- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-21
- Bylos Nr.
- e2A-76-650/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-23-3-01221-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Jurgelienė
- Pareiškėjas
- E. Z.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, (duomenys neskelbtini)
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens (apeliantės) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2023 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. Z. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Turto bankui, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, T. R. ir G. R. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja E. Z. pareiškimu prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėja nuo 2006 m. atvirai ir nepertraukiamai, sąžiningai ir teisėtai valdė ir įgijo nuosavybės teisę į daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2022 m. gruodžio 20 d. sudegusį gyvenamąjį namą, be unikalaus Nr., esančius (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškime nurodyta, kad pareiškėjos tėvai R. P. ir M. V. P. 1967 m. (duomenys neskelbtini) kaime pasistatė gyvenamą namą su ūkiniais pastatais ir sudarė kolūkinį kiemą. Iš (duomenys neskelbtini) regioninio valstybės archyvo pareiškėja gavo (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų ištraukų kopijas, iš kurių matosi, kad R. P. buvo šeimos galva iki savo mirties (duomenys neskelbtini). Šeima turėjo nuo 1967 m. gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, buvo kolūkiečiai. Pagal sovietinius įstatymus kolūkio kiemo paveldėjimas įstatymiškai negalėjo būti tvarkomas. Kolūkinis kiemas po šeimos galvos mirties pereidavo kitam asmeniui, likusiai šeimos galvai. Iš ūkinių knygų matosi, kad po vyro mirties šeimos galva tapo pareiškėjos motina M. P., kuri toliau valdė visą kolūkinį kiemą, kol (duomenys neskelbtini) mirė. Tuomet liko paskutinis kolūkinio kiemo narys - pareiškėjos brolis V. P.. Brolis buvo ligotas, jam niekas netrukdė valdyti ir tvarkyti tėvų sodybą, nes 1990 m. lapkričio mėnesį Lietuvos valstybė įstatymu panaikino kolūkinius kiemus ir kolūkinio kiemo turto savininkais tapo likę kolūkinio kiemo nariai. Kadangi pareiškėjos tėvų mirties metu nebuvo reikalavimo inventorizuoti kaimuose pastatus, juos įteisinti tuometiniuose inventorizavimo biuruose, pastatai nuo 1967 m., tai yra jų pastatymo momento tebuvo įregistruoti vietinių seniūnijų (apylinkių vykdomųjų komitetų) ūkinių knygų įrašuose. Brolis liko gyventi tėvų pastatuose iki savo mirties (duomenys neskelbtini). Pareiškėja brolį palaidojo ir pradėjo valdyti ir tvarkyti jos tėvų turėtą sodybą, nes brolis buvo nevedęs, neturėjo šeimos, o ji su savo vaikais po nesėkmingų santuokų liko gyventi sodyboje, kol dėl įvykusio gaisro gyvenamas namas smarkiai apdegė ir buvo reikalingas jo atstatymas po gaisro. Dabar gyvena laikinai pas dukrą, tačiau nori teisiškai susitvarkyti tėvų turėtos sodybos dokumentus. Nepertraukiamas tėvų pastatų valdymas tęsiasi daugiau kaip 56 m., todėl pareiškėja mano, kad turi teisę nusistatyti prašomą faktą. Turtą valdo ir tvarko lyg šiol be jokių trukdžių, nėra buvę jokių teisminių ginčų dėl turto valdymo.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turtas bankas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka įstatymo nustatytas sąlygas. Iš bylos dokumentų ir aplinkybių matyti, kad yra pagrindas pareiškimo tenkinimui. Neprieštarauja pareiškimo patenkinimui, bylą prašo nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.
4. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktame atsiliepime nurodė, kad neprieštarauja, kad pareiškėjai būtų nustatytas nekilnojamojo turto nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo faktas, prašo bylą nagrinėti jos atstovui nedalyvaujant.
5. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime nurodė, kad byloje turėtų būti pateikti duomenys, kurie leistų teismui įsitikinti, kad pastatai pastatyti laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. buvo pastatyti ir priimti naudoti galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka. Nenustačius tokių aplinkybių, kad nekilnojamieji daiktai buvo sukurti ir įforminti įstatymų nustatyta tvarka, mano, kad pareiškėjos pareiškimas neturėtų būti tenkinamas. Inspekcija neturi duomenų, jos pastatai būtų pastatyti savavališkai, tačiau tas faktas, jog per visą statinių eksploatavimo laiką nebuvo konstatuotas savavališkos statybos faktas, savaime nereiškia statybos teisėtumo ir neperkelia įrodinėjimo naštos institucijoms, atsakingoms už statybos teisėtumo priežiūrą. Neprieštaraus pareiškimo tenkinimui tik tuo atveju, jei bus nustatyti visi teisės aktuose bei suformuotoje teismų praktikoje nurodyti pagrindai pareiškimo tenkinimui.
6. Suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija, T. R. ir G. R. per teismo nustatytą terminą atsiliepimų į pareiškėjos pareiškimą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmai 2023 m. spalio 30 d. sprendimu tenkino pareiškėjos E. Z. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
8. Teismas nustatė, kad byloje rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjos tėvai apie 1967 m. pastatė gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų ištraukų matyti, kad 1976 m. šeimos galva R. P. ir jų šeima turėjo gyvenamąjį namą, tvartą-daržinę (statybos metai 1967 m.), žemės sklypą ir gyvulius. (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjos tėvas R. P.. Pagal (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų ištraukas šeimos galva tapo pareiškėjos motina M. P., kuri (duomenys neskelbtini) mirė. Po jos mirties, remiantis (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų ištraukomis šeimos galva tapo pareiškėjos brolis V. P.. 1980 m. ūkinių knygų ištraukose nurodyta, kad ūkiui priklauso gyvenamasis namas, tvartas-daržinė, pastatyti 1967 m., žemės sklypai. Mirties įrašas patvirtina, kad V. P. (duomenys neskelbtini) mirė. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijos pažymoje nurodyta, kad R. P. ir M. P. (pareiškėjos tėvai) iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijos pažymoje apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą nurodyta, kad E. Z. nuo 2016 m. vasario 5 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos informacijoje nurodyta, kad 2022 m. gruodžio 20 d. (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, gyvenamajame name, priklausančiame E. Z., kilo gaisras, gaisro metu sudegė gyvenamasis namas su viduje buvusiais apyvokos daiktais. Teismas nustatė, kad pareiškėjos tėvas, vėliau jos motina, pareiškėjos brolis, o po jo mirties pareiškėja nuo 2006 m. valdė nekilnojamuosius daiktus: daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2022 m. gruodžio 20 d. sudegusį gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), kaip savo, byloje nėra duomenų apie asmenis, kurie taip pat turi teises į šį nekilnojamąjį turtą. Iš byloje esančių Valstybės įmonės Registrų centro duomenų nustatyta, kad aukščiau nurodytų nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisės nėra įregistruotos.
9. Teismas atmetė suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos nurodytas aplinkybes, kad nėra įrodymų, jog pareiškime nurodyto turto statyba buvo vykdyta ir užbaigta laikantis teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Iš aukščiau aptartų įrodymų nustatyta, kad gyvenamąjį namą ir statiniais – maždaug nuo 1967 m. pareiškėjos tėvai, vėliau brolis ir ji teisėtai ir nepertraukiamai valdė nuo 1967 m., iki šiol jokia valstybės ar savivaldybės institucija, privatūs asmenys jokių pretenzijų į pareiškime nurodytą turtą nereiškė. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Turto bankas taip pat nepateikė jokių duomenų, kad turtas, esantis (duomenys neskelbtini), būtų buvęs valstybės apskaitytas ir įtrauktas į valstybei priklausančio turto sąrašą, ar kad jis pastatytas pažeidžiant galiojančią statybos tvarką, nors įrodymų naštos paskirstymo taisyklė, jog įrodymus turi pateikti tas, kas teigia, galioja ir ypatingosios teisenos bylose. Teismas priėjo išvados, jog manytina, kad tik pareiškėjos tėvų, brolio ir jos pastangomis ir lėšomis pareiškime nurodytas turtas fiziškai išliko kaip nekilnojamo turto objektas.
10. Teismas vertino, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos: tai yra nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), E. Z. pradėjo valdyti sąžiningai, valdymas tęsėsi nuo 2006 m., daiktų nuosavybė nėra įregistruota jokio kito asmens vardu, per visą valdymo laikotarpį pareiškėja daiktus valdė teisėtai, sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo, būdama įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į jų valdomus daiktus, todėl nustatomas prašomas nustatyti nuosavybės teisių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu faktas (CPK 533 straipsnis), kad E. Z. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus: daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2022 m. gruodžio 20 d. sudegusį gyvenamąjį namą, be unikalaus Nr., esančius (duomenys neskelbtini).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
11. Apeliantė (suinteresuotas asmuo) Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Vertinant teismo nustatytas aplinkybes visos bylos kontekste, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Ūkinių knygų duomenimis R. ir M. P. šeima turėjo tik vieną gyvenamą namą ir vieną ūkinį pastatą: tvartą - daržinę. Todėl šios, paties Teismo skundžiamame sprendime nustatytos bei nurodytos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja galėjo įgyti tik į gyvenamąjį namą su vienu ūkiniu pastatu, o ne gyvenamąjį namą su atskirais statiniais – daržine, tvartu, malkine bei šuliniu, kaip kad nurodo skundžiamame sprendime eismas. Šių, ūkinėse knygose nenurodytų statinių kilmės, teisėto įgijimo pagrindų, valdymo bei kitų svarbių aplinkybių pareiškėja neįrodinėjo, o teismas netyrė.
11.2. Be to viena iš sąlygų nuosavybei į nekilnojamąjį daiktą įgyti įgyjamąja senatimi yra ta, kad asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą (CK 4.22, 4.68 straipsniai). Būtina aplinkybė šiai sąlygai įvykdyti yra faktinis daikto turėjimas, turint tikslą jį valdyti kaip savą (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reguliavimas rodo, kad faktinis daikto turėjimas taip pat yra būtina sąlyga tam, kad būtų galima įgyti nuosavybę į nekilnojamąjį daiktą įgyjamąja senatimi. Tačiau iš (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2022-12-27 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) bei nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenų matyti, kad gyvenamasis namas sudegė, jo nebeliko, ir pareiškėja šio nekilnojamojo daikto faktiškai nebeturi, nebevaldo jo kaip savo. Esant tokioms aplinkybėms, išnyko galimybė įgyti nuosavybę į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą įgyjamąja senatimi.
11.3. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 4.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Statinys gali tapti nuosavybės teisės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl, kai statyba yra neteisėta, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, nėra CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties sąlygų (LAT 2006-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006). Šiuo atveju, statiniai, nenurodyti kaip P. šeimos turtas ūkinėse knygose, turėjo būti suformuoti ir įteisinti įstatymų nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
11.4. Teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų tuo aspektu, ar jų pakanka tam, kad byloje priimti vienokį ar kitokį sprendimą, taip pat nevertino, ar pastatai atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, kuriuos turėjo atitikti atitinkamu laikotarpiu pastatyti statiniai, nors Inspekcijos atsiliepime buvo nurodyta, kad Inspekcija neprieštaraus pareiškimo tenkinimui tik tuo atveju, jei bus nustatyti visi teisės aktuose bei suformuotoje teismų praktikoje nurodyti pagrindai pareiškimo tenkinimui. Tačiau teismas šių aplinkybių netyrė ir todėl nenustatė visų pagrindų tam, kad pareiškimas galėtų būti tenkinamas pagrįstai. Nesant byloje surinkta pakankamai duomenų, neišsiaiškinus visų svarbių aplinkybių, teismas negalėjo priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo.
Atsiliepimas
11.5. Suinteresuotas asmuo mano, kad byloje turėjo būti surinkti duomenys, kurie leistų teismui įsitikinti, kad pastatai pastatyti laikantis tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. buvo pastatyti ir priimti naudoti galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka. Taip pat nepagrįstai teismo buvo nuspręsta dėl nuosavybės teisių įgijimo į gaisro sunaikintą ir nebeegzistuojantį daiktą.
12. Pareiškėja E. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2023-12-05 nutartį civilinėje byloje, kuria buvo atnaujintas suinteresuotam asmeniui terminas apeliaciniam skundui paduoti be jokios svarbios priežasties ir grąžinti apeliacinį skundą apeliantui, praleidus be svarbios priežasties terminą skundui paduoti; teismui netenkinus pirmo pareiškėjos reikalavimo, palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Pareiškėja nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia aplinkybėmis, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas); remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, asmeniui turi būti suteikiama galimybė įrodyti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atitiko įstatyme tiesiogiai įtvirtintas sąlygas, kurioms esant gali būti pripažįstama jo nuosavybės teisė įgyjamosios senaties pagrindu. Pareiškėja nurodo, kad visus pastatus jos tėvai pasistatė dar 1967 metais, visą laiką teisėtai naudojosi ir valdė kaip savininkai, vietos valdžia nėra tėvų baudusi dėl savavališkos statybos, ir nėra logiška, kad apeliantė kaimo sodybą, kurioje savininkai pragyveno daugiau nei 50 metų, įtarinėja kaip neteisėtą statybą. Pareiškėjos atveju tikslinga vadovautis CK 1.5 straipsnio nuostatomis; per nelaimingą atsitikimą sudegusį namą pareiškėja nori atstatyti ant senų išlikusių pamatų, todėl jai reikalinga, kad viešame registre būtų įregistruotas namas, kaip sudegęs.
13. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, nenurodamas jokių motyvų ir teisinių argumentų.
14. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kalbama apie nekilnojamąjį turtą, todėl pareiškimas nėra susijęs su VMI prie FM teisėmis ir pareigomis.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
apeliacinis skundas tenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
17. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo iš esmės nagrinėti ir vertinti pareiškėjos atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą ginčijamos ir 2023 m. gruodžio 5 d. priimtos teismo nutarties, kuria buvo atnaujintas terminas suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos apeliaciniam skundui paduoti, nes tokios nutartys neskundžiamos, procesinio termino atnaujinimas negali būti apskundimo objektu ( CPK 78 straipsnio, 307 straipsnio nuostatos).
18. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos tėvai R. ir M. P. 1967 m. pastatė gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų ištraukų matyti, kad 1976 m. šeimos galva R. P. ir jų šeima turėjo gyvenamąjį namą, tvartą-daržinę (statybos metai 1967 m.), žemės sklypą ir gyvulius. (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjos tėvas R. P.. Pagal (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų ištraukas šeimos galva tapo pareiškėjos motina M. P., kuri (duomenys neskelbtini) mirė. Po jos mirties, remiantis (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų ištraukomis, šeimos galva tapo pareiškėjos brolis V. P.. 1980 m. ūkinių knygų ištraukose nurodyta, kad ūkiui priklauso gyvenamasis namas, tvartas-daržinė, pastatyti 1967 m., žemės sklypai. Mirties įrašas patvirtina, kad V. P. (duomenys neskelbtini) mirė. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijos pažymoje nurodyta, kad R. P. ir M. P. iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijos pažymoje apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą nurodyta, kad E. Z. nuo 2016 m. vasario 5 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos informacijoje nurodyta, kad 2022 m. gruodžio 20 d. (duomenys neskelbtini), gyvenamajame name, priklausančiame E. Z., kilo gaisras, gaisro metu sudegė gyvenamasis namas su viduje buvusiais apyvokos daiktais. Iš valstybės įmonės Registrų centro sprendimo matyti, kad E. Z. prašymas atmestas, atsisakyta įregistruoti Nekilnojamojo turto registre daiktines teises į nekilnojamuosius daiktus, daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
19. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, neištyrė visų bylos duomenų ir neatliko tinkamos jų analizės, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškimo tenkinimui yra nustatytos visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos.
20. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
21. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad viena iš sąlygų nuosavybei į nekilnojamąjį daiktą įgyti įgyjamąja senatimi yra ta, kad asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą (CK 4.22, 4.68 straipsniai). Būtina aplinkybė šiai sąlygai įvykdyti yra faktinis daikto turėjimas, turint tikslą jį valdyti kaip savą (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reguliavimas rodo, kad faktinis daikto turėjimas taip pat yra būtina sąlyga tam, kad būtų galima įgyti nuosavybę į nekilnojamąjį daiktą įgyjamąja senatimi. Tačiau iš paties pareiškėjos pateikto įrodymo - (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2022-12-27 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) bei nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenų matyti, kad pagrindinis sodybos statinys - gyvenamasis namas sudegė, jo nebeliko, pareiškėja šio nekilnojamojo daikto faktiškai nebeturi ir negali valdyti jo kaip savo, todėl nėra ir CK 4.22 straipsnio 1 dalies sąlygos. Be to iš esmės sutiktina su apeliantės argumentais, kad pareiškėja E. Z. įgyjamosios senaties pagrindu negalėjo teisės įgyti nuosavybės teisės ir į kitus nekilnojamuosius daiktus: daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šulinį, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), kadangi byloje nėra tiesioginių įrodymų apie šių pastatų statybą ir jų priskyrimą R. ir M. P. kolūkiniam kiemui. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie, nagrinėjamu atveju, nėra teisiškai reikšmingi.
22. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pagrįsti suinteresuoto asmens teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai kvalifikavo aplinkybes pagal pareiktus pareiškėjos reikalavimus, Be to pažymėtina, kad jau iš teikto apylinkės teismui 2023-09-21 pareiškimo turinio ( 2 lapo) matyti, kad pareiškėja E. Z. nurodė turėjusi dilemą, ko prašyti teismo - ar nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą turto paveldėjimo tikslu ar nuosavybės teisės įgyjamosios senaties būdu fakto nustatymo; antru atveju jai pasirodė paprastesnis kelias, nes pareiškėja valdo po tėvų ir brolio mirties likusius statinius daugiau nei 10 metų.
23. Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, t. y. jose teismas turi būti aktyvus. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442-916/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011).
24. Lietuvos Respublikos CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Iš pareiškime nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėja savo reikalavimą iš esmės sieja su pareiškėjos tėvų R. ir M. P. kolūkinio kiemo nuosavybės sukūrimu ( pagal Ūkinėse knygose fiksuotu gyvenamojo namo ir tvarto – daržinės pastatymu 1967 metais), šios nuosavybės tęstinumu ir perėjimu 1980 metais paskutiniam to kiemo nariui - pareiškėjos broliui V. P., Pagal apeliacinės instancijos teismo išreikalautus papildomus duomenis iš Nekilnojamojo turto registro ir Testamentų registro matyti, kad šių visų mirusių asmenų vardu nebuvo registruoti jokie statiniai, taip pat nėra duomenų apie 2006 metais mirusio V. P. turto paveldėjimą, tačiau daiktinių teisių neįregistravimas savaime nereiškia pačios nuosavybės pasibaigimo ar valdymo neteisėtumo.
25. Darytina išvada, kad nagrinėjant šią ypatingosios teisenos bylą pirmos instancijos teismas privalėjo būti aktyvus ir pagal pareiškėjos nurodytas faktines aplinkybes vadovautis 1964 m. CK 132–141 straipsnių nuostatomis, reglamentavusiomis kolūkio nuosavybės pasibaigimą ir kitus bylos išsprendimui aktualius klausimus, susijusius būtent su kolūkiečių kiemo nuosavybe. Remiantis kasacinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams ir buvo valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis); kolūkiečių kiemu buvo laikomas asmenų, kurie kolūkio skirto sodybinio sklypo ribose bendrai tvarkė pagalbinį ūkį, susivienijimas. Taip pat pažymėtina, kad kaimo ūkinėse knygose buvo vedama ne kolūkiečių kiemų, o namų ūkių apskaita, todėl įrašymas į šias knygas savaime nereiškia, kad viename ūkinės knygos lape (asmeninėje sąskaitoje) kaip šeimos nariai įrašyti asmenys sudarė kolūkiečių kiemą. Tačiau pareiškėjos pateiktose 1976-1982, 1986-1990 metų (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėse knygose yra užpildytos grafos apie šeimos narius, jų užsiėmimą, darbinę veiklą, iš jose nurodytų duomenų galima spręsti apie pareiškėjos tėvų R. ir M. P. buvimą kolūkiečiais, taip pat apie pareiškėjos brolio V. P. priklausymą šiam kolūkiečių kiemui ir tapimą šeimos galva po M. P. mirties (duomenys neskelbtini).
26. Nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ir 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. 1-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ 4 straipsniu, kuriame nustatyta kolūkio nuosavybės perėjimo į privatinę nuosavybę tvarka. Šiame įstatyme įtvirtinta, kad, panaikinus kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Nagrinėjamu atveju galima daryti prielaidas, kad pareiškėjos broliui V. P. po motinos M. P. mirties (duomenys neskelbtini) tapus šeimos galva ir vieninteliu kiemo nariu, jo turima kolūkinė nuosavybė transformavosi į privačią asmeninę nuosavybę, kuri pagal 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusias Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso nuostatas jau galėjo būti paveldima V. P. įstatyminių įpėdinių, tame tarpe ir pareiškėjos. Pažymėtina, kad nurodytų įstatyminių nuostatų aspektu yra svarbūs ir kaimo vietovėje turinčių namus savininkų žemėnaudos klausimai, tačiau šioje byloje nebuvo gautas suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atsiliepimas, neišklausyta šio asmens pozicija dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo, nepareikalauti duomenys apie tai, ar P. namų valdai (duomenys neskelbtini) kaime buvo formuojamas žemės sklypas, ar buvo nustatyta tvarka atliekami to sklypo kadastriniai matavimai su jame esamų statinių fiksavimu, spręsta dėl šio sklypo nuomos ar pirkimo iš valstybės procedūrų.
Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
27. Apeliacinės instancijos teismas gali nustatyti ir įvertinti neištirtas bylos faktines aplinkybes, tačiau tai priklauso nuo neatskleistų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų šiame proceso įstatymo straipsnyje įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo egzistuoja, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendžiant klausimą, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes.
28. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė teisingam bylos išsprendimui visų faktinių aplinkybių, nuosavybės įteisinimui formaliai taikydamas įgyjamosios senaties instituto nuostatas, pagal įrodymų vertinimo taisykles neįvertino visų surinktų įrodymų, netinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
29. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sistemiškai aiškinant nurodytų specialiųjų teisės aktų, reguliavusių kolūkiečių kiemo nuosavybės rūšies transformavimosi į privačią nuosavybę nuostatas, šią ypatingosios teisenos bylą nagrinėjant iš naujo, teismas privalo būti aktyvus, išaiškinti pareiškėjai procesinę galimybę tikslinti (keisti) pareiškimo dalyką, daiktinių teisių įregistravimo tikslu formuluojant alternatyvius reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų – dėl 1967 metais sukurtos pareiškėjos tėvų R. ir M. P. kolūkinio kiemo nuosavybės valdymo ir jos perėjimo 1980 metais paskutiniam kolūkinio kiemo nariui V. P. bei V. P. pastatų valdymo asmeninės nuosavybės teise iki (duomenys neskelbtini), taip pat V. P., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimo priėmimo pareiškėjos E. Z., kaip įstatyminės įpėdinės, faktiniu valdymu – nustatymo. Kilus ginčui dėl teisės, pirmos instancijos teismas turėtų spręsti dėl žodinio bylos nagrinėjimo, būtinybės išklausyti proceso dalyvių teikiamus paaiškinimus bei imtis kitų priemonių teisingam bylos išnagrinėjimui, (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktai, 443 straipsnio 5 dalis, 8 dalis).
30. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2023 m. spalio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.