Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-448-924/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-02-12
Bylos Nr.: e2A-448-924/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-01280-2018-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Rimdeikaitė, Edvardas Paliokas, Arūnas Rudzinskas
Atsakovas: V. K.
Ieškovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala

Civilinė byla Nr. e2A-448-924/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-01280-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.20. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Arūno Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6243-775/2018 pagal ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui V. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV Kauno skyrius) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 27975,90 Eur žalą. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 14 d. nutartimi iškėlė UAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylą, o 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi buvo patvirtintas VSDFV Kauno skyriaus 27975,90 Eur finansinis reikalavimas, kuris įmonę likvidavus liko nepatenkintas. Įmonės vadovu laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 4 d. iki 2008 m. spalio 24 d. buvo atsakovas V. K.. Atsakovas, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) vadovu, sąmoningai perleido bendrovės įrankius, užsakymus, darbą, bendrovės darbuotojus, t. y. visą UAB (duomenys neskelbtini) gamybinę veiklą į naujai įsteigtą UAB (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, tyčia privedė įmonę prie bankroto. Dėl atsakovo tyčinių nesąžiningų veiksmų UAB (duomenys neskelbtini) bankrutavo, o bendrovės turto ir pajamų neužteko patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, teismas 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi UAB (duomenys neskelbtini) bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-10-657/2016 UAB (duomenys neskelbtini) veiklą pripažino pasibaigusia likvidavus dėl bankroto, įmonė buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro. Kiekvienas dėl tyčinio bankroto likviduotos bendrovės kreditorius, kurio finansiniai reikalavimai ar jų dalis nebuvo patenkinti bankroto byloje, turi teisę individualiai reikšti tiesioginius reikalavimus dėl žalos atlyginimo atsakingam dėl tyčinio bankroto asmeniui. Kadangi priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir įmonės kreditoriaus žalos yra preziumuojamas, taip pat preziumuojama ir atsakovo kaltė, atsakovas turi atlyginti ieškovui 27 975,90 Eur žalą.

2. Atsakovas V. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) turėjo užsakymų 2008 m. pagaminti pavairavimo įrenginių už 950 000 Eur. 2008 m. balandžio 15 d. sudarius UAB (duomenys neskelbtini) balansą paaiškėjo, kad įmonės finansinė situacija yra sudėtinga, tačiau buvo tikimasi, jog 2008 m. gauti užsakymai iš Rusijos pagerins situaciją. 2008 m. antroje pusėje paaiškėjo, jog nepavyks laiku gauti užsakymų iš Rusijos įmonių ir užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, todėl atsakovas kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos UAB (duomenys neskelbtini) iškėlimo. Įmonės bankrotą lėmė objektyvios priežastys, o ne atsakovo veiksmai. Kadangi bendrovės finansinė padėtis tapo kritiška, atsakovas sutiko vadovauti UAB (duomenys neskelbtini) ir įsidarbino joje puse etato. Tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) veiklų nėra nieko bendro, kadangi UAB (duomenys neskelbtini) gamino smulkius metalo gaminius privatiems klientams, o UAB (duomenys neskelbtini) – laivų pavairavimo įrenginius. UAB (duomenys neskelbtini) pardavė UAB (duomenys neskelbtini) įrankius, kai buvo aišku, jog (duomenys neskelbtini) yra nemoki ir įrankių bei guminių žiedų jai nebereikės. Nereikalingas įmonei turtas buvo parduotas siekiant sumažinti įsiskolinimą kreditoriams. Nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo nurodomos žalos, kadangi PVM sąskaitos faktūros laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. spalio 23 d. išrašytos kai buvo aišku, jog UAB (duomenys neskelbtini) yra nemoki ir bankrutuos. Ieškovė neturėjo teisės skaičiuoti įmokų po bankroto bylos iškėlimo, todėl žalos dydis yra nepagrįstas. Ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas praleidus senaties terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 29 sprendimu ieškinį tenkino; priteisė iš atsakovo V. K. 27 975,90 Eur žalos atlyginimą ieškovei VSDFV Kauno skyriui bei 629 Eur žyminį mokestį ir 3,53 Eur už procesinių dokumentų siuntimą valstybei.

4. Teismas nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 29 d. UAB (duomenys neskelbtini) vienintelio akcininko sprendimu buvo nuspręsta įgalioti atsakovą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB (duomenys neskelbtini) iškėlimo. Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 14 d. nutartimi iškėlė UAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylą, 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi pripažino bankrotą tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. sausio 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pripažino UAB (duomenys neskelbtini) veiklą pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto, 2016 m. lapkričio 21 d. įmonė buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro.

5. Teismas nurodė, kad teismo nutartis dėl UAB (duomenys neskelbtini) bankroto pripažinimo tyčiniu įsiteisėjo 2011 m. sausio 21 d., tačiau vienos iš atsakomybės sąlygų – žalos, t. y. bankroto byloje ieškovės neišieškotos finansinio reikalavimo sumos, dydis ieškovei tapo aiškus tik 2016 m. lapkričio 21 d., kai įmonė pasibaigė ir buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro, todėl teismas konstatavo, jog ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir taikyti jį nėra pagrindo.

6. Teismas sprendė, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog kreditoriaus žala būtų kilusi net jei ir nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia). Teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB (duomenys neskelbtini) duomenimis 2008 m. rugsėjo 26 d. bendrovės turto vertė buvo 14 668 Lt, o įsipareigojimai – 457 616 Lt. Kaip nurodė atsakovo atstovas, jau 2008 m. balandžio mėnesį bendrovės finansinė padėtis buvo bloga. Toliau situacijai blogėjant, 2008 m liepos mėnesį pradėjus formuotis ieškovės kreditoriniam reikalavimui ir ruošiantis verslo perkėlimui, 2008 m. liepos 11 d. buvo įregistruota nauja bendrovė UAB (duomenys neskelbtini), kurios veiklos pobūdis toks pat kaip ir UAB (duomenys neskelbtini) – metalo apdirbimas, o atsakovas vienu metu užėmė abiejų įmonių vadovų pareigas. Būtent tuo laikotarpiu, t. y. 2008 m. rugsėjo-spalio mėnesiais UAB (duomenys neskelbtini) pagal penkias PVM sąskaitas faktūras perėmė iš UAB (duomenys neskelbtini) įrankius, guminius žiedus bei darbus. Tokių veiksmų atlikimas iki bankroto bylos UAB (duomenys neskelbtini) iškėlimo patvirtina, jog dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų perleisti įmonės turtą buvo prarasta galimybė gauti pajamas ir taip bloginta UAB (duomenys neskelbtini) finansinė padėtis. Kauno apskrities VMI mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos duomenimis dar iki bankroto bylos UAB (duomenys neskelbtini) iškėlimo (2008 m. spalio 14 d.) UAB (duomenys neskelbtini) perdavė turėtų užsakymų vykdymą – velenų grubų apdirbimą, terminį apdirbimą, šlifavimo, tekinimo darbus, plokščių ir movų gamybą bei kitus darbus UAB (duomenys neskelbtini). Tokie finansiškai nepagrįsti (nuostolingi) veiksmai dar labiau blogino UAB (duomenys neskelbtini) padėtį. Taigi, ieškovės kreditorinis reikalavimas atsirado ir didėjo būtent nuo 2008 metų liepos mėnesio, t. y. kai ruošiantis perkelti verslą, 2008 m. liepos 11 d. buvo įsteigta UAB (duomenys neskelbtini) ir į ją perkeltas UAB (duomenys neskelbtini) verslas ir kai atsakovas tuo pačiu metu buvo abiejų bendrovių vadovu, todėl teismas konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad žala atsirado ne dėl jo veiksmų.

7. Atsakovo, kaip įmonės vadovo, tuometiniai sprendimai blogėjant bendrovės finansinei padėčiai pirmiausia mokėti atlyginimus darbuotojams, o Sodrai įmokų mokėjimą sustabdyti turėjo tiesioginę įtaką skolos ieškovui susidarymui. Teismas atkreipė dėmesį, jog iš esmės visi veiksmai susiję su verslo perkėlimu buvo atlikti, kol įmonės direktoriumi dar buvo atsakovas. 2008 m. spalio-lapkričio mėnesį UAB (duomenys neskelbtini) jau nebegalėjo toliau vykdyti veiklos, todėl darbuotojams, tikėtina, dar atsakovui užimant direktoriaus pareigas, buvo žinoma, kad juos atleidus iš UAB (duomenys neskelbtini), jie turės galimybę pereiti dirbti į UAB (duomenys neskelbtini), kur iki 2008 m. lapkričio 25 d. direktoriaus pareigas taip pat ėjo V. K..

8. Teismas konstatavo, jog atsakovas byloje nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos, todėl laikytina, kad nepatenkintas ieškovės reikalavimas laikytinas žala, kurią lėmė būtent dėl tyčinio bankroto kalto asmens – atsakovo – veiksmai. Teismas atkreipė dėmesį, jog panašus verslo perkėlimo modelis buvo naudojamas ir anksčiau, t. y. kai UAB (duomenys neskelbtini) darbo priemones, pirkėjus ir tiekėjus perdavė naujai įsteigtai UAB (duomenys neskelbtini). 2008 m. gruodžio 23 d. teismo nutartimi buvo patvirtintas 27 975,90 Eur ieškovės finansinis reikalavimas, atsakovas jo neginčijo. Po bankroto bylos iškėlimo atleidus iš darbo UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojus, už juos taip pat buvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, kurios yra pagrįstai įtrauktos į ieškovės finansinio reikalavimo sumą. 60,89 Eur delspinigiai pagal įstatymą buvo skaičiuoti iki 2008 m. spalio 24 d., t. y. iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu atsakovas V. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nesivadovavo suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-389/2014, 2017-04-24 nutartis c. b. Nr. e3K-7-115- 915/2017).

9.2. Teismo sprendimas netaikyti ieškinio senaties yra nepagrįstas, nes ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2009 m. sausio 23 d. įvykusio pirmojo kreditorių susirinkimo, kai kreditoriui jau buvo aiškus žalos dydis. Kadangi ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinys turėjo būti atmestas.

9.3. Nepagrįsta teismo išvada, jog apeliantas nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos. Apeliantas atleistas iš UAB (duomenys neskelbtini) 2008 m. lapkričio 11 d., o darbuotojai atleisti 2008 m. lapkričio 19 d., todėl ne apelianto, o bankroto administratoriaus sprendimu buvo atleisti UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai. Apeliantas UAB (duomenys neskelbtini) dirbo iki 2008 m. lapkričio 20 d. ir jokių administratoriaus iš UAB (duomenys neskelbtini) 2008 m. lapkričio 19 d. atleistų darbuotojų į UAB (duomenys neskelbtini) nepriėmė. Taigi, apeliantas neatliko jokių veiksmų, kuriuos kaip neteisėtus įvardijo ieškovė. Nesant neteisėtų veiksmų nėra ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos.

9.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog 2008 m. liepos 11 d. buvo įregistruota nauja bendrovė - UAB (duomenys neskelbtini), kurios veiklos pobūdis toks pat kaip ir UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) veikla buvo perkelta į UAB (duomenys neskelbtini). Apeliantas niekaip nesusijęs su UAB (duomenys neskelbtini) įregistravimu, nes jis nėra tos įmonės akcininkas ar steigėjas. Vien aplinkybė, kad trumpą laiką jis buvo abiejų įmonių vadovu, nėra neteisėta ir nesudaro jokių neteisėtų jo veiksmų. Nors abiejų įmonių veiklos pobūdis susijęs su metalo apdirbimu, tačiau tarp jų veiklos nėra nieko bendro, nes UAB (duomenys neskelbtini) gamino smulkius metalo gaminius privatiems klientams, o UAB (duomenys neskelbtini) didelių laivų pavairavimo įrenginius. Po UAB (duomenys neskelbtini) bankroto Lietuvoje daugiau niekas negamina laivų pavairavimo įrenginių.

9.5. Teismas neįsigilino į bylos esmę, o apsiribojo nepagrįstos VMI išvados perrašymu, todėl nepagrįstai sprendė, kad UAB (duomenys neskelbtini) pagal penkias PVM sąskaitas faktūras perėmė iš UAB (duomenys neskelbtini) įrankius, guminius žiedus bei darbus bei dėl tokių įmonės valdymo organų sprendimų buvo prarasta galimybė gauti pajamas ir taip bloginta įmonės finansinė padėtis. UAB (duomenys neskelbtini) nieko neperėmė iš UAB (duomenys neskelbtini). Priešingai, UAB (duomenys neskelbtini) nupirko iš UAB (duomenys neskelbtini) įrankius, guminius žiedus bei paslaugas ir už juos sumokėjo. Todėl UAB (duomenys neskelbtini) gavo pajamų, kurios buvo panaudotos atsiskaityti su savo darbuotojais, t. y. labiausiai pažeidžiamais ir labiausiai ginamais pirmos eilės kreditoriais.

9.6. Nepagrįstas ir neįrodytas teismo teiginys, kad UAB (duomenys neskelbtini) nebegalėjo toliau vykdyti veiklos, todėl darbuotojams, tikėtina, dar atsakovui užimant direktoriaus pareigas, buvo žinoma, kad juos atleidus iš UAB (duomenys neskelbtini) jie turės galimybę pereiti dirbti į UAB (duomenys neskelbtini). Darbuotojus atleido ne apeliantas, o bankroto administratorius. Iš administratoriaus veiksmų - darbuotojų atleidimo - galima spręsti, kad jis, kaip ir apeliantas, nematė tolimesnės įmonės veiklos vykdymo galimybės. Po darbuotojų atleidimo tik jie patys gali spręsti, kur jie nori dirbti ir ši aplinkybė visiškai nepriklauso nuo apelianto valios.

9.7. Teismas neindividualizavo apelianto neva neteisėtų veiksmų prieš ieškovę bei dėl jų atsiradusios žalos dydžio. Todėl vien ta aplinkybė, kad bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nesudaro pagrindo teigti, kad būtent dėl šios priežasties ieškovė patyrė žalą ir kad ši atsirado dėl apelianto neteisėtų veiksmų. Pagal 2008 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą UAB (duomenys neskelbtini) nepardavus UAB (duomenys neskelbtini) įrankių pagal sąrašą Nr. 1, UAB (duomenys neskelbtini) nebūtų gavusi pajamų, o bankroto administratorius tuos daiktus varžytynėse pardavinėtų už mažesnę, nei rinkos vertę. Todėl nesant šių veiksmų, UAB (duomenys neskelbtini) būtų patyręs nuostolių dėl tų daiktų pardavimo už mažesnę, nei rinkos kaina.

Atsiliepimas

10. Ieškovė VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

10.1. Teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir konstatavo, jog atsakovas byloje nepaneigė priežastinio ryšio prezumpcijos, todėl laikytina, kad nepatenkintas ieškovės reikalavimas laikytinas žala, kurią lėmė būtent dėl tyčinio bankroto kalto asmens – atsakovo – veiksmai. Panašus verslo perkėlimo modelis buvo naudojamas ir anksčiau, t. y. kai UAB (duomenys neskelbtini) darbo priemonės, pirkėjai ir tiekėjai buvo perduoti naujai įsteigtai UAB (duomenys neskelbtini).

10.2. Prejudicinis faktas, kad UAB (duomenys neskelbtini) bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, pripažintas Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą. Pagrindinė prievolė ir negalėjimas ją įvykdyti konstatuoti Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje dėl tyčinio bankroto iškėlimo ir yra laikytini prejudiciniais faktais, kurių nereikia įrodinėti.

10.3. Kasacinis teismas suformulavo taisyklę, jog esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

10.4. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo veiksmų neteisėtumą ir patvirtinančių, kad VSDFV Kauno skyriaus žala būtų kilusi net jei ir nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia), todėl Kauno apylinkės teismas, įvertinęs visas aplinkybes, priėmė teisingą sprendimą ir patenkino VSDFV Kauno skyriaus ieškinį.

Žemesnės instancijos teismas

10.5. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pripažino UAB (duomenys neskelbtini) veiklą pasibaigusia dėl bankroto ir bendrovė 2016 m. lapkričio 21 d. buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro. Todėl VSDFV Kauno skyrius 2018 m. sausio 26 d. teikdamas ieškinį dėl žalos priteisimo iš vadovo V. K., t. y. tuomet kai BUAB (duomenys neskelbtini) pasibaigė ir VSDFV Kauno skyriui tapo aiški iš skolininkės neišieškota dėl atsakovo neteisėtų veiksmų UAB (duomenys neskelbtini) skolos suma, nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino.

10.6. Apelianto argumentas, kad senaties terminas yra skaičiuotinas nuo 2009 m. sausio 23 d., t. y. pirmojo kreditorių susirinkimo, yra atmestinas, nes, kad atsakovas pažeidė VSDFV Kauno skyriaus teises, sukeldamas įmonės tyčinį bankrotą, tapo aišku tik 2010 m. rugpjūčio 13 d. teismo nutartimi įmonės bankrotą pripažinus tyčiniu (nutartis įsiteisėjo 2011 m. sausio 21 d.). Teismui 2016 m. rugsėjo 26 d. priėmus sprendimą dėl UAB (duomenys neskelbtini) pabaigos ir pasibaigus bankroto procesui tapo aišku, kad lėšų kreditorių finansinių reikalavimų dengimui nebebus gauta, ir ieškovei tapo aiški iš atsakovo priteistina žalos atlyginimo suma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. Įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Dėl ieškinio senaties termino

13. Kadangi praleista ieškinio senatis yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, teisėjų kolegija visų pirma aptaria apeliacinio skundo argumentus, kuriais kvestionuojama pirmosios instancijos teismo pozicija atsisakius ieškinio reikalavimus atmesti šiuo teisiniu pagrindu.

14. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

15. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl taikytino 3 metų ieškinio senaties termino nėra. Apeliantas nesutinka su teismo nustatytu ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo momentu, tvirtindamas, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2009 m. sausio 23 d. įvykusio pirmojo kreditorių susirinkimo, kai kreditoriui jau buvo aiškus žalos dydis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais.

16. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jau suformuotą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008), todėl svarbus bylos faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad ieškinį atsakovui, kaip įmonės vadovui, dėl padarytos žalos atlyginimo reiškė kreditorius, kurio patvirtintas finansinis reikalavimas bankroto byloje liko nepatenkintas, o nepatenkinto reikalavimo dydis ieškovei tapo aiškus tik 2016 m. lapkričio 21 d., kai buvo priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos ir ji buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro.

17. Vadinasi tam, kad asmuo (kreditorius) galėtų pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, turi būti aiškus jo nepatenkinto kreditinio reikalavimo dydis, kuris, kaip jau minėta, paaiškėja tik bankroto administratoriui užbaigus likvidavimo procedūras, t. y., priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos ir likviduotą dėl bankroto įmonę išregistravus iš juridinių asmenų registro (atsakovo atsakomybė yra subsidiari). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad ieškovė (kreditorė) savo teisių pažeidimą bei jo apimtį galėjo visiškai įvertinti tik nuo sprendimo pripažinti BUAB (duomenys neskelbtini) veiklą pasibaigusią ir likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo, nes tik nuo šios datos neabejotinai tapo aišku, kad ieškovė iš minėtos įmonės neatgaus valstybei nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, t. y. neabejotinai tapo žinoma apie ieškovės teisių pažeidimą, pasireiškiantį tuo, kad jos kreditinis reikalavimas bankroto byloje nebus patenkintas.

18. Nustatyta, kad sprendimas dėl BUAB (duomenys neskelbtini) įmonės pabaigos priimtas 2016 m. rugsėjo 26 d., o įsiteisėjo 2016 m. spalio 27 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi nuo šios datos visi įmonės kreditoriai sužinojo (turėjo sužinoti), kad įmonė kreditorių likusių finansinių reikalavimų patenkinti neturės galimybės, todėl nuo šios datos prasideda ieškinio senaties terminas reikalavimams įmonės valdymo organui dėl žalos atlyginimo, kurią sudaro bankrutavusios įmonės nepatenkinti reikalavimai. Kadangi ieškinio senaties termino pradžia yra 2016 m. spalio 27 d., ieškinys buvo pateiktas nepraleidus šio termino (CPK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės

19. Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartimi palikta nepakeista, UAB (duomenys neskelbtini) bankrotas pripažintas tyčiniu. Todėl ieškovė (įmonės kreditorė) kreipėsi į teismą su tiesioginiu ieškiniu apeliantui, bankrutavusios įmonės vadovui, dėl žalos atlyginimo, prašydama priteisti likusio nepatenkinto kreditinio reikalavimo sumą įmonės bankroto byloje (27 975,90 Eur). Taigi nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas – bankrutavusios įmonės kreditorės reikalavimas, pareikštas įmonės valdymo organui (įmonės vadovui), dėl žalos (t. y. įmonės neįvykdytos kreditorei prievolės), likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu.

20. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje (2013 m. balandžio 18 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nustatyta, kad, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo.

21. Nors šioje byloje ginčo šalys nekelia netinkamos ĮBĮ redakcijos taikymo klausimo, teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami bylas, turi ex officio (pagal pareigas) taikyti tinkamą įstatymo redakciją, priešingu atveju gali būti pažeistas teisės principas, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, su kuriuo kartu – ir teisės viešpatavimo principas.

22. 2013 m. balandžio 18 d. įstatyme Nr. XII-237, kuriuo buvo pakeista ankstesnė Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio redakcija, nurodyta, kad ši redakcija taikoma vykdant bankroto procesus, pradėtus iki įstatymo Nr. XII-237 įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus.

23. Pagal kasacinio teismo praktiką Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2013 m. balandžio 18 d. redakcijoje nurodytų sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas, sankcijų už neteisėtų veiksmų atlikimą nustatymas yra materialinio pobūdžio normos, kurioms netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 24 punktą).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 metais, kai atsakovas atliko tyčinius veiksmus, privedusius įmonę prie bankroto, materialinė 2013 m. balandžio 18 d. Įmonių bankroto įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalies teisės norma (įtvirtinanti sankcijas atsakingiems dėl tyčinio bankroto asmenims) negaliojo, tuo metu ji nebuvo įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme. Dėl to, kaip jau yra išaiškinęs kasacinis teismas, atsakovo atsakomybė ieškovei negali kilti pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalį, taikant šią įstatymo nuostatą atgaline tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

25. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimai atsakovui yra pagrįsti, remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi, CK 2.50 straipsnio 3 dalimi. Tačiau, kaip jau buvo minėta šios nutarties 23 punkte, šios bylos aplinkybių kontekste negalima remtis Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi. Nagrinėjamu atveju įmonės vadovo civilinė atsakomybė negalima ir taikant CK 2.50 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta juridinio asmens dalyvio atsakomybė. Tačiau tai nepaneigia dėl tyčinio bankroto kalto asmens atsakomybės taikant CK 6.263 straipsnį, jei būtų nustatytos jo taikymo sąlygos.

26. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens (įmonės) vadovo civilinės atsakomybės dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, yra pažymėjęs, kad, teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis. Jei įmonės turtinė padėtis jau buvo sunki iki veiksmų, lėmusių tyčinio bankroto pripažinimą, atlikimo, dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų gali būti priežastiniu ryšiu nesusiję su tyčiniu bankrotu – šie reikalavimai liktų nepatenkinti, nepriklausomai nuo to, ar būtų atlikti tyčinį bankrotą lėmę veiksmai. Dėl šios priežasties prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi nepatenkintų kreditorių reikalavimai ar dalis jų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 47 punktą). Kasacinis teismas suformulavo teisės taikymo taisyklę, kad, esant aplinkybėms, kai nustatyti dėl tyčinio bankroto atsakingo asmens neteisėti veiksmai (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žala (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo suma, neišieškota bankroto procese), priežastinis ryšys tarp šio asmens neteisėtų veiksmų, sukeliant tyčinį bankrotą, ir tos įmonės kreditoriaus žalos (sumos, neišieškotos įmonės bankroto byloje) yra preziumuojamas. Dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti šią priežastinio ryšio prezumpciją, įrodinėdamas, kad įmonė nebūtų pajėgi atsiskaityti su konkrečiu kreditoriumi net asmeniui neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (pirmiau minėtos nutarties 48 punktas).

27. Kasacinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018 23 punkte konstatuota, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, kad jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

28. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. sausio 21 d. nutartyje, kuria buvo palikta nepakeista Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartis UAB (duomenys neskelbtini) bankrotą pripažinti tyčiniu, nurodė, jog tiek UAB (duomenys neskelbtini), tiek UAB (duomenys neskelbtini) įmonėms vadovavo tas pats asmuo (t.y. V. K.), dauguma UAB (duomenys neskelbtini) atleistų darbuotojų buvo priimti dirbti į UAB (duomenys neskelbtini), prieš teismui iškeliant bankroto bylą UAB (duomenys neskelbtini) pardavė UAB (duomenys neskelbtini) įrankius bei perdavė darbus, už kuriuos UAB (duomenys neskelbtini) būtų gavusi lėšų. Kolegija konstatavo, kad įrankių ir guminių žiedų, naudotų įmonės veiklai vykdyti, pardavimas iki bankroto bylos UAB (duomenys neskelbtini) iškėlimo sudaro pagrindą manyti, jog dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų perleisti įmonės turtą buvo prarasta galimybė gauti pajamas. Teisėjų kolegijos nuomone, V. K., kaip UAB (duomenys neskelbtini) vadovas, atlikdamas finansiškai nepagrįstus (nuostolingus) veiksmus, veikė priešingai bendrovės interesams. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės gamybinės veiklos tyčinio perkėlimo į naujai įkurtą UAB (duomenys neskelbtini) bei tyčinio UAB (duomenys neskelbtini) veiklos nutraukimo bei kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turint tikslą išvengti atsiskaitymo su UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriais, pagrįstos.

29. Teismo nutartyje iškelti UAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylą nurodyta, kad iš uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) balanso, sudaryto 2008 m. rugsėjo 26 dienai, matyti, kad į balansą įrašyto turto vertė yra 4248,15 Eur (14668 Lt), tuo tarpu įsipareigojimai sudaro 132534,75 Eur (457616 Lt). Byloje nekilo ginčo, kad įmonės finansinė padėtis buvo bloga jau 2008 metų pradžioje. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad dėl įmonės valdymo organo (atsakovo) sąmoningų sprendimų perleisti įmonės turtą, darbus 2008 m. liepos 11 d. įsteigtai UAB (duomenys neskelbtini), buvo prarasta galimybė gauti pajamas ir taip bloginta UAB (duomenys neskelbtini) finansinė padėtis. Be to, dėl įmonės gamybinės veiklos tyčinio perkėlimo į naujai įkurtą UAB (duomenys neskelbtini) bei tyčinio UAB (duomenys neskelbtini) veiklos nutraukimo bei kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turint tikslą išvengti atsiskaitymo su UAB (duomenys neskelbtini) kreditoriais, dar labiau buvo pabloginta įmonės padėtis bei galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas neginčija pirmos instancijos nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovės kreditorinis reikalavimas atsirado ir didėjo būtent nuo 2008 metų liepos mėnesio, t. y. kai ruošiantis perkelti verslą, 2008 m. liepos 11 d. buvo įsteigta UAB (duomenys neskelbtini) ir į ją perkeltas UAB (duomenys neskelbtini) verslas ir kai atsakovas tuo pačiu metu buvo abiejų bendrovių vadovu (b.l. 117-118).

30. Kolegijos vertinimu, byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas leidžia spręsti, kad UAB (duomenys neskelbtini) esant sunkioje finansinėje padėtyje atsakovas (įmonės vadovas) tyčiniais veiksmais, turint tikslą išvengti atsiskaitymo su ieškove, dar labiau esmingai pablogino įmonės turtinę padėtį. Pabaigus įmonės veiklą, ieškovei nebuvo sumokėta 27 975,90 Eur socialinio draudimo įmokų. Šios aplinkybės patvirtina, kad šioje byloje buvo nustatytos visos CK 6.263 straipsnio taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, kaltė, priežastinis ryšys. Atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad kreditorės žala būtų kilusi ir jei nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia). Todėl darytina išvada, kad atsakovas nepaneigė nurodytos prezumpcijos ir pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas yra atsakingas ieškovei už padarytą žalą.

31. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tais aspektais, kad, jo įsitikinimu, jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų (už įrankius, guminius žiedus bei paslaugas sumokėjo; atsakovas dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) jokių administratoriaus iš UAB (duomenys neskelbtini) atleistų darbuotojų nepriėmė, be to po darbuotojų atleidimo tik jie patys gali spręsti, kur jie nori dirbti ir ši aplinkybė visiškai nepriklauso nuo apelianto valios), nepagrįstai paskaičiuotas žalos dydis, tačiau, kaip jau buvo minėta šio nutarties 28 punkte, atsakovo neteisėti veiksmai – laikytini nustatytais prejudicinių faktų forma (Kauno apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi UAB (duomenys neskelbtini) bankrotas pripažintas tyčiniu dėl neteisėtų atsakovo V. K. veiksmų), o žalos dydis preziumuojamas (atsakovas šios prezumcijos nepaneigė). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiais apeliacinio skundo argumentais iš esmės yra kvestionuojami įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai. Tolesnis šių argumentų teisinis vertinimas reikštų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų res judicata galios paneigimą, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl pirmiau įvardytų apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

32. Pažymėtina, kad atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nevykdė savo įrodinėjimo pareigos, t. y. nepateikė faktinių duomenų (įrodymų), paneigiančių aplinkybes, sudarančias žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio prezumpcijų turinį, o tokiu savo argumentavimu iš esmės siekia perkelti ieškovei jam tenkančią įrodinėjimo naštą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariami apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo faktinių aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo yra nepagrįsti.

33. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis visiškai sutinka. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series 17 n. 288, p 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

34. Atsižvelgiant į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovo V. K. apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Edvardas PaliokasAlbina RimdeikaitėArūnas Rudzinskas