- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-05-27
- Bylos Nr.
- eAS-1075-492/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01097-2026-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu), prašydamas: 1) užskaityti ankščiau sumokėtą (žr. Kauno rūmų 2026 m. kovo 17 d. nutarties 3 lapą) žyminį mokestį; 2) pripažinti, kad teisme treti metai yra užšaldyti / įšaldyti apeliacinės pakopos procesai; 3) išreikalauti (įpareigoti pateikti) iš akcinės bendrovės „HISK“ dokumento formą, būtiną Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, Sodra) dėl išankstinės pensijos dydžių / rodiklių apskaičiavimo / perskaičiavimo; 4) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2026 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. VUI_SP1E-1433 „Dėl atsisakymo skirti socialinio draudimo išankstinę senatvės pensiją P. V.“ (toliau – ir 2026 m. sausio 30 d. sprendimas); 5) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2026 m. kovo 17 d. raštą Nr. (10.2E) DV_S-20386 „Dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo“ (toliau – ir 2026 m. kovo 17 d. raštas) ir įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą (atsakovą – Sodrą) pašalinti padarytą pažeidimą (teisingai išnagrinėti prašymą – nevaržyti teisių) ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 6) panaikinti 2026 m. kovo 25 d. informaciją apie išduotą P1 dokumentą, atėmusį teisę į Švedijos paskirtą pensiją; 7) įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui, Švedijos kompetentingai įstaigai, jos pateiktos / išsiųstos informacijos (dėl pareiškėjo noro / atsisakymo gauti pensiją) kopiją; 8) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, užtikrinančias pareiškėjui (teisę) disponuoti pas atsakovą turimoms / sukauptoms lėšoms, pragyvenimui / išgyventi; 9) priteisti iš atsakovo sumokėtą žyminį mokestį ir kompensaciją (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 str. 3 d.) už neteisėta veika sukurtą emocinį / moralinį (jauseną, sveikatą, išgyvenimus) diskomfortą ir dėl to patirtą moralinę / materialinę žalą.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. balandžio 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą.
Teismas nurodė, kad skundo dalis dėl reikalavimų pripažinti, jog teisme treti metai yra užšaldyti / įšaldyti apeliacinės pakopos procesai, atsisakytina priimti, kadangi tokio pobūdžio reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai.
Dėl pareiškėjo prašymo užskaityti anksčiau sumokėtą žyminį mokestį teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dienos dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu Regionų administraciniam teismui yra pateikęs daugiau nei 30 skundų, prie kurių pridėjo tą patį mokėjimo dokumentą. Nesant galimybės identifikuoti, kad žyminis mokestis yra sumokėtas už šio skundo padavimą, nėra pagrindo grąžinti žyminį mokestį. Atsižvelgęs į tai, teismas šioje byloje žyminio mokesčio įskaitymo ir grąžinimo klausimo nesprendė.
Šalies argumentai
Iš pareiškėjo skundo ir su skundu pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas keletą kartų kreipėsi į VSDFV su prašymais dėl išankstinės pensijos skyrimo ir gavo keletą jo netenkinančių VSDFV teritorinių skyrių atsakymų, tarp jų ir skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus 2026 m. sausio 30 d. sprendimą bei 2026 m. kovo 17 d. raštą. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalis, aptariamo pobūdžio administraciniams ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagal kurią, prieš kreipiantis į teismą, VSDFV teritorinių skyrių sprendimai turi būti skundžiami VSDFV. Ši apskundimo tvarka pareiškėjui buvo išaiškinta ir skundžiamuose 2026 m. sausio 30 d. ir 2026 m. kovo 17 d. administraciniuose sprendimuose, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų apskundęs 2026 m. sausio 30 d. sprendimą ir 2026 m. kovo 17 d. raštą VSDFV. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė įstatymų nustatytos privalomos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarkos, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl 2026 m. sausio 30 d. sprendimo ir 2026 m. kovo 17 d. rašto panaikinimo teismas atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti VSDFV pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą yra išvestinis, todėl atsisakius priimti pagrindinį reikalavimą, tuo pačiu įstatymo pagrindu atsisakytina priimti ir išvestinį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo yra tiesiogiai kildinamas iš minėtų sprendimų (2026 m. sausio 30 d. sprendimo ir 2026 m. kovo 17 d. rašto) teisėtumo vertinimo ir yra nuo jų neatsiejamai priklausomas. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo šiuo atveju yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, todėl nesant galimybės teisme nagrinėti pačių administracinių sprendimų teisėtumo klausimo, nėra pagrindo teisme nagrinėti ir iš šių sprendimų kildinamo reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo teismas taip pat atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2026 m. kovo 25 d. informaciją apie išduotą P1 dokumentą, atėmusį teisę į Švedijos paskirtą pensiją, teismas nurodė, kad šioje formoje pateikta informacija savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, nes joje tik yra pateikta informacija kiekvienos įstaigos, kuri nagrinėjo pareiškėjo prašymą, ir nurodomi priimti sprendimai dėl pensijos. Teismas pažymėjo, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.
Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą pateikti jam bei Švedijos kompetentingai įstaigai jos pateiktos / išsiųstos informacijos kopiją dėl jo noro / atsisakymo gauti pensiją teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2026 m. kovo 31 d. su tokiu reikalavimu kreipėsi į atsakovą, o 2026 m. balandžio 13 d. – į teismą. Taigi, atsakovas dar nėra išnagrinėjęs 2026 m. kovo 31 d. pareiškėjo kreipimosi. Todėl, teismo vertinimu, tarp šalių iš esmės nėra ginčo. Tik atsakovui atsisakius pateikti pareiškėjo prašomą informaciją, toks sprendimas / atsisakymas galėtų būti skundžiamas teismui.
Teismas nurodė, kad skundą atsisakius priimti, pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nenagrinėjamas.
III.
Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo); 2) pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės tikrovės; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, užtikrinančias pareiškėjui (teisę) disponuoti atsakovo varžomas disponuoti turimas / sukauptas lėšas, pragyvenimui / išgyventi.
Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad teismas neteisingai išsprendė jo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundą (pareiškimą) atsisakyta priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimus, nustatęs, kad pareiškėjas, siekdamas nuginčyti Sodros teritorinio skyriaus sprendimus, nesilaikė privalomos išankstinės ne teismo tvarkos, o kita dalis skundo (pareiškimo) reikalavimų nenagrinėtini administraciniame teisme. Pareiškėjas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad teismas neteisingai išsprendė jo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą.
Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinama tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taip pat atsisakoma priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kai asmuo, kuris kreipėsi į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).
ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias ABTĮ nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai), o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, tokia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1037-624/2017; kt.).
Socialinio draudimo pensijų rūšis ir jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymas, kurio 44 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, siekdamas nuginčyti Sodros teritorinio skyriaus sprendimus, privalėjo pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o kadangi nepateikė įrodymų, jog tokia tvarka pasinaudojo, pagrįstai skundo (pareiškimo) dalį dėl Sodros teritorinio skyriaus sprendimų panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-493-624/2026; 2026 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-926-815/2026; kt.).
Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių. Administraciniu ginču laikomas asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniam teismui priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014; kt.).
Bylose dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo ar vilkinimo atlikti veiksmus, teismas gali įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti reikiamą teisės aktą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 92 str.). Taigi, jeigu viešojo administravimo subjektas neatlieka veiksmų pagal savo kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti, t. y. kai skundžiamas tam tikras viešojo administravimo subjekto neveikimas, tokiu atveju skunde gali būti suformuluotas savarankiškas skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Reiškiant savarankišką skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kurios patvirtintų, kad administravimo subjektas atsisakė atlikti skundą padavusio asmens prašomus veiksmus ar viešojo administravimo subjektas vilkina prašomų atlikti veiksmų atlikimą. Kai skunde suformuluotas savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra tiesiogiai susijęs su viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu sprendimu, su kuriuo nesutinka skundą padavęs asmuo, tokiu atveju skundą padavęs asmuo tame pačiame skunde turi suformuluoti reikalavimą ir dėl tokio administracinio sprendimo. Tokiu atveju skunde suformuluotas reikalavimas dėl administracinio sprendimo, su kuriuo siejamas skundo reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus, yra pagrindinis, o skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – išvestinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1197-822/2023; kt.).
Taigi, suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; kt.).
Pareiškėjas pareiškime (skunde) suformulavo reikalavimus įpareigoti Sodrą atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau nepateikė įrodymų, kad Sodra yra atsisakiusi atlikti pareiškėjo nurodomus veiksmus ar vilkina pareiškėjo tam tikro prašymo nagrinėjimą, todėl, nesant tarp pareiškėjo ir Sodros kilusio ginčo dėl tam tikros informacijos pateikimo bei kitų veiksmų atlikimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti tokio pobūdžio skundo (pareiškimo) reikalavimus ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs P1 dokumente nurodytą informaciją, nustatė, kad jame tik yra pateikta informacija kiekvienos įstaigos, kuri nagrinėjo pareiškėjo prašymą, ir nurodomi priimti sprendimai dėl pensijos, šioje formoje pateikta informacija savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui. Teisėjų kolegija, susipažinusi su P1 dokumento turiniu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tai yra informacinio pobūdžio dokumentas. Pareiškėjas atskirajame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad šis dokumentas yra administracinis aktas, kuris galėtų būti skundžiamas administraciniam teismui.
Pareiškėjas skunde (pareiškime) yra nurodęs reikalavimą priteisti iš atsakovo (Sodros) kompensaciją (ABTĮ 50 str. 3 d.) už neteisėta veika sukurtą emocinį / moralinį (jauseną, sveikatą, išgyvenimus) diskomfortą ir dėl to patirtą moralinę / materialinę žalą. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš skundo (pareiškimo) reikalavimų, susijusių su Sodros teritorinio skyriaus priimtais sprendimais. Pareiškėjo skunde (pareiškime) ir atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir spręsti, kad šis reikalavimas yra pareikštas kaip savarankiškas reikalavimas priteisti žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.).
Pareiškėjas skunde (pareiškime) prašė pripažinti tam tikrus juridinius faktus, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025 ir kt.).
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo pripažinti, kad Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 pateikti išaiškinimai neatitinka tikrovės. Toks reikalavimas nenagrinėtinas teismuose (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), kadangi pareiškėjas administracinėje byloje iš esmės siekia Konstitucinio Teismo nutarimo peržiūros. Konstitucinio Teismo nutarimai ir juose pateikiama argumentacija negali būti ginčo jokiame teisme dalyku (nepatenka į jokio kito teismo jurisdikciją).
Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuris sprendžiamas po skundo priėmimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundas (pareiškimas) atsisakytas priimti, todėl nėra pagrindo spręsti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. balandžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.