- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-19
- Bylos Nr.
- 1A-449-396/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-57864-2016-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- E. L.
- Nukentėjusysis
- J. B., J. R., R. K.
- Advokatai
- Gediminas Milevičius
- Kategorijos
- 1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viktoro Kažio, Violetos Ražinskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. ir nukentėjusiųjų J. B., J. B., J. R., R. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme trylikai metų. Bausmę pirmus trejus metus paskirta atlikti kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose.
Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminas nuo 2016 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. birželio 20 d.
Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1, 2 punktais, E. L. pripažintas pavojingu recidyvistu.
Iš nuteistojo E. L. priteista nukentėjusiesiems: J. B. 3 173,72 Eur turtinei ir 30 000 Eur neturtiniai žalai atlyginti; J. B. – 30 000 Eur, J. R. ir R. K. – po 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. E. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 12 d. apie 20 val. 26 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,83 promilės), tarpusavio konflikto metu tyčia vieną kartą peiliui dūrė V. B. į krūtinės ląstą, padarydamas durtinį – pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su širdiplėvės, kairio prieširdžio bei kairio plaučio sužalojimais, kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu kraujavimu, širdies tamponada išsiliejusiu krauju, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu, dėl ko V. B. mirė.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis E. L. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti ir jam paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
2.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad turi psichikos sutrikimų, todėl būtina jam paskirti psichiatrinę ekspertizę. Pažymi, kad įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, raminamųjų vaistų bei vaistų nuo epilepsijos, todėl visiškai negali atsiminti įvykio aplinkybių. Tuo tarpu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme ši aplinkybė nebuvo tirta, o nagrinėjamoje byloje buvo pateikta ekspertų išvada, kuri buvo surašyta prieš penkiolika metų.
2.2. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad jo teisės į gynybą iš esmės nebuvo užtikrintos. Tvirtina, kad yra bemokslis, beraštis, tylaus ir ramaus būdo, o gynėjas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme jam nieko nepatarė ir jo negynė. Nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu nieko negalėjo pasakyti, nes užduodant klausimą pasimeta, negali greitai suvokti, ko jo klausia ir atsakyti.
2.2. Apeliaciniame skunde nurodo, kad visiškai pripažįsta savo kaltę ir dėl to nuoširdžiai gailisi, tačiau negali prisiminti įvykio aplinkybių, t. y. kaip nudūrė nukentėjusįjį.
2.3. Prašo jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti. Tvirtina, kad turi šeimą, kurioje auga mažametis sūnus.
Žemesnės instancijos teismas
2.4. Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį pavojingu recidyvistu.
Šalies argumentai
3. Nukentėjusieji J. B., J. B., J. R., R. K. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti ir nuteistajam E. L. paskirti penkiolikos metų laisvės atlikimo bausmę, paskiriant pusę bausmės laiko atlikti kalėjime, o kitą pusę – pataisos namuose. Tai, kad nuteistasis nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu, šią aplinkybę pripažinti kaip sunkinančią. Priteisti didesnes pinigų sumas neturtinei žalai atlyginti, t. y. nukentėjusiesiems J. B. ir J. B. priteisti iki 100 000 Eur (kiekvienam), o nukentėjusiosioms J. R. ir R. K. – iki 60 000 Eur (kiekvienai).
3.1. Nukentėjusiųjų vertinimu, pirmosios instancijos teismas paskirdamas E. L. bausmę, nepakankamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę ir paskyrė nepagrįstai švelnią bausmę. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis nužudė nukentėjusįjį dėl menkavertės dingsties, kuris pagal teismų praktiką yra laikomas didesnio pavojingumo laipsnio nužudymu. Be to, nebuvo tinkami įvertintas nuteistojo E. L. elgesys nusikaltimo darymo metu bei po nusikaltimo padarymo.
3.1.1. Apeliantai nurodo, kad E. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nepaaiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių bei stengėsi suklaidinti teismą, tvirtindamas, jog nukentėjusįjį nužudė galimai netyčia. Be to, nors po nusikaltimo padarymo skambino į Bendrosios pagalbos centrą, tačiau iš įvykio vietos pabėgo ir slėpėsi nuo policijos pareigūnų. Pasak apeliantų, akivaizdu, kad nuteistajam žmogaus gyvybė nėra jokia vertybė ir taip siekė išvengti gresiančios bausmės.
3.1.2. Prašo atkreipti dėmesį ir į tai, kad E. L. neatsiprašė nužudytojo artimųjų, teisiamųjų posėdžių metu elgėsi įžūliai ir nepagarbiai. Nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos neatlygino.
3.2. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, t. y. kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. Pasak apeliantų, tai, kad nuteistasis nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnis), nereiškia, jog teismas skirdamas bausmę, negali šios aplinkybės pripažinti ir kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės.
3.3. Nukentėjusieji skunde cituoja teismų praktiką ir atkreipia dėmesį į tai, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ne tik teisingumo, bet ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (Lietuvos Aukščiausio Teismo baudžiamosios bylos Nr. 2K-7-576/2006; Nr. 2K-172/2008; Nr. 2K-452/2012).
3.4. Skunde nukentėjusieji tvirtina, kad nuteistasis E. L. ne mažiau kaip pusę jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės termino turėtų atlikti kalėjime, o likusią – pataisos namuose. Apeliantų vertinimu, nuteistasis padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą, anksčiau yra teistas iš esmės už analogišką nusikaltimą bei kitus tyčinius nusikaltimus. Be to, nuteistojo gyvenimo būdas (bedarbis, dažnas piktnaudžiavimas alkoholiu), elgesys po nusikaltimo padarymo, akivaizdžiai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad nuteistasis galėtų pasitaisyti ir daugiau nebenusikalsti.
3.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamojoje byloje nukentėjusieji dėl padarytos neturtinės žalos pareiškė civilinius ieškinius, t. y. nužudytojo tėvai po 100 000 Eur, o seserys po 60 000 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos civilinius ieškinius nepagrįstai tenkino tik iš dalies. Pasak nukentėjusiųjų, apygardos teismas neįvertino tai, kad nužudytasis buvo vienintelis sūnus, kuris gyveno arčiausiai tėvų ir jiems daugiausiai padėdavo ir jais rūpindavosi (t. y. nupirkdavo maisto, vaistų ir pan.). Taip pat pažymima, kad skundžiamajame nuosprendyje neteisingai nurodoma, jog nužudytojo ir jo seserų ryšiai buvo mažiau artimi dėl to, kad seserys gyveno atskirai ir turi savo šeimas. Tai, kad nukentėjusieji negyveno kartu su nužudytuoju, nesumenkina jų patirtų neigiamų emocinių išgyvenimų, dvasinio sukrėtimo dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veiksmų. Be to, gyvenimas skyriumi, nepašalina jų giminystės, emocinio ryšio bei artumo (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-109-148/2016). Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad seserų ryšys su broliu (nužudytuoju) buvo labai artimas ir draugiškas, vieni kitiems daug padėdavo ir pan.
3.5.1. Todėl nukentėjusiųjų vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos yra pernelyg mažos ir neadekvačios jų patirtiems praradimams, dvasiniam skausmui ir kitiems neigiamo pobūdžio išgyvenimams.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į nuteistojo E. L. apeliacinį skundą, nukentėjusieji J. B., J. B., J. R., R. K. prašo skundą atmesti.
4.1. Pažymima, kad nuteistasis E. L. nepagrįstai prašo paskirti jam psichiatrinę ekspertizę, nes nagrinėjamos bylos medžiagoje yra pateikta 2017 m. sausio 23 d. specialisto išvada, kuria nėra jokio pagrindo abejoti.
Šalies argumentai
4.2. Nukentėjusieji atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis skunde nepagrįstai prašo pritaikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Pažymi ir tai, kad nuteistasis parodymų metu savo kaltės iš esmės nepripažino, o siekė tik suklaidinti teismą, t. y. jog nusikaltimą padarė netyčia, neprisimena įvykio aplinkybių ir pan. Be to, E. L. teisiamojo posėdžio metu elgėsi įžūliai ir nepagarbiai, neatsiprašė nužudytojo artimųjų, o dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigaili.
4.3. Taip pat nukentėjusiųjų vertinimu, nepagrįstas ir atmestinas nuteistojo E. L. skundo argumentas, kad nukentėjusįjį nužudė nebūdamas recidyvistu.
5. Apeliacinio proceso metu prokuroras prašo nuteistojo ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti. E. L. ir jo gynėjas prašo nuteistojo skundą tenkinti, o nukentėjusiųjų tenkinti iš dalies: sušvelninti laisvės atėmimo bausmės terminą, tačiau paskirti didesnę bausmės dalį atlikti kalėjime. J. B., J. B., J. R., R. K. prašo nukentėjusiųjų apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo atmesti.
6. Nuteistojo E. L., nukentėjusiųjų J. B., J. B., J. R. ir R. K. apeliaciniai skundai atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su nuteistojo E. L. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimu. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo kaltė įrodyta, jam paskirta bausmė yra teisinga, o priteisti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nevertina E. L. veikos kvalifikavimo pagrįstumo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei priteistos turtinės žalos dydžio, nes šios nuosprendžio dalys neskundžiamos (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
6.2. Nuteistasis E. L. skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jam nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į gynybą, nes yra bemokslis, beraštis, tylaus, ramaus būdo, o gynėjas tinkamai neatstovavo jo interesų.
6.2.1. Teisėjų kolegija šiuos nuteistojo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. L. yra baigęs dešimt klasių, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme jo interesus atstovavo pagal BPK 51 straipsnio 2 dalį paskirti gynėjai (2 t., b. l. 37–38, 189, 195). Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis E. L. buvo apklaustas kaip įtariamasis, dalyvaujant gynėjai (2 t., b. l. 40–43, 45–48). Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme E. L. kardomoji priemonė – suėmimas buvo paskirta, o vėliau kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo pratęstas taip pat dalyvaujant gynėjui (2 t., b. l. 55–56, 64–65, 191). Nors ikiteisminio tyrimo metu E. L. susipažinti su bylos medžiaga atsisakė, tačiau su visa bylos medžiaga susipažino gynėja, kuri jokių prašymų nepareiškė (2 t., b. l. 164–165). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gynėjai aktyviai dalyvavo tiriant įrodymus, uždavinėjo klausimus nuteistajam, byloje dalyvavusiems nukentėjusiesiems ir liudytojams (21 t., b. l. 42–44; 3 t., b. l. 22–23, 26–27).
6.2.2. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis E. L. buvo apklaustas įtariamuoju nepažeidžiant BPK reikalavimų, jam buvo išaiškintos teisės turėti gynėją arba jo atsisakyti, jį nušalinti, todėl apelianto teisės į gynybą nebuvo pažeistos (BPK 50 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teisme gynėjui advokatui R. K. nušalinimas taip pat nebuvo pareikštas (3 t., b. l. 22). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo argumentai dėl netinkamos jo gynybos yra nepagrįsti.
Šalies argumentai
7. E. L. skunde taip nurodo, kad turi psichikos sutrikimų, todėl būtina paskirti psichiatrinę ekspertizę, nes įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, raminamųjų vaistų bei vaistų nuo epilepsijos, dėl ko negali atsiminti įvykio aplinkybių.
7.1. Šis nuteistojo E. L. skundo argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas. Teisėjų kolegija šį prašymą išsprendė apeliacinio proceso metu, kurį protokoline nutartimi atmetė. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, ar E. L. reikalinga skirti psichiatrijos ekspertizę. Remiantis bylos medžiaga matyti,, kad E. L. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog nusikaltimo padarymo metu vartojo tik alkoholį ir buvo stipriai apsvaigęs, todėl neprisimena visų įvykio aplinkybių (2 t., b. l. 42–44). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis parodė, kad įvykio metu buvo apsvaigęs ne tik nuo alkoholio, bet taip pat vartojo vaistus (3 t., b. l. 23). Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad įvykio metu taip pat vartojo ir raminamuosius vaistus (3 t., b. l. 40). Teisėjų kolegija atsižvelgusi į šias aplinkybe konstatuoja, kad nuteistojo E. L. parodymai dėl vaistų vartojimo įvykio metu yra nenuoseklūs, todėl jais tikėti nėra jokio pagrindo. Byloje neginčijamai ir objektyviai nustatyta, kad neužilgo po įvykio E. L. buvo nustatytas 2,83 promilių girtumas (2 t., b. l. 34). Tuo tarpu, duomenų, kad nusikaltimo padarymo metu E. L. kartu su alkoholiu vartojo raminamuosius ar vaistus nuo epilepsijos, nagrinėjamojoje byloje nėra. Teismo psichiatrijos 2017 m. sausio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 99U-4, E. L. buvo nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, tačiau psichozės reiškinių nenustatyta, todėl skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nereikia (2 t., b. l. 131–132). Tai, kad E. L. veiksmai įvykio metu ir po jo buvo sąmoningi bei apgalvoti, patvirtina liudytojų A. Š., J. S. ir A. M. parodymai (3 t., b. l. 24–27), paties nuteistojo veiksmai po įvykio, t. y. kai skambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė apie galimą V. B. nužudymą (1 t., b. l. 91–97).
7.2. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, kuri turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Be to, teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma, turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę.
7.3. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į visas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad E. L. skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra jokio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Dėl bausmės paskyrimo
8. Pažymėtina, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
8.1. Bylos duomenys patvirtina, kad E. L. yra jauno amžiaus, vedęs, nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, taip pat ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teistumas neišnykęs (2 t., b. l. 81–87, 89–105), administracinėmis nuobaudomis nebaustas (2 t., b. l. 92), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
8.2. Nuteistasis E. L. apeliaciniame skunde teigia, kad savo kaltę pripažįsta visiškai ir nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl teismas norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl to nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-7-54-677/2015, Nr. 2K-21-942/2016). Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Be to, teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą, įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.
8.3. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis E. L. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino tik iš dalies. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų E. L. parodymų matyti, kad įvykio aplinkybių neprisimena, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio (2 t., b. l. 42–44, 47–48). Pirmosios instancijos teisme E. L. parodė, kad V. B. galėjo sužaloti netyčia, tačiau įvykio aplinkybių neatsimena, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir vaistų (3 t., b. l. 23–24). Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, teisingai konstatavo, jog E. L. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl menkaverčių asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia dūrė vieną kartą peilių V. B. į krūtinės ląstą ir taip jį nužudė.
8.3.1. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis E. L. nėra nuoširdus, nes vien tik deklaratyvus prisipažinimas sudavus peiliu negali būti laikoma esmine sąlyga šiai lengvinančiai aplinkybei pripažinti, kadangi nuteistasis iškraipo ir sau naudinga linkme traktuoja kitas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia nuteistojo pozicija nelaikoma esminių bylos aplinkybių pripažinimu, nes savo elgesio nevertina kritiškai ir neišgyvena dėl jų, nesistengė ir šiuo metu nesistengia sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Be to, E. L. prisipažino kaltu vien tik dėl byloje surinktų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis E. L. tokiu būdu siekia sąmoningai suklaidinti teismą ir sušvelninti savo atsakomybės laipsnį ar net jos išvengti, o jo nurodomi vidiniai išgyvenimai yra susiję su paskirtos bausmės dydžiu.
8.4. Nuteistasis E. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai taikė BK 27 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas ir pripažino jį pavojingu recidyvistu. Tuo tarpu nukentėjusieji apeliaciniame skunde prašo E. L. pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu.
8.4.1. BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą arba būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą (BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Iš bylos medžiagos matyti, kad E. L. (buvusi pavardė – B.) Vilniaus apygardos teismo 2002 m. spalio 30 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 105 straipsnio 1 punktą, BK 272 straipsnio 2 dalį, BK 42 straipsnį (1961 m. BK redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 14 metų su ½ turto konfiskavimu. To paties teismo 2003 m. gegužės 27 d. nutartimi, E. L. šios nusikalstamos veikos buvo perkvalifikuotos pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 180 straipsnio 1 dalį, o paskirta bausmė sumažinta iki 11 (vienuolikos) metų, o turto konfiskavimas panaikintas (2 t., b. l. 99–105). Iš bylos medžiagos matyti, kad E. L. teistumas už labai sunkų nusikaltimą nėra išnykęs ar panaikintas įstatymo nustatyta tvarka. Todėl E. L. pavojingu recidyvistu pripažintas pagrįstai, nes šiuo skundžiamu nuosprendžiu taip pat yra pripažintas kaltu ir nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 129 straipsnio 1 dalį).
8.4.2. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė asmeniui, kuris veiką padarė būdamas recidyvistu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija). Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, yra pripažintina tuo atveju, kai asmuo turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, padaro naują tyčinį nusikaltimą, t. y. būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, nepriimant jokio atskiro sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017). Tuo tarpu, pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnio 3 dalis) asmuo pripažįstamas tik teismo sprendimu (t. y. teismo teisė, bet ne pareiga) ir į tai atsižvelgiama individualizuojat bausmę. BK 56 straipsnyje numatyta, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Pirmosios instancijos teismas šiuo skundžiamu nuosprendžiu skirdamas bausmę E. L. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į ankstesnius teistumus ir pripažindamas jį pavojingu recidyvistu, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei sankcijos vidurkis. Todėl tas pačias aplinkybes (ankstesnius teistumus), kuriomis remiantis E. L. buvo pripažintas pavojingu recidyvistu, nėra pagrindo dar kartą šias aplinkybes pripažinti ir kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.
8.5. Nuteistasis E. L. skunde prašo laisvės atėmimo bausmę sušvelninti, o nukentėjusieji – skirti maksimalią BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios pusę paskirti atlikti kalėjime.
8.5.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas E. L. skirdamas bausmę, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmių skyrimo principų nepažeidė. Panevėžio apygardos teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (amžių, ankstesnius teistumus už tyčinių nusikaltimų padarymą, kurie nėra išnykęs), tyčinę kaltę, pagrįstai nustatė vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
8.5.2. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų skundo argumentais, kad nukentėjusysis buvo nužudytas dėl menkavertės dingsties, atsižvelgia į nuteistojo netinkamą ir abejingą elgesį nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau vien tik šios skunde nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo E. L. skirti griežtesnės bausmės.
8.5.3. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, E. L. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra didesnė, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis, todėl akivaizdžiai nėra nei per griežta, nei per švelni. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusieji apeliaciniame skunde neišdėsto jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių nuteistajam reikėtų paskirti griežtesnę bausmę.
8.5.4. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra neteisinga bei užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Be to, E. L., kaip asmenybė, yra pavojingas visuomenei, todėl teisingai nustatyta pirmuosius trejus metus atlikti kalėjime. Nors nukentėjusieji skunde prašo šį terminą nustatyti didesnį, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tam nėra jokio pagrindo.
Dėl civilinių ieškinių priteisimo
9. Pažymėtina, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Be to, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas yra sudėtinė baudžiamojo proceso dalis, neatskiriama nuo įstatyme įtvirtintų baudžiamojo proceso tikslų (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 110 straipsnio 1 dalį, civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Todėl civilinio ieškinio dalyku pagal BPK 109 straipsnį, gali būti dvi žalos rūšys, t. y. turtinė ir neturtinė žala.
9.1. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamas nukentėjusiajai J. B. priteistas turtinės žalos dydis, todėl ši nuosprendžio dalies neperžiūrima. Tačiau apeliaciniame skunde nukentėjusieji pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos tenkino tik iš dalies.
9.2. Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu yra padaroma mažesnė ar didesnė neturtinė žala. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą yra palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Todėl teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypatingai stiprūs bei skausmingi, ir tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją, negu kitų – santykinių vertybių pažeidimo atvejais.
9.3. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti nukentėjusiųjų patikslinti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos priteisimo, kuriuose J. B. ir J. B. prašo po 100 000 Eur, o J. R. ir R. K. – po 60 000 Eur (3 t., b. l. 9–17). Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo tėvams J. B. ir J. B. priteisė po 30 000 Eur, o seserims – J. R. ir R. K. – po 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
9.4. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiuosius (tėvus ir seseris) su žuvusiuoju V. B. siejo glaudūs tarpusavio ryšiai, todėl jie patyrė ir iki šiol patiria didelius emocinius ir dvasinius išgyvenimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad žuvusysis V. B. charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Tai pat pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai ir teisiškai nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino E. L. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiųjų interesus, teisingai suprato įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Be to, Panevėžio apygardos teismas, spręsdamas su nukentėjusiesiems atlygintinos neturtinės žalos vertinimu susijusius teisės klausimus, atsižvelgė ne vien į minėtų įstatymų nuostatas, bet ir į susiformavusią teismų praktiką.
9.5. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismo išvados yra teisingos, jos grindžiamos neturtinės žalos dydį lemiančiais kriterijais ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Pusiausvyra tarp nukentėjusiųjų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą, yra išlaikyta. Todėl pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl neturtinės žalos priteisimo ir jų piniginės išraiškos nėra.
Dėl BK 64¹ straipsnio taikymo
10. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija) numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta kaltę.
10.1. Ši baudžiamoji byla, kurioje E. L. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, buvo išnagrinėta pagal bendrąsias proceso taisykles, tai yra ne pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad E. L. savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino tik iš dalies, esminių bylos aplinkybių nepripažino ir dėl to nesigaili. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad nėra būtinų BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, pagal kurias būtų sumažinta nuteistajam E. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo E. L., nukentėjusiųjų J. B., J. B., J. R., R. K. apeliacinius skundus atmesti.