- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-06
- Bylos Nr.
- e2A-91-881/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10093-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Vaclovas Paulikas, Jūra Marija Strumskienė
- Atsakovas
- Labdaros ir paramos fondo „Agapao“, A. K.
- Ieškovas
- AB DNB banko
- Kategorijos
- 2.6.16.10Lizingas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Labdaros ir paramos fondo „Agapao“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-16531-155/2016 pagal ieškovo AB DNB banko ieškinį atsakovams A. K. ir Labdaros ir paramos fondui „Agapao“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB DNB bankas ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų A. K. ir Labdaros ir paramos fondo „Agapao“ 1 855,19 Eur skolos; priteisti iš atsakovo A. K. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo Labdaros ir paramos fondo „Agapao“ 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ir priteisti iš atsakovų ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu Labdaros ir paramos fondu „Agapao“ 2014 m. gruodžio 5 d. sudarė Lizingo sutartį Nr. 201411F-15691, kurios pagrindu bankas įsigijo nuosavybės teise 2010 metų automobilį Ford Connect Tourneo ir suteikė teisę atsakovui – lizingo gavėjui – lizingo termino metu šį turtą valdyti ir naudoti, o lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti lizingo mokėjimus, nustatytus mokėjimų grafike. Taip pat ieškovas 2014 m. gruodžio 5 d. sudarė su atsakovu A. K. Laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovas A. K. įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jei lizingo gavėjas neįvykdys ar netinkamai įvykdys prievolės bankui. Lizingo gavėjas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, t. y. nustatytais terminais nemokėjo lizingo įmokų, palūkanų ir delspinigių, todėl ieškovas 2015 m. spalio 14 d. pranešimu Nr. 30.56-37/4180 atsakovus įspėjo apie įsipareigojimų nevykdymą, tačiau atsakovų įsiskolinimas tik didėjo. 2015 m. lapkričio 2 d. pranešimu atsakovai buvo informuoti, kad per nustatytą papildomą terminą neįvykdžius pagal lizingo sutartį pradelstų skolinių įsipareigojimų, bankas be atskiro įspėjimo vienašališkai nutraukia su lizingo gavėju sudarytą lizingo sutartį. Bendras lizingo gavėjo įsiskolinimas pagal lizingo sutartį yra 1 855,19 Eur, t. y. 993,42 Eur pradelsti lizingo mokėjimai, 182,04 Eur delspinigiai ir 679,73 Eur bauda.Atsakovas Labdaros ir paramos fondas „Agapao“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad prieš sutarties sudarymą ginčo transporto priemonė lizingo termino metu buvo perduota valdyti ir naudotis Lietuvos krikščioniškajam labdaros ir gailestingumo fondui „Samarija“. „Samarija“ fondo direktorius buvo V. K., kuris šiuo metu yra ir fondo „Agapao“ direktorius. Tuo metu „Samarija“ pagal nustatytą grafiką mokėjo ieškovui nustatyto dydžio įmokas ir susitarė, kad lizingo sutarties dalykas bus perduotas valdyti ir naudotis „Agapao“ fondui. Nuo 2014 m. gruodžio 5 d. lizingo sutarties sudarymo šią transporto priemonę valdė ir naudojo atsakovas. 2014 m. gruodžio 5 d. lizingo sutarties sudarymo metu buvo likusi neapmokėta 3 804,88 Eur transporto priemonės vertės dalis (apmokėta 68,65 proc. transporto vertės), todėl lizinguojamo turto kaina 2014 m. gruodžio 5 d. lizingo sutarties sudarymo metu buvo lygi nesumokėtų įmokų pagal 2011 m. birželio 2 d. lizingo sutartį, skirtų turto vertei dengti, sumai. 2014 m. gruodžio 5 d. lizingo sutarties sudarymo metu transporto priemonės rinkos vertės nustatymas nebuvo atliktas, o lizinguojamo turto vertė nustatyta tik atsižvelgiant į 2011 m. birželio 2 d. lizingo sutarties įmokų turto vertei dengti likutį. 2014 m. gruodžio 5 d. lizingo sutarties tarp ieškovo ir atsakovo sudarymo metu vidutinė tokios transporto priemonės rinkos kaina su PVM buvo 9 410 Eur, kai lizingo sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta turto kaina su PVM – 3 804,88 Eur, taigi vidutinė rinkos kaina viršija beveik 2,5 kartus sutartyje nurodytą turto vertę. Atsakovas pagal 2014 m. gruodžio 5 d. lizingo sutartį sumokėjo ieškovui 669,24 Eur įmokų, kurių dalį (607,72 Eur) sudarė daikto vertei (transporto priemonei) išpirkti skirtas mokėjimas. Taigi bendrai „Agapao“ ir „Samarija“ sumokėjo ieškovui 8 330,20 Eur sumą (t. y. 73,65 proc. turto vertės, nurodytos lizingo sutartyse), pats automobilis (kurio vertė yra 9 410 Eur) liko ieškovo žinioje, joks šio turto vertinimas nepriklausomo turto vertintojo sutarties sudarymo laiku nebuvo atliktas, todėl ieškovui pardavus transporto priemonę, ieškovas gautų (galimai jau gavo) piniginę naudą, kuri kelis kartus viršija turto vertę pagal lizingo sutartį, įskaičiuojant ir ieškovo patirtus nuostolius, susijusius su 2014 m. gruodžio 5 d. lizingo sutarties nutraukimu. Atsakovas nesutiko su ieškovo nurodyta 182,04 Eur delspinigių suma, kadangi ieškovas nepateikė paaiškinimo, už kurį laikotarpį ir už kokias sumas paskaičiuoti delspinigiai, todėl delspinigių suma, anot atsakovo, yra nepagrįsta. Atsakovo manymu, 679,73 Eur baudos ir 993,42 Eur pradelstų lizingo mokėjimų priteisimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui solidariai iš abiejų atsakovų 993,42 Eur pradelstų mokėjimų, 182,04 Eur delspinigių, 679,73 Eur baudos ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui lygiomis dalimis iš atsakovų 1 010 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas konstatavo, kad šalys, 2014 m. gruodžio 5 d. sudarydamos lizingo sutartį, susitarė dėl kitokių lizingo gavėjo (taip pat ir laiduotojo) atsakomybės ribų jų įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties nutraukimo atveju, nei numatyta CK 6.574 straipsnyje, o konkrečiai šalys 8.8. sutarties punkte susitarė, kad kai lizingo sutartis nutraukta, bankas (lizingo davėjas) turi teisę reikalauti grąžinti jam lizingo objektą, o taip pat sumokėti 30 procentų neapmokėtos lizingo vertės dydžio baudą. Šiuo atveju ieškovas nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, tačiau savo reikalavimus grindžia pagal šalių Lizingo sutartyje įtvirtintas jos nutraukimo pasekmes ir nustatytas lizingo gavėjo, o tuo pačiu laiduotojo, atsakomybės ribas. Taigi lizingo sutarties 8.8. punktu šalys laisva valia susitarė, kad sutarties nutraukimo atveju lizingo gavėjo pareiga sumokėti iki sutarties nutraukimo susidariusias skolas išlieka, šis susitarimas yra nenuginčytas, galiojantis, neprieštaraujantis jokiai imperatyviai įstatymo normai, taip pat neprieštaraujantis ir dispozityviai CK 6.574 straipsnio teisės normai. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad atsakovas visų įmokų iki sutarties nutraukimo ieškovui nesumokėjo, tą pripažįsta ir pats atsakovas. Sutarties nutraukimo metu atsakovo skola buvo 993,42 Eur pradelstų lizingo mokėjimų, likusi neapmokėta lizingo objekto vertė – 2 265,76 Eur. Esant tokioms aplinkybėms ir taip pat nustačius, kad vertinant 993,42 Eur skolos pagrįstumą, CK 6.574 straipsnio nuostatos, nustatančios lizingo sutarties nutraukimo pasekmes, šioje byloje negali būti taikomos, nes nagrinėjamu atveju nėra sprendžiami ieškovo nuostolių dydžio ar papildomų mokėjimų klausimai, bet sprendžiamas ginčas dėl prievolės įvykdymo – dėl skolos, kurios mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos, priteisimo (lizingo sutarties 8.8. punktas), dėl kurio šalys susitarė laisva valia, ir ši sutartis yra galiojanti, nenuginčyta. Todėl laikoma, kad yra pagrįstas ieškovo reikalavimas, kuriuo iš atsakovo yra prašoma priteisti dalis pradelstų iki lizingo sutarties nutraukimo susidariusių mokėjimų (993,42 Eur). Nagrinėjamu atveju CK 6.574 straipsnio nuostatos, nustatančios lizingo sutarties nutraukimo pasekmes, į lizingo sutartį nebuvo perkeltos, ir ją sudarydamos, šalys susitarė dėl kitokių lizingo gavėjo civilinės atsakomybės ribų jo įsipareigojimų nevykdymo ir sutarties nutraukimo atveju. Taigi, anot teismo, nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, kad ieškovas neturi teisės reikalauti jokių papildomų mokėjimų.Teismas pažymėjo, kad atsakovo nurodomas ieškovo atliktas ginčo lizinguoto automobilio pardavimas už 1 800 Eur sumą nėra nuginčytas ir nebuvo ginčijamas, nepripažintinas niekiniu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Pagal šalių pateiktus duomenis šis ginčo lizinguotas automobilis dar vėliau buvo parduotas už 2 400 Eur sumą (t. y. iš esmės yra 600 Eur skirtumas susidaręs nuo ieškovo pardavimo kainos). Teismo vertinimu, toks skirtumas yra nedidelis. Anot teismo, atsižvelgus į galimai buvusias pirkimo-pardavimo sutarčių šalių derybas, atsižvelgiant į automobilių rinkos ekonomikos ypatumus, į galimai padarytus pataisymus, kitimus ir sutarties laisvės principą, taip pat atsižvelgus į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, toks skirtumas yra laikomas neženklus, todėl tai kaip tik įrodo, jog tuo metu galėjo būti minėto automobilio kaina 1 800 Eur, atsižvelgiant į pirkimo-pardavimo šalių derybas. Nagrinėjamu atveju negalima pripažinti ieškovą buvus nesąžiningą ir nesiekus maksimalaus automobilio pardavimo už geriausią kainą. Dėl atsakovo nurodytos automobilio kainos (6 397 Eur), kurią nurodė remdamasis VšĮ ,,Emprekis“ duomenimis, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. vasario 14 d. nutartyje Nr. 2A-205/2014 yra pasisakęs, kad VšĮ ,,Emprekis“ pažymose pateikiama informacija tik apie tos pačios rūšies automobilių grupei taikomą bendrą vidutinę kainą, tačiau nepaneigia individualaus vertinimo būdu nustatytos konkrečių transporto priemonių vertės ar pardavimo kainos ir yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nėra privaloma. Be to, VšĮ ,,Emprekis“ savo internetiniame puslapyje nurodė, kad kainos yra orientacinės. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovas susigrąžintą automobilį pardavė už nepagrįstai mažą kainą, privalėjo teismui pateikti šio konkretaus automobilio vertinimo dokumentus, o ne kritiškai vertintiną informaciją apie vidutinę panašių transporto priemonių vertę.Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas byloje įrodė, jog patyrė 1 099,52 Eur nuostolių dėl atsakovo netinkamai vykdytos šalių sudarytos sutarties, o būtent lizingo gavėjas lizingui iš viso turėjo sumokėti 207,82 Eur palūkanų, tuo tarpu, bylos duomenimis, sumokėjo tik 69,77 Eur. Nesumokėtos palūkanos sudaro 138,05 Eur sumą, t. y. negautas banko pelnas. Likusi neapmokėta lizingo objekto (automobilio) vertė buvo 2 265,76 Eur, tuo tarpu grąžintas automobilis buvo parduotas už 1 800 Eur sumą, t. y. 465,76 Eur skirtumas tarp likusios neapmokėtos vertės ir pardavimo kainos. Taip pat byloje pateikta 2015 m. gruodžio 28 d. paslaugų suteikimo aktas Nr. 3, 2015 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. EBV591469, 2016 m. kovo 11 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 126201, iš kurių matyti, jog bankas patyrė ir 350,90 Eur tiesioginių nuostolių dėl objekto perėmimo ir 144,81 Eur tiesioginių nuostolių dėl lizingo objekto pardavimo. Šių nuostolių dydžio atsakovas nepaneigė. Iš viso dėl lizingo sutarties netinkamo vykdymo bankas patyrė 1 099,52 Eur nuostolių, ir lyginant su lizingo sutartimi nustatytomis netesybomis (679,73 Eur bauda ir 182,04 Eur delspinigiai) ši realiai patirtų nuostolių suma yra didesnė, nei prašoma atlyginti ieškiniu suma netesybų forma, todėl šiuo nagrinėjamu atveju tokios netesybos teismo laikomos protingo dydžio sutartinėmis netesybomis. Taigi teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė Lizingo sutarties sąlygas, todėl ieškovo teisės turi būti apgintos CK 1.138 straipsnio 6 punkto tvarka. Atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai, kuriais buvo grindžiamas nesutikimas su ieškiniu, teismo vertinami kaip nepagrįsti arba nesusiję su ieškinio pagrindu ir dalyku (nes minimos kitų šalių sudarytos sutartys), todėl atmestini.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Labdaros ir paramos fondas „Agapao“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:2014 m. gruodžio 5 d. lizingo sutarties 8.8 punkte numatyta sąlyga dėl skolų, kurių mokėjimo terminai suėjo iki sutarties nutraukimo, sumokėjimo atsakovui nustato neproporcingai griežtą prievolių vykdymo naštą ir sudaro sąlygas ieškovui dar labiau praturtėti atsakovo sąskaita. Tokia situacija iš esmės iškreipia lizingo sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą, nustato neproporcingai didelę lizingo gavėjo atsakomybę už sutarties neįvykdymą, sudaro sąlygas ieškovui neproporcingai, nepagrįstai praturtėti, todėl minėta lizingo sutarties 8.8 punkto sąlyga nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas apsiribojo formaliu konstatavimu, kad pagal lizingo sutarties 8.8 punktą, atsakovas privalo sumokėti pradelstas lizingo įmokas, tačiau atsakovo nurodytų faktinių aplinkybių visiškai nevertino ir jų neanalizavo, todėl priteisdamas pradelstus mokėjimus ieškovo naudai teismas pažeidė lizingo sutarties šalių interesų pusiausvyros principą, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.Teismas netinkamai aiškino ir taikė netesybas reglamentuojančias materialinės teisės normas ir nepagrįstai priteisė iš atsakovų 679,73 Eur baudos ir 182,04 Eur delspinigių. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neatsižvelgė į tai, kad šalys lizingo sutartyje susitarė ir dėl baudos, ir delspinigių mokėjimo atsakovo netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju, nors tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek teismų formuojamą praktiką, bauda ir delspinigiai laikytinos alternatyviomis netesybų rūšimis, todėl abiejų netesybų rūšių taikymas už tų pačių įsipareigojimų nevykdymą traktuotinas kaip dvigubos atsakomybės atsakovui taikymas.Byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas realiai yra apmokėjęs pateiktas PVM sąskaitas faktūras ir dėl to patyręs 350,90 Eur tiesioginių nuostolių dėl automobilio perėmimo ir 144,81 Eur tiesioginių nuostolių dėl lizingo objekto pardavimo, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad visa ieškovo nurodytų nuostolių suma yra įrodyta.Teismo išvada, kad negalima pripažinti ieškovą buvus nesąžiningą ir nesiekus maksimalaus automobilio pardavimo už geriausią kainą, paremta paties teismo deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie tai, kad 600 Eur transporto priemonės pardavimo kainų skirtumas yra nedidelis ir jį galėjo lemti pirkimo-pardavimo sutarties šalių derybos, automobilių rinkos ekonomikos ypatumai, galimai padaryti transporto priemonės pataisymai. 3 dienų skirtumas tarp sudarytų tos pačios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčių negali būti vertinamas nei kaip pakankamas esminiams transporto priemonės pataisymams atlikti, nei juo labiau automobilių pardavimo rinkos pokyčiams įvykti. Akivaizdu, kad jeigu ieškovas būtų realizavęs transporto priemonę bent už 2 400 Eur sumą, tai būtų reikšmingai sumažinę ieškovo nurodytus nuostolius, tačiau teismas šių aplinkybių, kaip patvirtinančių ieškovo nesąžiningumą, visiškai neįvertino.Teismas nepagrįstai nesirėmė atsakovo pateiktais VšĮ ,,Emprekis“ duomenimis. Teismas privalo kaip įrodymus vertinti bet kokia objektyvia forma byloje pateiktą informaciją. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad šalys gali remtis internetinių portalų duomenimis apie analogiškų automobilių rinkos vertes, ir teismai šiuos įrodymus turi vertinti pagal įrodymų vertinimo taisykles. Antra, teismas nepagrįstai perkėlė automobilio rinkos kainos įrodinėjimo naštą atsakovui. Kadangi lizingo davėjas turi pareigą stengtis parduoti turtą už maksimalią kainą, jam tenka ir pareiga įrodyti, kad tokios pastangos buvo dėtos, ir kitaip automobilio parduoti didesne kaina nebuvo galima. Tuo tarpu ieškovas neįrodė ir net nesiekė įrodyti, kad gavo realizuoto automobilio rinkos vertės maksimumą ir taip dėjo visas įmanomas pastangas savo nuostoliams sumažinti.Būdamas profesionalus finansinių paslaugų teikėjas ieškovas kartu yra ir profesionalus derybininkas, todėl teismas, nurodęs, kad didesnę transporto priemonės perpardavimo kainą galėjo lemti ir pirkimo-pardavimo sutarties šalių derybos, netiesiogiai pripažino, kad transporto priemonės pardavimą už sąlyginai nedidelę 1 800 Eur sumą galėjo lemti ir nepakankamos ieškovo pastangos derybų metu realizuojant atsakovo grąžintą transporto priemonę. Toks ieškovo elgesys negalėjo būti vertinamas kaip sąžiningas, apdairus ir atsakingas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad lizingo davėjo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014).Parduodamas transporto priemonę už 1 800 Eur, ieškovas nesiekė realizuoti automobilį už maksimalią kainą, nesiėmė visų priemonių nuostoliams išvengti, atsakovo atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, todėl tokiais savo veiksmais (neveikimu) pats prisiėmė galimų nuostolių atsiradimo riziką ir eliminavo savo teisę reikalauti netesybų priteisimo už netinkamą atsakovo įsipareigojimų vykdymą.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB DNB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Apelianto teiginiai, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovui pradelstas įmokas pagal lizingo sutartį, prieštarauja lizingo sutarties, kaip atlygintinos sutarties, esmei, lizingo sutarties nuostatoms bei teismų praktikai. Apeliaciniame skunde apeliantas visiškai nepagrįstai ieškovo reikalavimą dėl pradelstų lizingo įmokų priteisimo tapatina su reikalavimu atlyginti patirtus nuostolius. Kaip skundžiamame sprendime teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl pradelstų lizingo įmokų priteisimo juridine prasme nėra reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, šie reikalavimai ir jų turinys bei teisinis pagrindas nėra tapatūs. Todėl ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovų pradelstas lizingo įmokas už laikotarpį iki lizingo sutarties nutraukimo pagal savo prasmę reiškia iš esmės reikalavimą įpareigoti atsakovus įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).Apelianto argumentai dėl 2011 m. birželio 2 d. lizingo sutarties Nr. 201106F-8334 sudarymo ir vykdymo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis yra Lietuvos krikščioniškojo labdaros ir gailestingumo fondo „Samarija“ teisių perėmėjas ir turi teisę šio asmens vardu reikšti reikalavimus dėl 2011 m. birželio 2 d. lizingo sutarties vykdymo (CPK 178 straipsnis).Lizingo sutartyje numatytos netesybos (delspinigiai ir bauda) yra nustatyti už skirtingus lizingo sutarties pažeidimus – už prievolės neįvykdymą nustatytais terminais skaičiuojami delspinigiai, tuo tarpu 30 proc. neapmokėtos lizingo objekto vertės dydžio bauda yra skaičiuojama už tai, kad dėl netinkamo įsipareigojimo vykdymo lizingo davėjas yra priverstas nutraukti sutartį. Taigi nors pareiga mokėti delspinigius ir baudą kyla iš šalių sudarytos lizingo sutarties pažeidimo, tačiau iš skirtingo pobūdžio ir skirtingų lizingo sutarties nuostatų pažeidimų. Dėl to nagrinėjamu atveju delspinigių ir baudos priteisimas nevertintinas kaip baudinio pobūdžio. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad yra galimas tiek delspinigių, tiek ir baudos pagal lizingo sutartį priteisimas ir tai nėra baudinio pobūdžio netesybos (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-876/2013 ir kt.).Apeliantas visiškai nepagrįstai nurodo, kad ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog jis realiai patyrė 350,90 Eur ir 144,81 Eur tiesioginių nuostolių dėl lizingo objekto perėmimo ir pardavimo, nes, priešingai nei teigia apeliantas, šių sumų apmokėjimą patvirtinantys įrodymai yra pateikti į bylą.Lyginant lizingo sutartimi nustatytas netesybas (679,73 Eur bauda ir 182,04 Eur delspinigiai) bei ieškovo patirtus nuostolius (1 099,52 Eur), akivaizdu, kad ieškovas patyrė didesnius nuostolius negu lizingo sutartimi nustatytos netesybos. Taigi teismo ieškovo naudai priteistos netesybos yra protingo dydžio ir nėra pagrindo jų mažinti. Apeliantas neįrodė, kad egzistuoja įstatyme įtvirtintos netesybų mažinimo sąlygos.Civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumas yra preziumuojamas, todėl apeliantas, manydamas, kad ieškovas buvo nesąžiningas, privalėjo įrodyti šią aplinkybę, o ne apsiriboti deklaratyviais teiginiais apie tariamą ieškovo nesąžiningumą. Ieškovas į bylą pateikė 2015 m. gruodžio 15 d. lizingo objekto perdavimo-priėmimo aktą ir 2016 m. sausio 20 d. turto vertinimo ataskaitą Nr. LT-VAL-2016/4301, iš kurių matyti, kad lizingo objektas ieškovui buvo grąžintas be variklio (šią aplinkybę 2016 m. rugpjūčio 17 d. teismo posėdžio metu patvirtino ir apelianto atstovas), o atlikus lizingo objekto vertinimą buvo nustatyta, kad lizingo objekto vidutinė rinkos vertė yra 2 400 Eur, o ne 6 397 Eur, kaip teigia apeliantas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas vertino apelianto pateiktą VšĮ ,,Emprekis“ pažymą apie galimą analogiškų transportų priemonių vidutinę rinkos vertę ir nurodė, kad VšĮ ,,Emprekis“ pažymose pateikiama informacija tik apie tos pačios rūšies automobilių grupei taikomą bendrą vidutinę kainą, tačiau ji nepaneigia individualaus vertinimo būdu nustatytos konkrečių transporto priemonių vertės ar pardavimo kainos, ir yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nėra privaloma. Be to, VšĮ ,,Emprekis“ savo internetiniame puslapyje nurodė, kad kainos yra orientacinės. Tokias pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina ir šiuo klausimu aktuali teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-205/2014). Taigi byloje esant pateiktam lizingo objekto vertinimui, kuris buvo atliekamas atsižvelgiant į individualias lizingo objekto savybes, teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo VšĮ ,,Emprekis“ duomenimis apie galimą analogiškų transportų priemonių vidutinę rinkos vertę.Lizingo davėjas nėra suinteresuotas daiktą parduoti mažesne kaina, jei yra galimybės daiktą parduoti didesne kaina. Tikroji grąžinto lizingo objekto vertė paaiškėja jį pardavus. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas perimtą turtą realizuoti už vidutinę rinkos kainą. Apelianto argumentai, kad vėliau lizingo objektas buvo perparduotas kitam pirkėjui už 2 400 Eur kainą, taip pat neįrodo ieškovo nesąžiningumo ir / ar nerūpestingumo organizuojant turto pardavimą. Ieškovui nėra žinomos vėlesnės lizingo objekto perpardavimo aplinkybės, kadangi ieškovas, realizavęs lizingo objektą ir nebūdamas jo savininkas, tolimesniuose sutartiniuose santykiuose dėl šio turto pardavimo nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl lizingo gavėjo pareigos atsiskaityti su lizingo davėju, pastarajam vienašališkai nutraukus lizingo sutartį, o būtent, sumokėti pradelstas įmokas pagal lizingo sutartį, delspinigius ir baudą.Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl pradelstų įmokų pagal lizingo sutartį priteisimo, nes neatsižvelgė į apelianto nurodytas faktines aplinkybes, sudarė sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti, pažeidė sutarties šalių interesų pusiausvyros, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo pozicija, kad apelianto argumentai, kuriais jis ginčija šios skundžiamo teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, prieštarauja lizingo sutarties, kaip atlygintinos sutarties, esmei ir lizingo sutarties sąlygoms.Tenkindamas minėtą reikalavimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi šalių sudarytos lizingo sutarties 8.8 punkto nuostata, numatančia, kad nutraukus lizingo sutartį, klientas privalo <..> sumokėti lizingo davėjui skolas, kurių mokėjimo terminas suėjo iki sutarties nutraukimo dienos.Apelianto tvirtinimu, teismas negalėjo taikyti šios sutartinės sąlygos, nes ji apeliantui nustato neproporcingai griežtą prievolių vykdymo naštą ir sudaro sąlygas ieškovui nesąžiningai praturtėti apelianto sąskaita. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.Pirma, teismas pažymi, kad minėta sutartinė sąlyga yra galiojanti, nenuginčyta ir todėl sutarties šalims privaloma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).Antra, kaip teisingai nurodo ieškovas, lizingo davėjo teisė į įsiskolinimą, susidariusį dėl lizingo gavėjo nesumokėtų periodinių lizingo mokėjimų iki lizingo sutarties nutraukimo (t. y. kol lizingo gavėjas naudojosi lizinguojamu daiktu), kyla iš pačios lizingo, kaip atlygintinės sutarties, esmės. Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens lizingo gavėjo nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį <...> (CK 6.567 straipsnio 1 dalis).Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino apelianto argumentų, susijusių su kitos lizingo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir kito lizingo gavėjo (t. y. 2011 m. birželio 2 d. lizingo sutarties Nr. 201106F-8334), vykdymu, nes tai išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų. Nagrinėjamoje byloje, kaip teisingai pažymi ieškovas, yra vertinamas ieškovo reikalavimas dėl skolos priteisimo pagal ieškovo ir apelianto sudarytą 2014 m. gruodžio 5 d. lizingo sutartį, o ne pagal kitas sutartis.Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimus dėl delspinigių ir baudos priteisimo, taikė apeliantui įstatymo draudžiamą dvigubą atsakomybę.Remiantis šalių sudarytos lizingo sutarties nuostatomis, pagrindas mokėti delspinigius yra vėlavimas sumokėti mokėjimus pagal sutartį (sutarties 7.4 punktas), o baudą – lizingo sutarties nutraukimas dėl esminio lizingo gavėjo sutarties pažeidimo (8.8 punktas). Taigi nors pareiga mokėti delspinigius ir baudą kyla iš sutarties pažeidimo, tačiau ji atsiranda skirtingais faktiniais pagrindais. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutartyje numatytų delspinigių ir baudos vertinti kaip baudinių (dvigubų) netesybų.Apeliaciniame skunde apeliantas ginčija skundžiamo teismo sprendimo dalį priteisti iš jo netesybas ir tuo pagrindu, kad ieškovas, anot apelianto, neįrodė visos nurodytų nuostolių sumos, be to, nesiėmė visų veiksmų, siekdamas juos sumažinti (jų išvengti).Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad kilus netesybų mažinimo klausimui, kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Tai, kad netesybų suma viršija nuostolių sumą, nebūtinai reiškia, kad netesybos automatiškai privalo būti sumažintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013). Nustatant, ar netesybos, palyginus su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojos ar ne, į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013).Priešingai nei teigia apeliantas, byloje yra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas yra apmokėjęs PVM sąskaitas faktūras, pagrindžiančias jo patirtus nuostolius dėl lizingo objekto perėmimo ir pardavimo, tai yra – 2016 m. sausio 19 d. mokėjimo pavedimas Nr. APM6023373 ir 2016 m. kovo 22 d. mokėjimo pavedimas Nr. APM6023751 (1 t., b. l. 188-189).Taip pat ieškovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad skirtumas tarp neapmokėtos lizingo objekto (automobilio) vertės (2 265,76 Eur) ir automobilio pardavimo kainos (1 800 Eur) yra 465,76 Eur. Kartu su apelianto nesumokėtomis palūkanomis (138,05 Eur) ir ankstesniame punkte nurodytais nuostoliais, susijusiais su lizingo objekto perėmimu ir pardavimu (350,90 Eur ir 144,81 Eur), tai sudaro bendrą 1 099,52 Eur nuostolių sumą (kai tuo tarpu priteista netesybų (delspinigių ir baudos) suma yra 861,77 Eur, t. y. yra mažesnė už faktiškai ieškovo patirtus nuostolius).Nors apeliantas ginčija lizingo objekto pardavimo kainą, be kita ko, pabrėždamas aplinkybę, kad praėjus trims dienoms po automobilio pardavimo, tas pats automobilis buvo perparduotas 600 Eur brangiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto išdėstyti argumentai neįrodo, jog byloje priteista 861,77 Eur netesybų suma yra nepagrįstai didelė ir todėl turėtų būti sumažinta ar juo labiau, nepriteista.Kaip minėta, nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, ir kreditoriaus patirtų nuostolių dydis yra viena iš jų. Net ir tais atvejais, kai netesybų suma viršija nuostolių sumą, tai nebūtinai reiškia, kad netesybos automatiškai privalo būti sumažintos.Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su ieškovo argumentais, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose galioja bendroji asmens sąžiningumo prezumpcija, taip pat, kad lizingo davėjas nėra suinteresuotas daiktą parduoti mažesne kaina. Tad apeliantas, teigdamas, kad ieškovas buvo nesąžiningas, privalo tai įrodyti (CPK 178 straipsnis). Vien aplinkybė, kad ieškovui pardavus automobilį, po trijų dienų jis naujojo savininko buvo perparduotas 600 Eur brangiau, įvertinus nurodytą kainų skirtumą, savaime nepagrindžia ieškovo nesąžiningumo ir / ar nerūpestingumo organizuojant turto pardavimą.Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir apelianto minimus VšĮ „Emprekis“ duomenis, kaip nepagrindžiančius, kad automobilio tikroji rinkos kaina buvo 6 397 Eur. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, VšĮ „Emprekis“ pateikiama informacija yra tik apie tos pačios rūšies automobilių grupei taikomą bendrą vidutinę kainą, tačiau nepaneigia individualaus vertinimo būdu nustatytos konkrečios transporto priemonės vertės ar pardavimo kainos.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovui grąžintas automobilis buvo be variklio. Atsižvelgiant į tai, kad tos pačios rūšies automobiliai dėl objektyvių priežasčių gali skirtis ir kitais aspektais (savybėmis), nėra pagrindo teigti, kad teismas, remdamasis minėtais VšĮ „Emprekis“ duomenimis, turėjo konstatuoti aiškiai nepagrįstą lizingo objekto kainos nustatymą.Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai perkėlė automobilio rinkos kainos įrodinėjimo naštą atsakovui. Kaip yra nurodyta teismų praktikoje, kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Tik kai skolininkas nurodo aplinkybes, pagrindžiančias kreditoriaus kaltę, šiam tenka pareiga jas paneigti: įrodyti, kad jis dėjo protingas ir pakankamas pastangas parduoti turtą už maksimalią kainą ar pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150-469/2017).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš apelianto priteisiama 726 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui AB DNB bankui (juridinio asmens kodas 112029270) iš atsakovo Labdaros ir paramos fondo „Agapao“ (juridinio asmens kodas 192047896) 726 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.