- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-04
- Bylos Nr.
- e2A-589-368/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00769-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Birutė Simonaitienė, Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- Pakruojo ūkininkų
- Atsakovas
- G. M.
- Trečiasis asmuo
- T. M.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Birutės Simonaitienės ir Linos Muchtarovienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) Pakruojo ūkininkų kredito unijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-228-457/2021 pagal ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį dėl turto atidalinimo ir kompensacijos už naudojimąsi svetimu turtu priteisimo atsakovui G. M., trečiajam asmeniui T. M. ir atsakovo G. M. priešieškinį ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl turto atidalinimo ir kompensacijos už naudojimąsi svetimu turtu priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu prašė atidalinti iš bendrosios dalinės – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinio statinio – šulinio, (priklauso gyvenamajam namui), esančio (adresu: duomenys neskelbtini), nuosavybės taip, kad ieškovei atitektų visas šis turtas natūra, atsakovui už turimą ¼ dalį sumokant kompensaciją pinigais – 11 000 Eur; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai kompensaciją – 143,28 Eur per mėnesį už naudojimąsi svetimu turtu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo datos; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovas yra minimo nekilnojamojo turto bendraturčiai. Ieškovei nuosavybės teise priklauso ¾ dalys turto, atsakovui – ¼ dalis turto. Ieškovės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas – 2020 m. vasario 24 d. Turto perdavimo išieškotojui aktas Nr. S-20-71-12183, nuosavybės teisė įregistruota 2020 m. kovo 10 d. Nuo pat nuosavybės teisės į turtą įregistravimo ieškovė stengėsi su atsakovu rasti bendrą sutarimą dėl turto atidalinimo būdo ir kompensacijos už atsakovo naudojimąsi svetimu turtu. 2020 m. kovo 26 d. kreipėsi į atsakovą pasiūlydama pirkti ¾ dalis turto, priklausančias ieškovei, už 33 000 Eur arba parduoti ieškovei ¼ dalį, priklausančią atsakovui. Įgyvendindama savo teises, stengėsi išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią su atsakovu dėl bendro daikto ir aktyviai ieškojo visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo. Tačiau atsakovui nesutikus bendradarbiauti ir ignoruojant pasiūlymus, nusprendė savo teises ginti teisme. Dar daugiau, nuo 2020 m. vasario 24 d., kada įgijo nuosavybės teisę į ¾ dalis turto, atsakovas ieškovės valdomu turtu naudojosi kaip savo, nesutikdamas pasirašyti nuomos sutarties ir nemokėdamas kompensacijos už naudojimąsi svetimu turtu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendraturčio teisė į jo dalies atidalijimą iš bendrosios nuosavybės realizuojama bendru susitarimu ar kreipiantis į teismą. Turto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, nes padalijus gyvenamąjį namą pagal kiekvienai šaliai tenkančią dalį, nebūtų galima padalinti bendro naudojimo patalpų (virtuvės, san. mazgo ir kt. ), be to, toks padalinimas ir naudojimasis taip padalintu turtu neabejotinai lemtų kitus šalių ginčus. Dėl to, atidalinimo būdas išmokant pinigais atsakovui, yra tinkamiausias ir geriausias. Pasiūlymas atsakovui buvo pagrįstas UAB „Verslavita“ parengtu namų valdos ekspertizės aktu (ataskaita), kurioje ginčo turto vertė nustatymo dieną (2019 m. gegužės 21 d.) buvo 44 000 Eur. Kadangi ieškovė nuosavybės teise valdo ¾ dalis turto, šios dalies vertė remiantis ekspertizės aktu yra 33 000 Eur, atitinkamai atsakovo nuosavybės teise valdoma ¼ dalis turto turi būti vertinama 11 000 Eur. Be to, nuo nuosavybės teisės įsigijimo 2020 m. vasario 24 d. atsakovas naudojosi ieškovės turtu kaip savo. Atsakovui pateikė pasiūlymą nuomotis ¾ dalis turto, parengė preliminarią turto nuomos sutartis, aptarė galimą naudojimosi turtu tvarką, sutarė nuomos sutarties pasirašymo datą, tačiau iki šio ieškinio padavimo dienos atsakovas turto nuomos sutarties nepasirašė, bet toliau naudojasi ieškovės turtu kaip savo. Atsakovui pateiktoje nuomos sutartyje numatyta nuomos kaina 143,28 Eur per mėnesį. Ši kaina pagrįsta palyginus panašaus dydžio, baigtumo nekilnojamojo turto objektų vidutines nuomos kainas (mieste) 2020 metais, todėl prašė priteisti iš atsakovo kompensaciją – 143,28 Eur per mėnesį už naudojimąsi svetimu turtu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki sprendimo šioje byloje įvykdymo datos. Su atsakovo priešieškiniu nesutiko.
3. Atsakovas G. M. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų nekilnojamųjų daiktų: žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ant jo esančio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), inžinerinio statinio – šulinio (priklauso gyvenamajam namui), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurių ¾ dalys priklauso ieškovei ir ¼ dalis – atsakovui, naudojimosi tvarką, pagal kurią:
ieškovei atitektų naudotis gyvenamojo namo patalpos, plane pažymėtos 1-7 (40,44 kv. m., kambarys) ir 1-8 (6,24 kv. m., veranda);
atsakovui atitektų naudotis gyvenamojo namo patalpa, kuri su ieškiniu pateiktame plane pažymėta 1-3 (10,45 kv. m., kambarys);
gyvenamojo namo patalpos, plane pažymėtos 1-1 (3,43 kv. m., tambūras), 1-2 (7,53 kv. m., sandėlis), 1-4 (9,48 kv. m, koridorius), 1-5 (5,57 kv. m., vonia), 1-6 (12,38 kv. m., virtuvė) atitektų abiem šalims naudotis bendrai.
ūkinius pastatus ir inžinerinį statinį – šulinį paskirti bendram šalių naudojimui.
Arba (alternatyvus reikalavimas):
ieškovei paskirti naudotis ūkiniais pastatais, plane pažymėtais 2/1p (19 kv. m, Pastatas – Ūkinis pastatas), 3/1p (24 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas) ir 6/1p; (22 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas);
atsakovui paskirti naudotis ūkiniais pastatais, plane pažymėtais 4/1 p (19 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas) ir 5/1 (16 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas).
paskirti bendram šalių naudojimui žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); priteisti iš ieškovės atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad turtas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise idealiosiomis dalimis (¾ dalys ieškovei, ¼ dalis – atsakovui), taigi šalys yra turto bendraturtės. Ieškovė pareiškė siekia viena pati tapti nekilnojamųjų daiktų savininke, t. y. siekia bendrosios nuosavybės pabaigos. Teismas, spręsdamas, ar ieškovės teisė į atidalijimą gali būti įgyvendinta pagal jos pateiktą atidalijimo projektą, taikydamas CK 4.80 straipsnį, turi nustatyti, koks yra bendraturčių interesų turinys ir galimas jų pažeidimas vykdant atidalijimą; jei yra bendraturčių interesų pažeidimas – derinti juos taikant interesų pusiausvyros principą, nustatyti, ar atidalijimo planas techniškai įmanomas, racionalus, atitinka bendraturčio dalį bendrojoje nuosavybėje, nedaro žalos daikto paskirčiai, ar geriausiai atitinka daugelio bendraturčių interesus. Šioje byloje turtas negali būti atidalintas natūra, turi būti nustatyta naudojimosi turtu tvarka. Nesutiko su ieškovės siūlymu parduoti savo turto dalį ieškovei, t. y. nesutiko su siūlomu atidalijimo būdu, nes toks atidalijimo būdas iš esmės pažeistų jo, kaip bendraturčio, teises ir teisėtus interesus. Atsakovas prarastų vienintelį savo būstą, liktų be gyvenamosios patalpos. Jo amžius, išsilavinimas, profesija, natūraliai mažėjantis darbingumas, ypač menkos galimybės įgyti geriau apmokamą darbą, jo šiuo metu gaunamos nuolatinės pajamos ir turimas turtas nesuteikia pagrindo tvirtinti, jog atidalijus jį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir išmokėjus atsakovui siūlomą piniginę kompensaciją pinigais, jis turėtų bent mažiausią galimybę ateityje įsigyti kitą gyvenamąją patalpą, panaudojus ieškovės siūlomą piniginę kompensaciją ir savo darbo užmokestį. Atsakovo šeimą sudaro jis ir panašaus amžiaus sutuoktinė, kuri turi asmeninių skolų, yra ieškovės skolininkė, šiuo metu neturi darbo, yra registruota Užimtumo tarnyboje, taigi ji taip pat neturėtų galimybės prisidėti prie naujo būsto įsigijimo ir ieškovei tai yra žinoma. Įsigyti iš ieškovės ¾ dalis turto neturi galimybės, nes niekas nesuteiktų jam pakankamo dydžio kredito. Be reikalaujamo atidalinti turto, atsakovas nuosavybės ar kitokios daiktinės teisės pagrindu jokio kito nekilnojamojo turto, kuriame galėtų gyventi ar kurį realizavęs galėtų išpirkti iš ieškovės jai priklausančią turto dalį ar įgyti kitą gyvenamąją patalpą neturi; atsakovo gaunamas darbo užmokestis vidutiniškai sudaro 510,21 Eur per mėnesį. Visą turtą sudaro ¼ dalis turto, dėl kurio kyla ginčas, ir nedidelės vertės automobilis. Siūlo nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimosi tvarką taip, kaip pati praeityje siūlė ieškovė. Toks naudojimasis turtu būtų teisingas ir sąžiningas, racionalus; siūloma naudojimosi tvarka užtikrintų, kad abi šalys patektų į joms paskiriamas naudotis patalpas (be to, ieškovė turėtų privalumą – ji vienintelė naudotųsi savo įėjimu per verandą), abiem šalims būtų užtikrinta galimybė naudotis vonia, virtuve, koridoriumi prie vonios ir virtuvės, o taip pat katiline, kuri yra patalpoje, plane pažymėtoje indeksu 1-2. Tokia naudojimosi tvarka nepažeistų nei vienos iš šalių interesų. Sutiktų ir su kompromisu – su lygiai tokiu pat turto atidalijimu natūra pagal aukščiau siūlomą naudojimosi tvarkos projektą variantu, paliekant abiem bendraturčiams aukščiau nurodomas bendro naudojimo patalpas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmai 2021 m. birželio 1 d. sprendimu ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį atmetė. Atsakovo G. M. priešieškinį tenkino. Nustatė Pakruojo ūkininkų kredito unijai ir G. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (adresu: duomenys neskelbtini), ir ant jo esančių pastatų – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinio statinio – šulinio (priklauso gyvenamajam namui), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių ¾ dalys priklauso Pakruojo ūkininkų kredito unijai ir ¼ dalis priklauso G. M., naudojimosi tvarką:
ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai skirti naudotis gyvenamojo namo patalpomis, plane pažymėtos 1-7 (40,44 kv. m., kambarys) ir 1-8 (6,24 kv. m., veranda);
atsakovui G. M. skirti naudotis gyvenamojo namo patalpa, kuri plane pažymėta 1-3 (10,45 kv. m., kambarys);
gyvenamojo namo patalpomis, plane pažymėtos 1-1 (3,43 kv. m., tambūras), 1-2 (7,53 kv. m., sandėlis), 1-4 (9,48 kv. m., koridorius), 1-5 (5,57 kv. m., vonia), 1-6 (12,38 kv. m., virtuvė) skirti šalims naudojasi bendrai;
ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai skirti naudotis ūkiniais pastatais, plane pažymėtais 2I1p (19 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas), 3I1p (24 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas) ir 6I1p (22 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas);
atsakovui G. M. skirti naudotis ūkiniais pastatais, plane pažymėtais 4I1 p (19 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas) ir 5I1p (16 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas);
žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (adresu: duomenys neskelbtini), ir šuliniu šalims skirti naudotis bendrai. Priteisė iš ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos 788 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo G. M. naudai.
Esminiai teismo argumentai:
5.1. Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis ne tik CK 4.80 straipsnio 2 dalimi, suformuota teismų praktika analogiškose bylose, bet ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje.
5.2. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo namo pagrindinė naudojimo paskirtis yra vieno buto pastatas, taip pat, į gyvenamojo namo išplanavimą, sanmazgo, virtuvės, katilinės, šildymo sistemos išdėstymą ir skaičių, akivaizdu, kad gyvenamąjį namą atidalinti į du butus, kurių bendrai naudojamos būtų tik pagrindinės namo konstrukcijos, inžineriniai tinklai, be neproporcingos žalos namo paskirčiai, yra neįmanoma. Byloje nustačius, kad turto atidalinimas natūra, be neproporcingos žalos turto paskirčiai, yra neįmanomas, o atsakovui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais ir priešieškiniu prašant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, šioje situacijoje teisingiausia ir racionaliausia yra nustatyti naudojimosi turtu tvarką ir būtent šis būdas geriausiai atitiks šalių interesus.
5.3. Įvertinus ieškovei ir atsakovui priklausančias turto dalis, gyvenamojo namo išdėstymą, t. y. kad jame yra trys kambariai, vienas sandėlis, kuriame įrengta šildymo sistema, vienas tambūras, vienas koridorius, viena vonia, viena virtuvė ir viena veranda, ūkinių pastatų kiekį (5 ūkiniai pastatai) ir išdėstymą, teismas sprendžia, kad atsakovo priešieškiniu siūloma nustatyti nekilnojamaisiais daiktais naudojimosi tvarka yra nustatyta atsižvelgiant į bendraturčių idealiąsias dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal atsakovo siūlomą nustatyti naudojimosi tvarką nustatoma, kad ieškovė ir atsakovas naudosis tam tikromis konkrečiomis, izoliuotomis gyvenamojo namo dalimis. Teismas vertina, kad tokios naudojimosi turtu tvarkos nustatymas nepažeis nei ieškovės, nei atsakovo interesų, bus išlaikyta bendraturčių interesų pusiausvyra, juolab, kad pati ieškovė tokią naudojimosi turtu tvarką buvo pasiūliusi dar 2020 m. birželio mėnesį.
Šalies argumentai
5.4. Ieškovė ieškiniu taip pat prašo iš atsakovo priteisti kompensaciją – 143,28 Eur per mėnesį, už naudojimąsi svetimu turtu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki sprendimo byloje įsiteisėjimo datos. Tokį savo reikalavimą ieškovė motyvuoja tuo, kad jai priklauso ¾ dalys turto, o atsakovas nuo 2020 m. vasario 24 d., kuomet ieškovė įsigijo ¾ dalis turto, naudojasi ieškovės turtu, kaip savu. Teismas sprendžia, kad toks ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas. Visų pirma, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas naudojosi jos turtu, be to, nesant naudojimosi turtu tvarkos, t. y. nenustačius, kuriomis konkrečiai turto patalpomis naudojasi ieškovė, kuriomis – atsakovas, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas naudojosi svetimu, t. y. ieškovei, priklausančiu turtu. Atsakovas nuo 2020 m. vasario 24 d. prižiūrėjo ir rūpinosi turtu, mokėjo komunalinius mokesčiu ir pan., ieškovė bendrasavininko veiksmų nevykdė (CK 4.76 straipsnis). Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, šis ieškovės reikalavimas yra atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) Pakruojo ūkininkų kredito unija prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį tenkinti, G. M. priešieškinį atmesti; priteisti iš atsakovo ieškovei bylinėjimosi išlaidas, jos patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
6.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymui, o ne atidalinimui iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais. Kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas. Ieškovė nuosavybės teises į 3/4 dalis ginčo turto įgijo pagal 2020 m. vasario 24 d. Turto perdavimo išieškotojui aktą. Išieškojimas ieškovės naudai buvo vykdomas iš atsakovo sutuoktinės, trečiojo asmens T. M., kuri 2017 m. kovo 29 d. Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteista už tai, kad ieškovei pateikė suklastotą dokumentą ir apgaule gavo paskolą, iš T. M. ieškovei buvo priteista 36 3999,17 Eur turtinės žalos atlyginimo. Teismo vertinimas, kad ieškovė, įsigydama 3/4 dalis ginčo turto, turėjo įvertinti visas rizikas ir galimus sunkumus, susijusius su jo valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, yra nepagrįstas, nes ieškovė neturėjo pasirinkimo. Ieškovė ginčo turto dalį savo nuosavybėn įgijo kaip vienintelę galimybę atgauti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Ieškovės veikla nėra susijusi su nekilnojamojo turto valdymu, todėl įgytos 3/4 dalys ginčo turto turi tapti finansiniu produktu - arba būti realizuotos, arba duoti pajamas.
6.2. Ieškovės reikalavimas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant atsakovui kompensaciją negali būti vertinamas kaip atsakovo (savininko) teisių pažeidimas, nes jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje tris kartus mažesnė, nei ieškovės dalis, atsakovo dalies negalima realiai atidalyti. Be to, teismo argumentai, kad už 11 000 Eur kompensaciją atsakovas nepajėgtų įsigyti kitos gyvenamosios patalpos (mieste), reikėtų išleisti būsto remontui, yra pagrįstos tik prielaidomis, tokios aplinkybės byloje nebuvo tirtos ir nėra įrodytos (reikėtų vertinti, jog atsakovui dabar priklauso 23,88 kv. m. gyvenamojo ploto ir jis už kompensaciją neturėtų tikėtis įsigyti didesnio ploto būstą). Nei atsakovo gaunamas darbo užmokestis, nei jo amžius nesuteikia jam daugiau teisių neatlygintinai naudotis svetimu turtu.
6.3. Teismo argumentai, kad atsakovas visu ginčo turtu rūpinasi, prižiūri, moka komunalinius mokesčius, šildo gyvenamąjį namą, prižiūri aplinką ir pan., neatitinka tikrovės. Atsakovas neatlygintinai naudojasi ieškovei priklausančiomis 3/4 dalimis ginčo turto, todėl natūralu, kad, siekdamas sau turėti patogias gyvenimo sąlygas, šildosi gyvenamąjį namą, naudojasi komunaliniais patarnavimais, todėl už tai susimoka.
6.4. Sprendimas nustatyti naudojimosi ginčo turtu tvarką nėra nei teisingas, nei racionalus. Ieškovė tokiu atveju neturi galimybės disponuoti jai priklausančiu turtu, turto, kuriuo negali disponuoti, turėjimas ieškovei visiškai nepriimtinas ir teisiškai negalimas, nes jis iš esmės pažeidžia ieškovės, kaip kredito unijos, interesus, apibrėžtus Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme. Teismo sprendimu nustatyta tvarka neatitinka CK 4.81 str. reikalavimų, nes atsakovui paskirta naudotis realioji ginčo turto dalis neatitinka jo turimos idealiosios dalies. Teismas negalėjo nustatyti tokios naudojimosi turtu tvarkos, kuri atitiktų atsakovo turimą 1/4 idealiąją ginčo turto dalį. Būtent todėl, nesant galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką, teismas privalėjo teikti prioritetą atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliantės (ieškovės) Pakruojo ūkininkų kredito unijos apeliacinį skundą, atsakovas G. M. prašo jį atmesti, Šiaulių apylinės teismo Joniškio rūmų 2021 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
7.1. Apeliantė ginčo turto įgijimo teisėtumą grindžia Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo 43 straipsnio 2 dalimi - kredito unija, įgijusi nekilnojamąjį turtą siekdama sumažinti nuostolius atsiradusius dėl klientui suteiktos finansinės paslaugos, tačiau ieškovė turtą įgijo ne kaip užstatą (įkeistą daiktą) iš suteiktos finansinės paslaugos, o kitu, teismo nuosprendžio pagrindu, kuris nelaikytinas teisėtu. Iš neteisės neatsiranda teisė (ex in juria non oritur jus), todėl teismas negali ginti ieškovės interesų šioje dalyje ir šiuo aspektu. Ieškovė nuosavybės teise turtą gali valdyti ne ilgiau kaip 3 metus nuo turto įsigijimo dienos. Turtas įgytas 2020 m. vasario 28 d. ir per ilgesnį nei vienerių metų laikotarpį ieškovė nesiėmė aktyvių veiksmų, priemonių šiam turtui realizuoti, išskyrus pasiūlymą atsakovui, ir tokių įrodymų byloje nėra, kas reiškia, jog ieškovė šių aplinkybių neįrodė, todėl apeliacinio skundo argumentai negali būti pripažinti pagrįstais.
7.2. Be to, ieškovės turto įsigijimo aplinkybės neturi nieko bendra su atsakovo, kuris yra bendraturtis, interesų ir jo nuosavybės apsauga. Nuosavybė yra neliečiama ir ginama Konstitucijos, todėl atsakovas niekuomet neneigė ieškovės, kaip bendraturtės, teisės disponuoti jai priklausančiomis ¾ nuosavybės dalimis ir niekuomet tam netrukdė. Ieškovė turi teisę elgtis su jai priklausančia turto dalimi savo nuožiūra tiek, kiek tai nepažeidžia kitų asmenų, ypač bendraturčio, teisių ir teisėtų interesų.
7.3. Atsakovas pateikė į bylą įrodymus apie turtinę padėtį, gaunamas pajamas, amžių ir įrodė, kad už ieškovės siūlomą kompensaciją nėra galimybių įsigyti kitą tinkamą gyventi gyvenamąją patalpą (mieste). Jam (kartu su sutuoktine) visiškai pakaktų naudotis jam priklausančia gyvenamojo namo dalimi - 23,88 kv. m. gyvenamojo ploto. Nenori naudotis svetimu turtu, tačiau nesutinka, kad be jo valios ir sutikimo būtų atimta jo nuosavybė, sumokant jam kompensaciją pinigais. Yra dirbantis ir gauna nuolatines pajamas, tačiau jam yra 62 metai, t. y. priešpensinis amžius; jo sutuoktinė T. M. dėl itin didelio įgyto darbo stažo gauna priešlaikinę pensiją ir jų abiejų gaunamų pajamų, net ir ieškovei sumokėjus už jam priklausančią ¼ dalį turto kompensaciją, lėšų nepakanka įsigyti kitą nekilnojamąjį turtą. Yra darbingas, kad pasirūpintu ginčo turtu: pats gamina malkas, kuriomis kūrena, pats remontuoja gamtos reiškinių sulaužytą stogą, nes ieškovė tuo nesirūpina. Tuo pačiu toks rūpinimasis turtu savo jėgomis užkerta kelią pateikti turto išlaikymo įrodymus ir tuo naudojasi ieškovė, kuri turtu visiškai nesirūpina ir dėl to turtas nuvertėja: dėl amžiaus, natūralaus susidėvėjimo, bet ne dėl naudojimo genda ir turi būti keičiama santechnika, vamzdynai; per liūtį nukrito lietvamzdžiai – ieškovė tokių aplinkybių net nežino, nes turtu nesidomi, jo neprižiūri, jo neišlaiko.
7.4. Teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu.
Šalies argumentai
7.5. Apeliantė teigia, kad atsakovas naudojasi visu ginčo turtu, nes jam yra patogu, tačiau kaip teisingai nurodyta teismo sprendime, nesant nustatytos jokios konkrečios naudojimosi tvarkos, turto neatidalinus, nėra galimybės nustatyti, kuri turto dalis priklauso ieškovei, kuri – atsakovui, todėl nepagrįstas teiginys dėl ieškovui priklausančios turto dalies naudojimo. Nors apeliantė nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 143,28 Eur per mėnesį kompensaciją už naudojimąsi jai priklausančiomis 3/4 dalimis ginčo turto nuo 2020 m. vasario 24 d. (t. y. nuo ieškovės nuosavybės teisių įgijimo) iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, tačiau teismas pagrįstai pripažino šį reikalavimą neįrodytu. Esamų duomenų visuma nustatyta, kad turtą buvo būtina remontuoti, išlaikyti, šildyti, todėl atsakovas, elgdamasis apdairiai, rūpestingai, remontavo, prižiūrėjo, šildė visą namą, o ne jo dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
5. Byloje sprendžiama, ar sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl turto atidalinimo ir kompensacijos už naudojimąsi svetimu turtu priteisimo ir tenkintas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, yra pagrįstas ir teisėtas.
Dėl ginčo esmės
6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
7. Byloje nustatyta, kad ieškovei, pagal 2020 m. vasario 24 d. Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. S-20-71-12183, priklauso ¾ dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (adresu: duomenys neskelbtini), ir po ¾ dalis jame esančių pastatų – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovui, pagal 2012 m. sausio 19 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-260, priklauso ¼ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (adresu: duomenys neskelbtini), ir po ¾ dalis jame esančių pastatų – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2020 m. kovo 26 d. pasiūlymu ieškovė siūlė atsakovui, kaip turto bendrasavininkiui, pirkti ¾ dalis turto už 33 000 Eur arba parduoti savo ¼ dalį turto ieškovei už 6 000 Eur. 2020 m. balandžio 29 d. atsakovas pateikė atsakymą į ieškovės pasiūlymą, kuriame nurodė, kad jam nėra aišku ir nesuprantama, kaip yra nustatyta turto pirkimo-pardavimo kaina. 2020 m. balandžio 30 d. ieškovė paaiškino atsakovui, kaip buvo nustatyta turto pirkimo-pardavimo kaina, t. y. buvo įvertinta turto rinkos kaina ir ieškovės patirti nuostoliai dėl skolos išieškojimo. 2020 m. gegužės 18 d. atsakovas atsakė, kad ieškovės pasiūlymas jam nepriimtinas, nurodydamas, jog pirkti ¾ dalis turto neturi santaupų, o parduoti ¼ dalį už 6 000 Eur yra per maža suma. 2020 m. liepos 29 d. ieškovė atsakovui pateikė pasiūlymą atsakovui pirkti ¾ dalis turto už 33 000 Eur arba parduoti savo ¼ dalį turto už 11 000 Eur. UAB „Verslavita“ atliko turto rinkos vertės nustatymą ir pateikė Namų valdos ekspertizės aktą Nr. EN-19-007, kuriame nurodė, kad turto rinkos vertė vertės nustatymo dieną, t. y. 2019 m. gegužės 21 d., yra 44 000 Eur. Atsakovas dirba UAB (pavadinimas neskelbtinas) ir jo vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2019 m. spalio mėnesio iki 2020 rugsėjo mėnesio buvo 510,21 Eur. Nekilnojamojo turto registre atsakovo vardu yra registruotos nuosavybės teisės tik į ¼ dalį turto, daugiau kito nekilnojamojo turto atsakovo vardu nėra registruota. 2020 m. birželio 10 d. ieškovės administracijos vadovė R. L. trečiajam asmeniui T. M. siuntė el. laišką su dokumentais dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo. Ieškovės siūlyta naudojimosi turtu tvarka yra analogiška atsakovo priešieškiniu siūlomai nustatyti naudojimosi turtu tvarkai. Nekilnojamojo turto registre trečiojo asmens T. M. vardu registruoto turto nėra.
8. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu, nurodydama, jog pirmosios instancijos teismas turėjo ne nustatyti naudojimosi turtu tvarką, o atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant arba iš atsakovo 33 000 Eur kompensaciją ieškovei, arba iš ieškovės 11 000 Eur kompensaciją atsakovui. Taip pat apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovo kompensacijos už naudojimąsi ieškovės turtu. Su šiais apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
9. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant ginčus dėl bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo, jų interesai turi būti įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasveriant, ar vieno bendraturčio interesų prioriteto pripažinimas ir jo reikalavimų tenkinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo ar net netekimo. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalgą Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010, Nr. 32) bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, įtvirtintus CK 1.5 straipsnyje.
10. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad esant interesų išsiskyrimui labai svarbu ieškoti visoms šalims priimtino sprendimo būdo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita. Interesų suderinimui būtinas bendraturčių kooperavimasis, o siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-96/2012; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Taigi teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir spręsdamas skirtingų savininkų tarpusavio interesų suderinimo klausimą, taip pat turi siekti interesų pusiausvyros, interesus įvertinti nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos kontekste, pasverti, ar vieno iš bendraturčių interesų prioriteto pripažinimas nesukels esminio kito bendraturčio nuosavybės teisės pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-695/2016, 34 punktas; 2018 m. sausio 11 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-107-248/2018).
Dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo
11. Apeliantė nurodo, jo teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymui, o ne atidalinimui iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais. Laiko, jog kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas. Taip pat savo poziciją grindžia argumentais, jog nuosavybės teises į 3/4 dalis ginčo turto įgijo pagal 2020 m. vasario 24 d. Turto perdavimo išieškotojui aktą, siekdama susimažinti nuostolius, padarytus atsakovo sutuoktinės, trečiojo asmens T. M., kuri buvo nuteista apkaltinamuoju nuosprendžiu už šių nuostolių padarymą. Mano, jog teismo vertinimas, kad ieškovė, įsigydama 3/4 dalis ginčo turto, turėjo įvertinti visas rizikas ir galimus sunkumus, susijusius su jo valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, yra nepagrįstas. Teigia, kad neturėjo pasirinkimo, nes ginčo turto dalį savo nuosavybėn įgijo kaip vienintelę galimybę atgauti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Kadangi jos veikla nėra susijusi su nekilnojamojo turto valdymu, todėl įgytos 3/4 dalys ginčo turto turi tapti finansiniu produktu - arba būti realizuotos, arba duoti pajamas.
12. Nesutikdama su aukščiau nurodytais apeliantės argumentais, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje ginčo situacijoje apeliantė yra juridinis, teikiantis finansines paslaugas, asmuo, kuriai priklauso ¾ ginčo turto, ir kuris, be abejo, yra stipresnioji bylos šalis. Atsakovas yra fizinis, beveik pensijinio amžiaus asmuo, kuriam priklauso ¼ ginčo turto ir kuris su sutuoktinės T. M. finansiniais įsipareigojimais atsiradusiais dėl padarytų nuostolių, nebuvo ir nėra susijęs, ir jis yra silpnesnioji bylos šalis. Apeliantė šioje ginčo situacijoje akcentuoja, jog teismas turėjo tenkinti jos ieškinio reikalavimus, kadangi apeliantės veikla yra ribojama ir varžoma Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo, konkrečiai 43 straipsnio 2 dalimi, todėl apeliantė pageidauja, jog ¾ įgyto nekilnojamojo turto taptų finansiniu produktu - arba būtų realizuotas, arba duoti pajamas.
13. Apeliantės argumentą, jog ji neturėjo kito pasirinkimo siekdama susimažinti nuostolius, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu, nes siekdama susimažinti nuostolius, apeliantė galėjo rinktis ir kitą jų išsiieškojimo (susimažinimo) būdą, tačiau pasirinko labiau jos manymu garantuojamą, t. y. užsitikrinimą nekilnojamuoju turtu. Tokį pasirinkimą apeliantė padarė neatsižvelgdama, jog dalis turto priklauso ir atsakovui, su kuriuo, kaip bendraturčiu teks derinti galimai skirtingus ir/ar priešingus apeliantės pageidavimams, interesus bei tikslus. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės finansinės veiklos teisinis reguliavimas ir apribojimai, dėl ko apeliantė pageidauja vien jai priimtino turto atidalijimo būdo, ne tik negali būti sureikšminamas ir prieš pastatomas atsakovo interesams, bet ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Be kita ko, teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad atsakovo siekis taikyti kitokį nei reikalauja apeliantė turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą, yra ne atsakovo nenoras, o susiklosčiusi jam nepalankių aplinkybių visuma, kurios paremtos nuosavybės neliečiamumo nuostatomis. Ne atsakovas įgijo nekilnojamojo turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o priešingai – ją įgijo ieškovė. Nuosavybės teisės bendrumas savininkams atsiranda ne bendros sutarties pagrindu, o tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir autonomiją. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 43 punktą), todėl kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, prieš įsigydama dalį nekilnojamajame turte, ieškovė turėjo įsivertinti visas galimas rizikas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu ir disponavimu.
14. Apeliantė teigia, jog jos reikalavimas atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant atsakovui kompensaciją negali būti vertinamas kaip atsakovo (savininko) teisių pažeidimas, nes jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje tris kartus mažesnė, nei ieškovės dalis, atsakovo dalies negalima realiai atidalyti. Be to, laiko, jog teismo argumentai, kad už 11 000 Eur kompensaciją atsakovas nepajėgtų įsigyti kitos gyvenamosios patalpos (mieste), reikėtų išleisti būsto remontui, yra pagrįsti tik prielaidomis, tokios aplinkybės byloje nebuvo tirtos ir nėra įrodytos (apeliantės nuomone, reikėtų vertinti, jog atsakovui dabar priklauso 23,88 kv. m. gyvenamojo ploto ir jis už kompensaciją neturėtų tikėtis įsigyti didesnio ploto būstą). Mano, kad nei atsakovo gaunamas darbo užmokestis, nei jo amžius nesuteikia jam daugiau teisių neatlygintinai naudotis svetimu turtu.
15. Atsakant į šiuos apeliantės argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).
16. Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas pateikė į bylą įrodymus apie turtinę padėtį, gaunamas pajamas, amžių. Atsakovas taip pat pateikė parduodamo nekilnojamojo turto skelbimus (mieste) (I t. 163-174 b. l.). Tuo tarpu, apeliantė, teigdama, kad teismo argumentai, jog už 11 000 Eur kompensaciją atsakovas nepajėgtų įsigyti kitos gyvenamosios patalpos (mieste), reikėtų išleisti būsto remontui, yra nepagrįsti, ir tokios aplinkybės byloje nebuvo tirtos bei įrodytos, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepaneigė esamų byloje atsakovo įrodymų tikrumo ir pakankamumo. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, jog atsakovui priklauso 23,88 kv. m. gyvenamojo ploto ir jis už kompensaciją neturėtų tikėtis įsigyti didesnio ploto būsto, tačiau, kad tokio ploto atskirą (ar jo dalį su kitais bendraturčiais) būstą atsakovas turi galimybę įsigyti (mieste) už apeliantės siūlomą kompensaciją, ir ar jis realiai pardavime egzistuoja, jokių įrodymų nepateikė.
17. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus. Taigi, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir argumentus (šios nutarties 19-20 punktuose), teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, taip nenukrypdamas nuo procesinės teisės normų, ir iš įrodymų visumos pagrįstai laikė faktą, jog atsakovas neturi galimybės įsigyti už apeliantės siūlomą 11 000 Eur kompensaciją kito būsto (mieste), įrodytu. Ir vertinti padarytos išvados kitaip nei ją vertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.
18. Apeliantė kritikuoja teismo argumentus, kad atsakovas visu ginčo turtu rūpinasi, prižiūri, moka komunalinius mokesčius, šildo gyvenamąjį namą, prižiūri aplinką ir pan., bei laiko juos neatitinkančiais tikrovės. Apeliantės nuomone, atsakovas neatlygintinai naudojasi ieškovei priklausančiomis 3/4 dalimis ginčo turto, todėl natūralu, kad, siekdamas sau turėti patogias gyvenimo sąlygas, šildosi gyvenamąjį namą, naudojasi komunaliniais patarnavimais, todėl už tai susimoka.
19. Vertinant šiuos apeliantės argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį bendroji nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Daiktas, esantis visų bendraturčių nuosavybe, valdomas ir naudojamas jų sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Bendraturčių teisės ir pareigos jų tarpusavio santykiuose nustatytos įstatymu ar (ir) bendraturčių susitarimu, todėl turi prievolinių teisinių santykių požymių. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas yra tas, kad savininkų daugetas lemia, jog, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto teisiniai santykiai tarp bendraturčių dėl įvairių tarpusavio teisių ir pareigų vienas kito atžvilgiu, tarp jų pareiga apmokėti išlaidas bendram daiktui išlaikyti, prižiūrėti ir kt. Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
20. Kasacinis teismas išaiškino, kad savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2009; kt.).
21. Aukščiau paminėtos teisės normos ir kasacinio teismo išaiškinimai taikomi ir nagrinėjamu atveju, nes apeliantė kartu su atsakovu yra turto bendrasavininkai. Apeliantės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje – ¾, atsakovo – ¼. Turtas turi bendrą šildymo sistemą, kuria yra šildoma ne tik atsakovui, bet ir apeliantei priklausanti dalis bei bendro naudojimo patalpos. Atsakovas, gyvendamas gyvenamajame name, nuo 2020 m, vasario 24 d., kai apeliantė įgijo ¾ turto, prižiūrėjo ir rūpinosi turtu (šaltuoju sezonu šildė gyvenamąjį namą, rūpinosi kitais pastatais, aplinka), mokėjo komunalinius mokesčius ir pan., tuo tarpu ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji vykdė turto išlaikymo pareigą (CK 4.76 straipsnis).
22. Apeliantė teigia, kad atsakovas neatlygintinai naudojasi ieškovei priklausančiomis 3/4 dalimis ginčo turto, todėl jos nuomone, natūralu, kad, siekdamas sau turėti patogias gyvenimo sąlygas, šildosi gyvenamąjį namą, naudojasi komunaliniais patarnavimais, todėl už tai susimoka. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas naudojosi jos turtu, be to, nesant naudojimosi turtu tvarkos, t. y. nenustačius, kuriomis konkrečiai turto patalpomis naudojasi ieškovė, kuriomis – atsakovas, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas naudojosi svetimu, t. y. ieškovei, priklausančiu turtu. Dėl nurodyto, ir šie apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
23. Apeliantė apeliuoja į tai, jog sprendimas nustatyti naudojimosi ginčo turtu tvarką nėra nei teisingas, nei racionalus. Ieškovė tokiu atveju neturi galimybės disponuoti jai priklausančiu turtu, turto, kuriuo negali disponuoti, turėjimas ieškovei visiškai nepriimtinas ir teisiškai negalimas, nes jis iš esmės pažeidžia ieškovės, kaip kredito unijos, interesus, apibrėžtus Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme. Teismo sprendimu nustatyta tvarka neatitinka CK 4.81 str. reikalavimų, nes atsakovui paskirta naudotis realioji ginčo turto dalis neatitinka jo turimos idealiosios dalies. Teismas negalėjo nustatyti tokios naudojimosi turtu tvarkos, kuri atitiktų atsakovo turimą 1/4 idealiąją ginčo turto dalį. Būtent todėl, nesant galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką, teismas privalėjo teikti prioritetą atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais.
24. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantės argumentais, jog savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-611/2015). Tačiau praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka.
25. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, inter alia (be kita ko), nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises. Teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų; priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017).
26. Pabrėžtina, jog tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011). Toks aiškinimas sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
27. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto sprendimų turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pažeidė pirmiau nurodytus atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ar naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo principus, ar įrodymų vertinimo taisykles (CK 1.5 straipsnis, 4.81 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai). Priešingai, teismo išvada labiau priimtinu pripažinti atsakovo priešieškiniu pateiktą reikalavimą, nuosekliai išplaukia iš byloje ištirtų ir įvertintų rašytinių įrodymų: iš teismų sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl naudojimosi ginčo nekilnojamuoju turtu tvarkos racionalumo, ekonomiškumo bei atitikties visų bendraturčių interesams, įvertino bendro turto naudojimo ekonomiškumo, racionalumo, bendraturčių interesų apsaugos ir pusiausvyros išlaikymo aspektais (CK 4.72, 4.75, 4.76, 4.80, 4.81, 4.93 straipsniai).
Dėl procesinės bylos baigties
28. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus bei šalių pozicijas ginčo klausimu, tinkamai taikė materialines teisės normas ir sprendime rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika. Tai, kad apeliantė nesutinka su jai nepalankiu teismo sprendimu, nesudaro pagrindo jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29. Atmetus apeliacinį skundą, turėtų būti sprendžiamas atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau jų dydį pagrindžių įrodymų iki bylos nagrinėjimo pradžios, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui nesvarstytinas.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2021 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.