- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-10
- Bylos Nr.
- 2A-1577-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02741-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič (pran.), Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius
- Atsakovas
- M. V. K., M. K., A. K.
- Ieškovas
- M. K.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono
- Kategorijos
- 34.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. V. K., M. K., A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-47-723/2011 pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovams M. V. K., M. K. (Č. K. teisių perėmėja), A. K. (A. K. teisių perėmėjas), trečiajam asmeniui Vilniaus rajono 7 – ojo notarų biuro notarei J. Š. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo dalyje panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas M. K. (toliau – ieškovas) pateikė ieškinį, prašydamas palikimo priėmimo fakto patvirtinimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po mamos S. K. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė jos palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, bei pripažinti negaliojančiu ¼ dalyje 2008-06-11 paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą Vilniaus rajono notarų biuro į S. K. turtą M. V. K., Č. K., A. K.. Ieškovas nurodė, kad iki motinos mirties ieškovas su ja gyveno kartu (duomenys neskelbtini) Dūkštų sen., Vilniaus r.; po jos mirties ieškovas priėmė ir paveldėjo visą likusį jos turtą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, prižiūrėjo namą. Į notarą per tris mėnesius dėl palikimo priėmimo nesikreipė, nes VĮ „Registrų centras“ jo motinos mirties dieną nebuvo registruota jokio brangaus registruotino turto. Be jo, pirmos eilės įpėdiniai yra jo broliai M. V. K., Č. K., A. K.. Kitų įstatyminių įpėdinių nėra. Spendžiant iš notaro, kuris yra pradėjęs paveldėjimo bylą, pažymos, palikėja testamento nebuvo surašiusi. Ieškovo broliai be jo žinios sutvarkė mamos nekilnojamo turto dokumentus ir be jo savo vardu įregistravo nuosavybės teises į mamos turtą. Ieškovas iki mamos mirties nuolat gyveno su ja, ją prižiūrėjo ir rūpinosi, prižiūrėjo jos turtą, vedė bendrą ūkį. 2008-06-11 išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pripažintinas negaliojančiu ¼ dalyje paveldėto turto, nes ši turto dalis kaip įpėdiniui turėtų priklausyti ieškovui, kuris nežino, ką paveldėjo atsakovai, nes paveldėjimo teisės liudijimą notaras atsisakė pateikti. Abejotinas atsakovų teiginys, kad jie ne kartą ragino ieškovą vykti pas notarą dėl paveldėjimo dokumentų, tačiau jis atsisakė. 2008-02-22 pareiškime notarui apie palikimo priėmimą visi kreipęsi įpėdiniai nurodė, kad kitų įpėdinių palikimui priimti nėra, nors žinojo, kad tai netiesa, nes paveldimame name gyvena ieškovas. Ieškovas, pradėjęs valdyti paveldimą turtą, nepateikė pareiškimo dėl palikimo atsisakymo, todėl laikoma, kad palikimas priimtas faktiniu valdymu. Turtas, sprendžiant iš paveldėjimo byloje esančių dokumentų, VĮ „Registrų centras“ atsirado 2008-03-12, t. y. mirties dienai registruotas nebuvo. Atsakovai nepagrindė savo teiginio, kad praleistas terminas skųsti paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovas prieš pat pateikdamas ieškinį teismui sužinojo apie tai, kad yra pažeistos jo teisės ir apeinant jį be jo žinios paveldėjimo teisės liudijimas išduotas jo broliams.
Atsiliepimas
Atsakovai M. V. K., atsakovo Č. K. teisių perėmėja M. K. (mirusio atsakovo žmona), atsakovo A. K. teisių perėmėjas A. K.? (mirusio atsakovo sūnus) atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2008-06-11 Vilniaus 7-ojo notaro biuro notarė J. Š. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, kuriuo patvirtino, kad S. K. turtą (gyvenamąjį namą kartu su ūkiniais pastatais) lygiomis dalimis paveldi mirusiosios sūnūs M. V. K., Č. K. ir A. K.. Praėjus keliems mėnesiams po S. K. mirties atsakovai kreipėsi į notarų biurą dėl mirusiosios turto paveldėjimo. Kelis kartus ieškovo prašė kartu vykti pas notarą, tačiau šis nuolatos atsisakydavo ir pareikšdavo, kad jam nieko nereikia, neįdomūs paveldėjimo priėmimo reikalai. Mirusiąją S. K. iki jos mirties prižiūrėjo ir rūpinosi bei tinkamai palaidojo jos sūnus M. V. K. su sutuoktine M. K.. Ieškovas prie laidojimo išlaidų visiškai neprisidėjo. Be to, savo motinos niekada neprižiūrėjo, nesirūpino, nuolatos girtuokliavo, valkatavo, atimdavo iš motinos pensiją, dažnai vedžiodavosi girtus kaimynus į namus ir kitaip gąsdindavo savo motiną. Ieškovas buvo jauniausias iš sūnų ir po tėvo mirties liko gyventi su motina. Ūkį prižiūrėjo ne ieškovas, o atsakovas M. V. K. ir M. K., kadangi jie gyveno tame pačiame kaime kaip ir S. K.. Jie ateidavo sutvarkyti palikėjos namų, tačiau visa apsunkindavo ieškovas, kuris jiems grasindavo, užsiundydavo savo agresyvius šunis. Č. K. ir A. K. gyveno Širvintų rajone, tačiau visada padėdavo motinai prižiūrėti ūkį, rėmė ją finansiškai, rūpinosi ja, veždavo pas gydytojus. Po S. K. mirties ieškovas pardavė malkas, kurias atsakovai buvo nupirkę motinai, likusius namų apyvokos daiktus, sudegino ūkinius pastatus. Nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį palikimo priėmimo faktą, kadangi ieškovas palikimo nepriėmė ir faktiškai turto nepradėjo valdyti, o priešingai – tik jį naikinti. Po palikėjos mirties tik atsakovai, kiek įmanoma, prižiūrėjo gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, t. y. mokėjo už elektrą, tvarkė namų aplinką, o ieškovas tik sudarydavo kliūtis patekti į namus – grasindavo, šaukdavo, atsivesdavo savo sugėrovus. Taip pat ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad jis faktiškai pradėjo valdyti turtą. Ieškovas prarado teisę į paveldėjimą, nes laiku nenorėjo ir neįgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusios teisės ir neįgijo nuosavybės teisių į palikėjos turtą. Atsakovų nuomone, terminas pateikti ieškinį dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo yra praleistas, kadangi ieškovas apie palikimo teisės atsiradimą žinojo nuo pat jo atsiradimo (duomenys neskelbtini), o ieškinį pateikė praėjus daugiau nei 2 metams. Paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 2008-06-11.
Trečiasi asmuo notarė J. Š. nurodė, kad 2008-02-22 į Vilniaus rajono 7 notarų biurą kreipėsi M. V. K., Č. K. ir A. K. dėl palikimo priėmimo po mamos S. K. mirties. Įpėdiniai pateikė visus būtinus dokumentus paveldėjimo bylai užvesti. Pareiškimas dėl palikimo priėmimo buvo pateiktas laiku, t.y. per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Kadangi per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą daugiau jokie asmenys dėl palikimo priėmimo po S. K. mirties nesikreipė, 2008-06-11 buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą Nr. JŠ-8753.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-11-29 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. K. po S. K., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties priėmė jos palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti; nurodė, jog juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas naujo paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu. Pripažino negaliojančiu 2008-06-11 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. JŠ-8753, išduotą Vilniaus rajono notarų biuro į S. K., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą M. V. K., Č. K., A. K.. Kitoje dalyje ieškinio netenkino. Priteisė iš atsakovų solidariai ieškovo naudai 2332 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog ieškovas iki savo motinos mirties gyveno kartu su ja, po jos mirties liko tame pačiame name gyventi, naudojosi palikėjos turtu, elgėsi su juo kaip su savu. Ieškovo broliai po motinos mirties kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo, tačiau nenurodydami notarui apie įstatyminį įpėdinį ir neįtraukdami brolio (ieškovo) į palikimo priėmimo procesą, savo brolio (ieškovo) atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Teismas konstatavo, jog ieškovas, kaip ir jo broliai, yra pirmos eilės įpėdinis paveldėti S. K. turtą; ieškovo nesikreipimas į notarą neužkerta kelio įpėdiniui įrodyti turto priėmimą faktiniu valdymu. Teismas padarė išvadą, kad mirusiosios turtą paveldėjo ieškovas faktiniu valdymu, o kiti trys broliai –pagal įstatymą priimdami palikimą, todėl pripažino negaliojančiu 2008-06-11 paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą Vilniaus rajono notarų biuro į S. K., mirusios (duomenys neskelbtini), turtą M. V. K., Č. K., A. K., bet ne ¼ dalyje, o visa apimtimi. Pažymėjo, jog teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, o būtent, kad ieškovas po savo motinos mirties priėmė palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti, ir pripažinus negaliojančiu ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą, kaip to pasekmė turės būti išduodamas naujas paveldėjimo teisės liudijimas visiems keturiems turto paveldėtojams.
Šalies argumentai
Atsakovai M. V. K., M. K., A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-11-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį ir priteisti iš ieškovo atsakovų naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, jog pirmos instancijos teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant procesinės bei materialinės teisės normas, t.y. šis sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisėtas. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl palikimo priėmimo, kurioje išaiškinta, jog faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise; mano, kad ieškovas LAT praktikoje įvardintų veiksmų neatliko, o priešingai, – naikino mirusios motinos turtą, ką patvirtino tiek pats ieškovas, tiek byloje apklausti liudytojai. Tuo tarpu teismas šiuos ieškovo veiksmus nepagrįstai įvertino kaip veiksmus, kurių pagrindu ieškovas siekė ir galiausiai priėmė palikimą faktiškai jį valdydamas. Pažymėjo, jog byloje buvo nustatyta, kad mirusios motinos turtu naudotis ieškovui leido kiti įpėdiniai, ieškovas buvo ir yra jiems artimas giminaitis ir tiesiog neturi galimybės gyventi kitur; mano, kad teismas byloje turėjo įvertinti ne tik tą aplinkybę, kad ieškovas po motinos mirties gyveno motinos name ir naudojosi jos turtu, bet turėjo įvertinti ir ieškovo elgesį. Teismo argumentas, kad ne kiekvienu atveju galimas turto palaikymas jį tinkamoje būklėje, nepagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis, kadangi ieškovas visą laiką, tiek esant motinai gyvai, tiek po jos mirties gyveno kitų asmenų išlaikomas, girtuokliaudamas ir nekurdamas turto, jo neprižiūrėdamas, o naikindamas svetimą turtą. Jo gyvenimo būdas visiškai nepasikeitė ir po motinos mirties, šiam asmeniui net nekilo mintis dėl turto palikimo reikiamoje būklėje siekimo. Ieškovas gyveno ir šiuo metu gyvena nesusimąstydamas apie mirusios motinos turto valdymą ar jo būklės palaikymą – šios aplinkybės byloje buvo patvirtintos tiek šalių, tiek ir liudytojų parodymais. Byloje buvo nustatyta, kad komunalinius mokesčius (mokesčius už naudojimąsi elektros energija) iš esmės mokėjo M. V. K. (jo pavedimu dėl jo paties silpnos sveikatos nurodytus apmokėjimus atlikdavo jo sutuoktinė), o ne ieškovas, kurio keli deklaruoti mokėjimai, atlikti prieš ieškinio pateikimą teismui, negalėjo būti pripažinti kaip sąmoningas ieškovo elgesys, palaikant paveldimo turto būklę ir pan. Taip pat pirmos instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovai neįrodė, jog notarei buvo pranešta apie dar vieną įpėdinį, ir nepagrįstai nesivadovavo atsakovų ir liudytojų parodymais teisme, vieninteliu to argumentu nurodydamas aplinkybę, kad liudytojai yra suinteresuoti asmenys, kadangi juos ir atsakovus sieja bendras interesas ir giminystės ryšiai. Pažymėjo, jog notarė J. Š. teismo posėdyje nurodė, kad net jeigu būtų nustatyta (sužinota), kad be atvykusių pas notarą paveldėtojų yra kitas pilnametis asmuo, pretenduojantis priimti palikimą, ir jis šiuo metu nesikreipė dėl aplikimo priėmimo, – tai esant tokiai situacijai, notaras neprivalo rūpintis neatvykusio asmens teisių įgyvendinimu, t.y. jeigu asmuo nesirūpina ir nesikreipia į notarą dėl palikimo priėmimo per nustatytą terminą – jis tiesiog netenka tokios teisės (praleidžia terminą) ir į paveldėjimo liudijimą greta kitų paveldėtojų neįtraukiamas. Teismas nepagrįstai nevertino šių notarės parodymų bei faktinių aplinkybių. Apeliantai nesutiko ir su teismo padaryta išvada, kad iki motinos mirties ir po jos mirties motinai priklausiusiame name gyvenęs ieškovas nesuprato, kad mirus motinai liko jos turtas (gyvenamasis namas, pastatai). Tokiam supratimui nereikia nei ypatingos nuovokos, nei specialių žinių, o turto teisinė registracija šiuo atveju jokios reikšmės tam neturi, netgi sutinkant su tuo, kad ieškovas gali būti ribotų gebėjimų; mano, kad ir tokiam asmeniui neabejotinai buvo visiškai suprantama, kad mirė motina, kad liko jos turtas, kad yra kiti broliai, su kuriais reikėtų pasidalinti tą turtą. Atsakovų nuomone, ieškovas prarado teisę į paveldėjimą, kadangi laiku nenorėjo ir neįgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusios teisės ir neįgijo nuosavybės teisių į palikėjos turtą. Ieškovas yra praleidęs CK 5.8 str. nustatytą vienerių metų terminą savo pažeistai teisei teisme ginti, todėl ieškinys vien tik šiuo pagrindu turėjo būti atmestas.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, teismo sprendimą palikti galioti; pateikė prašymą priteisti iš atsakovų ieškovo turėtas 800 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovų M. V. K., M. K., A. K. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Byla yra nagrinėjama dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.
Byloje nustatyta, kad S. K. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 7), paskutinė jos gyvenamoji vieta Vilniaus r., Dūkštų sen., (duomenys neskelbtini) (b. l. 95). Gyventojų registro tarnybos 2010-08-10 duomenimis palikėjos deklaruota gyvenamoji vieta buvo Vilniaus r., Dūkštų sen., (duomenys neskelbtini) jos sūnūs buvo M. V. K., M. K., Č. K. (mirė (duomenys neskelbtini)), A. K. (mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 9, 46-47). Vilniaus rajono 7 –ojo notarų biuro notarė J. Š. 2008-06-11 išdavė paveldėjimo teisės liudijimą, pagal kurį S. K. turtą lygiomis dalimis paveldi mirusios sūnūs M. V. K., Č. K. ir A. K. (b.l. 72-73).
Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią perimti palikėjo teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreiškiama įstatymo nustatytais būdais ir terminais. Nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. Faktą, kad asmuo priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, nustato teismas, atsižvelgdamas į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus.
Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius). Esminiai palikimo priėmimo pradedant faktiškai turtą valdyti momentai, šios normos aiškinimo ir taikymo taisyklės suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) nutartyse. Pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, galima tik aktyviais veiksmais, antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku (LAT 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010-12-16 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010). Taigi teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Pažymėtina, kad reikšmingų bylos teisiniam rezultatui faktinių aplinkybių nustatymas ir vertinimas atliekamas atsižvelgiant į konkrečią bylos situaciją.
Tokiu atveju, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (LAT 2010-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010; 2007-12-21 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2009-07-31 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2009).
Atsakovų argumentas, kad ieškovas prarado teisę į paveldėjimą, kadangi laiku nenorėjo ir neįgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusios teisės ir neįgijo nuosavybės teisių į palikėjos turtą, yra nepagrįstas, kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas iki savo motinos mirties gyveno kartu su ja, po jos mirties liko tame pačiame name gyventi, naudojosi palikėjos turtu, elgėsi su juo kaip su savu, t.y., kad ieškovas priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti, ir tuo pagrindu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog CK 5.51 str. prasme kaip palikimo priėmimas suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, net ir tokie, kurie blogina turto kokybę ar jį mažina, nes negalima paneigti to fakto, kad ieškovas disponavo turtu būtent savo nuožiūra, t.y. įpėdinis M. K. įgijo motinos turtą – jos asmeninius daiktus, namų apyvokos daiktus, patį namą ir ūkinius pastatus ir jais disponavo savo nuožiūra – per dvejus metus sunaudojo dalį ūkinių pastatų malkoms. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, jog ieškovo koks nors netinkamas elgesys motinos atžvilgiu ar gyvenimo būdas, kuris susijęs su piktnaudžiavimu alkoholiu, negali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms, kurios susijusios su palikimo priėmimu, todėl atsakovų apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantų argumentus, kad kiti įpėdiniai leido po motinos mirties gyventi ieškovui motinos namuose, nes, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju tiek ieškovas, tiek jo broliai turėjo vienodas teises į motinos turtą po motinos mirties, t.y. pagal CK 5.11 str. 1 d. 1 p. jie visi yra pirmos eilės įpėdiniai, todėl ieškovui nereikėjo brolių sutikimo faktiniu valdymu priimti motinos turtą, o tuo pačiu ir palikimą.
Apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovas yra praleidęs CK 5.8 str. nustatytą vienerių metų terminą savo pažeistai teisei teisme ginti, todėl ieškinys vien tik šiuo pagrindu turėjo būti atmestas, yra nepagrįstas. CK 5.8 str. įtvirtinta, jog asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo priėmimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju senaties terminas netaikytinas, kadangi ieškovas apie tai, kad atsakovai priėmė palikimą pagal paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, sužinojo tik 2010 m., kai jis ėmėsi aktyvių veiksmų kito asmens – M. P. pagalba.
Vertinant skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi aspektu, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-28 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-336/2009; 2007-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007 ir kt.).
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovai neįrodė, jog notarei buvo pranešta apie dar vieną įpėdinį, ir nepagrįstai nesivadovavo atsakovų ir liudytojų parodymais teisme, vieninteliu to argumentu nurodydamas aplinkybę, kad liudytojai yra suinteresuoti asmenys, kadangi juos ir atsakovus sieja bendras interesas ir giminystės ryšiai. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas šią išvadą padarė įvertinęs byloje esantį 2008-02-22 Vilniaus rajono 7-ajam notarų biurui pateiktą pareiškimą apie palikimo priėmimą, kuriame M. V. K., Č. K. ir A. K. nurodė, kad priima mirusios S. K. palikimą, bei nurodė, kad kitų įpėdinių nėra (b.l. 75-76), notarės paaiškinimus bei atsakovų ir liudytojų parodymus. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal CPK 197 str. 2 d. oficialūs rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas pareiškimas yra patvirtintas notaro, jis yra laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, todėl jis negali būti paneigtas liudytojų parodymais.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Kiti atsakovų apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, tenkindamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus ir juos įvertinęs (CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, teisingai nustatė faktines ginčo aplinkybes ir įvertino byloje esamus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Kadangi apeliacinio skundo reikalavimai netenkinti, todėl spręstinas klausimas dėl ieškovui iš atsakovų priteistinų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas pateikė teismui prašymą priteisti 800 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba, jam suteikta surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, į ieškovo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį (atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį ir apimtį), į bylos sudėtingumą ir apimtį, pobūdį, ieškovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 300 Lt. (CPK 98 str.). Esant nurodytam, ieškovui M. K. iš atsakovų priteistini 300 Lt bylinėjimosi išlaidų, po 100 Lt iš kiekvieno; kitoje dalyje prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų M. V. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) M. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui M. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 300 Lt (tris šimtus litų), t.y. iš kiekvieno atsakovo po 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.