Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2025-10-02 · Civilinė byla Nr. e2S-1210-618/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-10-02
Bylos Nr.
e2S-1210-618/2025
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-03536-2025-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Larisa Šimanskienė
Pareiškėjas
A. Z., E. Z.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1210-618/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03536-2025-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.6.1; 3.5.14 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 2 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Larisa Šimanskienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacinio rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. Z. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo civilinėje byloje pagal 2025 m. vasario 27 d. teismo priimtą sprendimą dėl pareiškėjų A. Z. ir E. Z. santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-9694-534/2025 nutraukta pareiškėjų A. Z. ir E. Z. santuoka.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas E. Z. 2025 m. gegužės 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą. Prašyme dėl vykdomojo rašto išdavimo nurodė, jog A. Z. nevykdo sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių numatytos pareigos, t. y. sutarties 5.2.1. punkto – sumokėti kompensaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 12 d. nutartimi išdavė E. Z. vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. e2YT-9694-534/2025 dėl 67 000 Eur skolos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Pareiškėja A. Z. atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti vykdomojo rašto išdavimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

5. Nesutinka su skundžiamoje nutartyje nurodyta įsiskolinimo suma. Nurodo, jog neapmokėtos kompensacijos likutis – 35 000 Eur.

Atsiliepimas

6. Pareiškėjas E. Z. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Pripažįsta, kad pareiškėjos A. Z. skolos likutis yra 35 000 Eur, tačiau mano, jog tai nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, nes atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą pagrindo nėra. Skundžiamos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytas skolos likutis teisiškai nėra reikšmingas, nes, prasidėjus priverstinio vykdymo procesui skolininkas turi pareigą pateikti įrodymus apie vykdomojo dokumento vykdymą. Pateiktas atskirasis skundas turi piktnaudžiavimo požymių, nes kitų teisinių padarinių, išskyrus proceso vilkinimą, nesukelia.

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas ((Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso – toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

9. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

10. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 12 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

11. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė dokumentą – E. Z. 2025 m. birželio 19 d. patvirtinimą, jog nesumokėtos kompensacijos likutis sudaro 35 000 Eur.

12. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

13. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, preliminariai įvertinęs jų turinį, pareiškėjų procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, sprendžia, jog apeliantės pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su byloje nagrinėjamu klausimu ir gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Jais apeliantė remiasi pagrindžiant įrodinėjamas aplinkybes. Pareiškėjas E. Z. yra pasirašęs apeliantės prašomą pridėti prie bylos patvirtinimą, jo turinys jam žinomas, jis turėjo galimybę su jais susipažinti ir pasisakyti dėl jo turinio. Atsižvelgiant į tai, pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste.

Dėl skundžiamos teismo nutarties (ne)teisėtumo

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjo E. Z. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo tenkino ir išdavė vykdomąjį raštą dėl 67 000 Eur skolos (kompensacijos) išieškojimo iš apeliantės. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama teismo nutartimi, nurodo, jog neapmokėtos kompensacijos likutis yra kitoks nei nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje ir mano, jog klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo turėtų būti perduotas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nesutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentais.

15. CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šioje teisės normoje įtvirtintas privalomas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo vykdymas.

16. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vykdomojo rašto išdavimas pagal teismo patvirtintą santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) turi būti sprendžiamas pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatas (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2251-864/2023). Pagal CPK 646 straipsnio 3 dalies nuostatas vykdomasis raštas pagal teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį yra išduodamas tuo atveju, kai teismas nustato, jog taikos sutartis yra nevykdoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-913-241/2020, 14 punktas). Dėl šios priežasties teismas turi įsitikinti ir sprendime (nutartyje) nurodyti, kurios reikšmingos bylai aplinkybės nustatytos, o kurios – ne, t. y. teismas įsitikina, ar taikos sutartis (ne)vykdoma vykstant įrodinėjimo procesui, kai pateikiami, tiriami ir vertinami šalių pateikti įrodymai; teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019).

17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo pagal teismo patvirtintą taikos sutartį klausimą, svarbu nustatyti ne tik faktą, kad taikos sutartis yra nevykdoma, bet ir įvertinti, ar taikos sutarties sąlygos, dėl kurių vykdymo prašoma išduoti vykdomąjį raštą, yra aiškios, ar šalys jas supranta vienodai ir apskritai ar jos gali būti priverstinai vykdomos, ar neprašoma išduoti vykdomąjį raštą ir dėl reikalavimų, dėl kurių vykdymo nebuvo susitarta taikos sutartyje, nors jie ir susiję su šalių ginču, kuris buvo sprendžiamas byloje, kurioje buvo patvirtinta taikos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468-403/2017). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nustačius, jog teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos nėra aiškios, šalys jas supranta skirtingai ir (ar) jų priverstinai vykdyti neįmanoma apskritai, vykdomasis raštas pagal tokias sąlygas negali būti išduodamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-421/2016). Tokiam atvejui įstatyme nurodyta galimybė šalies prašymu peržiūrėti teismo nutartį, kuria patvirtinta taikos sutartis, proceso atnaujinimo tvarka (CPK 646 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-421/2016).

18. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimu išnagrinėtas pareiškėjų A. Z. ir E. Z. prašymas dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Patvirtinta pareiškėjų A. Z. ir E. Z. sudaryta sutartis, kurios 5.2.1. punktu pareiškėjai susitarė, jog A. Z. sumoka ne vėliau kaip per 20 dienų nuo teismo sprendimo patvirtinti šią Sutartį įsiteisėjimo dienos, į E. Z. sąskaitą 100 000 Eur kompensacija už turto verčių skirtumą.

19. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas E. Z. 2025 m. gegužės 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydamas išduoti vykdomąją raštą. Prašyme nurodė, jog A. Z. nevykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT?9694?534/2025 patvirtintos pareiškėjų sudarytos sutarties 5.2.1. punkto. Pažymėjo, jog Sutarties 5.2.1. susitarė, kad A. Z. per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo sumoka 100 000 Eur kompensaciją, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. sprendimas įsiteisėjo 2025 m. balandžio 1 d. Paaiškino, jog A. Z. atliko tik 15 000 Eur mokėjimo pavedimą E. Z., 18 000 Eur buvo įskaityti 2025 m. balandžio 30 d. susitarimo dėl įskaitymo pagrindu, likusi nesumokėta suma 67 000 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėjant pareiškėjo E. Z. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo A. Z. pateikė pranešimą, nurodė, jog likutis yra 67 000 Eur. Pažymėjo, jog iki 2025 m. birželio 10 d. A. Z. turi būti išmokėta likusi 67 000 Eur paskola, o gavusi šias lėšas, iš karto perves E. Z.. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi išdavė vykdomąjį raštą E. Z. 67 000 Eur skolos sumai.

20. Apeliantė teigia, jog vykdomasis raštas išduotas didesnei sumai, nei apeliantei liko išmokėti, liko išmokėti 35 000 Eur, todėl klausimas turėtų būti perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantė iš esmės nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė kompensacijos likutį. Apeliacinės instancijos teismas su apeliante nesutinka.

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Sprendimas, kuriuo buvo nutraukta santuoka ir patvirtina sudaryta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, be kita ko, ir sutarties 5.2.1. punktas dėl 100 000 Eur kompensacijos sumokėjimo, įsiteisėjo 2025 m. balandžio 1 d. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog apeliantė nesilaiko Sutarties 5.2.1. įtvirtino susitarimo - per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo sumokėti 100 000 Eur kompensaciją E. Z.. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, jog apeliantė įsiteisėjus 2025 m. vasario 27 d. sprendimui, per 20 dienų nesumokėjo E. Z. 100 000 Eur kompensacijos. Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant pareiškėjo E. Z. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo tiek E. Z., tiek ir A. Z. patvirtino, jog neišmokėtos kompensacijos likutis sudaro 67 000 Eur. Kadangi apeliantė dalį įsipareigojimo įvykdė, bet likusios sumos (67 000 Eur) nesumokėjo, nagrinėjant pareiškėjo E. Z. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo buvo sprendžiama, ar egzistuoja pagrindas išduoti vykdomąjį raštą dėl šios likusios kompensacijos dalies (67 000 Eur) priverstinio išieškojimo.

22. Pažymėtina, jog su atskiruoju skundu pateiktas įrodymas patvirtina, jog tiek apeliantė, tiek ir pareiškėjas E. Z. sutinka, jog neišmokėtos kompensacijos likutis po skundžiamos nutarties priėmimo sudarė jau tik 35 000 Eur. Tačiau apeliantės argumentai dėl tariamai neteisingai nurodyto kompensacijos likučio atmestini kaip nepagrįsti.

23. Prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo metu pirmosios instancijos teismas turėjo informaciją apie tai, jog neišmokėtos kompensacijos likutis 67 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog klausimai, susiję su tikslia išieškotinos sumos apimtimi, spręstini ne apeliacinio proceso metu, o vykdymo procese. Apeliantės motyvai, susiję su skolos sumos kitimu, negali būti laikomi pagrindu naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Skolininko mokėjimai, skolos mažėjimas ar visiškas jos padengimas, gali būti konstatuojami tik vykdymo procese, šiuos klausimus sprendžiant antstoliui, o kilus ginčui šį klausimą nagrinėjant teismui vykdymo proceso stadijoje. Antstolis, vykdydamas teismo sprendimą, nustato tikslią išieškotinos sumos apimtį, atsižvelgdamas į jau atliktus mokėjimus, priskaičiuotus priedus ar kitas reikšmingas aplinkybes. Taigi, vykdymo procese tiek apeliantė, tiek E. Z. turi visas galimybes tikslintis bei ginčyti faktinį įsipareigojimų dydį, pateikdami atitinkamus įrodymus. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, atmestina apeliantės pozicija, kad klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo turėtų būti iš naujo perduotas nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tokia išvada neatitiktų proceso ekonomiškumo, teisinio aiškumo bei įsiteisėjusių teismo sprendimų privalomumo principų. Vykdomasis raštas išduodamas pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, o jo vykdymo metu atsirandantys ginčai dėl skolos likučio nagrinėjami tik vykdymo procese.

24. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė išduoti vykdomąjį raštą E. Z., kadangi apeliantė nevykdė 2025 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT?9694?534/2025 patvirtintos sudarytos sutarties 5.2.1. punkto, kuriuo susitarta, kad A. Z. (apeliantė) per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo sumoka 100 000 Eur kompensaciją pareiškėjui E. Z.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vykdomojo rašto dėl neįvykdytos sutarties sąlygų neišdavimas pažeistų E. Z. interesus, sudarytų galimybę apeliantei ir toliau tinkamai nevykdyti turimų įsipareigojimų E. Z.. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į teisinio apibrėžtumo ir kreditoriaus E. Z. teisėtų lūkesčių, siejamų su CPK 18 straipsnyje įtvirtintu vienu iš esminių civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumu, principus. Aplinkybės, kad apeliantė dėl savo finansinės padėties negalinti tinkamai vykdyti taikos sutarties, nesukuria pagrindo jos interesus vertinti prioritetiškai kreditoriaus E. Z. atžvilgiu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-961-330/2016, 2023 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-767-464/2023 ir kt.).

25. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad vykdomojo rašto išdavimas savaime nereiškia, kad bus pradėtas priverstinis sprendimo vykdymas. Vykdomojo rašto išdavimas neužkerta kelio apeliantei gera valia sumokėti likusią kompensacijos dalį. Tik apeliantei ir toliau tinkamai nevykdant įsipareigojimų, o E. Z. dėl to pateikus vykdomąjį raštą antstoliui, bus pradėti priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai.

Dėl bylos procesinės baigties

26. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartį, kuria E. Z. prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo tenkintas, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų išsamiau nepasisakoma, nes jie neturi teisinės reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Larisa Šimanskienė