Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ignitis“ ieškinį atsakovams E. N. ir G. N. dėl skolos už elektros energiją priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teisminio nagrinėjimo metu ieškovės atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi.

Atsakovai į posėdį neatvyko, apie jį informuoti tinkamai. Jokių prašymų iki posėdžio pradžios teismui nepateikė. Byla išnagrinėta atsakovams nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 246 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje kilo ginčas dėl skolos už patiektą elektros energiją ir atsakovams tenkančios pareigos ją sumokėti.

Susipažinęs su byloje esančia rašytine medžiaga, teismas nerado prielaidų pritarti atsakovų išreikštai pozicijai, kad tokios jiems tenkančios pareigos jie neturi.

CPK 12 straipsnyje nurodytas rungimosi civiliniame procese principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011).

Energijos tiekimo sutartinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso(toliau – CK) šeštosios knygos VI dalies XXIII skyriaus septintasis skirsnis „Energijos pirkimo-pardavimo sutartys“ (CK 6.383–6.391 straipsniai). Šio skirsnio normos taip pat taikomos sprendžiant ginčus dėl elektros energijos tiekimo (CK 6.391 straipsnis). Elektros energijos tiekimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas (toliau – EEĮ), Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (ginčui aktuali nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija), Buitinių vartotojų su tiekėjais sudaromų elektros energijos pirkimo-pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarčių standartinių sąlygų aprašas (toliau – Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2020 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 1-162.

Remiantis EEĮ 27 straipsnio 1 dalimi, vartotojas, kuris gauna elektros energiją iš visuomeninio tiekėjo, privalo laiku atsiskaityti su visuomeniniu tiekėju už elektros energiją ir jos persiuntimą. CK 6.383 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, jog pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo-pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti. Taisyklėse numatyta, jog vartotojas privalo pagal galiojančias kainas bei tarifus atsiskaityti su operatoriumi ir (ar) tiekėju už elektros energiją, elektros energijos persiuntimą ir kitas su tuo susijusias paslaugas ir (ar) galią (Taisyklių 58.5, 93, 98 punktai).

Vadovaujantis CK 6.388 straipsnio 1 dalimi, vartotojas moka už faktiškai sunaudotą elektros energijos pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Taisyklių 104 punkte reglamentuojama, kad vartotojui patiekta elektros energija ir suteiktos elektros energijos persiuntimo paslaugos apskaitomi pagal įrengtų elektros apskaitos prietaisų rodmenis ir (ar) kitais Taisyklėse ar sutartyje nurodytais būdais. Pagal Taisyklių 101 punktą tuo atveju, kai Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį yra sudaręs nuomininkas, panaudos gavėjas, laikinasis gyventojas, kitas teisėtas objekto valdytojas ar naudotojas (kai jie yra nebuitiniai vartotojai), objekto savininkas yra atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą, vadovaujantis susitarimu, sudarytu tarp objekto savininko ir aukščiau nurodyto atitinkamo asmens dėl bendros nuomininko ir savininko atsakomybės taikymo, pagal Civilinio kodekso nuostatas. Taisyklių 98 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kai objektas yra perleidžiamas kito asmens nuosavybėn, tačiau objektą perleidusio asmens su tiekėju ir (ar) operatoriumi sudarytos sutartys nėra nutrauktos Taisyklių 48 punkte nustatyta tvarka arba buvęs ir naujasis savininkai nėra sudarę rašytinio susitarimo, kurio pagrindu gali būti nustatyti kiekvieno iš nurodytų asmenų įsipareigojimai tiekėjui ir (ar) operatoriui, naujasis objekto savininkas atsako už perleidusio objektą asmens prievolės atsiskaityti su tiekėju ir (ar) operatoriumi už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo bei kitas su tuo susijusias paslaugas įvykdymą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovė tiekė elektros energiją į nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė E. N. ir G. N.. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad minėtą butą atsakovai įsigijo 2020 m. sausio 9 d. mainų sutarties Nr. 252 pagrindu. Iš to paties išrašo nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3641 pagrindu objektas nuosavybės teise buvo perleistas L. S. ir L. S..

Byloje kilęs ginčas dėl skolos už patiektą elektros energiją laikotarpyje iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, kuomet atsakovai butą perleido kitiems vartotojams. Iš į bylą pateikto 2021 m. rugsėjo 1 d. turto faktinio atlaisvinimo ir perdavimo pirkėjui bei apskaitos prietaisų parodymo akto nustatyta, kad atsakovas (pardavėjas) E. N. ir pirkėja L. S. patvirtino, kad pagal 2021 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo pardavimo sutartį pardavėjas atlaisvino ir perdavė, o pirkėjas priėmė faktiniam naudojimui butą/Patalpą – du kambarius bendrabutyje su bendro naudojimo patalpomis, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įregistruotą NT Registre Reg. Nr. 10/303773. Akte nurodytas apskaitos prietaisų rodmuo „Elektra, dienos tarifas (arba bendras) 5542 kWh. Iš į bylą pateikto 2022 m. gruodžio 13 d. ieškovės kompiuterinės programos išrašo „Priskaitymų ir mokėjimų už suvartotą elektros energiją ataskaita“ nustatyta, kad atsakovams paskaičiuota skola yra nuo rodmens 1277 kWh iki 5542 kWh (viso už 4265 kWh), t. y. ieškovė paskaičiavo susidariusią skolą iki rodmens, kuriuo objektas atsakovo E. N. pagal 2021 m. rugsėjo 1 d. aktą buvo perduotas pirkėjai L. S.. Dėl šio nesutiktina su atsakovų atsiliepime išdėstytomis aplinkybėmis, kad jiems buvo nežinomas faktas, jog prieš įsigyjant 2020 m. sausio 9 d. mainų sutarties Nr. 252 pagrindu butą, turėjo būti sudaromas skaitiklių rodmenų aktas, fiksuojant skaitiklių duomenų parodymus su buvusiais savininkais. Dėl šio remiantis tuo metu galiojusios Taisyklių redakcijos (2019 m. spalio 1 d. – 2020 m. liepos 1 d.) 98 punktu, kuriame nurodyta, kad „Tuo atveju, kai objektas yra perleidžiamas kito asmens nuosavybėn, tačiau objektą perleidusio asmens su tiekėju ir (ar) operatoriumi sudarytos sutartys nėra nutrauktos Taisyklių 48 punkte nustatyta tvarka arba buvęs ir naujasis savininkai nėra sudarę rašytinio susitarimo, kurio pagrindu gali būti nustatyti kiekvieno iš nurodytų asmenų įsipareigojimai tiekėjui ir (ar) operatoriui, naujasis objekto savininkas atsako už perleidusio objektą asmens prievolės atsiskaityti su tiekėju ir (ar) operatoriumi už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo bei kitas su tuo susijusias paslaugas įvykdymą“, konstatuotina, kad atsakovams kyla pareiga atsakyti už prieš juos buvusių savininkų skolas tiekėjui.

Atsakovai, mainų sutartimi įsigydami nuosavybę į minėtą objektą, negalėjo nesuprasti ir nežinoti, kad privalu raštiškai užfiksuoti elektros skaitiklio rodmenis. Aplinkybė, kad jie objekte negyveno, savaime nerodo elektros nenaudojimo fakto ir nesukuria jokių prielaidų manyti, kad atsakovams neatsiranda pareiga už ją mokėti, juolab, kad jie neginčija fakto, kad už bendroms reikmėms pateiktą energiją turi mokėti. Nuosavybės teisės buvimas jau suponuoja tam tikrų konkliudentinių veiksmų elektros energijos vartojimui buvimą. Teigti priešingai taip pat nėra jokių teisinių prielaidų.

Ieškovė pateikė objektyvius duomenis, įrodančius faktą, kad atsakovai jai skolingi 712,26 Eur skolą, išsamiai paaiškino susidariusią situaciją, kokiomis konkrečiai aplinkybėmis susidarė atsakovų 712,26 Eur skola, teismas daro išvadą, kad ieškovė įrodė, kad atsakovai jai yra solidariai skolingi 712,26 Eur sumą už patiektą elektros energiją. Skolos buvimo fakto ir atsakovams tenkančios pareigos ją sumokėti nepaneigia aplinkybė, kad ieškovė nepateikdavo atsakovams sąskaitų. Elektros skaitiklio duomenų deklaravimo pareiga tenka objekto savininkams, tai – jų rūpestis ir jų atsakomybės ribos bei to nepadarymo pasekmių rizika. Todėl ieškovės ieškinys tenkintinas ir ieškovei solidariai iš atsakovų priteistina 712,26 Eur skola už elektros energiją, tiektą butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Už ieškinyje nurodytą laikotarpį, kuomet atsakovai objektą valdė bendros jungtinės nuosavybės teise.

Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas solidariai priteisti iš atsakovų 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 712,26 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas, todėl taip pat tenkintinas.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 16 Eur žyminis mokestis. Pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė realiai patyrė šias bylinėjimosi išlaidas. Todėl pripažinus, kad ieškovės pareikšti reikalavimai yra pagrįsti ir ieškovės ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 16 Eur, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 8 Eur (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 53,12 Eur, t. y. išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur). Atsižvelgiant į tai, valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis yra priteistina 53,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 26,56 Eur (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Ignitis“, juridinio asmens kodas 303383884, solidariai iš atsakovų E. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir G. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 712,26 Eur (septyni šimtai dvylika eurų ir 26 ct) skolą, 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (712,26 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Ignitis“, juridinio asmens kodas 303383884, iš atsakovo E. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8 Eur (aštuoni eurai ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Ignitis“, juridinio asmens kodas 303383884, iš atsakovės G. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8 Eur (aštuoni eurai ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš atsakovo E. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 26,56 Eur (dvidešimt šeši eurai ir 56 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Bylinėjimosi išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Priteisti valstybei iš atsakovės G. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 26,56 Eur (dvidešimt šeši eurai ir 56 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Bylinėjimosi išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.