- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-01
- Bylos Nr.
- e2-228-457/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00769-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidmantas Gestautas
- Ieškovas
- Pakruojo ūkininkų
- Atsakovas
- G. M.
- Trečiasis asmuo
- T. M.
- Advokatai
- Jolanta Grigaliūnienė
dalyvaujant ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos atstovams Jonui Ancutai, Kristinai Gelažienei, Rūtai Latonienei,
viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį dėl turto atidalinimo ir kompensacijos už naudojimąsi svetimu turtu priteisimo atsakovui G. M., trečiajam asmeniui T. M. ir atsakovo G. M. priešieškinį ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl turto atidalinimo ir kompensacijos už naudojimąsi svetimu turtu priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašo atidalinti iš bendrosios dalinės – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinio statinio – šulinio, (priklauso gyvenamajam namui), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės taip, kad ieškovei atitektų visas šis turtas natūra, atsakovui už turimą ¼ dalį sumokant kompensaciją pinigais – 11 000 Eur; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai kompensaciją – 143,28 Eur per mėnesį už naudojimąsi svetimu turtu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo datos; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė ir atsakovas yra gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinio statinio – šulinio, kuris priklauso gyvenamajam namui, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas), bendraturčiai. Ieškovei nuosavybės teise priklauso ¾ dalys Turto, atsakovui – ¼ dalis Turto. Ieškovės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas – 2020 m. vasario 24 d. Turto perdavimo išieškotojui aktas Nr. S-20-71-12183, nuosavybės teisė įregistruota 2020 m. kovo 10 d. Nuo pat nuosavybės teisės į Turtą įregistravimo ieškovė stengėsi su atsakovu rasti bendrą sutarimą dėl turto atidalinimo būdo ir kompensacijos už atsakovo naudojimąsi svetimu turtu. 2020 m. kovo 26 d. ieškovė kreipėsi į atsakovą su pasiūlymu, kuriuo informavo, kad yra Turto ¾ dalių savininkė, atsakovui, kaip turto bendrasavininkui, buvo siūloma pirkti ¾ dalis Turto, priklausančias ieškovei, už 33 000 Eur arba parduoti ieškovei ¼ dalį, priklausančią atsakovui. Atsakovas, 2020 m. balandžio 29 d. atsakydamas į ieškovės pasiūlymą, pranešė, kad jam neaišku ir nesuprantama, kaip nustatytos Turto pirkimo-pardavimo kainos. Ieškovė, atsakydama į atsakovo raštą, 2020 m. balandžio 30 d. pateikė atsakymą, kuriame pabrėžė, kad kredito unijos valdyba, siekdama geriausio varianto abiem šalims ir norėdama taikiai ir greitai išspręsti Turto pardavimo klausimą, įvertino nekilnojamojo turto rinkos kainą ir patirtus nuostolius dėl skolos išieškojimo, todėl teikia pasiūlymą atsakovui, kaip Turto bendrasavininkui, pirkti ¾ dalis Turto už 33 000 Eur arba parduoti savo ¼ dalį ieškovei už 6 000 Eur. 2020 m. gegužės 18 d. atsakovas, atsakydamas į ieškovės pasiūlymą, informavo, kad ieškovės pasiūlyti variantai jam nepriimtini, pirkti ¾ dalis Turto už 33 000 Eur jis neturi santaupų, o parduoti savo turimą ¼ dalį už 6 000 Eur yra per maža suma. 2020 m. liepos 29 d. ieškovė, atsižvelgdama į atsakovo pateiktą atsakymą, informavo, kad ieškovės valdyba 2020 m. liepos 23 d. priėmė sprendimą dėl Turto, ir šio nutarimo pagrindu pateikė pasiūlymą – siekiant taikiai išspręsti Turto atidalinimo klausimą atsakovui siūloma pirkti ¾ dalis Turto už 33 000 Eur arba parduoti savo turimą ¼ dalį Turto už 11 000 Eur. Pasiūlyme pabrėžta, kad nesutikus nei su vienu Turto atidalinimo būdu, ieškovė bus priversta kreiptis į teismą dėl Turto atidalinimo būdo nustatymo. Iki ieškinio padavimo dienos atsakovas neatsakė į ieškovės pasiūlymą. Ieškovė, įgyvendindama savo teises, stengėsi išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią su atsakovu dėl bendro daikto ir aktyviai ieškojo visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo. Tačiau atsakovui nesutikus bendradarbiauti ir ignoruojant gautus pasiūlymus, ieškovė nusprendė savo teises ginti teisme. Nuo 2020 m. vasario 24 d., kada ieškovė įgijo nuosavybės teisę į ¾ dalis Turto, atsakovas ieškovės valdomu turtu naudojosi kaip savo, nesutikdamas pasirašyti nuomos sutarties ir nemokėdamas kompensacijos už naudojimąsi svetimu turtu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendraturčio teisė į jo dalies atidalijimą iš bendrosios nuosavybės realizuojama bendru susitarimu ar kreipiantis į teismą. Teisme sprendžiamas ginčas dėl atidalijimo būdo. Minėta teisės norma nustato sąlygą, kad esant nesutarimams dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, vieną iš atidalijimo būdų pasirenka siekiantis atsidalyti bendrą turtą asmuo. Pastarasis teismui turi įrodyti, kodėl pasirinktas būdas priimtiniausias, kad jis nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo sąlygos: pirma, bendraturčio teisė į jo dalies atidalijimą iš bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendru susitarimu arba per teismą pagal vieno iš bendraturčio ieškinį, jeigu bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo; antra, prioritetas teikiamas atidalijimui natūra; trečia, tik negalint bendraturčio nuosavybės teisės objekto atidalyti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis Nr. 3K-3-233/2010). Dėl bendraturčių nesutarimo – ieškovei ir atsakovui nepavyko rasti bendro sutarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą, ieškodama visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, tačiau atsakovui nesutikus bendradarbiauti ir ignoruojant gautus pasiūlymus, ieškovė nusprendė kreiptis į teismą dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo. Dėl negalimumo atidalinti turto natūra – nagrinėjamu atveju ieškovei priklauso ¾ dalys Turto, atsakovui ¼ dalis Turto, Turtas sudaro vieną gyvenamąjį kompleksą – ant žemės sklypo stovi gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais. Šio gyvenamojo komplekso padalinti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma, nes padalijus gyvenamąjį namą pagal kiekvienai šaliai tenkančią dalį, nebūtų galima padalinti bendro naudojimo patalpų (virtuvės, san. mazgo ir kt. ), be to, toks padalinimas ir naudojimasis taip padalintu Turtu neabejotinai lemtų kitus šalių ginčus. Taigi, nors šalių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje nėra lygios, tačiau išskirti joms priklausančias dalis natūra nėra galimybės, todėl šio ginčo atveju turėtų būti laikytinas pagrįstu ir taikytinas atidalinimo išmokant pinigais būdas. Dėl turto atidalinimo išmokant kompensaciją pinigais – kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas piniginiu ekvivalentu yra subsidiarus atidalijimo būdas, kuris gali būti taikomas tik tada, kai nėra galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalyti natūra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos – pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, kompensacija turi atitikti atidalinamos dalies rinkos vertę; trečia, kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalinimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalinamajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis Nr. 3K-3-85/2006); ketvirta, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti ir kt.). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį, Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį Nr. 3K-3- 485/2005; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį Nr. 3K-3-478/2009; kt.). Dėl galimybės padalinti daiktą natūra – kaip minėta aukščiau, Turtas sudaro vieną gyvenamąjį kompleksą – ant žemės sklypo stovi gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais. Šio gyvenamojo komplekso padalinti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma, nes padalinus gyvenamąjį namą pagal kiekvienai šaliai tenkančią dalį, nebūtų galima padalinti bendro naudojimo patalpų (virtuvės, san. mazgo, inžinerinių komunikacijų ir kt.), be to, toks padalinimas ir naudojimasis taip padalintu turtu neabejotinai lemtų kitus šalių ginčus. Todėl ieškovė mano, kad šioje byloje sprendžiant klausimą dėl turto atidalinimo būdo, turėtų būti pripažintas pagrįstu ir taikomas turto atidalinimo išmokant piniginę kompensaciją būdas. Dėl nekilnojamojo daikto rinkos vertės – ieškovė, siekdama taikaus Turto atidalinimo sprendimo, atsakovui teikė pasiūlymus dėl galimos kompensacijos už Turto dalį. Ieškovės siūlymai buvo grindžiami UAB „Verslavita“ parengtu namų valdos ekspertizės aktu (ataskaita). Išvadoje dėl ekspertizės objekto vertės yra konstatuota, kad viso ekspertizės objekto, namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), rinkos vertė vertės nustatymo dieną (2019 m. gegužės 21 d.) yra 44 000 Eur. Kadangi ieškovė nuosavybės teise valdo ¾ dalis Turto, šios dalies vertė remiantis ekspertizės aktu yra 33 000 Eur, atitinkamai atsakovo nuosavybės teise valdoma ¼ dalis Turto turi būti vertinama 11 000 Eur. Dėl kompensaciją pinigais gaunančio subjekto – kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia: bylos šalių valios, bendraturčių nuosavybės teise valdomų nekilnojamojo daikto dalių dydžio, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikio dalijamam daiktui, galimybės įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitų reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis Nr. 3K-3-459/2007). Atsakovas nesutinka su ieškovės siūlomais turto atidalinimo būdais. Šiuo aspektu aktuali kasacinio teismo praktika, kurioje konstatuojama, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis Nr. 3K-7-466/2008 ir kt.). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad, sprendžiant bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11d. nutartis Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-482/2009 ir kt.). Ieškovė stengėsi išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią su atsakovu dėl bendro daikto, bendradarbiavo, aktyviai ieškojo visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo ir optimaliausio atidalinimo varianto. Todėl mano, kad atsakovo atsisakymas bendradarbiauti su ieškove, jos siūlymų ignoravimas negali būti laikomas kliūtimi išspręsti kilusį ginčą atidalinant turtą vienam iš bendraturčių priteisiant kompensaciją pinigais. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas, kurio pasekmė – nuosavybės teisės rūšies pasikeitimas, t. y. bendrosios dalinės nuosavybės teisė modifikuojasi į asmeninės nuosavybės teisę. Taigi, pasikeičia tik nuosavybės teisės rūšis, bet ne jos apimtis, t. y. bendraturčiai negali įgyti daugiau nuosavybės teisių nei turėjo ar, priešingai, dalį jų prarasti. Dėl to esminis kriterijus sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra bendraturčių dalių dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis Nr. 3K-3-403/2012). Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, teismas privalo ištirti, ar bendraturčiai realiai išgali sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendrataučiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 3K-3- 253/2011). Ieškovė patvirtina, kad turi lėšų ir galėtų atsakovui sumokėti kompensaciją už jo nuosavybės teise valdomą ¼ dalį Turto. Atsakovas raštu informavo, kad pirkti ¾ dalis Turto už 33 000 Eur jis neturi santaupų. Kadangi atsakovas yra patvirtinęs, kad negali realiai nupirkti ¾ dalių Turto, tai ieškovė šiuo ieškiniu prašo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės taip, kad ieškovei atitektų visas Turtas natūra, atsakovui už turimą ¼ dalį Turto būtų sumokėta kompensacija pinigais. Dėl naudojimosi svetimu turtu – visą laikotarpį nuo ieškovės nuosavybės teisės įsigijimo 2020 m. vasario 24 d. atsakovas naudojosi ieškovės Turtu kaip savo. 2020 m. gegužės 28 d. ieškovės valdybos pirmininkė su dviem valdybos nariais buvo nuvykę į Turto buvimo vietą, su atsakovu susitikti nepavyko, pasikalbėti pavyko tik su atsakovo sutuoktine, trečiuoju asmeniu T. M.. Buvo pateiktas pasiūlymas nuomotis ¾ dalis Turto, buvo pateikta preliminari turto nuomos sutartis, aptarta galima naudojimosi Turtu tvarka. Buvo sutarta data, kada atsakovas atvyks pas ieškovę pasirašyti nuomos sutarties, tačiau iki šio ieškinio padavimo dienos nuomos sutartis nepasirašyta ir atsakovas toliau naudojasi ieškovės Turtu kaip savo. Atsakovui pateiktoje nuomos sutartyje buvo numatyta nuomos kaina 143,28 eurų per mėnesį. Ši kaina pagrįsta palyginus panašaus dydžio, baigtumo nekilnojamojo turto objektų vidutines nuomos kainas Joniškio mieste 2020 metais. Ieškovė mano, kad atsakovui siūlytoje nuomos sutartyje numatyta kaina yra teisinga ir pagrįsta, todėl prašo priteisti iš atsakovo ieškovės naudai kompensaciją – 143,28 Eur per mėnesį už naudojimąsi svetimu turtu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki sprendimo šioje byloje įvykdymo datos.
Ieškovės atstovas Jonas Ancuta teismo posėdžio metu ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai, su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad ieškovė ir atsakovas yra Turto bendraturčiai. Ieškovei nuosavybės teise priklauso ¾ dalys Turto, pagal 2020 m. vasario 24 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, minėtas Turtas buvo perimtas vykdomojoje byloje, kurioje skolininkė yra atsakovo sutuoktinė T. M., Turto perėmimu buvo sumažintas ieškovės skolinis reikalavimas. Atsakovui priklauso ¼ dalis Turto. Nuo pat Turto įsigijimo buvo bandoma ieškoti visų įmanomų kompromisų, kaip išspręsti Turto valdymo klausimą, tačiau atsakovas nėjo į jokius kompromisus, todėl ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą. CK 4.80 straipsnyje nustatytos atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo sąlygos: 1) bendraturčio teisė į dalies atidalinimą įgyvendinama bendru sutarimu arba per teismą pagal vieno bendraturčio ieškinį; 2) prioritetas teikiamas atidalinimui natūra, tačiau šioje situacijoje atidalinimas natūra negalimas; 3) tik negalint bendraturčių nuosavybės teisės objekto atidalinti natūra, be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, vienas ar keli bendraturčiai gauna kompensaciją pinigais. Absoliutus prioritetas turi būti teikiamas atidalinimui natūra, tik nesant galimybės atidalinti natūra, galima reikalauti gauti kompensaciją pinigais, tačiau šiuo atveju atidalinimas natūra negalimas, nes Turtas yra vienas gyvenamasis kompleksas, vieno šeimos ūkio gyvenamoji vieta ir šį Turtą realiai atidalinti ieškovė nemato galimybės. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad šį Turtą būtų galima atidalinti natūra. Nesant galimybės Turto padalinti natūra, Turtas turi būti atidalintas, išmokant atsakovui kompensaciją pinigais. Teismų praktikoje yra aiškiai nurodytos sąlygos, siekiant atidalinti turtą, išmokant kompensaciją pinigais. Pirma sąlyga – išnaudotos visos galimybės padalinti turtą natūra, tačiau, šiuo atveju, to negalima padaryti be proporcingos žalos daikto paskirčiai. Antra – kompensacija turi atitikti atidalinamos turto dalies vertę. Trečia sąlyga – bendraturčių nuosavybės teise valdomų nekilnojamojo daikto dalių dydis. Ketvirta – galimybė įsigyti tokį daiktą, išmokėjus kompensaciją bendraturčiams. Penkta – faktinės aplinkybės tokios, dėl kurių daikto paėmimas iš bendraturčių neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas. Dėl turto rinkos vertės – ieškovė yra pateikusi turto vertintojo ekspertizės aktą-ataskaitą, kurioje viso turto vertė yra nurodyta 44 000 Eur. Šiuo metu pardavus Turtą tikrai nebūtų gauta tokia pinigų suma ir atsakovas tikrai negautų 11 000 Eur kompensacijos. Jei teismas priimtų palankų ieškovei sprendimą, ieškovė turi galimybes ir galės išmokėti atsakovui 11 000 Eur kompensaciją. Ieškovė neprieštarauja, kad jai priklausanti ¾ dalis turto būtų iš jos išpirkta, tačiau atsakovas aiškiai nurodė, kad jis neturi galimybių išpirkti ieškovei priklausančią dalį ir neturės ateityje. Esminė bylos aplinkybė – bendraturčių valdomos Turto dalies dydis – ieškovė valdo ¾ dalis Turto. Ši aplinkybė yra labiausiai lemiama, nes kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tais atvejais, kai dalis bendrojoje nuosavybėje palyginti su kitais bendraturčiais yra gerokai mažesnė ir jos realiai negalima atidalinti, savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus. Ieškovei priklauso ¾ dalys Turto, šis Turtas iki šiol yra valdomas atsakovo ir trečiojo asmens, iki šiol ieškovei nemokama jokia kompensacija už naudojimąsi jai priklausančia Turto dalimi. Trečiajam asmeniui T. M., atstovo sutuoktinei, kuri yra buvusi (duomenys neskelbtini) administracijos vadovė, turi būti žinoma apie kredito unijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus, būtent apie Kredito unijų įstatymo 43 straipsnyje nustatytus apribojimus disponuoti nekilnojamuoju turtu. Kredito unija yra pakankamai teisiškai stipriai supančiota, nes Kredito unijų įstatymas riboja kredito unijos investicijas į nekilnojamąjį turtą. Visi ieškovės siūlymai taikiai išspręsti šį ginčą buvo ignoruojami, puikiai žinant, kad kredito unija nelabai ką galės padaryti. Dėl priešieškinio – atsakovas reiškia reikalavimą nustatyti naudojimosi Turtu tvarką, faktiškai atidalinami du kambariai, vonia bendra, tualetas bendras, tambūras bendras, koridorius bendras, viskas bendra. Mano, kad toks reikalavimas neatitinka nei vieno kriterijaus, ir jog atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant kompensaciją pinigais, yra pats geriausias, protingiausias ir racionaliausias būdas. Objektyviai padalinti Turto natūra nėra galimybės, yra nustatyta adekvati ir labai palanki atsakovui Turto rinkos kaina. Ieškovė patvirtina, kad išmokėti kompensaciją pinigais ji turi galimybę ir galės, o ieškovės turimo Turto dalis, t. y. ¾ dalys Turto, yra absoliuti Turto dauguma, ieškovės galimybė naudotis turtu yra suvaržyta. Buvo siūloma atsakovui nusistatyti Turto naudojimosi tvarką, tačiau tokia tvarka buvo siūloma tik laikinai, kaip laikinas sprendimo būdas iki turto atidalinimo. Turtą įsigijo T. M. skoliniui įsipareigojimui sumažinti. Ieškovė, įgydama Turtą, jau žinojo, kad Turtas bus parduodamas. Taip pat, prašo priteisti iš atsakovo 143,28 Eur per mėnesį už naudojimąsi svetimu turtu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas G. M. pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriame nurodė, kad pripažįsta ieškovės teisę reikalauti Turtą atidalinti arba nustatyti jo naudojimosi tvarką, tačiau su ieškinio reikalavimais negali sutikti, reikalavimą laiko nepagrįstu, nes iš esmės ieškovė siūlo atsakovui parduoti jam priklausantį Turtą prieš jo norą ir valią už ieškovės vienašališkai nustatytą kainą. Tuo atveju, jeigu atsakovas sutiktų su ieškiniu, jis ir jo šeima liktų visiškai be jokios gyvenamosios patalpos ir be jokios galimybės tokią gyvenamąją patalpą įsigyti ateityje. Su ieškovės reikalavimu priteisti iš atsakovo 143,28 Eur kas mėnesį už naudojimąsi svetimu turtu atsakovas nesutinka ir ieškinį šioje dalyje prašo atmesti. Nagrinėjamoje byloje ieškovė siekia viena pati tapti Turto savininke, t. y. siekia bendrosios nuosavybės pabaigos. Ieškovė pripažįsta, kad tais atvejais, kai nekilnojamasis turtas priklauso keliems bendraturčiams, pirmenybė teikiama atidalijimui natūra, tačiau mano, kad tam nėra sąlygų ir reikalauja, kad atsakovui priklausantis turtas turi būti priteistas ieškovei, o atsakovui priteisiama piniginė kompensacija. Su tokiais argumentais atsakovas nesutinka. Ieškovės reikalavimas iš esmės reiškia reikalavimą įpareigoti atsakovą be jo sutikimo parduoti Turtą už ieškovės siūlomą kainą, o tai yra neteisėta ir atsakovui nepriimtina. Atsakovas kategoriškai nesutinka parduoti savo Turto dalį ieškovei, t. y. nesutinka su siūlomu atidalijimo būdu, nes toks atidalijimo būdas iš esmės pažeistų atsakovo, kaip bendraturčio, teises ir teisėtus interesus. Negalima sutikti, kad ieškovė dėjo visas pastangas tam, kad būtų išspręsti klausimai dėl šalims priklausančio Turto atidalijimo ir/ar naudojimo, nes ieškovė atsakovui nepasiūlė jokio atidalijimo varianto, nepasiūlė naudojimosi tvarkos nustatymo. Be reikalaujamo atidalinti Turto, atsakovas nuosavybės ar kitokios daiktinės teisės pagrindu neturi daugiau jokio kito nekilnojamojo turto, kuriame galėtų gyventi ar kurį realizavęs arba galėtų išpirkti iš ieškovės jai priklausančią turto dalį, arba įgyti kitą gyvenamąją patalpą. Atsakovo gaunamas darbo užmokestis vidutiniškai sudaro 510,21 Eur/mėn. Visą atsakovo turtą sudaro ¼ dalis Turto ir nedidelės vertės automobilis. Šios aplinkybės patvirtina, kad nei išpirkti ieškovei priklausantį Turtą, nei įsigyti kitą būstą už ieškovės siūlomą piniginę kompensaciją atsakovas nei šiuo metu neturi ir neturės ateityje, įvertinant jo amžių, natūraliai vis mažėjantį darbingumą ir nesant galimybių keisti darbą, gauti didesnį darbo užmokestį, įgyti kitą specialybę. Ieškovės siūloma kompensacija yra akivaizdžiai nepakankama tam, kad atsakovas galėtų įsigyti kitą būstą, kuriame galėtų su šeima gyventi, todėl, atsakovo manymu, tikslinga nustatyti naudojimosi šalims priklausančiu nekilnojamuoju turtu tvarką arba atidalinti turtą, paliekant keletą bendro naudojimo patalpų. Atsakovo nuomone, naudojimasis Turtu tvarkos nustatymas būtų teisingas ir sąžiningas, nes naudojimosi Turtu tvarka užtikrintų, kad abi šalys patektų į joms priskiriamas naudotis patalpas (be to, ieškovė turėtų privalumą – ji vienintelė naudotųsi savo įėjimu per verandą), abiems šalims būtų užtikrinta galimybė naudotis vonia, virtuve, koridoriumi prie vonios ir virtuvės, o taip pat katiline, kuri yra patalpoje, plane pažymėtoje indeksu 1-2. Tokia naudojimosi tvarka, nepažeistų nei vienos iš šalių interesų. Ieškovės teigimu, atsakovas privalo sumokėti ieškovės reikalaujamą piniginę kompensaciją už naudojimąsi ieškovei priklausančiu Turtu, nors ir neatvyko pasirašyti ieškovės siūlomos nuomos sutarties projekto. Su šiuo ieškinio reikalavimu atsakovas visiškai nesutinka ir mano, kad jis visiškai nepagrįstas. Nekilnojamojo turto nuomos santykiai tarp šalių nagrinėjamu atveju gali atsirasti tik sutartiniu pagrindu. Kol Turtas nėra atidalintas, nenustatyta jo naudojimosi tvarka, todėl atsakovas negali žinoti, kuri konkreti dalis yra ieškovės nuosavybė ir tuo pačiu nesinaudoja bei negali naudotis ieškovės nuosavybe. Vertinant, ar tokia pozicija yra teisinga, pažymėtina, jog ieškovė iki šiol visiškai niekaip nesirūpino nei namo priežiūra, nei išlaikymu. Nuosavybės teisė ieškovei atsirado šaltuoju metų periodu, kai gyvenamojo namo būtinai priežiūrai, jo normalių vertingųjų savybių išsaugojimui buvo būtina užtikrinti patalpų šildymą, tačiau visą gyvenamąjį namą – ir ¾ dalis, priklausančias ieškovei – visą laiką šildė atsakovas, negaudamas už tai iš ieškovės jokio atlygio. Lygiai taip pat ir šiuo metu jau yra prasidėjęs šildymo sezonas, taigi atsakovas vėl visas patalpas – ne tik savo ¼ dalį, bet ir ieškovės ¾ dalis – šildo savo lėšomis. Žemės sklypo priežiūra taip pat visą ieškovės nuosavybės laikotarpį teko atsakovui. Taigi ieškovė negali kaltinti atsakovą neteisėtai įgijus kažkokią naudą ar neteisėtai naudojant ieškovės Turtą, nes ieškovė savo ruožtu kol kas nėra vykdžiusi turto išlaikymo, priežiūros pareigų (CK 4.76 straipsnis). Pažymėtina tai, kad atsakovas niekuomet nesutiko su ieškovės nuomos sutartyje nurodytomis sąlygomis. Su atsakovu nuomos sutarties sąlygos niekuomet nebuvo derinamos, todėl ieškovės reikalavimas visiškai nepagrįstas. Be to, atsakovas niekuomet nesudarė jokių kliūčių ieškovei naudotis jai priklausančiu nekilnojamuoju turtu.
Šalies argumentai
Atsakovas G. M. byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašo nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų nekilnojamųjų daiktų: žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ant jo esančio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), inžinerinio statinio – šulinio (priklauso gyvenamajam namui), esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurių ¾ dalys priklauso ieškovei ir ¼ dalis – atsakovui, naudojimosi tvarką, pagal kurią:
- ieškovei atitektų naudotis gyvenamojo namo patalpos, plane pažymėtos 1-7 (40,44 kv. m., kambarys) ir 1-8 (6,24 kv. m., veranda);
- atsakovui atitektų naudotis gyvenamojo namo patalpa, kuri su ieškiniu pateiktame plane pažymėta 1-3 (10,45 kv. m., kambarys);
- gyvenamojo namo patalpos, plane pažymėtos 1-1 (3,43 kv. m., tambūras), 1-2 (7,53 kv. m., sandėlis), 1-4 (9,48 kv. m, koridorius), 1-5 (5,57 kv. m., vonia), 1-6 (12,38 kv. m., virtuvė) atitektų abiems šalims naudotis bendrai.
- ūkinius pastatus ir inžinerinį statinį – šulinį paskirti bendram šalių naudojimui.
- ieškovei paskirti naudotis ūkiniais pastatais, plane pažymėtais 2/1p (19 kv. m, Pastatas – Ūkinis pastatas), 3/1p (24 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas) ir 6/1p; (22 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas);
- atsakovui paskirti naudotis ūkiniais pastatais, plane pažymėtais 4/1 p (19 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas) ir 5/1 (16 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas).
- paskirti bendram šalių naudojimui žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-2131-4320); priteisti iš ieškovės atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Turtas šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise idealiosiomis dalimis (¾ dalys ieškovei, ¼ dalis – atsakovui), taigi šalys yra Turto bendraturtės. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010). Ieškovės siekiamas CK 4.80 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės lemia visų bendraturčių teisių į bendrą daiktą pasikeitimus, todėl jis negali vykti vienašališkai atidalijimo iniciatoriaus nuožiūra, bet jo sąlygos turi būti suderintos su kitais bendraturčiais jų bendru susitarimu (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Atidalijimo iniciatoriui išnaudojus galimybes susitarti ir manant, kad kiti bendraturčiai su jo siūlomu atidalijimo būdu nesutinka nepagrįstai, jis gali savo teisę atidalyti nuosavybės dalį siekti įgyvendinti pareikšdamas teismui ieškinį. Bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį teisme, taip pat turi išnaudoti visas galimybes suderinti bendraturčių valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014). Nagrinėjamoje byloje ieškovė yra pareiškusi ieškinį dėl nekilnojamojo turto atidalijimo ir siekia viena pati tapti nekilnojamųjų daiktų savininke, t. y. siekia bendrosios nuosavybės pabaigos. Teismas, spręsdamas, ar ieškovės teisė į atidalijimą gali būti įgyvendinta pagal jos pateiktą atidalijimo projektą, taikydamas CK 4.80 straipsnį, turi nustatyti, koks yra bendraturčių interesų turinys ir galimas jų pažeidimas vykdant atidalijimą; jei yra bendraturčių interesų pažeidimas – derinti juos taikant interesų pusiausvyros principą, nustatyti, ar atidalijimo planas techniškai įmanomas, racionalus, atitinka bendraturčio dalį bendrojoje nuosavybėje, nedaro žalos daikto paskirčiai, ar geriausiai atitinka daugelio bendraturčių interesus. Sprendžiant dėl bendraturčių interesų pusiausvyros, kritiškai turi būti įvertinti visų bylos dalyvių argumentai, kuriais grindžiami teiginiai apie atidalijimo privalumus ir trūkumus. Klausimas, ar bendraturčio nurodomas interesas yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat kitus reikšmingus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014; kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog esant ginčui tarp bendraturčių dėl atidalijimo, tinkamam CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymui aktualu yra tai, jog nepriimtinas yra vienos šalies (bendraturčio) interesų gynimo būdas, kai bandant sureguliuoti ginčo santykius atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatoma, jog ieškovai siekia atidalyti maksimalią įmanomą bendrųjų patalpų dalį, nesutarę su bendraturčiais dėl priemonių, pašalinančių grėsmes, kurių šie vengia, nesvarstydami kito, priimtino bendraturčiams, atidalijimo varianto galimybės, neišnaudojant galimybių atidalyti nuosavybę nepažeidžiant bendraturčių interesų; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra pažymėta, kad visais atvejais turi būti laikomasi proporcingumo principo bei siekdama išlaikyti bendraturčių interesų ir nuosavybės teisės apsaugos pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2014; kt.). Atsakovas mano, jog šioje byloje turtas negali būti atidalintas natūra, turi būti nustatyta naudojimosi turtu tvarka. Nagrinėjant konkrečių asmenų civilinį ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe esančiu turtu, aiškinti civilinės teisės normas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ir jas taikyti privalu taip, kad nebūtų pažeidžiamos šių asmenų konstitucinės teisės į nuosavybę; tuo pačiu būtina atsižvelgti ir į tai, kad šis principas, kaip ir kiti tiek konstituciniai, tiek civilinės teisės principai, nėra absoliutūs ir ginant vieno asmens nuosavybės teises taikytinas taip, kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų nuosavybės teisės. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2007). CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau kasacinis teismas atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad CK 4.80 straipsnis expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nenustato bendraturčio teisės atidalyti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo sąlygų: šio straipsnio pirmoji dalis bendriausia prasme reglamentuoja pačią subjektinę teisę, antroji dalis – atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės būdus, likusios dvi straipsnio dalys skirtos kitiems klausimams reguliuoti. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus tokių nuostatų, kurios apibrėžtų atidalijimo teisės įgyvendinimo sąlygas, pirmiau nurodytame straipsnyje nebuvimas, viena vertus, patvirtina, kad bendraturtis naudojasi plačia nuožiūra, įgyvendindamas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisę (pačiai atidalijimo teisei įgyvendinti bendraturtis neprivalo gauti kitų bendraturčių sutikimo (bendraturčiai turi susitarti tik dėl atidalijimo būdo), bendraturtis, siekiantis atidalijimo, neprivalo įrodinėti atidalijimo motyvų ir pan.). Kita vertus, tai nereiškia, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra absoliuti ir gali būti įgyvendinta vien tik bendraturčio nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-695/2019). Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų. Nors nutrūkus bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, akivaizdžiai palengvėja ir supaprastėja subjektinių teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, įgyvendinimas, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas po (visiško) atidalijimo (natūra) tampa atskirais asmeninės nuosavybės objektais ir tada kiekvienas turto savininkas skyrium sprendžia, kaip įgyvendinti savo nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis 3K-3-255-248/2018), tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas ir apskritai atidalijimo iš bendro turto galimybė priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą, minėta, turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatose įtvirtinta bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008, 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017). Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant atidalijimo natūra galimybės, t. y. nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005). Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nors kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui (nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas), tačiau ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, jog atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011). Toks aiškinimas sietinas su nuosavybės neliečiamumo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Atsakovas negali sutikti su ieškovės siūlymu parduoti savo turto dalį ieškovei, t. y. nesutinka su siūlomu atidalijimo būdu, nes toks atidalijimo būdas iš esmės pažeistų atsakovo, kaip bendraturčio, teises ir teisėtus interesus. Atsakovas prarastų vienintelį savo būstą, liktų be gyvenamosios patalpos. Atsakovo amžius, išsilavinimas, profesija, natūraliai mažėjantis darbingumas, ypač menkos galimybės įgyti geriau apmokamą darbą, jo šiuo metu gaunamos nuolatinės pajamos ir turimas turtas nesuteikia pagrindo tvirtinti, jog atidalijus jį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir išmokėjus atsakovui siūlomą piniginę kompensaciją pinigais, jis turėtų bent mažiausią galimybę ateityje įsigyti kitą gyvenamąją patalpą, panaudojus ieškovės siūlomą piniginę kompensaciją ir savo darbo užmokestį. Atsakovo šeimą sudaro jis ir panašaus amžiaus sutuoktinė, kuri turi asmeninių skolų, yra ieškovės skolininkė, šiuo metu neturi darbo, yra registruota Užimtumo tarnyboje, taigi ji taip pat neturėtų galimybės prisidėti prie naujo būsto įsigijimo ir ieškovei tai yra žinoma. Įsigyti iš ieškovės ¾ dalis Turto atsakovas neturi galimybės. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, susijusių su atsakovo turtu, gaunamomis pajamomis, darbu ir jo pobūdžiu, amžiumi atsakovas realiai vertina savo turtinę padėtį ir negali išpirkti iš ieškovės jos dalies, o taip pat neturėtų galimybės skolintis ir gauti pakankamo dydžio kreditą. Negalima sutikti, kad ieškovė dėjo visas pastangas tam, kad būtų išspręsti klausimai dėl šalims priklausančio Turto atidalijimo ir/ar naudojimo. Ieškovė atsakovui nepasiūlė jokios naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu nustatymo ir nesutiko su atsakovo siūloma nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, nors anksčiau, iki nuosavybės teisių į turtą įgijimo, kai ginčo turtas vis dar buvo bendroji jungtinė sutuoktinių atsakovo ir jo sutuoktinės – ieškovės skolininkės T. M. nuosavybė, ieškovė siūlė T. M. nustatyti naudojimosi turtu tvarką, atsiuntė elektroniniu paštu turto naudojimosi tvarkos projektą. Būtent ieškovės pasiūlymo pagrindu atsakovas siūlė spręsti ginčą taikiai. Be reikalaujamo atidalinti turto, atsakovas nuosavybės ar kitokios daiktinės teisės pagrindu jokio kito nekilnojamojo turto, kuriame galėtų gyventi ar kurį realizavęs galėtų išpirkti iš ieškovės jai priklausančią turto dalį ar įgyti kitą gyvenamąją patalpą neturi; atsakovo gaunamas darbo užmokestis vidutiniškai sudaro 510,21 Eur per mėnesį. Visą atsakovo turtą sudaro ¼ dalis Turto, dėl kurio kyla ginčas, ir nedidelės vertės automobilis. Atsakovas siūlo nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio Turto naudojimosi tvarką taip, kaip pati praeityje siūlė ieškovė. Atsakovo nuomone, toks naudojimasis Turtu būtų teisingas ir sąžiningas, racionalus; siūloma naudojimosi tvarka užtikrintų, kad abi šalys patektų į joms paskiriamas naudotis patalpas (be to, ieškovė turėtų privalumą – ji vienintelė naudotųsi savo įėjimu per verandą), abiems šalims būtų užtikrinta galimybė naudotis vonia, virtuve, koridoriumi prie vonios ir virtuvės, o taip pat katiline, kuri yra patalpoje, plane pažymėtoje indeksu 1-2. Tokia naudojimosi tvarka nepažeistų nei vienos iš šalių interesų. Atsakovas sutiktų ir su kompromisu – su lygiai tokiu pat turto atidalijimu natūra pagal aukščiau siūlomą naudojimosi tvarkos projektą variantu, paliekant abiems bendraturčiams aukščiau nurodomas bendro naudojimo patalpas.
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo priešieškinį, kuriame nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodo, kad kredito unijos teisinis kooperatinės bendrovės bei specifinės finansų įstaigos statusas lemia specifinį unijos teisinį reguliavimą. Kredito unijos veiklą, o taip pat ir investavimą į nekilnojamąjį turtą, reguliuoja ne tik įstatymai, bet ir specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymas (toliau – KUĮ). KUĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kredito unija gali investuoti į nekilnojamąjį turtą, jeigu jis būtinas tiesioginei kredito unijos veikiai užtikrinti (pastatai, kuriuose yra kredito unijos buveinė ar kuriuose teikiamos finansinės paslaugos, ir panašiai). Šios investicijos negali viršyti 70 procentų kredito unijos perskaičiuoto kapitalo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma, jeigu nekilnojamąjį turtą kredito unija nuosavybės teise įsigijo siekdama sumažinti nuostolius, atsiradusius dėl klientui suteiktos finansinės paslaugos, ir jį nuosavybės teise turi ne ilgiau kaip 3 metus nuo jo įsigijimo dienos. Aukščiau paminėtas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad kredito unijai yra ribojamas investavimas į nekilnojamąjį turtą bei nustatytas disponavimo juo laikotarpis. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtą teisinį reglamentavimą bei pateiktus faktinius duomenis, akivaizdu, kad ieškovei visiškai nepriimtinas ir teisiškai negalimas bendrosios dalinės nuosavybės naudojimosi tvarkos nustatymas, nes jis iš esmės pažeidžia jos, kaip kredito unijos, įstatymo apibrėžtus interesus. Teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003). Ieškovė mano, kad atsakovo priešieškinyje siūloma naudojimosi Turtu tvarka pažeidžia ieškovės įstatymu saugomus interesus dėl disponavimo nekilnojamuoju turtu ribojimo ir objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl Turto. Ieškovė siekia atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kad atidalinta dalis taptų savarankišku nuosavybės teisės objektu ir tokį objektą ji galėtų disponuoti savo nuožiūra. Mano, kad tik atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės atitiktų savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą ir padėtų išvengti ateityje neabejotinai kilsiančių ginčų tarp bendraturčių nuosavybės teisės disponavimo srityje. Antra, kasacinio teismo nuosekliai plėtojama praktika, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio sutikimui, tuo tarpu nesant bendraturčių sutarimo dėl šio nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo, jis paprastai gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nėra galimybės nei atidalyti turtą natūra nepadarius jam neproporcingos žalos, nei nustatyti naudojimosi turtu tvarką. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nekilo ginčo, jog atidalyti turto natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma, ir ieškovė ieškinyje ir atsakovas priešieškinyje nurodo, kad ginčo turto natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai atidalinti negalima. Kaip minėta aukščiau, kredito unijos teisinis reglamentavimas riboja unijos galimybes investuoti į nekilnojamąjį turtą ir disponavimą juo. Todėl ieškovė mano, kad kredito unijai šiuo ginčo atveju yra nepriimtinas ir negalimas turto naudojimosi tvarkos nustatymas, nes būtų pažeisti imperatyvūs įstatymo nustatyti ribojimai (KUĮ 43 straipsnio 2 dalis). Taigi šiuo konkrečiu atveju galima konstatuoti, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra susidėjusiomis aplinkybėmis netikslinga ir tai neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu tikslinga pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, taip kaip prašo ieškovė ieškinyje. Trečia, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tik tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; kt.). Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad savininko dalis bendrojoje nuosavybėje yra vienas esminių kriterijų sprendžiant ar yra esminis savininko teisių pažeidimas atidalinant daiktą išmokant kompensaciją pinigais. Šioje byloje faktinės aplinkybės yra tokios, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso ¾ dalys Turto, t. y. ieškovei priklauso gerokai didesnė dalis turto. Taip pat įvertinus kitas esmines aplinkybes šioje byloje – Turto negalima realiai atidalinti natūra, naudojimosi tvarkos nustatymas yra negalimas dėl ieškovei, kaip kredito unijai, nustatytų įstatymo apribojimų disponuoti nekilnojamuoju turtu – turto atidalinimas išmokant kompensaciją pinigais šioje ginčo situacijoje negali būti laikomas esminiu atsakovo teisių pažeidimu ir jis geriausiai atitiktų šalių interesų pusiausvyros principą. Be to, kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra prioritetinis bendraturčio teisių gynimo būdas, nes jis leidžia visiškai ar iš dalies nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius ir taip išvengti įvairių konfliktų ar suvaržymų, kylančių ar galinčių kilti bendraturčiams valdant, naudojantis ar disponuojant dalimi bendrosios nuosavybės teisėje. Ieškovė, kaip galutinio ginčo dėl bendrosios dalinės nuosavybės sprendimo siekia būtent atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes jos manymu, tik šis būdas yra tinkamas esamoje ginčo situacijoje ir tik taip gali būti išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių. Ketvirta, visą laikotarpį nuo ieškovės nuosavybės teisės įsigijimo yra patiriamos papildomos išlaidos (žemės mokestis 37 Eur, nekilnojamojo turto mokestis 175 Eur), o atsakovas naudojosi ieškovei priklausančia Turto dalimi kaip savo. Visos ieškovės pastangos rasti bendrą sprendimą dėl naudojimosi svetimu Turtu buvo atsakovo ignoruotos. Mano, kad atsakovas nesąžiningai pateikė priešieškinį dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, žinodamas, kad kredito unijai šis bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo būdas yra nepriimtinas dėl įstatyme nustatytų apribojimų.
Šalies argumentai
Atsakovo G. M. atstovė advokatė Jolanta Grigaliūnienė teismo posėdžio metu su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, o atsakovo priešieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad byloje kilęs ginčas dėl bendraturčių teisių ir bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos nuosavybės atidalijimo arba naudojimosi tvarkos nustatymo. Pagal įstatymą bendroji dalinė nuosavybė yra valdoma bendru bendraturčių sutarimu, o esant ginčui nesutarimus sprendžia teismas. Bendra taisyklė yra tokia, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra galimas šalių susitarimu ir bendraturčiai gali sulygti dėl bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo įvairiais būdais – išskiriant bendraturčiams tenkančias dalis natūra, parduodant bendrą daiktą ir pasidalinant už daiktą gautus pinigus, prašančiam atidalyti sutikus, gauti iš kitų bendraturčių kompensaciją už jam tenkančią dalį ir kt. Tiek įstatyme, tiek kasacinio teismo praktikoje yra labai aiškiai nustatyta, kad prioritetas yra teikiamas atidalijimui natūra. Jeigu negalimas atidalijimas natūra, gali būti svarstomas kompensacijos pinigais klausimas, tačiau tik tais atvejais, kai bendraturtis sutinka. Tačiau, tarp šių atidalijimo būdų yra dar vienas tarpinis variantas, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laiko priimtinu ir siūlytinu, kai nustatoma naudojimosi turtu tvarka. Šioje byloje sprendžiamas šeimos gyvenamosios patalpos klausimas. Byloje yra pateikti įrodymai apie šeimos turtinę padėtį. Atsakovas yra pagyvenęs asmuo, jo vienintelės pajamos – gaunamas darbo užmokestis, vienintelis atsakovo turimas nekilnojamasis turtas yra ¼ dalis Turto. Ieškovė reikalauja, kad teismas priverstų atsakovą parduoti dalį jo gyvenamojo būsto už ieškovo nurodytą kainą. Priversti asmenį atsisakyti nuosavybės, išmokant jam priverstinai teismo sprendimu nustatytą piniginę kompensaciją, galima tik įsakmiai įstatyme nustatytais atvejais, t. y. kai nuosavybė paimama valstybės reikmėms arba, kai atidalijimas priverstinai išperkant ir sumokant piniginę kompensaciją bendraturčiui, nesant jo sutikimo, nėra įmanomas nustatant naudojimosi tvarką. Tačiau, nagrinėjamu atveju, Turto naudojimosi tvarkos nustatymas yra galimas ir nustatyta naudojimosi tvarka nepažeis ieškovės interesų. Ieškovė, pažeisdama teisės aktų reikalavimus ir įsigydama Turtą, paspendė sau spąstus. Pirmas kriterijus – bendraturčių interesų derinimas. Mano, kad ieškovė tikrai nenukentės, jei būtų patenkintas priešieškinis, nes jeigu bus nustatyta naudojimosi Turto tvarka, ieškovė galės nuomoti turtą arba parduoti. Ieškovės atstovai patvirtino, kad nuo to momento, kai ieškovė įsigijo Turtą, ji nebandė nei Turto nuomoti, nei pardavinėti, ieškovės vienintelis tikslas yra įsigyti nuosavybę į visą Turtą ir tik tuomet pradėti realizuoti savo teises. Tačiau šios teisės susijusios su pareiga nepažeisti kito bendraturčio teisių. Kitas kriterijus – kiekvienu atveju, sprendžiant dėl bendrosios nuosavybės naudojimosi ir iš to kylančių ginčų, klausimas ar bendraturčio nurodomas interesas yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiama individualiai, ištyrus ir įvertinus šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat kitus reikšmingus kriterijus. Kitas kriterijus – šalių poreikis naudotis ginčo turtu. Ieškovė patvirtino, kad ji Turtu nesinaudoja ir neketina naudotis, taigi, ieškovė naudojimosi poreikio neturi. Atsakovas nuosekliai tvirtina, kad jis turi būtiną poreikį naudotis Turtu, nes tai yra vienintelė jo turima gyvenamoji patalpa. Vadinasi, Turtas atsakovui yra gyvybiškai svarbus ir būtinas. Atsakovas neturi galimybės įsigyti kitos gyvenamosios patalpos. Už ieškovės siūlomą 11 000 Eur sumą ir gerokai pridėjus prie šios sumos papildomų lėšų, įsigyti kitas normalias gyvenamąsias patalpas Joniškio mieste nėra galimybės. Ieškinio tenkinimo atveju atsakovo šeima liks be gyvenamosios patalpos. Priešieškinio tenkinimo atveju bendraturčių teisės ir interesai šiek tiek gal ir bus suvaržyti. Dėl reikalavimo priteisti pinigų sumą už naudojimąsi bendrąja daline nuosavybe – ieškovas reikalauja iš atsakovo priteisti nuomos mokestį pagal sutartį, kuri niekada nebuvo pasirašyta. Atsakovas neprieštarautų nesinaudoti kažkuria Turto dalimi, kuri būtų paskirta ieškovei. Ir šiuo metu atsakovas visu namu nesinaudoja. Kadangi nėra nustatyta naudojimosi turtu tvarka, o nusistatyti naudojimosi Turto tvarką ieškovė atsisako, atsakovas nežino, kuri dalis yra jo, kuri ieškovės, todėl yra priverstas naudotis ir ieškovės nuosavybe, už tai, jis neprivalo atsakyti, neprivalo mokėti, nes niekas nenustatė sutarties sąlygų ir niekas nuomos sutarties nepasirašė. Ieškovė pati pripažino, kad ieškovės nuosavybę išlaiko atsakovas, taigi, ieškovė savo nuosavybės visiškai niekaip neišlaiko – jos nešildo, neprižiūri, todėl nepatiria jokių išlaidų, o išlaidas dėl Turto išlaikymo patiria atsakovas. Prašo iš ieškovės priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo T. M. teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškovės ieškiniu nesutinka, o su priešieškiniu sutinka. Paaiškino, kad ji padarė nusikaltimą, už tai buvo nuteista, tačiau už jos padarytą nusikaltimą neturi atsakyti jos sutuoktinis atsakovas G. M.. Įvyko dvejos Turto varžytinės, tačiau Turto apžiūrėti nebuvo atėjęs nė vienas asmuo. Jei būtų atidalintas Turtas taip, kaip siūlo atsakovas, jiems su atsakovu tiek pakaktų, nes jie yra dviejų asmenų šeima. Sutinka su atsakovo siūlomu naudojimosi Turtu tvarkos nustatymu. Ieškovės atstovai buvo atvykę apžiūrėti Turto, kartu pateikė pasiūlymą sudaryti nuomos sutartį, kurią paliko jai su atsakovu. Nuomos sutarties nepasirašė, nes ji su ieškovės administracijos vadove derino sutarties sąlygas, vėliau ieškovės administracijos vadovė pradėjo kalbėti apie atidalinimą ir visą laiką akcentavo, kad tai yra laikina, nes bet kokiu atveju Turtas bus parduodamas, bus kreipiamasi į teismą. Pačioje pradžioje ji pati ieškovei siūlė sudaryti nuomos sutartį. Ji su atsakovu ir ieškove buvo sutarę, kad ji su atsakovu atvažiuos pas ieškovę pasirašyti nuomos sutartį. Ji kažką kalbėjo ieškovės atstovams, kad ji išsipirks ¾ dalis Turto, kai parduos kažkokį turtą. Ji ieškovės atstovams pasakė nebeskambinti atsakovui, o visus su Turtu susijusius klausimus spręsti su ja. Ji ir jos sutuoktinis, atsakovas, neturi galimybės apsigyventi kažkur kitur. Ji savo vardu neturi jokio nekilnojamojo turto, nes jei turėtų, turtas būtų areštuotas. Už ieškovės siūlomą išmokėti 11 000 Eur kompensaciją, Joniškio mieste nekilnojamojo turto įsigyti neįmanoma. Atsakovas nėra prisidėjęs prie jos skolų atsiradimo. Ieškovė jai suteikė paskolą, ji iš ieškovės gavo pinigus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas, priešieškinis tenkintinas.
Ieškovės atstovų, atsakovo atstovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, ieškinyje, priešieškinyje ir atsiliepimuose nurodytomis aplinkybėmis, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad:
- ieškovei, pagal 2020 m. vasario 24 d. Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. S-20-71-12183, priklauso ¾ dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir po ¾ dalis jame esančių pastatų – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
- atsakovui, pagal 2012 m. sausio 19 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-260, priklauso ¼ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir po ¾ dalis jame esančių pastatų – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
- 2020 m. kovo 26 d. pasiūlymu ieškovė siūlė atsakovui, kaip Turto bendrasavininkiui, pirkti ¾ dalis Turto už 33 000 Eur arba parduoti savo ¼ dalį Turto ieškovei už 6 000 Eur;
- 2020 m. balandžio 29 d. atsakovas pateikė atsakymą į ieškovės pasiūlymą, kuriame nurodė, kad jam nėra aišku ir nesuprantama, kaip yra nustatyta Turto pirkimo-pardavimo kaina;
- 2020 m. balandžio 30 d. ieškovė paaiškino atsakovui, kaip buvo nustatyta Turto pirkimo-pardavimo kaina, t. y. buvo įvertinta Turto rinkos kaina ir ieškovės patirti nuostoliai dėl skolos išieškojimo;
- 2020 m. gegužės 18 d. atsakovas atsakė, kad ieškovės pasiūlymas jam nepriimtinas. Atsakovas pirkti ¾ dalis Turto neturi santaupų, o parduoti ¼ dalį už 6 000 Eur yra per maža suma;
- 2020 m. liepos 29 d. ieškovė atsakovui pateikė pasiūlymą atsakovui pirkti ¾ dalis Turto už 33 000 Eur arba parduoti savo ¼ dalį Turto už 11 000 Eur;
- UAB „Verslavita“ atliko Turto rinkos vertės nustatymą ir pateikė Namų valdos ekspertizės aktą Nr. EN-19-007, kuriame nurodė, kad Turto rinkos vertė vertės nustatymo dieną, t. y. 2019 m. gegužės 21 d., yra 44 000 Eur;
- atsakovas dirba (duomenys neskelbtini) ir jo vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2019 m. spalio mėnesio iki 2020 rugsėjo mėnesio buvo 510,21 Eur;
- Nekilnojamojo turto registre atsakovo vardu yra registruotos nuosavybės teisės tik į ¼ dalį Turto, daugiau kito nekilnojamojo turto atsakovo vardu nėra registruota;
- 2020 m. birželio 10 d. ieškovės administracijos vadovė Rūta Latonienė trečiajam asmeniui T. M. siuntė el. laišką su dokumentais dėl naudojimosi Turtu tvarkos nustatymo. Ieškovės siūlyta naudojimosi Turtu tvarka yra analogiška atsakovo priešieškiniu siūlomai nustatyti naudojimosi Turtu tvarkai;
- Nekilnojamojo turto registre trečiojo asmens T. M. vardu registruoto turto nėra.
Taigi, šioje byloje yra kilęs ginčas dėl bendraturčių teisių ir bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos nuosavybės atidalijimo arba naudojimosi ja tvarkos nustatymo. Ieškovė ieškiniu prašo Turtą padalinti natūra, t. y. jai iš atsakovo priteisti jo turimą ¼ dalį Turto, o atsakovui iš ieškovės priteisti 11 000 Eur piniginę kompensaciją. Atsakovas priešieškiniu prašo nustatyti naudojimosi Turtu tvarką.
Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis).
Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Praktikoje sutinkamas dvejopas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės: pavienis (paprastas) atidalijimas ir visiškas atidalijimas (pasidalijimas). Pavienio (paprasto) atsidalijimo atveju iš bendrosios nuosavybės atidalijama vieno bendraturčio dalis. Tokiu atveju sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti. Visiškas atsidalijimas yra tada, kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi bendraturčiai, apskritai pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė, nes daiktas (daiktai) tampa asmeninės nuosavybės teisės objektu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 24 punktą).
CK 4.80 straipsnio, reglamentuojančio atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, 2 dalis reglamentuoja atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės būdus. Joje nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti dviem būdais – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais.
Kasacinio teismo praktika dėl teismo taikytinų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdų yra išplėtota, suformuluoti jų parinkimo kriterijai. Daikto padalijimas natūra pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008 yra išaiškinta, jog CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais, yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais.
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu visumą, taip pat atsižvelgiant į kitus reikšmingus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kita vertus, šios aukščiau nurodytos sąlygos dėl kompensacijos priteisimo be kito bendraturčio sutikimo nėra vienintelės. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Taigi konkrečiu atveju teismas gali konstatuoti, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką ar atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra susidėjusiomis aplinkybėmis netikslinga ir neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, tačiau toks teismo sprendimas turi būti teisiškai motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad ginčijamo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis – vieno buto pastatas, gyvenamajame name yra tambūras, sandėlis, kuriame įrengta gyvenamojo namo šildymo sistema, kambarys, koridorius, vonia, virtuvė, kambarys ir veranda. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo namo pagrindinė naudojimo paskirtis yra vieno buto pastatas, taip pat, į gyvenamojo namo išplanavimą, sanmazgo, virtuvės, katilinės, šildymo sistemos išdėstymą ir skaičių, akivaizdu, kad gyvenamąjį namą atidalinti į du butus, kurių bendrai naudojamos būtų tik pagrindinės namo konstrukcijos, inžineriniai tinklai, be neproporcingos žalos namo paskirčiai, yra neįmanoma. Su tuo sutinka tiek ieškovė, tiek atsakovas. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes teismas sprendžia, kad natūra atidalyti ieškovės/atsakovo Turto dalies, be neproporcingos žalos Turto paskirčiai, neįmanoma.
Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt.
Faktinės bylos aplinkybės yra tokios, kad ieškovė nuo pat Turto įsigijimo momento, t. y. nuo 2020 m. vasario 24 d., turėjo ir turi tikslą Turtą parduoti, Turtu niekada nesinaudojo, juo nesirūpino ir neprižiūrėjo, todėl teismas sprendžia, kad ieškovė neturi intereso naudotis Turtu. Nors ieškovės veiklą reglamentuojantis KUĮ nustato ieškovei apribojimus naudoti nekilnojamuoju turtu, tačiau ieškovė įsigydama ¾ dalis Turto turėjo įvertinti visas rizikas ir galimus sunkumus, susijusius su įsigyto Turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo.
Atsakovas nuo 2012 metų gyvena ir naudojasi Turtu, tai yra vienintelė jo ir jo šeimos, kurią sudaro atsakovas ir jo sutuoktinė, trečiasis asmuo T. M., gyvenamoji vieta ir vienintelis nekilnojamasis turtas, registruotas atsakovo vardu, beje, atsakovo sutuoktinė taip pat neturi jokio kito nekilnojamojo turto, kuris būtų registruotas jos vardu. Atsakovas, net ir ieškovei įgijus ¾ dalis Turto, juo visu toliau rūpinasi, prižiūri, moka komunalinius mokesčius, šildo gyvenamąjį namą, prižiūri aplinką ir pan. Atsakovas yra dirbantis, jo mėnesio vidutinis darbo užmokestis yra apie 521 Eur, kitų pajamų atsakovas negauna, šiuo metu atsakovas yra 61 metų amžiaus. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas neturi materialinių galimybių įsigyti iš ieškovės jai priklausančią Turto dalį už 33 000 Eur. Atsižvelgiant į atsakovo gaunamas pajamas, jo amžių, jam yra labai ribotos galimybės gauti paskolą iš kredito įstaigų. O ir atsakovui iš ieškovės gavus 11 000 Eur kompensaciją, už jai priteistą jo dalį Turto, atsakovas nepajėgtų įsigyti kitos gyvenamosios patalpos Joniškio mieste, nes šiuo metu nekilnojamojo turto kainos yra pakilusios, o ir įsigijus nekilnojamąjį turtą už 11 000 Eur sumą, antrą tiek, o gal net ir daugiau, reiktų išleisti nekilnojamojo turto remontui, jo padarymui tinkamu gyventi, todėl teismas sprendžia, kad atsakovo interesas naudotis Turtu yra esminis. Padalinus Turtą natūra taip, kaip to ieškiniu prašo ieškovė, t. y. priteisus visą Turtą ieškovei, o atsakovui, be jo sutikimo, priteisus kompensaciją iš ieškovės, būtų iš esmės pažeistos atsakovo, kaip Turto savininko, teisės, nuosavybės apsaugos, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.
Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas. Ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2011). Toks aiškinimas sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta taisykle, jog niekas negali paimti turto iš savininko prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
Taigi, byloje nustačius, kad Turto atidalinimas natūra, be neproporcingos žalos Turto paskirčiai, yra neįmanomas, o atsakovui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais ir priešieškiniu prašant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, šioje situacijoje teisingiausia ir racionaliausia yra nustatyti naudojimosi Turtu tvarką ir būtent šis būdas geriausiai atitiks šalių interesus, nes toks sprendimas išsaugos atsakovo nuosavybės teisę į dalį Turto ir užtikrins galimybę naudotis Turtu.
Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas nekilnojamojo daikto konkrečias dalis. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011; 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-308-611/2017).
Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009). Nors, nustačius naudojimosi tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010).
Įvertinus ieškovei ir atsakovui priklausančias Turto dalis, gyvenamojo namo išdėstymą, t. y. kad jame yra trys kambariai, vienas sandėlis, kuriame įrengta šildymo sistema, vienas tambūras, vienas koridorius, viena vonia, viena virtuvė ir viena veranda, ūkinių pastatų kiekį (5 ūkiniai pastatai) ir išdėstymą, teismas sprendžia, kad atsakovo priešieškiniu siūloma nustatyti nekilnojamaisiais daiktais naudojimosi tvarka yra nustatyta atsižvelgiant į bendraturčių idealiąsias dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal atsakovo siūlomą nustatyti naudojimosi tvarką nustatoma, kad ieškovė ir atsakovas naudosis tam tikromis konkrečiomis, izoliuotomis gyvenamojo namo dalimis – ieškovė naudosis kambariu, plane pažymėtu Nr. 1-7 (40,44 kv. m.) ir veranda Nr. 1-8 (6,24 kv. m.), o atsakovas naudosis kambariu, plane pažymėtu Nr. 1-3 (10,45 kv. m.), tambūru, koridoriumi, sandėliu, vonia ir virtuve šalys naudosis bendrai, taip pat šalys atskirai naudosis ūkiniais pastatais – ieškovė naudosis ūkiniais pastatais, plane pažymėtais Nr. 2I1p (19 kv. m.), 3I1p (24 kv. m.), 6I1p (22 kv. m.), o atsakovas naudotis ūkiniais pastatais, plane pažymėtais Nr. 4I1p (19 kv. m.) ir 5I1p (16 kv. m.), bendrai naudosis tik žemės sklypu ir šuliniu. Teismas vertina, kad tokios naudojimosi Turtu tvarkos nustatymas nepažeis nei ieškovės, nei atsakovo interesų, bus išlaikyta bendraturčių interesų pusiausvyra, juolab, kad pati ieškovė tokią naudojimosi Turtu tvarką buvo pasiūliusi dar 2020 m. birželio mėnesį.
Dėl kompensacijos už naudojimąsi svetimu turtu
Ieškovė ieškiniu taip pat prašo iš atsakovo priteisti kompensaciją – 143,28 Eur per mėnesį, už naudojimąsi svetimu turtu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki sprendimo byloje įsiteisėjimo datos. Tokį savo reikalavimą ieškovė motyvuoja tuo, kad jai priklauso ¾ dalys Turto, o atsakovas nuo 2020 m. vasario 24 d., kuomet ieškovė įsigijo ¾ dalis Turto, naudojasi ieškovės Turtu, kaip savu. Teismas sprendžia, kad toks ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas. Visų pirma, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas naudojosi jos Turtu, be to, nesant naudojimosi Turtu tvarkos, t. y. nenustačius, kuriomis konkrečiai Turto patalpomis naudojasi ieškovė, kuriomis – atsakovas, nėra pagrindo teigti, kad ieškovas naudojosi svetimu, t. y. ieškovei, priklausančiu Turtu. Atsakovas nuo 2020 m. vasario 24 d. prižiūrėjo ir rūpinosi Turtu (šaltuoju sezonu šildė gyvenamąjį namą, rūpinosi kitais pastatais, aplinka), mokėjo komunalinius mokesčiu ir pan., ieškovė bendrasavininko veiksmų nevykdė (CK 4.76 straipsnis). Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, šis ieškovės reikalavimas yra atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje ieškovės ieškinys buvo atmestas, o atsakovo priešieškinis buvo patenkintas, todėl iš ieškovės atsakovo naudai priteistinos visos atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Atsakovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 75 Eur žyminis mokestis už pareikštą priešieškinį ir 786,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Tačiau iš atsakovo advokatės J. Grigaliūnienės pateikto prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir patikslinto prašymo bei prie jų pridėtų pinigų priėmimo kvitų, patvirtinančių sumų sumokėjimą advokatei J. Grigaliūnienei, matyti, kad atsakovas realiai patyrė 713 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti, todėl iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 788 Eur bylinėjimosi išlaidų – 75 Eur žyminio mokesčio ir 713 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos ieškinį atmesti, atsakovo G. M. priešieškinį tenkinti.
Nustatyti Pakruojo ūkininkų kredito unijai ir G. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir ant jo esančių pastatų – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), inžinerinio statinio – šulinio (priklauso gyvenamajam namui), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių ¾ dalys priklauso Pakruojo ūkininkų kredito unijai ir ¼ dalis priklauso G. M., naudojimosi tvarką:
- ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai skirti naudotis gyvenamojo namo patalpomis, plane pažymėtos 1-7 (40,44 kv. m., kambarys) ir 1-8 (6,24 kv. m., veranda);
- atsakovui G. M. skirti naudotis gyvenamojo namo patalpa, kuri plane pažymėta 1-3 (10,45 kv. m., kambarys);
- gyvenamojo namo patalpomis, plane pažymėtos 1-1 (3,43 kv. m., tambūras), 1-2 (7,53 kv. m., sandėlis), 1-4 (9,48 kv. m., koridorius), 1-5 (5,57 kv. m., vonia), 1-6 (12,38 kv. m., virtuvė) skirti šalims naudojasi bendrai;
- ieškovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai skirti naudotis ūkiniais pastatais, plane pažymėtais 2I1p (19 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas), 3I1p (24 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas) ir 6I1p (22 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas);
- atsakovui G. M. skirti naudotis ūkiniais pastatais, plane pažymėtais 4I1 p (19 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas) ir 5I1p (16 kv. m., Pastatas – Ūkinis pastatas);
- žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), ir šuliniu šalims skirti naudotis bendrai.
Priteisti iš ieškovės Pakruojo ūkininkų kredito unijos, juridinio asmens kodas 110067443, buveinės adresas Vytauto Didžiojo g. 47-3, Pakruojis, 788 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų atsakovo G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.