- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-02
- Bylos Nr.
- 2K-447/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Alvydas Pikelis, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- D. R., ir V
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 7 d. nutarties.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. nuosprendžiu D. R. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir V. A., M. S. bei T. Ch., tačiau dėl jų nuteisimo kasacinių skundų nepaduota.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 7 d. nutartimi nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. R. nuteistas už tai, kad nuo 2006 m. spalio 5 d., maždaug 16.00 val., iki spalio 6 d., maždaug 17.00 val., padėjo nenustatytam asmeniui, vardu „Rolandas“, prievartauti turtą, t. y. žinodamas, kad 2006 m. spalio 4 d., apie 3.00 val., iš Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini) esančio namo kiemo buvo pagrobtas Kazachstano Respublikos pilietei T. Y. priklausantis automobilis „Mercedes Benz“ (duomenys neskelbtini), iš V. A. telefoninių pokalbių ir susitikimų metu gaudamas informaciją, kurią pats V. A. gaudavo iš asmens, vardu „Rolandas“, kad už pagrobto automobilio sugrąžinimą reikalaujama 1700 eurų (5870 Lt), leidžiant suprasti, jog, neperdavus reikalaujamos pinigų sumos, pagrobto automobilio nukentėjusioji neatgaus, perdavė šiuos nurodymus nukentėjusiajai T. Y.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 25 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 7 d. nutartį ir bylą nutraukti.
Šalies argumentai
Kasatorius skunde nurodo, kad padėjimas atlikti nusikalstamą veiką gali būti tik tada, kai jau yra kilęs kėslas ją atlikti, bendrininkai yra aptarę nusikalstamos veikos vykdymo detales. Šioje byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių tokį padėjėjo skiriamąjį požymį. Teismai nenustatė, kad D. R. veika buvo pradėta jau tada, kai nuteistiesiems V. A., T. Ch., M. S. ir nenustatytam asmeniui „Rolandui“ buvo kilęs nusikalstamas turto prievartavimo kėslas ir dėl to buvo susitarta. Neteisingai buvo įvertintos faktinės aplinkybės ir padarytos nepagrįstos, nelogiškos išvados, netinkamai taikyta BK 24 straipsnio 6 dalis, 181 straipsnio 1 dalis. Nors nuosprendyje ir nutartyje D. R. siekiama parodyti kaip iniciatyvų bendrininką darant nusikalstamą veiką – turto prievartavimą, nurodoma, kad jis pats susirado nuteistąjį V. A., iš jo gavo informaciją apie automobilio vagystę, turėdamas tikslą gauti išpirką, ir perdavė ją nukentėjusiajai, tačiau, anot kasatoriaus, nukentėjusiosios, liudytojų M. M., B. Š. parodymais patvirtintos priešingos aplinkybės. Iš šių asmenų parodymų nustatyta, kad ne D. R., norėdamas padėti prievartauti turtą, susirado nukentėjusiąją tiesiogiai ar per kitus asmenis, ne jis pranešė, jog automobilis pavogtas, turint tikslą gauti išpirką, – pati T. Y. siekė atgauti pavogtą automobilį už išpirką ir ieškojo asmenų, galinčių padėti sužinoti apie galimybes jį susigrąžinti. D. R. buvo paprašyta pagalbos, nes jis pats anksčiau buvo susidūręs su tokia problema. Šios aplinkybės, anot kasatoriaus, akivaizdžiai patvirtina, kad jis nebuvo susitaręs su kitais asmenimis ar asmeniu padėti vykdyti turto prievartavimą ir neturėjo jokios informacijos apie nukentėjusiosios automobilio vagystę, šio turto prievartavimą. Teismai, anot nuteistojo D. R., nepagrįstai nereikšminga aplinkybe laikė tai, kad jis ieškojo galimybių sugrąžinti savininkei automobilį, pačios nukentėjusiosios paprašytas, bet ne savo ar kitų asmenų iniciatyva. Kasatorius pažymi, kad jeigu būtų egzistavęs susitarimas prievartauti turtą, jis pats būtų buvęs Marijampolėje, siektų susirasti nukentėjusiąją, o ne klausinėtų kitų asmenų pagal nukentėjusiosios nurodytus automobilio požymius reikiamos informacijos ir dar iš savo mobiliojo ryšio telefono, o ne įsidėjęs, pavyzdžiui, laikinąją kortelę.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad šioje byloje visi asmenys nuteisti už padėjimą nenustatytam asmeniui „Rolandui“ prievartauti turtą. Taikant BK 24 straipsnio 6 dalį, buvo būtina nustatyti, kad iki D. R. veiksmų pradžios jau buvo susitarimas su konkrečiu asmeniu reikalauti išpirkos iš T. Y. už pavogtą automobilį. Kadangi nebuvo nustatytas asmuo, kuriam tariamai buvo padėta prievartauti turtą, laikytina, kad nebuvo nustatytas ir išankstinis susitarimas tarp D. R. ir asmens, prievartavusio turtą, po kurio D. R., tikėtina, pradėjo aktyvius veiksmus prisidėdamas prie nusikaltimo. Padėjimo prievartauti turtą nenustatytam asmeniui kvalifikacija, anot kasatoriaus, ne tik prieštarauja įstatymui, bet yra nelogiška. Nuteistasis D. R. pabrėžia, kad, priimant nuosprendį ir nutartį, nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką baudžiamosiose bylose (baudžiamosios bylos Nr. 2K-130/2007, 2K-29/2006); nebuvo atsižvelgta ir į nuteistojo V. A. parodymus, jog jis neprašė D. R. padėti prievartauti turtą; šiuos parodymus, anot kasatoriaus, patvirtina ir kitų liudytojų nuoseklūs parodymai.
Kasaciniame skunde akcentuojama, kad byloje nebuvo nustatyta, jog D. R. inicijavo T. Y. paiešką ir kokia nors forma pateikė neteisėtą turtinį reikalavimą, juolab nebuvo nustatyta, kad reikalavimo pateikimas buvo prievartinio turtinio pobūdžio. D. R. teigia pats siūlęs nukentėjusiajai policijoje rašyti pareiškimą dėl vagystės ir turto prievartavimo. Turto prievartavimas yra savanaudiškas nusikaltimas, tačiau teismai visiškai neįvertino, kad byloje nenustatyta, jog D. R. būtų siekęs turtinės naudos sau ar jau ją būtų gavęs. Teismai, anot kasatoriaus, nepagrįstai nevertino to, kad D. R. yra pasiturintis žmogus, jo mėnesio pajamos – 10 000 Lt; nei jo amžius, nei užimtumas, nei asmenybė nerodo, kad jis būtų turėjęs tikslą siekti kokios nors turtinės naudos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat akcentuotas savanaudiškumas turto prievartavimo bylose. Teismas, be to, nevertino aplinkybės, kad D. R. kategoriškai atsisakė imti pinigus ir nurodė, jog pirmiausia reikia atgauti mašiną, nes jo pagalba gali ir nepasiteisinti; tai, anot nuteistojo D. R., atskleidžia, kad jis nežinojo automobilio grąžinimo mechanizmo ir pats nebuvo įsitikinęs, ar jis bus atgautas. Nė vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad jis reikalavo duoti pinigus. Pinigų paėmimas ikiteisminio tyrimo metu iš T. Y. nepatvirtina padėjus D. R. prievartauti turtą.
Ikiteisminio tyrimo metu kaltinimas buvo grindžiamas garso įrašu; teismas šiuo įrodymu nesivadovavo, nes jis nebuvo tikslus. Šiuo įrodymu, anot kasatoriaus, buvo galima vadovautis, atlikus fonoskopinę ekspertizę, tačiau to nebuvo padaryta, nors prašymai buvo pateikti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Teismas, anot kasatoriaus, nuosprendyje nepagrįstai sureikšmina aplinkybę, kad D. R. buvimo laikas pas T. Y. sutapo su M. S., T. Ch. sulaikymu. Teismas nenustatė, kad D. R. pažinojo šiuos asmenis, su jais kontaktavo. Kasatorius pažymi, kad jis, veikęs nukentėjusiosios vardu, pats jokių turtinių reikalavimų dėl automobilio susigrąžinimo neteikė, prievartinio pobūdžio priemonių nenaudojo, nukentėjusiajai negrasino, tik perdavė iš nuteistojo V. A. informaciją dėl automobilio susigrąžinimo bei galimo išpirkos dydžio, pats visiškai nebūdamas materialiai suinteresuotas turto prievartavimu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad valinis tyčios momentas suponuoja kaltininko norą ne tik reikšti prievartinį turtinį reikalavimą, bet ir norą, kad šis reikalavimas būtų realiai įvykdytas, nes kitaip nėra tyčios prievartauti turtą.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą siūlo nuteistojo D. R. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis nepagrįstai teigia, jog teismai netinkamai jo veiksmus vertino kaip padėjimą prievartauti turtą. Pagal teismų nustatytas aplinkybes D. R. ne tik perdavė reikalaujamos išpirkos dydį, bet informavo nukentėjusiąją apie tai, kad ši mašina pagrobta pagal užsakymą ir kad jau yra jos pirkėjas, kad ilgiau derantis dėl išpirkos dydžio ji automobilio neatgausianti. Tai patvirtina, kad kasatorius suvokė, jog nukentėjusiosios automobilis yra pagrobtas ir už jį neturint jokio teisėto pagrindo reikalaujama išpirkos. Pagal teismų nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad D. R. savo nusikalstama veika prie kitų bendrininkų veikos prisidėjo tada, kai šie jau ketino padaryti nusikalstamą veiką – turto prievartavimą. Tarpininkaudamas tarp nukentėjusiosios ir kitų bendrininkų, D. R. sustiprino jau suformuotą jų pasiryžimą veikti nusikalstamai (automobilis pagrobtas, turint tikslą gauti išpirką) bei palengvino nusikalstamos veikos padarymą. Tai, kad nukentėjusioji nespėjo įvykdyti keliamų reikalavimų, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą.
BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodyti požymiai, kuriuos nustačius asmuo pripažįstamas padėjėju bendrininkaujant: tai asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodyta, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....> Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad turto prievartavimo sudėtis yra ir tada, kai kaltininkas reikalauja perduoti turtą ne tik savo paties, bet ir kitų asmenų naudai, ir tada, kai toks asmuo, veikdamas kito asmens interesais kaip bendrininkas, tik perduoda nukentėjusiajam kito asmens reikalavimą, priima iš nukentėjusiojo ir perduoda turtą. Turto prievartavimo sudėtis yra formali – nusikaltimas baigtas nuo reikalavimo perduoti turtą pateikimo momento. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 25 d. nutartyje Nr. 2K-170/2003 pažymėta, kad „nors G. V. veikė kito asmens naudai, tačiau turto prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra ir tada, kai bendrininkas tik perduoda nukentėjusiajam kito asmens reikalavimą, paima iš nukentėjusiojo ir perduoda turtą, kas ir buvo padaryta šiuo atveju. G. V. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už konkrečius padarytus pavojingus veiksmus, jo veika teismo nuosprendžiu pripažinta nusikaltimu <...> nėra pagrindo pripažinti, kad pažeista BK 3 str. 2 d. nuostata, kuri įtvirtina, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 26 d. nutartyje Nr. 2K-169/2002 nurodyta, kad argumentas, jog tarpininkaujant turto prievartavime buvo veikiama nesiekiant sau materialinės naudos, o veikiant nukentėjusiojo interesais, kaltės nešalina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-134/2002 pažymėta, kad „nuteistasis, dar neįteikus automobilio pagrobėjams pinigų, nukentėjusiajam pasakė automobilio atsiėmimo vietą, o tai reiškia, kad nuteistasis su kitais turto prievartautojais buvo artimuose santykiuose, pagrobėjai juo pasitikėjo ir veikė išvien“. Nurodytose bylose nuteistieji buvo pripažinti kaltais padėję prievartauti svetimą turtą nenustatytiems asmenims.
Kasaciniame skunde taip pat remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Konstatuotina, kad nė viena iš kasatoriaus nurodomų nutarčių nagrinėjamoje byloje nelaikytina precedentu, pagrindžiančiu būtinybę tenkinti kasacinį skundą ir naikinti ar keisti kasacine tvarka apskųstus teismų sprendimus. Nagrinėjamos bylos ir kasaciniame skunde nurodomų bylų faktinės aplinkybės skiriasi, kasatoriaus nurodomose nutartyse nėra pateikti išaiškinimai, kuriais remiantis galėtų būti daromos išvados apie netinkamą įstatymų taikymą nagrinėjamoje byloje: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-130/2007 vertintas bendrininkavimo iš anksto susitarus institutas, kai padėjimas padaryti kvalifikuotą vagystę pasireiškė patarimų davimu, priemonių teikimu, iš anksto pažadėjimu realizuoti pagrobtą daiktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-26/2007 padėjimas prievartauti svetimą turtą buvo taip pat iš anksto susitarus, padėjimas pasireiškė detalios informacijos apie pasiturintį verslininką suteikimu už atlyginimą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje Nr. 2K-411/2006 analizuotas padėjimas sukčiauti; nutartyje Nr. 2K-29/2006 pateiktas išaiškinimas, kad „padėjėjo skiriamasis požymis yra tai, kad jis paprastai savo nusikalstama veika prie kitų bendrininkų veiklos prisideda tada, kai šiems jau yra susiformavęs sumanymas padaryti nusikaltimą“, taip pat nekelia abejonių nagrinėjamoje byloje priimtų sprendimų teisingumu, nes nutartis Nr. 2K-29/2006 nelaikytina precedentu, draudžiančiu patraukti baudžiamojon atsakomybėn padėjėją, kai organizatoriaus ar vykdytojo sumanymo daryti nusikalstamą veiką momentas nėra tiksliai nustatytas.
Visos reikšmingos teisingo sprendimo priėmimui aplinkybės nagrinėjamoje byloje yra nustatytos. Nustatant šias aplinkybes esminių BPK pažeidimų nepadaryta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus šioje byloje, teisingai konstatavo, kad kasatorius D. R. veikė itin aktyviai: 1) su nukentėjusiąja dėl išpirkos bendravo ne tik telefonu, bet ir keletą kartų su ja asmeniškai susitikinėjo, pats pas ją atvykdavo, nuolat perdavinėjo jai iš nuteistojo V. A. gaunamą informaciją apie išpirkos sąlygas ir nukentėjusiosios keliamas sąlygas turto prievartautojams; 2) bendraudamas su nukentėjusiąja prisistatė ne savo, o „Vitalijaus“ vardu; 3) D. R. žinojo, kaip atrodė pagrobtasis automobilis, jo gedimus, apie tai, kad reikės jį tempti; 4) D. R. nuolat domėjosi, ar nukentėjusioji turinti reikiamą pinigų sumą išpirkai; 5) įkalbinėjo nukentėjusiąją atsiimti pareiškimą iš policijos.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paneigta kasatoriaus pateikta versija dėl galimo nukentėjusiosios T. Y. ir liudytojo D. Y. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepatikimumo (liudytojo D. Y. parodymai patikrinti, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, liudytojos M. M. parodymais nebuvo atskleista naujų aplinkybių). Vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. naujų įrodymų nerenka, netiria ir nevertina, žemesnės instancijos teismų surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų iš naujo nevertina. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje renkant, tiriant ir vertinant įrodymus nei BPK 20 straipsnio nei kitos šio kodekso nuostatos nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas įstatymų nuostatų, pagrįstai nustatė, jog garso įrašai byloje yra tik vienas iš duomenų šioje baudžiamojoje byloje ir pirmosios instancijos teismas jais nesivadovavo dėl nepakankamo jų aiškumo, taip padarė pagrįstą išvadą, kad skirti fonoskopinę ekspertizę įrodymų pakankamumo byloje aspektu nebuvo teisinės būtinybės. Telefoninių pokalbių stenogramos, abejojant jų tinkamumu techniniu požiūriu, teisėtai nebuvo pripažintos įrodymais, jomis nebuvo grįsti teismų sprendimai.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad D. R., duodamas patarimus nukentėjusiajai ir perduodamas informaciją kitiems asmenims, suteikė jiems intelektualią pagalbą, sudarančią realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. D. R., kaip padėjėjo, perduodančio informaciją ir padedančio realizuoti kitų asmenų nusikalstamus sumanymus, veika buvo nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą, buvo sudarytos galimybės veikti kitiems bendrininkams. Psichologinės prievartos panaudojimas, pateikiant reikalavimą T. Y. perduoti pinigus už pagrobtą automobilį, buvo tai, kad D. R. atskleidė, jog automobilis pagrobtas pagal pirkėjo užsakymą ir nesutikimas mokėti išpirkos arba per ilgas derėjimasis lems jo neatgavimą. T. Y. ir D. Y. tai suprato kaip užmaskuotą grasinimą. Nuteistojo D. R. veika atlikta tiesiogine tyčia: jis suprato, kad savo intelektualia anksčiau nurodyta veika prisideda prie bendro veikos rezultato – nustatytų ir nenustatyto bendrininkų vykdomo T. Y. turto prievartavimo – ir norėjo taip veikti.
Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kasaciniame skunde nurodomo susitarimo bendrininkauti prievartaujant turtą nebuvimo konstatavimas yra nepagrįstas. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė tyčinį bendrininkavimą (pažymėtina, kad bendrininkavimas gali būti ne tik iš anksto susitarus, bet ir be išankstinio susitarimo).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. R. kasacinį skundą atmesti.