Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-22-525/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-04-09
Bylos Nr.: P-22-525/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-21960-2013-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Arūnas Dirvonas
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas: If P
Trečiasis asmuo: uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“

Administracinė byla Nr. P-22-525/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21960-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 80.10, 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. balandžio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1480/2014 pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo If P&C Insurance AS filialo skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas If P&C Insurance AS filialas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 1 551,66 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; grąžinti 29 Lt sumokėto žyminio mokesčio bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde (I t., b. l. 95–98) paaiškino, kad 2011 m. kovo 14 d. automobilis BMW 525, vairuojamas G. K., Gariūnų g., Vilniuje, įvažiavo į kelio duobę, ir tai sąlygojo šio automobilio apgadinimą. Automobilis eismo įvykio metu buvo apdraustas If P&C Insurance AS filialo transporto priemonių draudimu. Įvykus draudiminiam įvykiui, pareiškėjas G. K. išmokėjo 1 679,53 Lt dydžio draudimo išmoką eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti, bet pareiškėjas atsisakė reikalavimo atlyginti pakeistų naujų detalių nuvertėjimo sumą, t. y. 127,87 Lt. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nesivadovavo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, 11 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 ir 12.1 punktais, nes neužtikrino tinkamos Gariūnų gatvės priežiūros. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.1015, 6.263 straipsniais. G. K. eismo įvykio metu Kelių eismo taisyklių nepažeidė, nepažymėtų kliūčių kelyje numatyti negalėjo. Šiuo atveju yra visos atsakovo civilinės atsakomybės egzistavimo sąlygos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo If P&C Insurance AS filialo skundą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 551,66 Lt turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 1 551,66 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. liepos 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat teismas nusprendė gražinti pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį 29 Lt ir priteisti jam iš atsakovo 484 Lt teismo išlaidų (I t., b. l. 143–149).

Teismas atsižvelgė į CK 6.1005, 6.263, 6.246–6.249, 6.271 straipsnių nuostatas, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą. Išanalizavęs Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies, 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, Aprašo 6, 12.1 punkto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybė, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo užtikrinti šios savivaldybės teritorijoje esančių gatvių priežiūrą taip, kad jos atitiktų saugaus eismo reikalavimus. Atsakovo pateikti įrodymai, argumentai nepatvirtino, jog atsakovas tinkamai vykdė Gariūnų gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, kelio duobė nebuvo paženklinta ar aptverta (b. l. 23–27). Šią civilinės atsakomybės sąlygą įrodė pareiškėjo paaiškinimai ir Vilniaus apskrities Kelių policijos valdybos eismo įvykio medžiaga. Būtent tai lėmė žalos atsiradimą: G. K., vairuodamas automobilį BMW, įvažiavęs į jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą kelio duobę, apgadino dešinės pusės priekinį ratą. Vilniaus apskrities Kelių policijos valdybos 2011 m. birželio 6 d. nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nurodyta, kad automobilio vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimų nenustatyta (b. l. 23), o vairuotojo rašytinis paaiškinimas ir būrio vado tarnybinis pranešimas, schemos (b. l. 25–26), nuotraukos (b. l. 31–32) patvirtino, jog vairuotojui važiuojant gatve saugiu greičiu ir įvažiavus į 13 cm duobę, jis sugadino automobilio dešiniąją dalį (priekinį ratą). Patirtų pasekmių mastas paneigė atsakovo argumentus dėl vairuotojo neatidumo, nerūpestingumo ir pasirinkto nesaugaus greičio. Nebuvo pagrindo konstatuoti, kad vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų ar atliko veiksmus, kurie bent iš dalies lėmė žalos atsiradimą dėl jo kaltės. Vadovaudamasis bendrąja įrodinėjimo taisykle, teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad nurodyti darbai ir keistinos detalės nėra būtini ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais (ABTĮ 57 str. 1 d.), teismas vertino, kad žalos atlyginimas priteistinas iš Vilniaus miesto savivaldybės, nes žalos atsiradimą šiuo atveju lėmė būtent savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas. Teismas darė išvadą, kad savivaldybė neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Gariūnų gatvę, esančią Vilniuje, užtikrinti joje saugų eismą, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, kompensuotinos išlaidos, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju, neginčytinai nustatyta, kad yra visos būtinosios viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygos. Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A756-2195/2010, A756-1578/2012, A602-2714/2012, įvertinęs ginčo teisinius santykius, teismas darė išvadą, kad reikalavimas dėl palūkanų priteisimo kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto (Vilniaus miesto savivaldybės) deliktinės prievolės nevykdymo, todėl yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines palūkanas. Sprendė, jog patenkinus pareiškėjo skundą, turi būti tenkinamas prašymas priteisti 484 Lt bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44, 45 straipsniai), bei yra pagrindas grąžinti pareiškėjui sumokėtą 29 Lt žyminį mokestį (ABTĮ 39 str. 1 d., 40 str. 1 d. 4 p., 42 str. 1 d. 1 p.).

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Netenkinus pirmojo prašymo – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą pakeisti ir priteistas sumas mažinti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi (I t., b. l. 194-204) atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Priteisė pareiškėjo If P&C Insurance AS filialo naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 605 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas apibrėžė, jog administracinis ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas If P&C Insurance AS filialas kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės netinkamo funkcijų atlikimo užtikrinant jos teritorijoje esančių gatvių priežiūrą ir saugų eismą.

Pažymėta, jog byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 14 d. apie 11.40 val. Gariūnų g., Vilniuje, G. K. vairuojamas automobilis BMW įvažiavo į kelio duobę važiuojamojoje kelio dalyje ir automobilis buvo apgadintas (sprogo padanga, sulenktas ratlankis). Pareiškėjas If P&C Insurance AS filialas (draudikas) 2011 m. balandžio 26 d. išmokėjo UAB „Krasta Auto“ 1 679,53 Lt draudimo išmoką pagal transporto priemonių savarankiško draudimo sutartį, 2010 m. kovo 15 d. sudarytą su G. K. (draudėju). Pareiškėjas 2011 m. birželio 21 d. pateikė UAB „Grinda“ pretenziją dėl 1 679,53 Lt žalos atlyginimo, tačiau bendrovė atsisakė mokėti (b. l. 47).

Teisėjų kolegija rėmėsi Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalimis, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat rėmėsi Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pažymėjo, jog šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Taip pat pažymėta, jog statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Teismas rėmėsi ir Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, 11 straipsnio 7 dalimi, Aprašo 6 punktu.

Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, daryta išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybė, vykdydama jai priskirtas funkcijas, privalo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutartis tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ (b. l. 122–124) nepaneigia atsakovo atsakomybės už automobilį vairavusio G. K. patirtą žalą jam įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę.

Tokia išvada daryta atsižvelgus į Sutarties nuostatas. Nors šia sutartimi rangovas (UAB „Grinda“) įsipareigoja atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės, Vakarinės, Šiaurinės ir Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą, tačiau atkreiptas dėmesys, jog tai atlikti yra įsipareigojęs pagal užsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) nurodymus (1.1 p.). Be to, pagal Sutarties 2.3 punktą, darbai atliekami pagal užsakovo pateiktą rangovui užsakymą ir jame nurodytus kiekius bei darbų atlikimo terminus. Taigi, UAB „Grinda“ gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus atlieka ne savo nuožiūra ir iniciatyva, o pagal atsakovo nurodymus. Atsakovas išlaikė pareigas, susijusias su vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros funkcijos vykdymu, kadangi būtent jis turi teikti užsakymus dėl konkrečių darbų atlikimo. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog dėl Gariūnų gatvėje, Vilniuje esančios duobės, ar dėl kelio ruožo, kuriame ši duobė yra, remonto darbų atlikimo, atsakovas būtų pateikęs užsakymą UAB „Grinda“. Įvertinus tai, kas išdėstyta, daryta išvada, kad atsakovo motyvai, kuriais tvirtinama, jog šiuo atveju UAB „Grinda“ privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, yra nepagrįsti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daryta išvada, jog būtent Vilniaus miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai bei į nustatytas faktines aplinkybes, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado G. K. įvažiavus į duobę važiuojamojoje kelio dalyje, Gariūnų g., Vilniuje, kuri nebuvo paženklinta ar aptverta, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), daryta išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio, savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią G. K. įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas automobilis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vertino, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvu, jog atsakovas nėra pažeidęs jokių teisės aktų nuostatų. Pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtą teisinį reglamentavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Gariūnų gatvę Vilniuje, užtikrinti joje saugų eismą, ir būtent tai lėmė žalos atsiradimą. Taip pat atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio, kadangi skundžiamame sprendime pateikta išvada, kuri buvo padaryta įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, jog žalos atsiradimą šiuo atveju lėmė būtent Vilniaus miesto savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sutiko su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Pažymėta, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. birželio 6 d. nutarimu (b. l. 23) administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Šiame nutarime nurodyta, jog eismui pavojingas kelio ruožas nebuvo pažymėtas įspėjamaisiais ženklais. Teigti, kad vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nėra pagrindo. Be to, remiantis minėtu nutarimu, visa važiuojamoji dalis buvo labai duobėta. Todėl net ir matant esančias kliūtis kelyje, vairuotojui buvo ypač sunku išvengti įvažiavimo į vieną iš buvusių duobių. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo teigimu, jog pats vairuotojo neatsargumas ir neatidumas galėjo lemti žalos atsiradimą.

Teismo vertinimu, taip pat nepagrįstas atsakovo argumentas dėl buvusių force majeure aplinkybių. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Informacijos skyriaus 2011 m. balandžio 1 d. pažymoje nurodyta, kad panašių žiemų Lietuvoje yra buvę ir anksčiau; nei kritulių kiekis, nei vidutinė oro temperatūra nėra labai nutolusi nuo standartinės normos. Todėl tokios klimato sąlygos ir jų nulemti padariniai galėjo būti numatyti.

Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, jog automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Tvarką, ir pareiškėjas nepateikė Tvarkoje reikalaujamų dokumentų, teismo atmesti kaip nepagrįsti. Nurodyta, jog šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (1 str.). Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą 7 str. 2 p.). Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014).

Atsižvelgiant į byloje esantį Transporto priemonių draudimo liudijimą (polisą), pareiškėjo ir G. K. santykius įvykus draudiminiam įvykiui, tai, kad G. K. yra sumokėjęs pareiškėjui nustatytą draudimo įmoką bei į kitas byloje nustatytas aplinkybes, daryta išvada, kad tarp pareiškėjo ir G. K. buvo susiklostę sutartiniai draudimo santykiai. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas If P&C Insurance AS filialas išmokėjo 1 679,53 Lt draudimo išmoką UAB „Krasta Auto“, kuris taisė G. K. automobilį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė žalos dydį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje esančioje UAB „Krasta Auto“ PVM sąskaitoje faktūroje detaliai nurodyti remonto darbai, keičiamos detalės bei jų kainos. Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad buvo apgadintas automobilio dešinės pusės ratlankis, padanga (b. l. 31–32). Akivaizdu, kad tokio pobūdžio apgadinimai yra būdingi transporto priemonei dešinės pusės ratais įvažiavusiai į kelio duobę. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturėjo pagrindo abejoti automobiliui padarytos žalos dėl įvažiavimo į nepažymėtą duobę dydžio pagrįstumu. Vien tai, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos valdybos 2011 m. kovo 14 d. pažymoje užfiksuota sprogusi padanga, nedetalizuojant kitų sugadintų detalių (ratlankio ir ventilio), nereiškia, jog dėl šių detalių keitimo kilę nuostoliai neturi būti atlyginami. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Atsakovo argumentai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmestini. Pastebėta, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde ir kelia abejones, ar atitinkami transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkami automobilio apgadinimai atsirado būtent įvažiavus į Gariūnų g., Vilniuje, važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Vertinta, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas iš atsakovo priteistinos turtinės žalos dydį – 1 551,66 Lt, detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

Dėl apeliaciniame skunde reiškiamo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu įtraukti į pareiškėjo patirtus nuostolius sumokėtą PVM, kadangi remonto paslaugas teikęs asmuo yra juridinis asmuo, privalantis apskaičiuoti ir mokėti PVM, o už paslaugas sumokėjo pareiškėjas – PVM mokėtojas, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas If P&C Insurance AS filialas G. K. automobilį remontavusiai įmonei sumokėjo 1 679,53 Lt (b. l. 66, 99). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis numato PVM mokėtojų teisę į PVM atskaitą (PVM atskaita pagal šio įstatymo 2 straipsnio 28 dalį yra pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio Įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma). Tačiau pažymėta, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio Įstatymo 46 straipsnyje, taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad pareiškėjo – draudimo įmonės – už G. K. automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo. Pažymėta, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų, teismas nurodė, kad apeliacinis procesas buvo inicijuotas atsakovo. Kadangi galutinis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, apeliantui kyla pareiga atlyginti pareiškėjui turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjo prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių, jas patvirtina PVM sąskaita faktūra (Serija IMB 00626) bei pinigų mokėjimo nurodymas. Iš pateikto pinigų mokėjimo nurodymo matyti, kad už suteiktas paslaugas pareiškėjas sumokėjo, todėl jo prašymas priteisti iš atsakovo išlaidas, patirtas advokatui rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą tenkintas priteisiant prašomą 605 Lt sumą.

IV.

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. A502-1480/2014 atnaujinimo, kuriuo prašo atnaujinti administracinį procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9, 10 ir/arba 12 punktų pagrindu.

Prašyme pateikia šiuos argumentus:

1) Remiasi Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimis – 2014 m. kovo 28 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-38/2014, 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-22/2014 ir vėlesnėmis, teigia, kad ginčą nagrinėjant administraciniame teisme buvo pažeisti ABTĮ 15 ir 46 straipsnio reikalavimai. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas prašymas bylą perduoti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, tačiau jis nebuvo išnagrinėtas, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis priimta neteisėtos (netinkamos kompetencijos) teismo sudėties.

Žemesnės instancijos teismas

2) Byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, buvo klaidingai aiškinamos ir taikomos šios materialinės teisės normos: CK 6.193, 6.266, 6.282 straipsniai, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktas, 11 straipsnio 7 dalis, Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktais, Aprašo 6 punktas, Darbų atlikimo sutarties tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“ aktualios nuostatos. Teigia, jog minėtos normos turėjo būti aiškinamos atsižvelgiant į kitas, tuose pačiuose teisės aktuose esančias normas. Tai būtų leidę prieiti prie išvadų, kad nors pagal įstatymus Vilniaus miesto savivaldybė ir privalo užtikrinti kelių ir gatvių priežiūrą, tai savaime nereiškia, kad būtent ji yra faktinis kelio valdytojas, atsakingas už eismo įvykį, nes teisės aktai leidžia tokias savivaldybės funkcijas perduoti kitam subjektui. Teismas vertino tik teisinį reguliavimą, bet ne faktiškai tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ susiklosčiusius santykius. Vertina, jog Vilniaus miesto savivaldybė padarė viską, jog įrodytų, kad faktiškai kelią valdė kitas juridinis asmuo. Teismui buvo pateikta 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutartis, iš kitų byloje surinktų įrodymų taip pat buvo galima ir turėjo būti nustatyta, kad faktinis kelio valdytojas būtent UAB „Grinda“. Teismas teisės aktus ir minėtą sutartį aiškino tik lingvistiniu metodu, taip atitinkamai netinkamai pritaikė CK 6.266, 6.193 straipsnius, Kelių įstatymą, Kelių priežiūros įstatymą. Akcentuoja, kad kelių priežiūra yra nuolatiniai darbai, o ne konkretus pavienis darbas. Kelių priežiūros darbai pagal minėtą sutartį atskirai neužsakinėjami. Dėl CK 6.282 straipsnio ir Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktų pritaikymo, pažymi, jog ir nukentėjusysis turi tam tikras pareigas susijusias su keliu, CK 6.266 straipsnis negali būti aiškinamas atsietai nuo šių taisyklių ir CK 6.282 straipsnio.

3) Byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos panašiose bylose. Konkrečiai nurodoma 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012, kurioje teismas padarė išvadą, kad svarbūs abiejų šalių veiksmai. Pažymi, jog pastarojoje byloje buvo bandyta atnaujinti procesą, bet toks prašymas netenkintas 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P444-121/2013, nors pastarojoje nutartyje teismas konstatavo, kad byloje galėjo būti pritaikytas CK 6.282 straipsnis, kuris, atsakovo nuomone, taikytinas ir šioje byloje. Taip pat teigia, jog praktika ginčijamu klausimu nevienoda ir galimai pradėta formuoti klaidinga linkme. Nurodomos tos pačios minėtos nutartys administracinėse bylose Nr. A438-2757/2012 ir P444-121/2013, kur, teigiama, jog esant tokioms pačioms aplinkybėms kaltė buvo priskiriama ir ieškovui, ir atsakovui, tuo tarpu byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, visa kaltė nustatyta tik atsakovui. Taip pat mano, jog tinkamu atsakovu byloje nepagrįstai laikoma tik Vilniaus miesto savivaldybė (kelio savininkas). Toks aiškinimas ydingas atsižvelgiant į bendrosios kompetencijos teismų praktiką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 15, 2008 m., 229–236 p.).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog byla, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, yra užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiųstas 2014 m. spalio 9 d. (pagal pašto spaudą ant voko (II t., b. l. 27), t. y. įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nepraleistas. Sprendžiant dėl prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo toliau turi būti vertinta tai, ar egzistuoja nors vienas iš prašyme atnaujinti procesą nurodytų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto

Vienas iš prašyme atnaujinti procesą nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų – ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktas, numatantis, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pasisakant dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo, nurodoma, be kita ko, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad ginčą nagrinės nepriklausomas ir nešališkas teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota nustačius ABTĮ septintojo skirsnio, reglamentuojančio teismo sudėtį bei nušalinimus, nuostatų pažeidimus, t. y. teismo sudėtis neatitinka įstatymo reikalavimų, teismas buvo šališkas, pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (pvz., 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–130/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–241/2010).

Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu grindžiamas tuo, jog Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2014 m. kovo 28 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-38/2014, 2014 m. balandžio 7 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-22/2014 ir vėlesnėse nutartyse konstatavo, jog ginčai dėl savivaldybės pareigos atlyginti žalą, atsiradusią dėl savivaldybės vietinės reikšmės kelių ir gatvių trukumų, peržengia ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos administracinių teismų nagrinėjamų ginčų kategorijos bylas, todėl turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Pažymėtina, jog byla, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, buvo iškelta bendrosios kompetencijos teisme, tačiau kilus abejonių dėl jos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, teismas 2013 m. spalio 2 d. nutartimi kreipėsi į Specialią teisėjų kolegiją, prašydamas išspręsti šios bylos rūšinio teismingumo klausimą (I t., b. l. 78-79). Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. spalio 14 d. nutartimi nutarė, jog byla teisminga administraciniam teismui (I t., b. l. 85-86).

Taigi, Specialiajai teisėjų kolegijai pripažinus, jog ši konkreti byla teisminga administraciniam teismui, negalima sutikti su prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytais argumentais dėl neteisėtos teismo sudėties.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, argumentas, jog nebuvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės birželio 2 d. prašymas bylą perduoti bendrosios kompetencijos teismui, atmestinas kaip nereikšmingas.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto

Kitas prašyme nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas – ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502 – 165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012), taip pat rėmimasis netinkamu akto vertimu (2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P822-85/2009) ir pan.

ABTĮ 153 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-444-121/2013).

Nagrinėjamu atveju prašyme atnaujinti proceso nurodoma, jog teismas klaidingai aiškino ir taikė CK 6.193, 6.266, 6.282 straipsnius, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą, 11 straipsnio 7 dalį, Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktus, Aprašo 6 punktą, Darbų atlikimo sutarties tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“ aktualias nuostatas.

Tačiau minėtų normų netinkamas aiškinimas ir taikymas iš esmės grindžiamas tuo, jog teismas neįvertino to, jog nors pagal įstatymus Vilniaus miesto savivaldybė ir privalo užtikrinti kelių ir gatvių priežiūrą, tai savaime nereiškia, kad būtent ji yra faktinis kelio valdytojas, atsakingas už eismo įvykį, nes teisės aktai leidžia tokias savivaldybės funkcijas perduoti kitam subjektui. Šiuo atveju tai ir buvo padaryta, teismui pateikta 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutartis, kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad faktinis kelio valdytojas yra UAB „Grinda“.

Taigi, nors prašoma atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, iš prašymo argumentų visumos matyti, kad nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis.

Pažymėtina, jog teismas vertino prašyme atnaujinti procesą nurodytą 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutartį tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“, jos nuostatas, ir priėjo prie išvados, kad ji nepaneigia atsakovo atsakomybės už automobilį vairavusio G. K. patirtą žalą jam įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašyme dėl proceso atnaujinimo pateiktas kitoks minėtos sutarties vertinimas ir aiškinimas, argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atlikto bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui aptariamu pagrindu.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo taip pat nurodoma, kad ir nukentėjusysis turi tam tikras pareigas susijusias su keliu, CK 6.266 straipsnis negali būti aiškinamas atsietai nuo Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktų, CK 6.282 straipsnio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nutartyje byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, iš esmės konstatavo, kad atsakovas nepateikė duomenų, galinčių patvirtinti, jog žala atsirado dėl nuketėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo, byloje tokių duomenų taip pat nėra. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pats pareiškėjas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui.

Taigi, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo sutikti, jog yra pagrindas procesą atnaujinti dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo, nes prašymo atnaujinti procesą argumentai susiję su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto

Prašyme atnaujinti procesą taip pat teigiama, jog egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, siekiant proceso atnaujinimo pastaruoju pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–10/2012).

Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502–19/2011).

Taigi, pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–19/2010). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011).

Nagrinėjamu atveju prašyme atnaujinti procesą kaip konkreti praktika nuo kurios nukrypta byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012, taip pat 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-121/2013, kurioje buvo nagrinėtas prašymas dėl proceso atnaujinimo minėtoje administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012. Teigiama, jog pastarojoje byloje teismas padarė išvadą, kad svarbūs abiejų šalių veiksmai, esant tokioms pačioms aplinkybėms kaltė buvo priskiriama ir ieškovui, ir atsakovui, tuo tarpu byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, visa kaltė nustatyta tik atsakovui. Taip pat teigiama, jog tinkamu atsakovu byloje nepagrįstai laikoma tik Vilniaus miesto savivaldybė (kelio savininkas). Toks aiškinimas ydingas atsižvelgiant į bendrosios kompetencijos teismų praktiką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme atnaujinti procesą nurodytas nutartis, konstatuoja, jog nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos.

Pažymėtina, jog kiekvienoje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos taikomos atsižvelgiant į tai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių visumą.

Byloje, kurioje prašoma proceso atnaujinimo, teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, minėta, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies turėjo įtakos žalos atsiradimui. Teismas taip pat pažymėjo, kad „Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. birželio 6 d. nutarimu (b. l. 23) administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Šiame nutarime nurodyta, jog eismui pavojingas kelio ruožas nebuvo pažymėtas įspėjamaisiais ženklais. Teigti, kad vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nėra pagrindo. Be to, remiantis minėtu nutarimu, visa važiuojamoji dalis buvo labai duobėta. Todėl net ir matant esančias kliūtis kelyje, vairuotojui buvo ypač sunku išvengti įvažiavimo į vieną iš buvusių duobių. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo teigimu, jog pats vairuotojo neatsargumas ir neatidumas galėjo lemti žalos atsiradimą.“.

Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, jog prašyme atnaujinti procesą nurodytose administracinėse bylose buvo nustatytos visos tapačios ar labai panašios faktinės aplinkybės.

Dėl argumento, jog teismo nutartis, kurioje teikiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, ydinga ir tuo aspektu, kad tinkamu atsakovu byloje laikoma tik Vilniaus miesto savivaldybė, pažymėtina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytose bylose toks klausimas nebuvo keliamas, t. y. bylos šiuo aspektu nėra vienodos, o tuo pačiu aspektu nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013, taip pat negali būti vertinama kaip pagrindas procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies pagrindu – būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Taip pat pažymėtina, kad neginčytina, jog teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas, tačiau, kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, teismų praktika nėra statiška, ji gali plėtotis, o kartais ir būtina ją koreguoti. Todėl vertinant, kuriuo suformuotu precedentu būtina vadovautis, pirmenybė gali būti teikiama (kai ratio decidendi sutampa) vėlesnei, praktiką suvienodinančiai nutarčiai (2009 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–33/2009).

Nagrinėjamu atveju vieninga administracinių teismų praktika bylose dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. kai keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trukumų, klausimas, buvo suformuota išplėstinės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556–992/2014, kuri yra priimta vėliau nei prašyme atnaujinti procesą nurodomos nutartys. Išvados, padarytos administracinėje byloje, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, atitinka tas, kurios padarytos nagrinėjant bylą Nr. A556–992/2014.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nenustačius prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų pagrindų proceso atnaujinimui egzistavimo, prašymas netenkintinas, procesą atnaujinti atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, prašymo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1480/2014 pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo If P&C Insurance AS filialo skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArūnas DirvonasRamūnas Gadliauskas