Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Y. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo Y. G. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. nutartis, kuria nuteistosios Y. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistosios gynėjos, prašiusios nuteistosios kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistosios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus, papildomą gynėjos paaiškinimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Y. G. (nusikalstamų veikų padarymo metu ir iki 2000 metų – J. M., o 2000–2002 m. laikotarpiu – J. U.) nuteista už tai, kad, duodama patarimų nusikalstamo susivienijimo nariams, padėjo padaryti plėšimą pagrobiant didelės vertės A. V. turtą ir šio nukentėjusiojo turto prievartavimą panaudojant prieš jį fizinį smurtą. Šias nusikalstamas veikas ji padarė tokiomis aplinkybėmis:

1998 m. vasario mėn. pradžioje, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Y. G. (J. M.) nusikalstamo susivienijimo nariams A. P., I. P. ir A. R. suteikė duomenis apie jai žinomą pasiturintį verslininką A. V., nurodė, kad jis gyvena Vilniuje, (duomenys neskelbtini), važinėja juodos spalvos automobiliu „Audi 100“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), yra įmonės, kuri verčiasi baldų gamyba ir prekyba, vadovas ir namuose laiko dideles pinigų sumas, pasiūlė A. V. pagrobti, už jo paleidimą iš jo artimųjų asmenų pareikalauti didelės vertės turto arba padaryti didelės vertės A. V. turto plėšimą.

Nusikalstamo susivienijimo nariams V. J., V. K. (V. K.), V. M., I. P. (I. P.), A. P. ir A. R. patikrinus šią informaciją, nuo 1998 m. vasario mėn. pradžios iki 1998 m. vasario 8 d. pasekus A. V. ir sekimo metu kilus abejonių dėl informacijos apie A. V. turtinę padėtį, Y. G. (J. M.) per A. P. ir I. P. buvo iškviesta pokalbio su V. K. dėl duomenų apie A. V. turtinę padėtį patikslinimo. 1998 m. vasario mėn. pirmojoje pusėje, tiksliai nenustatytą dieną, Vilniaus m. Rinktinės g., prie „Žalgirio“ stadiono esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje stovėjusiame automobilyje vykusio susitikimo su V. K. metu, Y. G. (J. M.), suprasdama, kad jos suteikti duomenys apie A. V. bus panaudoti darant didelės vertės turto plėšimą ar turto prievartavimą, įtikino V. K., kad A. V. yra turtingas verslininkas ir patvirtino anksčiau per A. P., I. P. ir A. R. suteiktus duomenis, nurodydama, kad A. V. turto prievartavimo metu, jį pagrobus arba įvykužius nukentėjusiojo turto plėšimą, galima užvaldyti ne mažiau kaip 100 000 JAV dolerių (400 000 Lt) vertės turtą ir davė patarimų dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Ji nurodė V. K., kokiomis aplinkybėmis būtų galima nukentėjusįjį apiplėšti arba apvogti, paaiškino, kad atėmus A. V. laisvę, išpirką už jį galėtų sumokėti A. V. motina. Už suteiktą apie nukentėjusįjį informaciją Y. G. sau pareikalavo 30 proc. plėšimo ar turto prievartavimo metu pagrobto A. V. turto, tačiau, V. K. tiek mokėti atsisakius, ji nusileido iki 10 proc. pagrobto A. V. turto sumos atlyginimo. Po šio susitikimo su V. K. Y. G. (J. M.) išsklaidė nusikalstamo susivienijimo nariams dėl A. V. turtinės padėties kilusias abejones. 1998 m. vasario 9 d., apie 9.30 val., V. J., V. K. ir V. M. nusikalstamo susivienijimo veikloje naudojamu automobiliu „Audi 100“ su pritvirtintu policijos švyturėliu iš paskos nukentėjusiajam atvyko į Vilniaus m. esantį požeminių garažų masyvą „A“ ir ten A. V. užpuolė. V. K. ir V. M. prisistatė policijos pareigūnais, o po to panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – A. V. antrankiais surakino rankas, paėmę už rankų jėga įsodino į automobilį „Audi 100“ ir ant galvos jam užmovė kepurę. Šiais bendrais veiksmais neteisėtai atėmus A. V. laisvę ir galimybę priešintis, V. M., veikdamas pagal iš anksto suderintą planą, A. V. apieškojo ir pagrobė nukentėjusiojo turtą – 400 Lt vertės odinę piniginę su joje buvusiais 200 Lt. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, V. J., V. K. ir V. M. nusikalstamo susivienijimo veikloje naudojamu automobiliu „Audi 100“ A. V. nugabeno į garažą, esantį Vilniaus m. garažų masyve „B“, ten nukentėjusįjį uždarė ir taip atėmė jam galimybę priešintis. V. J. pavedimu I. P. ir A. R. tuo metu stebėjo ir saugojo šalia nukentėjusiojo laikymo vietos esančią teritoriją, A. P. nukentėjusįjį saugojo pačiame garaže, o V. J., V. M. ir V. K. nuvyko prie A. V. namų Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur V. K. su V. M., pasinaudoję iš A. V. atimtais raktais, įsibrovė į nukentėjusiojo A. V. butą (duomenys neskelbtini) ir iš ten pagrobė keturis butelius alkoholinių gėrimų, fotoaparatą „Siemens“ ir 9 mm kalibro pistoletą „Feg–Luger SMC 380“ Nr. 34662, iš viso turto už 2019 Lt. Toliau veikdami pagal iš anksto suderintą planą, V. J. ir V. K. nuvyko į Vilniaus m. esantį garažų masyvą „A“, kur V. J., pasinaudodamas A. V. atimtu raktu, įsibrovė į nukentėjusiajam priklausantį garažą ir iš ten pagrobė didelės 40 000 Lt vertės A. V. priklausantį automobilį „Audi 100“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini). Po to, grįžę į garažą, esantį Vilniaus m. garažų masyve „B“, kur buvo laikomas ir saugomas A. V., V. J., V. K. ir V. M., neturėdami tam teisėto pagrindo, atvirai vertė A. V. savo naudai perduoti turtą, grasindami prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą ir jį tyčia nužudyti. Jie neteisėtai atvirai pareikalavo jiems sumokėti 5000 JAV dolerių (20 000 Lt) išpirką už pagrobto turto – automobilio „Audi 100“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini) ir 9 mm kalibro pistoleto „Feg–Luger SMC 380“, Nr. 34662, grąžinimą, be to, pagrobė nukentėjusiojo 1200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Siemens SH“, 1500 Lt vertės auksinę grandinėlę su pakabuku ir 1200 Lt vertės auksinę grandinėlę. Iš viso užvaldę didelės 46 519 Lt vertės nukentėjusiojo turtą, 1998 m. vasario 9 d., apie 18.00 val., jie nuvežė A. V. į Vilniaus m. Titnago gatvę ir ten jį paleido.

Kasaciniu skundu nuteistoji Y. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 16 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 12 d. nutartį pakeisti, kvalifikuoti jos padarytą veiką remiantis BK 31 straipsniu (būtinasis reikalingumas), patikrinti bausmės pagrįstumą ir dydį, atsižvelgiant į BK 54 ir 61 straipsnių nuostatas. Kasatorė teigia, kad žemesnių instancijų teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes padarytos nepašalinus prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, duotų tyrimo metu ir teisme, bei neteisingai vertinti parodymų neatitikimai.

Kasatorė nurodo, kad 1999–2001 m. vykusio teismo proceso baudžiamojoje byloje dėl nusikaltimo, kurio padarymu ji šioje byloje apkaltinta, metu nuteisti V. K., V. M., I. P., A. P., A. R. davė ją apkaltinančius parodymus, norėdami palengvinti savo padėtį. Nagrinėjant bylą dėl jos veikos 2005 m. gruodžio 16 d. teismo posėdyje šie liudytojai teisingai parodė, kad ji teikti informaciją apie nukentėjusįjį buvo verčiama prievarta, tačiau teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, rėmėsi jų prieš 4–5 metus duotais parodymais. Teismų sprendimai dėl nusikaltimo organizatoriaus yra skirtingi.

Kasatorė teigia, kad teismai rėmėsi vienintelio liudytojo A. R. parodymais, duotais 1998 m., ir vertino juos šiuo metu, tačiau neatsižvelgė į tai, kad šis asmuo serga psichine liga ir dėl jos negali teisingai suvokti reikšmingų bylos aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus (BPK 79 straipsnis). Teismai padarė ir BPK 83 straipsnio pažeidimų, nes liudytojus apklausė teisme neįspėję dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį.

Kasatorė taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeidžiamos jos procesinės teisės, daromas psichologinis ir moralinis spaudimas, nes tardymo veiksmai, jai būnant suimtai, buvo atliekami be gynėjo, taip pat laiku ir tinkamai nesprendžiant jos skundų ir pareiškimų, adresuotų atitinkamiems pareigūnams. Apie tai, kad jai buvo daromas spaudimas 2005 m. rugsėjo 27 d. apklausos metu, gali patvirtinti jos gynėjas, tačiau teisme jis nebuvo apklaustas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkumą, kasatorės nuomone, rodo teiginiai, kad nuo 1998 m. buvo paskelbta jos paieška, nors tuo metu ji gyveno Lietuvoje legaliai, lankė savo vyrą įkalinimo įstaigoje Vilniuje.

Kasatorės teigimu, teismai netinkamai vertino liudytojo V. K. parodymus, nes šis asmuo patvirtino jos teiginį, kad automobilyje ji buvo gąsdinama ginklu, reikalaujant suteikti informaciją apie nukentėjusįjį A. V. Neatsižvelgta į liudytojo V. J. parodymus apie tai, kad informaciją perdavę bendrininkai galėjo sureikšminti ar perdėti jos suteiktą pagalbą. Kasatorės nuomone, jos kaltė grindžiama tik prielaida, kad apie nukentėjusiojo gyvenamąją vietą, turimą turtą, ji sužinojo iš paties nukentėjusiojo, ir tai yra aplinkybės, kurių nežinojo ir negalėjo žinoti nusikaltimo vykdytojai.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė ir BK 54 ir 61 straipsnių nuostatas, nes neįvertino to, kad jai teistumas yra išnykęs, nusikaltimą ji padarė paveikta grasinimų, nuo 2004 m. Lietuvoje gyvena legaliai, yra ištekėjusi už Lietuvos piliečio.

Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant jos skundą dalyvavo tas pats prokuroras, kuris tyrė bylą ir dalyvavo ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – tai, kasatorės nuomone, rodo šio pareigūno suinteresuotumą bylos baigtimi. Be to, šios instancijos teismas jos skundo argumentus išnagrinėjo neišsamiai, jo išvada dėl liudytojų apklausos, prokuroro šališkumo, pateikiant konkrečius faktinius duomenis, kuriuos paneigia atitinkamų įstaigų dokumentai, pridėti prie kasacinio skundo.

Nuteistosios Y. G. kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistosios Y. G. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tiriant ir nagrinėjant bylą, nepadaryta.

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies ir 180 straipsnio 3 dalies, 24 straipsnio 6 dalies ir 181 straipsnio 2 dalies taikymo

Y. G. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad, suteikdama informaciją apie nukentėjusiojo A. V. turtinę padėtį ir duodama patarimų nusikalstamo susivienijimo nariams A. P., I. P., A. R., V. K., V. J., V. M., padėjo padaryti A. V. didelės vertės turto plėšimą ir jo turto prievartavimą, panaudojant fizinį smurtą.

Baudžiamajame įstatyme (veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK 18 straipsnio 6 dalis, o nuosprendžio priėmimo metu – 2000 m. BK 24 straipsnio 6 dalis) pateiktas išsamus visų įmanomų padėjimo padaryti nusikaltimą būdų sąrašas. Padėjėju laikomas asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

Duodamas patarimus ar nurodymus dėl konkretaus nusikaltimo padarymo, padėjėjas suteikia bendrininkams intelektualią pagalbą, sudarančią realias galimybes veikti kitiems bendrininkams ir šiais veiksmais prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais, tų padarinių siekdamas.

Ištyręs ir įvertinęs nukentėjusiojo A. V., apklaustų kaip liudytojų A. P., I. P., V. K., V. J. parodymus, bei balsu perskaitęs A. R. parodymus, teismas jų visumos pagrindu padarė išvadą, kad Y. G. suprato, jog informacijos apie turtingus „klientus“ iš jos prašoma, turint tikslą užvaldyti jų turtą. Tai suprasdama Y. G. nurodė A. V., kaip turtingą verslininką, išdėstė detaliai turimą informaciją apie jo turtinę padėtį, parodė jo buto vietą, pasakė automobilio numerį ir kt. duomenis, tą padarė niekieno neverčiama savo noru ir už tai jai buvo sutarta sumokėti 10 proc. užvaldyto turto vertės, be to, pokalbio su V. K. metu ji patarė išpirkos reikalauti ne iš A. V. žmonos, o iš jo motinos, nes A. V. santykiai su žmona esą blogi.

Nustatęs tokias bylos aplinkybes, teismas teisingai įvertino Y. G. veiką kaip padėjimą kitiems bendrininkams padaryti nusikaltimus, nes jos patarimai ir suteikta informacija apie nukentėjusiojo turtinę padėtį ir kitas aplinkybes, suteikė galimybę kitiems nusikaltimo bendrininkams suplanuoti ir įvykdyti juos, taigi Y. G. veika buvo būtina kitų bendrininkų neteisėtų veiksmų sąlyga. Be to, teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad Y. G. žinojo, jog A. V. turtas bus užvaldytas panaudojant prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, nes apie tai buvo tariamasi pokalbių su V. K. metu, taip pat žinojo, kad bus užvaldytas didelės vertės svetimas turtas, nes pati teikė informaciją būtent apie, jos manymu, labai turtingą asmenį. Taigi nustatyta, kad tarp Y. G. veiksmų, kitų bendrininkų veiksmų ir bendrai siekiamų pasekmių (nukentėjusiojo turto užvaldymo) yra priežastinis ryšys, o kitų bendrininkų padarytas veikas apėmė ir Y. G. tyčia.

Kasatorės skundo argumentais, kad ji suteikė reikalaujamą informaciją paveikta grasinimų ir kad nebuvo tariamasi dėl kokio nors jai atlygio už tą informaciją, ginčijama teismo išvada, kuria analogiški teisiamosios teiginiai atmesti remiantis V. K. ir I. P. parodymais apie pokalbio su Y. G. prie „Žalgirio“ stadiono aplinkybes. Teismas rėmėsi vienodais V. K. parodymais, kad jis tik pokalbio pabaigoje, pareikalavęs Y. G. apie šį pokalbį niekam nepasakoti, pademonstravo ginklą, o pokalbio metu Y. G. duomenis apie A. V., jo turtinę padėtį teikė savo noru, detaliai, be to, ji patarė išpirkos reikalauti iš nukentėjusiojo motinos, o už šią informaciją buvo sutarta sumokėti jai 10 proc. užvaldytos sumos. Apie tai, kad Y. G. pokalbio metu nebuvo grasinama, byloja ir I. P., apklausto kaip liudytojo, parodymai, iš kurių matyti, jog po pokalbio Y. G. neatrodė išsigandusi ir nesiskundė dėl kokių nors grasinimų ar reikalavimų.

Pažymėtina, kad šie kasatorės argumentai atkartoti iš apeliacinio skundo. Apeliacinės instancijos teismas dėl jų pasisakė išsamiai ir motyvuotai atmetė remdamasis pačios Y. G. 2005 m. rugsėjo 16 d. parodymų, visų, apklaustų kaip liudytojų, V. K., I. P. ir kitų, duotų parodymų analize ir pateikdamas jų vertinimą visų bylos aplinkybių kontekste. Apie Y. G. savanaudiškas paskatas teismas sprendė remdamasis ne tik V. K. parodymais, bet ir juos patvirtinančiais V. J. parodymais teisme, taip pat įvertinęs nukentėjusiojo A. V. parodymus, kad su Y. G. santykius nutraukė dėl to, kad ji jam ėmusi dažnai skambinti reikalaudama pinigų.

Kasatorės skundo prašymai paremti teiginiais, kurių esmė yra, kasatorės nuomone, netinkamas įrodymų vertinimas, darant išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, numatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba byloje padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Taigi, nagrinėjant bylą kasacine tvarka, bylos duomenys teismo pripažinti įrodymais ir įvertinti, iš naujo nevertinami ir bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

Kasatorės argumentai dėl, jos nuomone, padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme bei priimant nuosprendį, taip pat atkartoti iš nuteistosios apeliacinio skundo, dėl jų apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė ir kasacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti šiuo aspektu priešingas išvadas.

Nuteistosios argumentus dėl jai ikiteisminio tyrimo metu neva daromo neteisėto poveikio, tyrimą atlikusio prokuroro J. L. šališkumo, teismas paneigė, konstatavęs, kad Y. G. kaip įtariamoji 2005 m. rugsėjo 16 d. buvo apklausta kito prokuroro, dalyvaujant gynėjui, ir šios apklausos metu ji iš dalies prisipažino kalta, nurodydama, jog duomenis apie A. V. teikė ne paveikta grasinimų ar prievartos, o suprasdama, kad jo atžvilgiu bus įvykdytas plėšimas ar vagystė. Y. G. teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrimą atlikęs prokuroras 2005 m. rugsėjo 26 d. pokalbio tardymo izoliatoriuje metu jai daręs spaudimą, reikalavęs prisipažinti, patikrinti ir atmesti išnagrinėjus įtariamosios skundus ikiteisminio tyrimo teisėjo, apylinkės teismo pirmininko ir apygardos teismo nutartimis. Patikrinti ir atmesti taip pat ir Y. G. argumentai, kad šio prokuroro šališkumą rodanti ir jo nepagrįsta pozicija sprendžiant kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo klausimą, nesant tokios priemonės skyrimo pagrindų (ji nesislapstė, gyveno legaliai Lietuvoje), nes, sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimą, dalyvavo kitas prokuroras. Atsižvelgiant į tai, kad J. M. (Y. G.) paieška paskelbta 1999 m. birželio 23 d., po to kai ji 1999 m. kovo mėn. buvo apklausta kaip liudytoja Ukrainoje, Žitomiro m., o 2000 m. birželio 7 d. pakeitusi pavardę Ukrainoje gavo pasą kaip J. U., todėl turėjo galimybę nekliudomai atvykti į Lietuvą ir, 2000 m. gegužės mėn. sudariusi santuoką ir pakeitusi pavardę į Y. G., gavo teisę gyventi Lietuvoje, akivaizdu, kad ji, kaip įtariamoji, nebuvo per tą laiką sulaikyta būtent dėl šių priežasčių.

Nuteistosios teiginys, kad pirmosios instancijos teisme V. J., V. K., A. P., I. P. apklausti kaip liudytojai, pažeidžiant BPK 277 straipsnio reikalavimus, apeliacinio teismo atmestas pagrįstai, nurodant, kad šie asmenys, Vilniaus apygardos teismo 2001 m. spalio 22 d. nuosprendžiu nuteisti už prieš A. V. padarytus nusikaltimus, o nagrinėjant Y. G. baudžiamąją bylą, buvo apklausiami apie jų pačių padarytą nusikalstamą veiką, todėl ir neturėjo būti įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas ir dėl A. R. parodymų tyrimo bei vertinimo, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šio asmens ankstesnėje byloje duotus parodymus tik balsu perskaitė BPK 276 straipsnio 4 dalies tvarka ir šie parodymai nebuvo esminiai darant išvadą dėl Y. G. veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Priešingai, nei teigia kasatorė, abiejų instancijų teismai nustatė, kad V. K. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu neparodė, jog pokalbio prie „Žalgirio“ stadiono su J. M. metu informaciją apie A. V. turtinę padėtį būtų išgavęs grasinimais. Jis parodė, kad, kilus abejonių dėl informacijos apie A. V. turtinę padėtį teisingumo, pokalbio metu pati Y. G. patvirtino anksčiau suteiktos informacijos teisingumą bei davė patarimus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šio asmens parodymai teismo įvertinti netinkamai.

Reziumuojant pasakytina, kad kasatorės teiginys dėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje išdėstyto reikalavimo teisėjams įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, pažeidimo, yra deklaratyvus. Kasatorė ir nenurodo, kokios bylos aplinkybės nebuvo ištirtos, o teismas nuosprendyje pasisakė dėl visų ištirtų įrodymų, teisiamosios, nukentėjusiojo A. V., apklaustų kaip liudytojų V. J., V. K., A. P., I. P. ir balsu perskaitytų jų bei A. R. anksčiau duotų parodymų bei kitų įrodymų, išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė, taigi išvadą dėl Y. G. kaltės padarė įvertinęs visus ištirtus įrodymus, t. y. įvykdęs būtiną įrodymų vertinimo sąlygą.

Dėl BK 54 ir 61 straipsnių reikalavimų laikymosi

Kasatorės teiginiai dėl teismo padaryto BK 54 ir 61 straipsnių reikalavimų pažeidimo skiriant bausmę, nepagrįsti. Teismas nenustatė nei Y. G. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, tačiau atsižvelgdamas į jos asmenybę apibūdinančius duomenis ir į tai, kad per ilgą laiko tarpą, praėjusį nuo šių nusikaltimų padarymo, naujų nusikalstamų veikų nėra padariusi, paskyrė bausmę, mažesnę negu bausmės vidurkis, įstatymo nustatytas už jos padarytus nusikaltimus (pagal veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 272 straipsnio (plėšimas) 3 dalį laisvės atėmimo bausmės vidurkis – devyneri metai, 273 straipsnio (turto prievartavimas) 2 dalį – penkeri metai ir šeši mėnesiai, pagal 2000 BK atitinkamus straipsnius – šešeri metai bei ketveri metai vienas mėnuo ir 15 dienų). Teismas nenustatė, kad Y. G. nusikaltimą padarė dėl psichinės ar fizinės prievartos (1961 m. BK 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, o 2000 m. BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas), tai ir kasatorės prašymas atsižvelgti į šią aplinkybę atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal veikos padarymo metu galiojusio 1961 m. BK 8¹ straipsnio 2 dalį (1997 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. VIII–94 redakcija) ir pagal 2000 m. BK 11 straipsnio 5 dalį nusikaltimai, už kuriuos nuteista Y. G., yra sunkūs, nuteistosios vaidmuo darant nusikaltimus teismų nėra pripažintas antraeiliu, ir ši išvada pagrįsta. Kasacinio teismo kolegija daro išvadą, kad teismas, skirdamas bausmę Y. G., BK 54 ir 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios Y. G. skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, pasisakė dėl visų esminių skundo argumentų, nurodydamas jų atmetimo motyvus.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistosios Y. G. kasacinį skundą atmesti.