Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo If P&C Insurance AS filialo skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas If P&C Insurance AS filialas kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės netinkamo funkcijų atlikimo užtikrinant jos teritorijoje esančių gatvių priežiūrą ir saugų eismą.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 14 d. apie 11.40 val. Gariūnų g., Vilniuje, G. K. vairuojamas automobilis BMW įvažiavo į kelio duobę važiuojamojoje kelio dalyje ir automobilis buvo apgadintas (sprogo padanga, sulenktas ratlankis). Pareiškėjas If P&C Insurance AS filialas (draudikas) 2011 m. balandžio 26 d. išmokėjo UAB „Krasta Auto“ 1 679,53 Lt draudimo išmoką pagal transporto priemonių savarankiško draudimo sutartį, 2010 m. kovo 15 d. sudarytą su G. K. (draudėju). Pareiškėjas 2011 m. birželio 21 d. pateikė UAB „Grinda“ pretenziją dėl 1 679,53 Lt žalos atlyginimo, tačiau bendrovė atsisakė mokėti (b. l. 47).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 551,66 Lt turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 1 551,66 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. liepos 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat teismas nusprendė gražinti pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį 29 Lt ir priteisti jam iš atsakovo 484 Lt teismo išlaidų. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas padavė apeliacinį skundą.

Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama jai priskirtas funkcijas, privalo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutartis tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ (b. l. 122–124) nepaneigia atsakovo atsakomybės už automobilį vairavusio G. K. patirtą žalą jam įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę.

Tokia išvada darytina atsižvelgus į Sutarties nuostatas. Nors šia sutartimi rangovas (UAB „Grinda“) įsipareigoja atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės, Vakarinės, Šiaurinės ir Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tai atlikti yra įsipareigojęs pagal užsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) nurodymus (1.1 p.). Be to, pagal Sutarties 2.3 punktą, darbai atliekami pagal užsakovo pateiktą rangovui užsakymą ir jame nurodytus kiekius bei darbų atlikimo terminus. Taigi, UAB „Grinda“ gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus atlieka ne savo nuožiūra ir iniciatyva, o pagal atsakovo nurodymus. Atsakovas išlaikė pareigas, susijusias su vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros funkcijos vykdymu, kadangi būtent jis turi teikti užsakymus dėl konkrečių darbų atlikimo. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog dėl Gariūnų gatvėje, Vilniuje esančios duobės, ar dėl kelio ruožo, kuriame ši duobė yra, remonto darbų atlikimo, atsakovas būtų pateikęs užsakymą UAB „Grinda“. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovo motyvai, kuriais tvirtinama, jog šiuo atveju UAB „Grinda“ privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, yra nepagrįsti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog būtent Vilniaus miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme. Atsižvelgdama į tai bei į nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado G. K. įvažiavus į duobę važiuojamojoje kelio dalyje, Gariūnų g., Vilniuje, kuri nebuvo paženklinta ar aptverta, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio, savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią G. K. įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas automobilis.

Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvu, jog atsakovas nėra pažeidęs jokių teisės aktų nuostatų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Gariūnų gatvę Vilniuje, užtikrinti joje saugų eismą, ir būtent tai lėmė žalos atsiradimą. Taip pat atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio, kadangi skundžiamame sprendime pateikta išvada, kuri buvo padaryta įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, jog žalos atsiradimą šiuo atveju lėmė būtent Vilniaus miesto savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Pažymėtina, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. birželio 6 d. nutarimu (b. l. 23) administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Šiame nutarime nurodyta, jog eismui pavojingas kelio ruožas nebuvo pažymėtas įspėjamaisiais ženklais. Teigti, kad vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nėra pagrindo. Be to, remiantis minėtu nutarimu, visa važiuojamoji dalis buvo labai duobėta. Todėl net ir matant esančias kliūtis kelyje, vairuotojui buvo ypač sunku išvengti įvažiavimo į vieną iš buvusių duobių. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo teigimu, jog pats vairuotojo neatsargumas ir neatidumas galėjo lemti žalos atsiradimą.

Taip pat nepagrįstas atsakovo argumentas dėl buvusių force majeure aplinkybių. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Informacijos skyriaus 2011 m. balandžio 1 d. pažymoje nurodyta, kad panašių žiemų Lietuvoje yra buvę ir anksčiau; nei kritulių kiekis, nei vidutinė oro temperatūra nėra labai nutolusi nuo standartinės normos. Todėl tokios klimato sąlygos ir jų nulemti padariniai galėjo būti numatyti.

Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, jog automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Tvarką, ir pareiškėjas nepateikė Tvarkoje reikalaujamų dokumentų, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (1 str.). Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą 7 str. 2 p.). Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014).

Atsižvelgiant į byloje esantį Transporto priemonių draudimo liudijimą (polisą), pareiškėjo ir G. K. santykius įvykus draudiminiam įvykiui, tai, kad G. K. yra sumokėjęs pareiškėjui nustatytą draudimo įmoką bei į kitas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad tarp pareiškėjo ir G. K. buvo susiklostę sutartiniai draudimo santykiai. Kaip minėta, nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas If P&C Insurance AS filialas išmokėjo 1 679,53 Lt draudimo išmoką UAB „Krasta Auto“, kuris taisė G. K. automobilį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė žalos dydį.

Byloje esančioje UAB „Krasta Auto“ PVM sąskaitoje faktūroje detaliai nurodyti remonto darbai, keičiamos detalės bei jų kainos. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad buvo apgadintas automobilio dešinės pusės ratlankis, padanga (b. l. 31–32). Akivaizdu, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei dešinės pusės ratais įvažiavusiai į kelio duobę. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu. Vien tai, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos 2011 m. kovo 14 d. pažymoje užfiksuota sprogusi padanga, nedetalizuojant kitų sugadintų detalių (ratlankio ir ventilio), nereiškia, jog dėl šių detalių keitimo kilę nuostoliai neturi būti atlyginami. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovo argumentai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini. Pastebėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde ir kelia abejones, ar atitinkami transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent įvažiavus į Gariūnų g., Vilniuje, važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę.

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistinos turtinės žalos dydį – 1 551,66 Lt, detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Apeliaciniame skunde taip pat reiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu įtraukti į pareiškėjo patirtus nuostolius sumokėtą PVM, kadangi remonto paslaugas teikęs asmuo yra juridinis asmuo, privalantis apskaičiuoti ir mokėti PVM, o už paslaugas sumokėjo pareiškėjas – PVM mokėtojas.

Pareiškėjas If P&C Insurance AS filialas G. K. automobilį remontavusiai įmonei sumokėjo 1 679,53 Lt (b. l. 66, 99). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis numato PVM mokėtojų teisę į PVM atskaitą (PVM atskaita pagal šio įstatymo 2 straipsnio 28 dalį yra pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio Įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma). Tačiau pažymėtina, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio Įstatymo 46 straipsnyje, taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo – draudimo įmonės – už G. K. automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo iš atsakovo priteisti 605 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Kartu pateikia sąskaitą faktūrą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (b. l. 184), bei mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, kad pareiškėjas sumokėjo 605 Lt (b. l. 185). ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijose.

Apeliacinis procesas buvo inicijuotas atsakovo. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, apeliantui kyla pareiga atlyginti pareiškėjui turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių, jas patvirtina PVM sąskaita faktūra (Serija IMB 00626) bei pinigų mokėjimo nurodymas. Iš pateikto pinigų mokėjimo nurodymo matyti, kad už suteiktas paslaugas pareiškėjas sumokėjo, todėl jo prašymas priteisti iš atsakovo išlaidas, patirtas advokatui rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą tenkinamas priteisiant prašomą 605 Lt sumą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjo If P&C Insurance AS filialo naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 605 Lt (šeši šimtai penkis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.