvo. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė nedaro kliūčių atsakovo ir jo nepilnamečio sūnaus bendravimui ir vaikas noriai su juo bendrauja. Taigi, nors apeliantas ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo vaiko nuomonės vertinimu, tačiau šio savo nesutikimo nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais, o iš esmės priešingų aplinkybių nenustatyta ir bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka.
Ginčo kontekste svarbu tai, kad sūnus su motina gyvena jam įprastoje aplinkoje (ten, kur gyveno šalys kartu su sūnumi iki 2012 m. liepos mėn.), bendrauja su motinos draugu ir broliu. Nors nėra nustatyta, kad vaikas sunkiai adaptuotųsi ir kitoje aplinkoje (atsakovo gyvenamojoje vietoje), tačiau akivaizdu, jog, nustačius jo gyvenamąją vietą su tėvu, vaiko rimtis, prisirišimas prie esamos aplinkos būtų sutrikdyti, adaptacijos periodas užtruktų. Atsakovas skunde akcentuoja ne tik tai, kad vaikas daug laiko praleidžia su tėvu, bet ir su jo giminaičiais, kelias dienas per savaitę nakvoja tėvo bute. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pažymėta, kad aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl, kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju, priešingai atsakovo apeliacinio skundo argumentams, nėra esminių ir ypatingų sąlygų, lėmusių tokių aplinkybių pasikeitimą, dėl kurių sūnaus U. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina.
Taip pat teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad šiuo atveju, sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos klausimą, nėra reikšmingi atsakovo argumentai, kad jo darbo laikas jam leidžia geriau pasirūpinti sūnumi darbo dienomis, kadangi ieškovė nedirba - yra vaiko priežiūros atostogose ir turi realią galimybę būti su nepilnamečiu šalių sūnumi daugiau laiko nei atsakovas. Pasikeitus aplinkybėms (kad ir pasibaigus ieškovės vaiko priežiūros atostogoms), kaip jau minėta, galimas pakartotinio ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pareiškimas (CK 3.169 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apelianto argumentai, jog jis daug laiko praleidžia bendraudamas su sūnumi ir dalyvaudamas jo auklėjime, nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove pagrįstumo dar ir dėl to, kad bendravimas su vaiku ir dalyvavimas jo auklėjime, rūpinimasis vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu yra abiejų tėvų teisė ir pareiga, nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų yra nustatyta pagrindinė vaiko gyvenamoji vieta (CK 3.165 str. 1 d., 3.170 str. 1-2 d.).
Apeliaciniu skundu atsakovas taip pat prašo priteistą iš jo išlaikymą sūnui sumažinti nuo 144,81 EUR dydžio iki 50,68 EUR kas mėnesį mokamų periodinių išmokų. Prašymą grindžia tuo, kad išlaikymas turi būti proporcingas laikui, kurį atsakovas praleidžia su sūnumi, o, atsižvelgiant į tai, kad jis su sūnumi praleidžia maždaug tiek pat laiko kaip ir ieškovė, netgi ir apskritai nepriteistas. Tačiau apelianto nurodytas aplinkybes (kad atsakovas nemažai laiko praleidžia su nepilnamečiu sūnumi, moka už jo ugdymo įstaigas) pirmosios instancijos teismas iš esmės jau įvertino ir į jas atsižvelgė, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertinti jas kitaip, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
CK 3.192 straipsnis reglamentuoja tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus. CK 3.198 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (konvencijos 27 str. 1, 2 d.) numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 straipsnio 2 dalis numato, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantis būtinas vaikui vystytis sąlygas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; kt.), mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu, ar kitomis aplinkybėmis.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovo išlaikymą sūnui, mokamą periodinėmis išmokomis po 144,81 EUR kas mėnesį. Ieškovės teigimu, toks išlaikymo dydis yra nustatytas, atsižvelgus į konkrečius vaiko poreikius, pagrįstus byloje esančiais įrodymais, bei įvertinus faktą, jog vaikas lieka gyventi su motina, dėl ko jai tenkanti piniginė našta turi būti mažesnė nei vaiko tėvui. Be to iš atsakovo priteista periodinio išlaikymo suma yra mažesnė nei ½ dalis šiuo metu nustatyto minimalaus mėnesio atlyginimo dydžio suma, apie kurią kalbama teismų praktikoje, atsakovas turi pareigą išlaikyti vieną nepilnametį vaiką (ieškovė – du) ir atsakovo gaunamos pajamos yra apie 30 procentų didesnės nei ieškovės. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovės teiginiais neturi pagrindo nesutikti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, yra ne kartą pasisakęs, kad tam iš tėvų, su kuriuo nustatyta nuolatinė nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, tenka kasdienė vaikų priežiūra, taigi būtinos ir nenumatytos išlaidos papildomiems vaikų poreikiams tenkinti. O su kitu iš tėvų pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką bendraujantys vaikai su juo būna ne nuolatos, be to jau būna aprūpinti drabužiais ar daiktais, skirtais kasdieniam gyvenimui ir būtiniems poreikiams tenkinti, todėl tokio tėvo išlaidos vaikams išlaikyti negali būti įvertinamos vien proporcingai laikui, kurį vaikas praleidžia su tuo iš tėvų. Dėl to, priteisinat išlaikymą iš skyrium gyvenančio tėvo, turi būti atsižvelgta į laiką, kurį pagal nustatytą bendravimo tvarką vaikas praleidžia su juo, tačiau priteisiama išlaikymo suma, skirta iš dalies vaiko poreikiams kompensuoti, neskiriant jų pagal laiką, kurį vaikas praleido su vienu ar kitu iš tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2014).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistino išlaikymo dydį šalių nepilnamečiam vaikui, nurodytą aplinkybę įvertino tinkamai, taip pat pagrįstai atsižvelgė į vaiko amžių ir tokio amžiaus vaiko realius poreikius, abiejų tėvų turtinę padėtį, jų amžių ir galimybes dėti pastangas, siekiant užtikrinti nepilnamečio vaiko poreikius ir interesus, dėl ko keisti nustatytą dydį nėra pakankamo pagrindo. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog tokiu teismo sprendimu nėra užkertamas kelias, pasikeitus esminėms aplinkybėms, kreiptis dėl priteisto išlaikymo dydžio sumažinimo/padidinimo (CK 3.201 str.).
Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė iš atsakovo nepilnamečiam sūnui išlaikymo įsiskolinimą, paskaičiavęs jį po 300 EUR per mėnesį, iš viso 2 432,81 EUR, konstatavęs, jog per laikotarpį nuo 2012 m. liepos mėn. atsakovas teikė sūnui tik dalinį išlaikymą. Atsakovas su tuo nesutinka, motyvuodamas tuo, kad vaikas gyvena per du namus, jis vaiką išlaiko daugiau (vienas mokėjo už darželį ir būrelius), jo giminės kaip išlaikymą ieškovei davė 10 000 Lt (2 896,20 EUR), todėl išlaikymo įsiskolinimas iš jo nepriteistinas. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta, kadangi juos jau įvertino ir atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, o apelianto skundo argumentai jų pagrįstumo ir teisėtumo nepaneigia.
Byloje nustatyta, kad ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą – 8 400 Lt (2 432,81 EUR), kurį skaičiavo už 28 mėnesius po 300 Lt. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad šalys nuo 2012 metų liepos mėnesio gyvena skyriumi, atsakovas mokėjo už sūnui teikiamas ugdymo paslaugas, paskaičiavo, jog nuo 2014 metų liepos mėnesio iki 2014 m. spalio 27 d. susidaro įsiskolinimas už 27 mėnesius, o, nustačius, kad atsakovas nepilnamečiui sūnui turėjo teikti 500 Lt dydžio išlaikymą, t.y. atsakovas privalėjo suteikti 13 500 Lt išlaikymo. Įvertinęs, kad atsakovas už vaikui nuo 2012 metų liepos mėnesio iki 2014 metų spalio mėnesio teiktas ugdymo paslaugas yra sumokėjęs 4 848,99 Lt, priteisė ieškovės prašytą 2 432,81 EUR (8 400 L) išlaikymo įsiskolinimą (CK 3.200 str., CK 6.50 str. 3 d.). Dar labiau mažinti priteistą įsiskolinimo sumą būtų neteisinga ir neprotinga bei neatitiktų mažamečio vaiko interesų. Nagrinėjamu atveju atsakovo giminaičių ir ieškovės tarpusavio turtiniai (piniginiai) santykiai nėra teisiškai reikšmingi, sprendžiant priteisto išlaikymo įsiskolinimo pagrįstumą (tokiu atveju aktualūs yra tik šalių tarpusavio santykiai nepilnamečio vaiko išlaikymo požiūriu), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai į tokius atsakovo atsikirtimus neatsižvelgė.
Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.), apeliacinio skundo teiginiai nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Atsakovas pateikė teismui prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau, atmetus apeliacinį skundą, jos nepriteistinos (CPK 93 str.), tačiau tokiu atveju priteistinos ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos. Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovė sumokėjo 250 EUR (b.l. 76-77, t.2). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkintinas – atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš apelianto priteistina 250 EUR už atsiliepimo rengimą (CPK 93, 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės R. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 250 EUR (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.