Šiaulių apygardos teismo nutartis, e2A-269-357/2020

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-04-29
Bylos Nr.: e2A-269-357/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-11334-2019-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rasa Bartašienė
Pareiškėjas: V. R., A. M., V. O., A. K., A. R., S. S., T. K.
Suinteresuotas asmuo: D. K., Kauno miesto savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei Turto bankas, valstybės įmonei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

2.4.2.8Įgyjamoji senatis

Civilinė byla Nr. e2A-269-357/2020Teisminio proceso Nr. 2-69-3-11334-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.8.; 3.2.4.4.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20. (S)

šiaulių apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 29 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. R., A. M. (A. M.), V. O. (V. O.), A. K., A. R., S. S. (S. S.), T. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. R., A. M. (A. M.), V. O. (V. O.), A. K., A. R., T. K., S. S. (S. S.) pareiškimą suinteresuotiems asmenimis D. K., Kauno miesto savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonei Turto bankas, valstybės įmonei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjai prašė pripažinti jų nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu į garažus, esančius (duomenys neskelbtini), o būtent: V. R. į garažą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); A. M. į garažą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); T. K. į garažą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei į garažą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); V. O. į garažą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); A. R. į garažą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); S. S. į garažą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į garažą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); A. K. į garažą, pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

2. Pareiškime nurodė, kad pareiškėjai nuo 1981 metų ir vėliau naudojasi garažais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)). Iki 1993 metais sovietinės armijos pasitraukimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos, karinio miestelio teritorija ir žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), kurioje stovi pareiškėjų naudojami garažai, priklausė SSSR karinių dalinių uždarai teritorijai. Dalis pareiškėjų, ar jų šeimų nariai, kaip armijos tarnautojai, toje ar netoliese esančiose teritorijose buvo gavę žinybinius butus, kuriuos vėliau (1992-1993 m.) privatizavo, tačiau į privatizavimo sutartis nebuvo įtraukti naudojami garažai. Pareiškėjai teigia, kad garažai pastatyti teisėtai, t. y. gavus pagal tuo metu galiojusią tvarką reikalingus leidimus. Dalis pareiškėjų patys statė garažus, kiti – pirko, visi garažais naudojasi iki šiol, rūpinasi jais kaip savais, juos prižiūri ir remontuoja. Garažų valdymas tęsėsi daugiau kaip 10 metų, pareiškėjai sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savus valdė pastatus, todėl prašo nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą į garažus.

3. Pareiškėjas A. M. paaiškino, kad kariniame dalinyje 1976 m. buvo išleistas įsakymas dėl garažų statybos. Gavę leidimus, žmonės statė patys savo garažus 2-3 metus, kadangi trūko statybinių medžiagų. Jei garažų savininkai buvo pervedami į kitą dalinį, jie parduodavo savo garažą, tam pritardavo ir tvirtindavo dalinio vadas. Tuo metu niekas dokumentų neįformino, nors jokių trukdymų nebuvo, manė, kad ir toliau viską spręs dalinio vadas. Pareiškėjas vieną garažą pastatė 1979 m., o kitą nusipirko 1982 m. iš D.. Dalinio teritoriją perdavus Lietuvos Respublikai, garažai nebuvo perduoti. Buvo bandoma įteisinti garažus, tačiau apiplėšimo metu buvo pavogti dokumentai iš kooperatyvo pirmininko. Pareiškėjo teigimu, visi garažų savininkai norėtų įteisinti nuosavybę ir naudotis garažais, mokėti mokesčius. Pareiškėja V. R. paaiškino, kad gyveno karinio dalinio teritorijoje žinybiniuose butuose, buvo suteikiami leidimai garažų statybai. Jos buvęs sutuoktinis 1989 m. garažą pastatė, vėliau buvo privatizuoti butai, žemė prie namų. Visi gyveno ir naudojosi garažais. Pareiškėjas V. O. paaiškino, kad 1993 m. nusipirko garažą iš kariniame dalinyje tarnaujančio asmens P., pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį ir iki šiol naudojasi garažu. Visi garažus tvarkė, naudojosi apie 30 ir daugiau metų. Pareiškėjas A. K. paaiškino, kad 1978 m. gavo leidimą statyti garažą (duomenys neskelbtini) teritorijoje, pasistatė apie 1980 m., naudojasi garažu iki šiol. Pareiškėjas A. R. paaiškino, kad nusipirko garažą 1984 ar 1985 metais, buvo įrašytas į kooperatyvo narius, mokėjo mokesčius. Karinio dalinio vadas patvirtino pirkimo pardavimo faktą. Jo garažo statytojas buvo P. T.. Pareiškėjas S. S. paaiškino, kad jo tėvas vienam garažui statyti 1981 m. buvo gavęs dalinio vado leidimą, o kitą pirko iš P. V., dokumentai neišlikę. Pareiškėja T. K. paaiškino, kad vienas garažas pirktas 2003 m. iš L., o kitas buvo statytas, gavus 1982 m. leidimą.

4. Pareiškėjų atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad karinio dalinio teritorijoje veikė garažų kooperatyvas (duomenys neskelbtini) (vertinys iš rusų kalbos), kooperatyvo nariams buvo suteikti leidimai statyti garažus. Pastarieji buvo statomi pagal tuo metu galiojusius įstatymus, vadovaujantis Ministrų tarybos 1972 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 195 Dėl individualių automobilių garažų statybos. Karinio dalinio teritorijoje karinio dalinio vadas turėjo teisę suteikti leidimus statybai, tvirtinti faktus, todėl garažai pastatyti teisėtai. Garažai realiai egzistuoja, jie inventorizuoti, turi unikalius numerius, tačiau nuosavybė neįregistruota, nors pareiškėjai ilgiau nei dešimt metų valdo garažus, juos prižiūri, remontuoja. Perdavus teritoriją Lietuvos Respublikai, garažai neįregistruoti valstybės ar savivaldybės nuosavybe, taip pat nėra pareiškėjų ar kitų asmenų nuosavybe. Nesant įrodymų apie pastato neteisėtumą, laikoma, kad pastatas yra pastatytas laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

Atsiliepimas

5. Suinteresuotas asmuo D. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė, kad garažai naudojami, juose laikomi įrankiai, sodo baldai. Garažai prižiūrimi, remontuojami.

6. Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad pareiškimas galėtų būti patenkintas tik teismui nustačius, jog pareiškime nurodytų garažų valdymas atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas. Mano, jog pagal byloje pateiktus įrodymus nėra pagrindo juridiniam faktui dėl pareiškėjų nuosavybės į garažus įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatyti, kadangi statiniai pastatyti ant valstybinės žemės, o teisę naudotis valstybinės žemės sklypu suteikiančių dokumentų nepateikta; nėra pateikta duomenų, kad garažai pastatyti teisėtai, t. y. statybos projektų, leidimų statyti, duomenų apie statytoją, o savavališkos statybos rezultatas negali būti privačios nuosavybės teisės objektas (e. b. 1 t., b. l. 172-178). Suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime nurodytą poziciją, paaiškino, jog siekiant įgyti daiktą nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu, būtina įrodyti visas sąlygas, šiuo atveju nėra pateikta pastatų teisėtumą įrodančių dokumentų.

7. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo sprendimą priimti savo nuožiūra, įvertinus byloje esančius įrodymus. Pažymėjo, kad įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jei nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, o neteisėtos statybos rezultatas negali būti privačios nuosavybės teisės objektai (e. b. 1 t., b. l. 166-169).

8. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu prašo pareiškimą atmesti. Nurodo, kad pareiškimas galėtų būti patenkintas tik teismui nustačius, kad pareiškime nurodytų pastatų valdymas atitinka visas įstatyme nustatytas sąlygas, mano, jog pagal byloje pateiktus įrodymus nėra pagrindo nustatyti juridinį faktą dėl pareiškėjų nuosavybės į garažus įgijimo pagal įgyjamąją senatį (e. b. 2 t., b. l. 76-78).

9. Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vidurio Lietuvos teisės skyrius pateikė atsiliepimą, kuriuo su pareiškimu nesutiko ir nurodė, kad garažai nėra suformuoti kaip nekilnojamojo turto kadastro objektai; pagal garažų statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą, jų statyba galėjo būti pradėta, tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą, o karinio dalinio vadovo leidimai nėra statybą leidžiantys dokumentai. Be to, pabrėžė, jei statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn, tai jie negali būti valdomi teisėtai kaip savo, dėl ko nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų pareiškimą (e. b. 2 t., b. l. 89-98).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjų V. R., A. M. (A. M.), V. O. (V. O.), A. K., A. R., T. K., S. S. (S. S.) pareiškimą atmetė.

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į garažus, esančius Kauno mieste. Prašoma nustatyti nuosavybės teises į teisiškai neįregistruotus statinius, prašymas grindžiamas tuo, jog pareiškėjai karinio dalinio vado leidimais statyti garažą arba pirkimo-pardavimo sutartimis, patvirtintomis karinio dalinio vado, 1978 m. – 1993 m. laikotarpiu pastatė ar įsigijo garažus, buvusius garažų kooperatyve (duomenys neskelbtini), kariniame miestelyje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Pastatę ar įgiję statinius, pareiškėjai jais naudojosi, remontavo, prižiūrėjo iki šių dienų. Anot pareiškėjo A. M., dokumentų tvarkytis niekas neskubėjo, kadangi laikė, jog karinis dalinys egzistuos visada. Karinio dalinio teritorija 1993 m. rugpjūčio 31 d. perduota Lietuvos Respublikai. Garažai buvo statomi tuometinio karinio dalinio teritorijoje, kuriame galiojo karinio dalinio vado įsakymai, vadovaujantis Ministrų Tarybos 1972 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 195 Dėl individualių automobilių garažų statybos.

12. Įgyjamosios senaties institutas skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Pagal CK 4.24 straipsnį valdymo teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Minėta, jog statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Siekiant įgyti nuosavybės teisę į garažus pagal įgyjamąją senatį, privalu pagrįsti šio statinio statybos teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nurodė, jog jų valdomi garažai buvo pastatyti 1978 m. – 1988 m., tai šių statinių statybos teisėtumui, turėjo būti taikomos tuo metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių statybos procesą, nuostatos. Pagal tuometinius įstatymus, garažų statybai sklypus išskyrė vykdomieji komitetai (Ministrų Tarybos 1974-08-13 nutarime Nr. 292 „Dėl individualių lengvųjų automobilių garažų naudojimo sutvarkymo“); garažą asmeniniam automobiliui laikyti buvo galima statyti tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą (Ministrų Tarybos 1958-12-13 nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“); buvo leidžiama pradėti garažų naudojimą tik valstybinėms komisijoms priėmus juos naudoti, atlikus jų inventorizaciją ir teisinę registraciją (Ministrų Tarybos 1972-06-27 nutarime Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos ir mokamų stovėjimo aikštelių įrengimo sutvarkymo“); be to, asmeniniams automobiliams laikyti buvo leidžiama statyti sublokuotus, vieno ar daugiau aukštų antžeminius bei požeminius kooperatinius garažus pagal projektavimo organizacijų parengtus projektus. Visi kooperatiniai garažai turėjo būti valstybinių komisijų priimti naudoti ir teisiškai įregistruoti (Ministrų Tarybos 1986-07-15 nutarime Nr. 249 „Dėl garažų statybos kooperatyvų“).

13. Pažymėjo, kad pagal garažų statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą, jų statyba galėjo būti pradėta, tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą. Sprendė, kad tokių leidimų pareiškėjai nepateikė, o pareiškėjų nurodyti karinio dalinio vado ar viršininko leidimai nebuvo statybą leidžiantys dokumentai. Taip pat nurodė, kad į bylą nepateikti įrodymai apie garažų priėmimą naudoti valstybinėje komisijoje, todėl darė išvadą, kad ginčo garažai nėra suformuoti kaip nekilnojamojo turto kadastro objektai. Statybos teisėtumas negali būti preziumuojamas, įrodinėjimo našta, kad garažai sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, ar kad teisės aktų nustatyta tvarka buvo priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas ginčo garažus suformuoti kaip nekilnojamuosius daiktus, priklauso pareiškėjams. Nurodė, kad pareiškėjai byloje nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių garažų statybos teisėtumą, tai reiškia, kad statiniai galimai pastatyti neteisėtai. Taip pat nurodė, kad duomenų, kad ginčo statiniai šiuo metu yra įteisinti Statybos įstatymo nustatyta tvarka, pareiškėjai į bylą nepateikė. Savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei to objekto teisėto valdymo, o tai reiškia, kad nėra CK 4.68– 4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.

14. Dėl daiktų, įsigytų pirkimo-pardavimo būdu nurodė, kad dalis pareiškėjų garažus pirko iš kitų karinio dalinio darbuotojų, kuriems karinio dalinio vadas suteikė leidimus garažų statybai. Vadovaujantis CK 4.48 straipsnio 1 dalimi, perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Byloje, teismo vertinimu, nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjų nurodyti asmenys būtų buvę parduodamų ginčo garažų savininkais. Byloje nustatyta, kad pirkimo-pardavimo faktų objektai buvo karinio dalinio teritorijoje, kuri perduota Lietuvos Respublikai 1993 m. rugpjūčio 31 d. Pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. I-2051 „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 straipsnio nuostatą, visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 pabrėžė, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu. CK 4.69 straipsnio 1 dalis nustato, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Kadangi byloje nėra įrodymų apie privačios nuosavybės teises į garažus, todėl teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų pareiškimo. Nurodė, jog aplinkybės, kad pareiškėjai galimai statinius valdo nepertraukiamai daugiau nei 30 metų, šiuo atveju nėra svarbios, kadangi pareiškėjai negali įgyti nuosavybės teisių į statinius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Apeliaciniu skundu pareiškėjai V. R., A. M., V. O., A. K., A. R., T. K., S. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti pareiškėjų pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, taip pat prašo priteisti apeliantams jų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacines instancijos teisme už apeliacinio skundo surašymą 1000,00 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas netinkamai tyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, objektyviai ir visapusiškai neišnagrinėjo reikšmingų bylos aplinkybių, nevertino tiesioginių ir netiesioginių rašytinių įrodymų, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir tokiu būdu pažeidė CPK nuostatas bei rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą.

15.2. Teismas padarė netinkamą išvadą, kad pagal garažų statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą, jų statyba galėjo būti pradėta, tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą, o tokių leidimų pareiškėjai nepateikė, pareiškėjų nurodyti karinio dalinio vado ar viršininko leidimai nebuvo statybą leidžiantys dokumentai. Kad į bylą nepateikti įrodymai apie garažų priėmimą naudoti valstybinėje komisijoje, ginčo garažai nėra suformuoti kaip nekilnojamojo turto kadastro objektai. Teismo išvada, jog „įrodinėjimo našta, kad garažai sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, ar kad teisės aktų nustatyta tvarka buvo priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas ginčo garažus suformuoti kaip nekilnojamuosius daiktus, priklauso pareiškėjams“, yra formali ir padaryta neįvertinus tuometinės egzistavusios daiktų sukūrimo tvarkos Rusijos Federacijos kariuomenės karinės dalies teritorijoje. Leidimai statyboms galiojantys ginčo laikotarpiu SSSR karinių dalinių teritorijoje buvo reglamentuojami SSSR Gynybos ministro įsakymais, kitaip tariant, statybos leidimų išdavimas SSSR karinių dalinių teritorijoje neįėjo į tuometinio Kauno miesto statybos priežiūros organų kompetenciją.

15.3. Iš pareiškėjų pateiktų teismui rašytinių įrodymų matyti, kad karinio dalinio teritorijoje statybos negalėjo būti vykdomos be karinio dalinio vado leidimo. Po 1990 metų, kai griuvo Tarybų Sąjunga, kariniai daliniai priklausė jau Rusijos Federacijai. Todėl negalima taikyti kasacinio teismo praktikos šios bylos atveju, nes akivaizdu, kad tuometinė Kauno miesto valstybinės priežiūros tarnyba negalėjo išduoti jokių leidimų dėl statybų uždarame kariniame dalinyje, ir jokia valstybinė komisija negalėjo priimti statinius karinio dalinio teritorijoje iki tol, kol Rusijos Federacijos kariuomenė buvo išvesta iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

15.4. Teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog garažo statybos teisėtumas turi būti vertinamas tik pagal statinio – garažo įrengimo metu galiojusius civilinius teisės aktus. Pažymėjo, kad garažai buvo pastatyti kooperatyvo (duomenys neskelbtini), kurio nariais buvo pareiškėjai. Garažų statybos metu galiojo Ministrų tarybos 1972 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos“, kuris reglamentavo garažo statybą tik per kooperatyvus.

15.5. Savavališkos statybos statusas ginčo statiniams nėra nustatytas, toks statinio statusas suteikiamas išimtinai administracine tvarka. Teismas, neturėdamas įrodymų, kad garažai pastatyti neteisėtai, nepagrįstai padarė išvadą, kad pažeidžiamas CK 4.253 str. 1 d. reikalavimas, jog nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Mano, kad būtent tuometinių karinio dalinio teritorijoje veikusių įstatymų nustatyta tvarka buvo pastatyti garažai.

15.6. Teismas nepagrįstai sprendime pritaikė „Lietuvos Respublikos 1991 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. 1-2051 „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 straipsnio nuostatą, pagal kurią visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-4l/2011 pabrėžė, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus nesiejamas su šių daiktų registracija valstybės vardu. Pareiškėjų garažai buvo sukurti ne karinio dalinio, kaip struktūros, o pačių žmonių, tik karinio dalinio teritorijoje, todėl šie garažai negali priklausyti valstybei ar savivaldybei pagal aukščiau minėtą teismo pritaikytą įstatymą ir teismo praktiką.

Žemesnės instancijos teismas

15.7. Teismas nustatė, kad byloje esančiame (c. b. 1 t., b. 1. 45, 44) 1993-08-31 perdavimo –priėmimo akte Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Rusijos Federacijos įgalioti asmenys perdavė Lietuvos Respublikos įgaliotam asmeniui karinį dalinį, apie pastatų-garažų perdavimą nenurodyta. Mano, jeigu pareiškėjai turėtų reikiamus dokumentus, būtinybės kreiptis į teismą nebūtų, pareiškėjai įteisintų garažus administracine tvarka. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvada ginčijamame sprendime, kad byloje nėra įrodymų apie privačios nuosavybės teises į garažus. Byloje esantys karinio dalinio vado leidimai įrodo, kad pareiškėjams buvo suteikta teisė pastatyti garažus karinio dalinio teritorijoje, garažų kadastrinės bylos įrodo, kad garažai egzistuoja ir juos pareiškėjai valdo daugiau nei 30 metų.

Atsiliepimas

16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas teisingai taikė garažų statybos metu (1978 m. - 1988 m.) galiojusių teisės aktų, reglamentavusių individualios statybos procesus, nuostatas. Teismas pagrįstai vadovavosi Ministrų Tarybos 1974-08-13 nutarimu Nr. 292 ,.Dėl individualių lengvųjų automobilių garažų naudojimo sutvarkymo“, kuris nustatė, kad garažų statybai sklypus išskyrė vykdomieji komitetai; Ministrų Tarybos 1958-12-13 nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“, kuris nustatė, kad garažą asmeniniam automobiliui laikyti buvo galima statyti tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą; Ministrų Tarybos 1972-06-27 nutarimu Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos ir mokamų stovėjimo aikštelių įrengimo sutvarkymo“, kuris nustatė, jog buvo leidžiama pradėti garažų naudojimą tik valstybinėms komisijoms priėmus juos naudoti, atlikus jų inventorizaciją ir teisinę registraciją, be to nustatė, kad asmeniniams automobiliams laikyti buvo leidžiama statyti sublokuotus, vieno ar daugiau aukštų antžeminius bei požeminius kooperatinius garažus pagal projektavimo organizacijų parengtus projektus; Ministrų Tarybos 1986-07-15 nutarimu Nr. 249 „Dėl garažų statybos kooperatyvų“, kuriuo nustatyta, kad visi kooperatiniai garažai turėjo būti valstybinių komisijų priimti naudoti ir teisiškai įregistruoti. Vadovaudamasis aukščiau išvardintais teisės aktais, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pagal garažų statybos metais galiojusį teisinį reglamentavimą, jų statyba galėjo būti pradėta, tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą.

16.2. Jokių statybos priežiūros institucijų išduotų garažų statybą leidžiančių leidimų pareiškėjai nepateikė. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų nurodyti karinio dalinio vado ar viršininko leidimai nebuvo statybą leidžiantys dokumentai. Todėl apeliantų argumentai, jog byloje pateikti karinio dalinio vado leidimai statyti garažus yra statybą leidžiantys dokumentai, yra nepagrįsti ir atmestini.

Šalies argumentai

16.3. Apeliantai nurodo, kad garažų statybos laikotarpiu statybos karinių dalinių teritorijoje buvo reglamentuojamos TSSR Gynybos ministro įsakymais ir statybos leidimų išdavimas TSSR karinių dalinių teritorijoje nebuvo tuometinių statybos priežiūros institucijų kompetencijoje. Tačiau apeliantai nenurodo jokio teisės akto, kuriuo jie remiasi taip teigdami. Tokie apeliantų argumentai yra niekuo nepagrįsti deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini. Iš apeliantų parodymų, duotų posėdžio metu, darytina išvada, kad buvo susiformavę paprotiniai santykiai, jog prieš inicijuojant statybas karinio dalinio teritorijoje, buvo privalu gauti karinio dalinio vado sutikimą/ leidimą. Tačiau apeliantai nepateikia jokių įrodymų, kad tokie karinio dalinio vado leidimai statyti turi statybą leidžiančio dokumento galią. Apeliantų teiginiai, kad karinio dalinio teritorijoje galiojo kitokie įstatymai, neparemti jokiais įrodymais, todėl nepagrįsti ir atmestini.

16.4. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, teisingai vertino, kad pareiškėjai byloje nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių garažų statybos teisėtumą, ir padarė teisingą išvadą, kad statiniai galimai pastatyti neteisėtai. Duomenų, kad ginčo statiniai šiuo metu yra įteisinti Statybos įstatymo nustatyta tvarka, pareiškėjai į bylą nepateikė. Teismas vadovavosi materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis įgyjamosios senaties taikymo institutą - CK 4.68-4.71 straipsnių nuostatomis, kuriose nustatytos būtinosios įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismas teisingai taikė kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose ir teisingai vertino, jog savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei to objekto teisėto valdymo, o tai reiškia, kad nėra CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų.

16.5. Apeliantai argumentuoja, kad garažai buvo sukurti ne karinio dalinio, o pačių žmonių, tik karinio dalinio teritorijoje, todėl neva jie negali priklausyti valstybei ar savivaldybei. Tokie apeliantų argumentai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.

17. Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Teisės departamento Vidurio Lietuvos teisės skyrius prašo atmesti apeliacinį skundas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

17.1. Teismas sprendimu nepažeidė procesinės teisės normų tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo sprendimą naikinti. Teismas visapusiškai ir išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes, pagal vidinį teismo įsitikinimą įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir rungimosi ar šalių procesinio lygiateisiškumo principai nebuvo pažeisti.

17.2. Apeliantai byloje tvirtino, jog garažai pastatyti teisėtai. Tačiau statybos teisėtumas negali būti preziumuojamas, įrodinėjimo našta, kad garažai sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, ar kad teisės aktų nustatyta tvarka buvo priimtas viešojo administravimo subjekto spendimas ginčo garažus suformuoti kaip nekilnojamuosius daiktus, priklausė apeliantams. Tačiau apeliantai byloje nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių garažų statybos teisėtumą. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko duomenimis garažai kaip nekilnojamieji daiktai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

17.3. Teismas pagrįstai sprendime aiškino, jog „atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nurodė, jog jų valdomi garažai buvo pastatyti 1978 m. – 1988 m., tai šių statinių statybos teisėtumui, turėjo būti taikomos tuo metu galiojusių teisės aktų, reglamentavusių statybos procesą, nuostatos“ ir padarė pagrįstą išvadą, kad „pagal garažų statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą, jų statyba galėjo būti pradėta, tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą. Tokių leidimų pareiškėjai nepateikė, o pareiškėjų nurodyti karinio dalinio vado ar viršininko leidimai nebuvo statybą leidžiantys dokumentai. Taip pat į bylą nepateikti įrodymai apie garažų priėmimą naudoti valstybinėje komisijoje, todėl darytina išvada, kad ginčo garažai nėra suformuoti kaip nekilnojamojo turto kadastro objektai“.

17.4. Ministrų Tarybos 1958-12-13 nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ nustatyta, kad bet kokį garažą asmeniniam automobiliui laikyti galima statyti tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą. Jų statybą individualioje namų valdoje reglamentavo individualinės statybos nuostatai, kitose vietose – šie žemiau išvardyti teisės aktai: 1. Ministrų Tarybos 1972-06-27 nutarime Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos ir mokamų stovėjimo aikštelių įrengimo sutvarkymo“ nustatyta, kad garažai individualiems automobiliams laikyti turi būti statomi kooperatiniais pagrindais. Patvirtinti nauji kooperatyvo pavyzdiniai įstatai. Miestų ir rajonų vykdomieji komitetai įpareigoti parengti garažų išdėstymo schemas, leisti pradėti garažų naudojimą tik valstybinėms komisijoms priėmus juos naudoti, reikalauti atlikti jų inventorizaciją ir teisinę registraciją; 2. Ministrų Tarybos 1974-08-13 nutarime Nr. 292 „Dėl individualių lengvųjų automobilių garažų naudojimo sutvarkymo“ pažymėta, kad kai kurie vykdomieji komitetai leido pasistatyti garažus individualiems automobiliams laikyti komunalinių ir žinybinių namų kiemuose, nesuteikdami statytojams žemės sklypų, todėl šių garažų negalima teisiškai įregistruoti. Vykdomieji komitetai įpareigoti suteikti šių garažų statytojams žemės sklypus ir užtikrinti jų teisinį įregistravimą arba įsteigti garažų statybos kooperatyvus ir vietoj neteisėtai pasistatytų garažų leisti pasistatyti kooperatinį garažą; 3. Ministrų Tarybos 1981-06-12 nutarime Nr. 213 „Dėl Ministrų Tarybos 1972-06-27 nutarimo Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos ir mokamų stovėjimo aikštelių įrengimo sutvarkymo“ papildymo“ nustatyta, kad Respublikoje metalinius garažus gaminančios ir realizuojančios įmonės bei organizacijos šiuos garažus parduoda tik tada, kai užsakovas ar pirkėjas pateikia vykdomojo komiteto leidimą šį garažą statyti; 4. Ministrų Tarybos 1986-07-15 nutarime Nr. 249 „Dėl garažų statybos kooperatyvų“ nurodyta, kad asmeniniams automobiliams laikyti leidžiama statyti sublokuotus, vieno ar daugiau aukštų antžeminius bei požeminius kooperatinius garažus pagal projektavimo organizacijų parengtus projektus. Kai antžeminiams sublokuotiems garažams statyti taikomi tipiniai projektai, dokumentaciją šių garažų statybai gali parengti miestų ir rajonų vyriausiųjų architektų gamybinis personalas. Kooperatyvų nariais priimami pilnamečiai asmenys, turintys automobilius, karo veteranai ir invalidai. Nepriimami asmenys, kurie jau turi ar statosi garažą. Visi kooperatiniai garažai turi būti valstybinių komisijų priimti naudoti ir teisiškai įregistruoti. Taigi, apeliantų teiginiai, kad „tuometinė Kauno miesto valstybinės priežiūros tarnyba negalėjo išduoti jokių leidimų dėl statybų uždarame kariniame dalinyje, tas pats ir jokia valstybinė komisija negalėjo priimti statinius karinio dalinio teritorijoje iki tol, kol Rusijos Federacijos kariuomenė buvo išvesta iš Lietuvos Respublikos teritorijos“ prieštarauja pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatoms, o apeliantų argumentų, kad „tuometinio karinio dalinio teritorijoje veikusių įstatymų nustatyta tvarka buvo pastatyti garažai“ nepatvirtina byloje surinkti įrodymai.

17.5. Teismas pagrįstai byloje taikė Lietuvos Respublikos 1991-11-28 įstatymo Nr. I-2051 „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 straipsnio nuostatą, kurioje nustatyta, jog visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusiu SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

19. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, ar egzistuoja būtinosios sąlygos teismui nustatyti pareiškėjų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą (CK 4.68 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

20. Byloje pirmosios instancijos teismo teisingai nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. spalio 6 d. raštas patvirtina, jog Kauno teritorijoje veikė Rusijos Federacijos karinė dalis Nr. (duomenys neskelbtini), karinio dalinio teritorijoje, kariniame miestelyje Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), buvo garažų kooperatyvas (duomenys neskelbtini). 1981 m. (mėnuo neįskaitomas) 13 d. Karinio dalinio vadas leido N. S. statyti garažą karinio miestelio Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini). 1982 m. balandžio 6 d. leidimu Karinio dalinio vadas leido A. M. statyti garažą karinio miestelio Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini). 1984 m. rugpjūčio 23 d. Karinio dalinio vadas J. (J.) patvirtinto, kad P. K. T. pardavė A. R. garažą, adresu (duomenys neskelbtini). 1981 m. gegužės 14 d. Karinio dalinio vadas O. patvirtinto, kad A. M. D. pardavė A. M. garažą, adresu (duomenys neskelbtini) (e. b. 1 t., b. l. 16-17). 1988 m. birželio 15 d. leidimu Karinio dalinio vadas S. (S.) leido M. I. K. statyti garažą karinio miestelio Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini) (e. b. 1 t., b. l. 19-20). 1978 m. gegužės 14 d. leidimu Karinio dalinio vadas M. (M.) leido A. S. statyti garažą karinio miestelio Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini) (e. b. 1 t., b. l. 22-23). 1993 m. kovo 25 d. patvirtinta, kad V. V. P. pardavė garažą V. O., adresu (duomenys neskelbtini) (e. b. 1 t., b. l. 25-26). 1984 m. balandžio 21 d. leidimu Karinio dalinio vadas M. (M.) leido V. R. statyti garažą karinio miestelio Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini) (e. b. 1 t., b. l. 28-29). A. K. tarnavo kariniame dalinyje nuo 1978 m. liepos 27 d. iki 1984 m. spalio 8 d. (e. b. 1 t., b. l. 40-43).

21. Pareiškėjai naudojosi karinio dalinio teritorijoje esančiais garažais iki 2016 m. kovo 17 d., kuomet (duomenys neskelbtini) seniūnija įspėjo dėl garažų griovimo. Pranešimai dėl griovimo darbų buvo skelbiami ir 2016 m. gegužės 4 d., 2017 m. balandžio 5 d., 2018 m. kovo 16 d. (e. b. 1 t., b. l. 8).

22. VĮ Registrų centras, pareiškėjų užsakymu, atliko garažų kadastrinius matavimus ir suformavo naujas Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylas: 1. Garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - valdytoja po vyro M. K. mirties - T. K.; 2. Garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - valdytojas A. M.; 3. Garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - valdytojas V. O.; 4. Garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - valdytojas A. R.; 5. Garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - valdytoja po vyro M. K. mirties - T. K.; 6. Garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini): unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - valdytojas S. S.; 7. Garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - valdytojas A. M.; 8. Garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - valdytojas A. K.: 9. Garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - valdytojas S. S.; 10. Garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini); unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) - valdytoja V. R. (e. b. 1 t., b. l. 63-153).

23. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl nekilnojamųjų daiktų – garažų ir nuosavybės teisių į juos įregistravimo. VĮ Registrų centro Kauno filialas sprendimais dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimo į nekilnojamojo turto registrą prašymų netenkino, motyvuodamas, kad nepateiktas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas statybai; nepateikti statybos teisėtumą pagrindžiantys dokumentai; nėra duomenų apie adresų suteikimą (e. b. 1 t., b. l. 47-62).

24. Byloje pateiktas 1993 m. rugpjūčio 31 d. perdavimo - priėmimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Rusijos Federacijos įgalioti asmenys perdavė Lietuvos Respublikos įgaliotam asmeniui karinį dalinį. Akte apie pastatų perdavimą nenurodyta (e. b. 1 t., b. l. 45, 44).

Dėl įrodymų vertinimo

25. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.

27. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė netinkamą išvadą, jog pagal garažų statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą, jų statyba galėjo būti pradėta, tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą, neįvertinus tuometinės egzistavusios daiktų sukūrimo tvarkos Rusijos Federacijos kariuomenės karinės dalies teritorijoje. Leidimai statyboms galiojantys ginčo laikotarpiu SSSR karinių dalinių teritorijoje buvo reglamentuojami SSSR Gynybos ministro įsakymais, statybos leidimų išdavimas SSSR karinių dalinių teritorijoje neįėjo į tuometinio Kauno miesto statybos priežiūros organų kompetenciją. Karinio dalinio teritorijoje statybos negalėjo būti vykdomos be karinio dalinio vado leidimo, kariniai daliniai priklausė Rusijos Federacijai, todėl tuometinė Kauno miesto valstybinės priežiūros tarnyba negalėjo išduoti jokių leidimų dėl statybų uždarame kariniame dalinyje, ir jokia valstybinė komisija negalėjo priimti statinius karinio dalinio teritorijoje. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog garažo statybos teisėtumas turi būti vertinamas tik pagal statinio — garažo įrengimo metu galiojusius civilinius teisės aktus. Garažai buvo pastatyti kooperatyvo (duomenys neskelbtini), kurio nariais buvo pareiškėjai, garažų statybos metu galiojo Ministrų tarybos 1972 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos“, kuris reglamentavo garažų statybą tik per kooperatyvus. Savavališkos statybos statusas ginčo statiniams nėra nustatytas, toks statinio statusas suteikiamas išimtinai administracine tvarka, teismas, neturėdamas įrodymų, kad garažai pastatyti neteisėtai, nepagrįstai padarė išvadą, kad pažeistas CK 4.253 str. 1 d. reikalavimas. Apeliantų nuomone, būtent tuometinių karinio dalinio teritorijoje veikusių įstatymų nustatyta tvarka buvo pastatyti garažai.

28. Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime pritaikė „Lietuvos Respublikos 1991m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. 1-2051 „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 2 straipsnio nuostatą. Garažai buvo sukurti ne karinio dalinio lėšomis, kaip struktūros, o pačių žmonių, tik karinio dalinio teritorijoje, todėl šie garažai negali priklausyti valstybei ar savivaldybei pagal aukščiau minėtą teismo pritaikytą įstatymą ir teismo praktiką. Teismas nustatė, kad byloje esančiame (c. b. 1 t., b. 1.45, 44) 1993-08-31 perdavimo-priėmimo akte Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Rusijos Federacijos įgalioti asmenys perdavė Lietuvos Respublikos įgaliotam asmeniui karinį dalinį, apie pastatų-garažų perdavimą nenurodyta. Byloje esantys karinio dalinio vado leidimai įrodo, kad pareiškėjams buvo suteikta teisė pastatyti garažus karinio dalinio teritorijoje, garažų kadastrinės bylos įrodo, kad garažai egzistuoja ir juos pareiškėjai valdo daugiau nei 30 metų.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

29. Įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų aspektu kasacinis teismas yra pasisakęs, jog turtas negali būti privačios nuosavybės objektas, jei tai yra valstybės turtas, kuriam taikytinas CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatose įtvirtintas draudimas. Pagal teisinį reguliavimą fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktu.

30. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis;. 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai; 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015).

31. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011 pažymėjo, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija.

32. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendino, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai kaip valstybės nuosavybės teisės objektai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

33. 1991-12-20 LR Įstatymo „Dėl SSSR karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 1, 2, 3 straipsniai nustatė, kad bet kurie administraciniai teisės aktai ar sandoriai dėl Lietuvos valstybės, juridinių ir fizinių asmenų nuosavybės teise Lietuvoje turėto turto perdavimo ar skyrimo SSRS kariniams daliniams, karinėms įmonėms bei su jų buvimu susijusioms SSRS organizacijoms ir kitoms struktūroms yra niekiniai, negaliojantys nuo jų priėmimo, visi pastatai, statiniai, įrenginiai kartu su priklausiniais, įrengimais ir inventoriumi, kitoks SSRS karinių dalinių, karinių įmonių ar su jų buvimu ir aptarnavimu susijusių SSRS organizacijų bei kitų struktūrų įgytas ar sukurtas turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, bet kurie sandoriai dėl minėto turto (išskyrus sandorius, kuriais minėtą turtą įsigijo Lietuvos valstybė) yra negaliojantys nuo jų sudarymo. LR Vyriausybė 1992-01-03 nutarimu Nr. 2 nutarė likviduoti LR teritorijoje esančias buvusios TSRS Gynybos ministerijos ir TSRS Vidaus reikalų ministerijos butų ir komunalinio ūkio eksploatavimo dalis ir perduoti jų eksploatuojamų butų fondą ir komunalines, inžinerines komunikacijas bei įrengimus, gamybines bazes, transportą, mechanizmus ir kt. (išskyrus karinės paskirties turtą) miestų, rajonų, kurių teritorijoje yra šios dalys, savivaldybėms. Byloje ginčo dėl to, kad ieškinyje nurodyti ginčo garažai yra valstybei priklausančioje žemėje, nėra. Ginčo objektai buvo karinio dalinio teritorijoje, kuri perduota Lietuvos Respublikai 1993-08-31 perdavimo-priėmimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminės reikšmės neturi faktas, kad turto perdavimo akte nėra nurodomi garažai, šie objektai nebuvo suformuoti kaip nekilnojamojo turto vienetai, nebuvo inventorizuoti ir teisiškai registruoti.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad 1991-12-20 LR įstatymo „Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ 1 straipsnis skelbė niekiniais ir negaliojančiais nuo jų priėmimo visus okupacijos ir aneksijos laikotarpiu Lietuvai primestus aktus ir sandorius, susijusius su Lietuvos valstybės, juridinių ir fizinių asmenų nuosavybės teise Lietuvoje turėtu turtu. Įstatymo normoje yra nustatytas atgalinis jos galiojimas. Šio įstatymo 2 straipsnis jame išvardytą turtą įvardijo esant Lietuvos Respublikos nuosavybe, o 3 straipsnis dalį ankstesnių sandorių ir kitų teisinių aktų skelbė negaliojančiais nuo jų sudarymo ar priėmimo. Šios įstatymo nuostatos pagal tikslą, suformulavimą ir galios kryptį yra atgalinio veikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatavo, kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant įstatymo “Dėl SSRS karinių dalinių bei kitų karinių struktūrų neteisėtai valdomo turto ir sandorių Lietuvos Respublikos teritorijoje” nuostatas, yra negaliojantys, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų, t. y. šie sandoriai yra niekiniai, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir laikytini sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams ar prieštaraujantys viešajai tvarkai (1964 m. CK 49 straipsnis, CK 1.80 straipsnio 1 dalis)( civilinė byla Nr. 3K-3-527/2004).

35. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai, jog garažai buvo pastatyti kooperatyvo (duomenys neskelbtini), galiojant Ministrų tarybos 1972 m. birželio 27 d. nutarimui Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos“, kuris reglamentavo garažų statybą per kooperatyvus, o ginčo statiniams nėra nustatytas savavališkos statybos statusas, kad garažai sukurti narių lėšomis ir negali priklausyti valstybei ar savivaldybei, teisiškai nereikšmingi ir jų pagrindu negalima apeliacinio skundo tenkinti.

36. Pažymėtina, kad kasacinio teismo yra konstatuota, jog kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Savivaldybių sprendimu buvo leidžiama teisiškai registruoti statinius, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Lietuvos respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuota, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-67/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Privatizavimo reglamentavimas buvo specialioji teisės norma, pagal kurią, iki 1995-05-17 galiojusio Civilinio kodekso 95 str. ir 98 str. buvo įtvirtinta išimtinė valstybės nuosavybė, o miestų butų fondas, taip pat kitas turtas buvo valstybės nuosavybės objektas.

37. Šioje byloje dėl pareiškėjų ginčo turto įgijimo statybos ar pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 4.48 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, jog perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Nekilnojamieji daiktai, tarp jų ir statiniai, yra registruotini daiktai, todėl jie privalo būti suformuoti įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.253 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas įstatymo nuostatas reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimo pagrindus pažymi, kad statinio pastatymas yra daikto sukūrimas ir jeigu statytojas laikytųsi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, jis įgytų nuosavybės teisę į pastatytą statinį pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą, bet ne įgyjamosios senaties būdu.

38. Statinių, kaip atskirų nekilnojamojo turto objektų, suformavimo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatyme, o nekilnojamų daiktų (statinių), su jais susijusių juridinių faktų įregistravimo tvarka – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme. Statytojas dėl be leidimo pastatyto statinio įteisinimo galėjo kreiptis į institucijas, kurios įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliotos spręsti statinių projektų suderinimo, leidimų statyti išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtinta „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija“ (neteko galios nuo 1996-08-31), vadovaujantis šia Instrukcija, visi negyvenamieji pastatai ir statiniai, jų tarpe ir garažų boksai, turėjo būti teisiškai registruojami; jog pastatus, statinius ir butus registruoja bei registravimo pažymėjimus išduoda valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai; jog neregistruojami laikini bei savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai; jog registruojama tik inventorizavus ir valstybinei komisijai priėmus pastatą, statinį ir butą naudoti arba pasikeitus savininkui (Instrukcijos 1, 3, 5, 6 p). Registruojant nurodytus pastatus, savininkai turėjo pateikti registro įstaigai nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (Instrukcijos 8-10 p.). 1996-08-23 Vyriausybės nutarimu Nr.1011, (negalioja nuo 1998-01-29), buvo patvirtinta teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka, jos 1 p. numatė, kad šia tvarka, registruojami dokumentai, patvirtinantys nuosavybės, patikėjimo ir kitas teises į gyvenamuosius namus (jų dalis, butus), negyvenamuosius pastatus, statinius (jų dalis), įrenginius, garažus, garažų boksus ir kt. Pagal Tvarkos 2 p., 2.1 p., teisinė statinių registracija atliekama, kai registruojami dokumentai, patvirtinantys nuosavybės (patikėjimo) teises į statinius, pradinis dokumentų, patvirtinančių nuosavybės (patikėjimo) teises į statinius, registravimas atliekamas tais atvejais, kai statiniai registruojami pirmą kartą, statinius privalo teisiškai registruoti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Tvarkos 4 – 4.12 p. p. buvo nurodyti teises į pastatus ir statinius patvirtinantys dokumentai, tame tarpe: statinių priėmimo naudoti aktai, savivaldybių tarybų ir valdybų sprendimai, notariškai patvirtintos pirkimo-pardavimo sutartys, paveldėjimo teisės liudijimai ir kt. kiti įstatymų nustatyti dokumentai, kurių pagrindu įgyjama nuosavybės (patikėjimo) teisė į statinius.

39. Statiniai yra formuojami statybos įstatymo nustatyta tvarka, o nekilnojamas daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys bei teisės aktų nustatyta tvarka yra priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti, o esant atitinkamiems dokumentams, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą yra įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą, tokie objektai turi būti inventorizuoti (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str., 12 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str., 12 str. str.). Civilinės teisės ir pareigos atsiranda Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių ir juridinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (CK 1.136 str., 1964 m. CK 4 str.). Kaip ir minėta, teisinė pastatų registracija yra įregistruojami nuosavybės į pastatus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose numatytais pagrindais (CK 4.47 str., 1964 m. 149 str.).

40. Kaip matyti, byloje nėra objektyvių ir pakankamų įrodymų, kad ginčo statinių statyba buvo vykdoma teisėtai, t. y. laikantis statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, kad statybos objektas skirtas gyvenamojo namo butų savininkų poreikiams tenkinti. Kaip nurodė pareiškėjai, nėra išlikę dokumentų, patvirtinančių garažų (boksų) priklausomybę.

41. Pagal garažų statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą, jų statybą garažų kooperatyvas galėjo pradėti gavęs statybos leidimą ir turėdamas patvirtintą projektą, tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tų veiksmų įteisinimas nepriklauso teismo kompetencijai (CPK 273 str.). Statinių projektus derina, leidimus statyti išduoda, statinius pripažįsta tinkamais naudoti ne teismas, o šiuos veiksmus atlikti įstatymų ir kitų teisės aktų įgaliotos institucijos. Be to, CK 1.136 straipsnyje, išvardijančiame civilinių teisių atsiradimo pagrindus įtvirtinta nuostata, kad iš neteisėtumo teisė neatsiranda. Taigi, teismas turėjo pagrindo išvadai, kad ginčo garažai nebuvo suformuoti kaip nekilnojamojo turto kadastro objektai, duomenų, kad ginčo statiniai po perdavimo Lietuvos Respublikai 1993 m. rugpjūčio 31 d., buvo įteisinti Statybos įstatymo nustatyta tvarka, nėra.

42. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje neįrodyta, kad aktų nustatyta tvarka valstybei perduotas turtas – ginčo garažai buvo perleisti (parduoti aukcione ar privatizuoti) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jie vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Kaip ir minėta, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio naudojimo (CPK 178 straipsnis). Pareiškėjų nurodyta ilgalaikio naudojimosi ginčo statiniais aplinkybė nėra pakankama pripažinti apeliantų reikalavimus pagrįstais.

43. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė daiktinės teisės normas, susijusias su nuosavybės teise, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliantų skundas atmetamas, o apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

44. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Suinteresuoti asmenys, pateikę atsiliepimus į pareiškėjų apeliacinį skundą, neprašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Rasa Bartašienė