Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro (toliau – ir prokuroras) bei nuteistųjų V. A. ir P. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

– V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus laisvės atėmimu 12 metų, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 12 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

– P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus laisvės atėmimu 10 metų, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 metams;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir P. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiosios Č. A. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir solidariai iš nuteistųjų V. A., P. Š. bei V. M. nukentėjusiajai priteista 318,87 Eur turtinei ir 20 379,36 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo T. A. (T. A.) civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir solidariai iš nuteistųjų V. A., P. Š. bei V. M. jam priteista 2 896,20 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo V. A. (V. A.) civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir solidariai iš nuteistųjų V. A., P. Š. bei V. M. jam priteista 2 896,20 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios A. D. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir solidariai iš nuteistųjų V. A., P. Š. bei V. M. jai priteista 2 896,20 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus ir 180 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas ir V. M., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. A., P. Š. ir V. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus ir 180 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės Z. A. (Z. A.) ir pagrobė svetimą turtą, t. y. 2013 m. rugpjūčio 25 d., apie 22.30 val., prie kapinių, esančių (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl savanaudiškų paskatų, V. M. tyčia ranka sudavus apsvaigusiam nuo alkoholio (nustatytas sunkus girtumo laipsnis) ir dėl to buvusiam bejėgiškos būklės Z. A. į galvą, V. A. sudavus smūgius kojomis ir rankomis nukentėjusiajam į šoną ir kojas bei nenustatytą skaičių smūgių ranka į galvą, tuo pat metu V. M. sudavus ranka smūgius į krūtinę ir šonus, į galvą bei koją, P. Š. ranka suduodant smūgius į šonus ir kojas, V. M. atsiklaupus ir kojomis spaudžiant Z. A. krūtinę, V. A. ir P. Š. iš nukentėjusiojo dešinės kelnių kišenės pagrobė 2,61 Eur (9 Lt (monetomis)), iš kairiosios kelnių kišenės – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6030“ – 17,38 Eur (60 Lt) vertės, tokiu būdu bendrais veiksmais padarė Z. A. daugybines poodines kraujosruvas veide, dešinėje rankoje, daugybines kraujosruvas dešiniame petyje, krūtinėje, liemens kairėje pusėje, kairėje kojoje bei dešinės pusės liemens sumušimą, pasireiškusį masyvia minkštųjų audinių kraujosruva krūtinės ląstos dešinėje pusėje, dešiniųjų šonkaulių VI, XI, XII viengubu, VII-X dvigubu lūžiais su plaučių sužalojimu, dešiniojo inksto sumušimu, pasireiškusiu kraujosruva dešiniojo inksto kapsulėje ir vartų srityje, pereinančia į parenchimą, tai komplikavosi į krūtinės ląstos dešinės pusės poodinę emfizemę, oro ir kraujo susikaupimą dešinės krūtinės ertmėje, kraujavimą į dešiniojo inksto taureles bei geldelę, ūmų kvėpavimo ir kraujotakos veiklos sutrikimą, todėl nukentėjusysis 2013 m. rugpjūčio 26 d. mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų P. Š. ir V. A. apeliaciniai skundai atmestini, prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstojo teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą faktiniu bei teisniu aspektais pagal apeliaciniuose skunduose apibrėžtas ribas, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai sprendė, kad P. Š., veikdamas kartu su bendrininkų grupe – V. A. ir V. M., plėšimo metu tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė bejėgiškos būklės Z. A.. Skundžiamame nuosprendyje teismo padarytos išvados dėl P. Š. kaltės atitinka faktines bylos aplinkybes. P. Š. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, jo veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 129 straipsnio 2, 9 punktus (nuteistasis P. Š. neginčija jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį).

Dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms

Toks prokuroro prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje turi būti nurodyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Taigi aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodytos visos aplinkybės, kurios reikšmingos padarytoms veikoms teisingai teisiškai įvertinti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe, pagrįstai pripažinęs jų baudžiamąją atsakomybę sunkinančia, tačiau jos nenurodęs nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje aprašė įrodyta pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes, pagal kurias buvo sprendžiami V. A., P. Š. ir V. M. baudžiamosios atsakomybės taikymo, veikos kvalifikavimo klausimai, padarė prieštaringas išvadas dėl nuteistųjų bendrininkavimo, kaip nusikalstamų veikų padarymo formos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, be kita ko, padarė prieštaringas išvadas ir dėl nukentėjusiojo Z. A. sužalojimų, lėmusių jo mirtį. Proceso dalyviai šios teismo išvados neginčija, tačiau ši teismo padaryta klaida taip pat ištaisytina, iš apskųstojo nuosprendžio motyvuojamosios dalies pašalinant aplinkybes dėl nuteistųjų veiksmų, neva lėmusių Z. A. padarytus sužalojimus, sukėlusius jo mirtį.

Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktų taikymo nuteistajam P. Š.

BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas nužudė bejėgiškos būklės žmogų ir tai padarė dėl savanaudiškų paskatų.

Tiek teisės doktrinoje, tiek formuojamoje teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai tyčia nužudoma plėšimo metu, veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimas. Kaip nusikaltimų sutaptis kvalifikuojamas ir tyčinis nužudymas plėšimo metu, kai kaltininkas nužudo ir bejėgiškos būklės žmogų.

Apeliantas nuteistasis P. Š. apeliaciniame skunde nekelia klausimo dėl pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis P. Š., skųsdamas apygardos teismo nuosprendį, nesutinka su teismo išvadomis vertinant surinktus įrodymus, darant išvadas dėl jo kaltumo padarius veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktuose, ir baudžiamojo įstatymo taikymo.

Toks apelianto prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad P. Š. pagrįstai pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus nuteistas už tyčinį bejėgiškos būklės žmogaus nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi byloje surinktus ir teisme patikrintus įrodymus bei atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, neturi pagrindo formuoti priešingą pirmosios instancijos teismo padarytai išvadą, kad P. Š. kartu su kitais nuteistaisiais – V. A. ir V. M., veikdamas bendrininkų grupe, plėšimo metu nužudė bejėgiškos būklės Z. A. ir tai padarė dėl savanaudiškų paskatų, nes ji pagrįsta byloje surinktais, teisme ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka įvertintais įrodymais. Teismas padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes.

Tokie nuteistojo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti tiek objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, tiek ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda ir tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant netiesiogine tyčia.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą bei po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-366/2011; 2K-46-895/2015). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota nuostata, jog kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys 2K-469/2007; 2K-281/2008; 2K-P-247/2009).

Nužudymas padarytas bendrininkaujant yra tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Nužudymo atveju, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys, būtina nustatyti bendrininkų susitarimo turinį ir ribas. Pabrėžtina, kad susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, arba konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Esant tokiam susitarimui, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną ir tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Pastebėtina ir tai, kas konstatuojant susitarimo buvimą, nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales.

Kaip minėta, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvados Nr. M 1178/13 (01) 4.1.1 punkte nustatyta, kad liemens dešinės pusės sumušimas, pasireiškęs masyvia minkštųjų audinių kraujosruva krūtinės ląstos dešinėje pusėje, dešiniųjų šonkaulių VI, XI, XII viengubu, VII-X dvigubu lūžiais su plaučių sužalojimu, dešiniojo inksto sumušimas, pasireiškęs kraujosruva dešiniojo inksto kapsulėje ir vartų srityje, pereinančia į parenchimą, padaryti daugiau kaip 2 kartus paveikus liemens dešinę pusę kietais bukais daiktais, pavyzdžiui, sudavus smūgius kojomis.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas J. P. paaiškino, kad nukentėjusysis mirė nuo išvados 4.1.1 punkte nustatytų sužalojimų visumos; ekspertas nurodė, kad į šoną nukentėjusiajam galėjo būti suduota nuo 2 iki 20 smūgių; šonkauliai galėjo lūžti nuo smūgių ir spaudžiant nukentėjusiajam krūtinę, kuri buvo deformuota ne 1 kartą, buvo nuolat deformuojama dėl smūgių. Pasak eksperto, V. A., suduodamas smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į šoną, kojas ir krūtinę, padarė tokiu sužalojimus, kurie nustatyti išvados 4.1.1 punkte, ir kurie sukėlė nukentėjusiojo mirtį; P. Š., suduodamas ranka smūgius nukentėjusiajam į šonus, o V. M., atsiklaupus ir kojomis spaudžiant jam krūtinę, padarė tokius sužalojimus, kurie sukėlė jo mirtį.

Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl P. Š. kaltės nužudžius Z. A. nepaneigia ir aplinkybė, kad apeliantas, sugrįžęs į įvykio vietą, prieš nukentėjusįjį nenaudojo smurto.

Apygardos teismas pagrįstai P. Š. kartu su V. A. ir V. M. pripažino bendravykdytojais, nes jie visi kartu betarpiškai dalyvavo vykdydami objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę. Konkrečiu atveju P. Š. vykdė atskirą jos dalį, nes buvo trumpam pasišalinęs iš įvykio vietos. Tačiau P. Š., V. A. ir V. M., kaip bendrininkų, susitarimas sunkiai sužaloti Z. A. buvo ir jis buvo išreikštas būtent, kaip teisingai konstatavo ir teismas, konkliudentiniais veiksmais. P. Š. veikė išvien su V. A. ir V. M., matė vienas kito veiksmus ir, pritardami vienas kitam, visi trys smurtavo į gyvybiškai svarbius, lengvai pažeidžiamus ir dėl jų sužalojimo galinčius sukelti sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat ir mirtį, žmogaus kūno organus. Smurtas buvo itin intensyvus. Pagal bylos aplinkybes nukentėjusiajam bendrais nuteistųjų veiksmais buvo suduota ne mažiau kaip 31 smūgis. P. Š. kartu su V. A. ir V. M. dėl savanaudiškų paskatų žalojo iš esmės visiškai nesiginantį ir negalintį pasipriešinti, apsvaigusį nuo alkoholio ir dėl to pripažintą bejėgiškos būklės Z. A.. Byloje nėra duomenų, kad P. Š. ar kuris nors iš nuteistųjų bandė vienas kitą sulaikyti nuo smurtinių veiksmų. Nuteistųjų parodymai patvirtina, kad po smurto panaudojimo jie pasišalino iš įvykio vietos, abejingai nakties metu palikdami sužalotą Z. A..

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad tarp P. Š. ir bendrininkų veiksmų bei Z. A. mirties būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, turėjęs lemiamos įtakos kilusiems padariniams – Z. A. mirčiai – atsirasti.

Anot nuteistojo, teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl nukentėjusiojo bejėgiškos būklės.

Šiuos teiginius paneigia bylos duomenys.

Nukentėjusiojo bejėgiška būklė reiškia, kad nukentėjusysis arba nesuvokia grėsmės savo gyvybei, arba neturi galimybės aktyviai pasipriešinti nusikaltimui. Bejėgiškos būklės žmogus gali būti dėl fizinių ar psichinių savybių, pavyzdžiui, dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, miegantis ir pan.

Antra, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvados Nr. M 1178/13 (01) 3 punkte nustatyta, kad Z. A. lavono kraujyje rasta 2,96 proc., šlapime – 3,61 proc. etilo alkoholio, o tai atitinka sunkų girtumo laipsnį (1 t., b. l. 56-63). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 16 d. specialisto išvados Nr. pM 39/13 (01) – M 1178/13 (01) 5 punkte konstatuota, kad dėl ūmaus toksinio alkoholio poveikio nukentėjusiojo sąmonė buvo sutrikusi, nes esant tokiai etilo alkoholio koncentracijai, kokia nustatyta nukentėjusiojo lavono kraujyje paprastai žmogui būna labai ryškūs pusiausvyros, koordinacijos ir psichikos sutrikimai, taip pat būdinga išnykusi savikontrolė, prasidėjęs centrinės nervų sistemos slopinimas, pasireiškiantis mieguistumu, skausmo sumažėjimu, todėl nukentėjusiojo sąmoningi veiksmai galėjo būti sutrikę (sulėtėję, silpnesni, neadekvatūs). Po sužalojimų padarymo nukentėjusysis galėjo neadekvačiai vertinti situaciją, nejautė skausmo (arba skausmo pojūtis buvo sumažėjęs). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas J. P. duotas išvadas patvirtino ir paaiškino, kad nukentėjusysis buvo tiek neblaivus, jog sunku įsivaizduoti, ar jis galėjo būti sąmoningas; nukentėjusysis buvo tokio girtumo, kad negalėjo pakelti rankos, jo sąmonė buvo visiškai sutrikusi. Taigi nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio.

Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs P. Š., nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

Dėl bausmės paskyrimo nuteistiesiems V. A. ir P. Š.

V. A. ir P. Š. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus ir 180 straipsnio 1 dalį už Z. A. nužudymą plėšimo metu.

Už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiamasis įstatymas nustato alternatyvias bausmes, susijusias tik su laisvės atėmimu, t. y. arba laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų, arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Apeliantas nuteistasis V. A. prašo jam paskirtą galutinę subendrintą bausmę – 12 metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 10 metų. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo nuteistiesiems V. A. ir P. Š. paskirtas laisvės atėmimo bausmes sugriežtinti ir V. A. bei P. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus paskirti po 14 metų laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistojo V. A. prašymas atmestinas, o prokuroro prašymas tenkintinas iš dalies.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausme turi būti įgyvendintos bausmės paskirties nuostatos, t. y. bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas ir bausmės teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimo pagrindus reglamentuoja BK 54 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-68-788/2015).

Skiriant bausmę turi būti siekiama visų pirmiau aptartų BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Paskirta bausmė yra veiksminga tada, kai ja įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu, po jos, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ir dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis 2K-137/2013). Kita vertus, tai nereiškia, kad skirtina bausmė turi būti artima taikomo BK straipsnio sankcijoje nustatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkiui (kasacinė nutartis 2K-58/2010). Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi vykdyti realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą, teisingumą. Teisingumas turi būti vykdomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal joje konkrečiai nustatytas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, įgyvendindamas tik jam įstatymo leidėjo suteiktą diskreciją – paskirti bausmę nusikaltusiems V. A. ir P. Š., pagrįstai jiems pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktus parinko terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tačiau neteisingai nustatė jos dydį. Pirmosios instancijos teismas įvertino ne visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, todėl nuteistiesiems paskyrė per švelnias bausmes. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. A. už kvalifikuotą nužudymą paskyrė 12 metų laisvės atėmimo, o P. Š. – 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Tokios bausmės nėra teisingos, neatitinka nuteistųjų padarytos veikos ir jų asmenybės pavojingumo. Tuo tarpu, kaip minėta, bausmė laikoma teisinga tik tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Apygardos teismas, individualizuodamas nuteistiesiems V. A. ir P. Š. skirtinas bausmes teisingai nustatė, kad byloje nėra jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliaciniame skunde V. A. prašo atsižvelgti į tai, kad jis pripažino padaręs jam inkriminuotas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Tokie nuteistojo teiginiai suprastini kaip nesutikimas su teismo išvadomis nurodytų aplinkybių pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą nepripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatęs, jog nuteistasis V. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme kaltę dėl jam inkriminuotų veikų kaltę pripažino, gailėjosi dėl įvykusio įvykio, padarė pagrįstą išvadą, kad tokio prisipažinimo ir gailėjimosi konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Remiantis kasacinio teismo praktika kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinė nutartis 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinė nutartis 2K-327/2010). Tačiau byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Byloje nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis V. A. nuoširdžiai kritiškai vertina savo poelgį, laisva valia pripažino padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus. Tai padaryti jis buvo privestas dėl byloje surinktų įrodymų. Pastebėtina, kad netgi apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis nukentėjusiajam sudavė tik kelis smūgius, dėl kurių negalėjo mirti nukentėjusysis, t. y. iš esmės neigia esmines bylos aplinkybes, reikšmingas teisinei jo padarytos veikos kvalifikacijai, jos teisiniam įvertinimui. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis tik sakydamas paskutinį žodį atsiprašė nukentėjusiųjų, tuo tarpu, 2014 m. spalio 9 d. teismo posėdyje teigė, jog atsiprašyti nukentėjusiųjų nenori (4 t., b. l. 68-77).

Teismas taip pat pagrįstai nuteistųjų V. A. ir P. Š. baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino kaltinamajame akte nurodytą aplinkybę, kad jie nusikalstamas veikas padarė apsvaigę nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos joms padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kaip matyti iš kaltinamojo akto turinio, jame nebuvo nurodyta, kad V. A. ir P. Š. baudžiamąją atsakomybę sunkina tai, jog jie veikė kartu su bendrininkų grupe. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino nuteistųjų sunkinančia, nes ji kaltinamajame akte pagal faktines aplinkybes iš esmės nustatyta, nors ir nepripažinta kaip tokia (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju neginčytinai byloje nustatyta, kad V. A., P. Š. ir V. M. buvo bendravykdytojai, kurie savo smurtinio pobūdžio veiksmais pasikėsino į labai svarbų, vertingą, baudžiamojo įstatymo saugomą objektą – žmogaus gyvybę.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ir tai, kad nuteistųjų V. A. ir P. Š. padaryta veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktuose, priskirtina labai sunkių, o veika, įtvirtinta BK 180 straipsnio 1 dalyje, – apysunkių nusikaltimų kategorijai BK 11 straipsnio 4, 6 dalių taikymo kontekste. V. A. ir P. Š. padaryti nusikaltimai baigti. V. A. ir P. Š. į narkologinę ir psichiatrinę įskaitą neįrašyti (2 t., b. l. 103, 195-198; 3 t., b. l. 123-126). V. A. baustas administracine tvarka už alkoholio vartojimą viešoje vietoje, byloje nėra duomenų, kad paskirta bauda būtų sumokėta (2 t., b. l. 188).

Tačiau, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, teismas be pagrindo neįvertino kitų byloje esančių aktualių aplinkybių, kurios sudaro teisines prielaidas formuoti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems V. A. ir P. Š. paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės negali būti pripažintos veiksmingomis bausmėmis, atitinkančiomis BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, proporcingomis, neadekvačiomis nusikalstamų veikų pavojingumui, V. A. ir P. Š. asmenybėms.

Nuteistieji V. A. ir P. Š. nusikaltimą, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 9 punktuose, padarė veikdami netiesiogine, o įvirtintą BK 180 straipsnio 1 dalyje – tiesiogine tyčia. Viena vertus, aplinkybė, kad nuteistieji nužudymą padarė veikdami netiesiogine tyčia, rodo mažesnį tokio nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Tačiau, kita vertus, konkrečiu atveju, vien nustatyta kaltės forma nenulemia mažesnio nuteistųjų padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnio. Nuteistieji padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus gyvybei, kurio pasekmės yra negrįžtamos, visuomenei padaryta didelė žala netekus jos nario, sulaukusio 38 metų amžiaus (prokuroras klaidingai nurodo, kad nužudytasis buvo senyvo amžiaus). Tai, kad nužudytasis Z. A. buvo neblaivus ir piktnaudžiavo alkoholiu, nemažina jo gyvybės vertės žmogiškąja prasme.

Nuteistieji Z. A. sunkiai sutrikdė sveikatą, dėl to jis vėliau mirė, t. y. jį nužudė, prieš jį apie 20–30 min. su pertraukomis intensyviai naudodami smurtą, suduodami jam daugybę smūgių į gyvybiškai svarbius žmogaus organus (galvą, krūtinę (spaudžiant krūtinę), šonus), smūgiuodami tiek rankomis, tiek kojomis (užlipant ant jo ir spaudžiant jam krūtinę), nors nužudytasis nekėlė jiems jokios grėsmės, gulėjo (miegojo) ant kelio prie kapinių neblaivus (nustatytas sunkus girtumo laipsnis), apieškant nukentėjusiojo kišenes, prieš nuteistuosius neatliko jokių puolamųjų (smurtinio pobūdžio) veiksmų. Nuteistieji Z. A. nužudė iš savanaudiškų paskatų. Nuteistųjų nusikalstami veiksmai pripažintini esantys didesnio pavojingumo ir dėl to, kad jie Z. A. nužudė esant dviem jų nusikalstamus veiksmus kvalifikuojantiems požymiams, t. y. dėl paminėtų savanaudiškų paskatų, be to, nužudytasis buvo bejėgiškos būklės.

Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad nors teismas teisingai nurodė, kad V. A., V. M. bei P. Š. neteisti, tačiau teismui 2016 m. sausio 26 d. išėjus į pasitarimų kambarį priimti baigiamojo akto, 2016 m. sausio 28 d. įsiteisėjo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendis, kuriuo jie pagal BK 178 straipsnio 1–2 dalis buvo pripažinti kaltais bei nuteisti laisvės apribojimo bausmėmis (Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenys). Tokios aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai sutikti su prokuroro argumentais, kad jos neigiamai apibūdina V. A. ir P. Š. asmenybes, rodo, jog jie yra linkę nusikalsti, nepaisyti visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų, o jų daromos nusikalstamo veikos sunkėja.

Be to, tai, kad nuteistieji po intensyvaus smurto panaudojimo pasišalino iš įvykio vietos, abejingai nakties metu palikdami sumuštą Z. A., parodo jų ciniškumą, abejingumą žmogaus gyvybei.

Aptariamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, be paminėtų aplinkybių, įvertintini ir nuteistųjų V. A. bei P. Š. socialiniai ryšiai. Abu nuteistieji nedirbo, nors yra jauno ir darbingo amžiaus. Iki suėmimo V. A. nesimokė, P. Š. mokėsi Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokykloje, bet 2013 m. spalio 7 d. direktoriaus įsakymų buvo išbrauktas iš mokinių sąrašo, nes be pateisinamos priežasties praleisdavo daug pamokų (5 t., b. l. 4). Abu nuteistieji nevengė vartoti alkoholinių gėrimų. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistieji nebuvo naudingi visuomenei, o jų įvykdyti nusikaltimai, dėl kurių prieš juos priimtas apskųstasis nuosprendis, yra jų vedamo gyvenimo būdo pasekmė.

Kaip minėta, už BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą baudžiamasis įstatymas nustato laisvės atėmimą nuo 8 iki 20 metų. Taigi galimos skirti bausmės vidurkis sudaro 14 metų laisvės atėmimo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, taip pat papildomai atsižvelgus į tai, kad pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes vis dėlto intensyviau smurtą prieš Z. A. naudojo V. A., P. Š. kažkuriam laikui buvo pasišalinęs iš įvykio vietos, jis Lukiškių tardymo izoliatoriaus–Kalėjimo Socialinės reabilitacijos skyriaus apibūdinamas teigiamai, pradėjo mokytis Vilniaus mokymo centre (šiuo metu yra 12 klasėje) (tai tvirtina, kad jis suvokia padarytų veikų sunkias pasekmes, siekia pasitaisyti) (5 t., b. l. 3), administracine tvarka nebaustas (teismai klaidingai nurodė, kad baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 118), konstatuotina, jog nuteistiesiems skirti vienodo dydžio bausmes, kaip prašo prokuroras, būtų neteisinga. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam V. A. pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė sugriežtintina iki baudžiamojo įstatymo nustatytos sankcijos vidurkio, o P. Š. – iki artimos sankcijos vidurkiui.

Apelianto V. A. akcentuojamos aplinkybės, kad jis po bausmės atlikimo ketina tęsti mokslus, dirbti, padėti artimiesiems, nori atlyginti žalą nukentėjusiesiems, nepaneigia pirmiau padarytos teisėjų kolegijos išvados. Nuteistasis, būdamas pataisos namuose, taip pat turi galimybę dirbti, tokiu būdu pradėti atlyginti nukentėjusiems patirtą bei teismo priteistą žalą, padėti artimiesiems, bei tęsti mokslus.

Dėl neturtinės žalos priteisimo iš nuteistojo P. Š.

Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai pinigais kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visi šie įstatymo leidėjo įtvirtinti kriterijai yra vertinamieji ir juos įvertina teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį.

Nors apeliantas P. Š. tvirtina, kad teismas neteisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą, tačiau kokias įrodymų vertinimo, teisės taikymo klaidas padarė pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje pareikštų civilinių ieškinių tenkinimo klausimą, konkrečiai neįvardija, neginčija priteistos neturtinės žalos dydžio. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistojo prašymas atmesti byloje pareikštus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius iš esmės yra siejamas su kitokiu jo nusikalstamų veiksmų teisiniu įvertinimu. Pirmiau teisėjų kolegijai netenkinus nuteistojo P. Š. prašymo jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus išteisinti ir pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai P. Š. nuteisė už Z. A. nužudymą, jo prašymas atmesti civilinius ieškinius taip pat netenkintinas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo tik tai, kad nukentėjusiesiems T. A., V. A. ir A. D. neturtinė žala priteista nepagrįstai dėl to, jog jie nepripažintini nužudytojo šeimos nariais, kartu su nužudytuoju negyveno.

Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini.

Visų pirma, teisėjų kolegija, pažymi, kad brolis ir (ar) sesuo pripažintini šeimos nariais BPK 38 straipsnio taikymo kontekste. Antra, vien tai, kad nukentėjusieji negyveno kartu su nužudytuoju, nesumenkina jų patirtų neigiamų emocinių išgyvenimų, dvasinio sukrėtimo dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veiksmų. Nukentėjusieji buvo suaugę, todėl logiška, kad kartu negyveno su nužudytuoju, kuris buvo sukūręs savo šeimą. Gyvenimas skyriumi nepašalina jų giminystės, emocinio ryšio bei artumo. Nukentėjusieji bendravo su broliu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad nukentėjusieji dėl brolio mirties patyrė akivaizdžią neturtinę žalą: stresą, nerimą, nepatogumus.

Aplinkybė, kad nukentėjusieji jiems priteistą neturtinę žalą galbūt ketina skirti nužudytojo vaikams paremti, taip pat nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė byloje pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo. Gautos neturtinės žalos panaudojimo paskirtis ir būdas yra išimtinai nukentėjusiųjų asmeninis interesas.

Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas tinkamai įvertino įstatyme įtvirtintų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kriterijų visumą, laikėsi civilinio ieškinio išsprendimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų (BPK 109, 115 straipsniai; CK 6.250 straipsnis), išlaikė pusiausvyrą tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo teisėtų interesų. Nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis nėra akivaizdžiai per didelis, adekvatus nuteistojo padarytiems tyčiniams nusikalstamiems veiksmams, dėl kurių nukentėjusieji neteko artimo žmogaus – vyro ir brolio. Priteistos neturtinės žalos dydžiai neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams (CK 1.5 straipsniai), atitinka suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose nužudymo atvejais (kasacinė nutartis Nr. 2K-364/2014).

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2016 m. birželio 8 d. pateikė prašymą Nr. (4.22) TPA-1793, kuriame prašė iš nuteistojo V. M. priteisti valstybei 34,74 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (5 t., b. l. 131).

Prašymas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai byloje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai netenkinami (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014).

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo (išteisintojo) valios. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas pasakyta, taip pat į tai, kad nuteistasis V. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2,9 punktus ir 180 straipsnio 1 dalį, apeliacine tvarka neskundė, sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti iš nuteistojo V. M. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas netenkintinas.

Dėl rašymo apsirikimų

Be kita ko, teisėjų kolegija nustatė, kad apygardos teismas apskųstame teismo nuosprendyje yra padaręs rašymo apsirikimų. Aptikti rašymo apsirikimai yra akivaizdūs, juos ištaisius nebus pakeista nuosprendžio esmė, todėl jie ištaisytini (BPK 308¹ straipsnio 1 dalis).

Nuosprendžio 5 lape teismas, nurodydamas, kad „pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, P. A. parodė, jog nematė, kad nukentėjusysis būtų mušamas, kai jis sėdėjo“, padarė akivaizdų rašymo apsirikimą dėl nuteistojo pavardės. Nuteistojo pavardė yra „Š.“ (5 t., b. l. 34). Todėl vietoje nurodyto „P. A.“, nurodyti „P. Š.“.

Nuosprendžio 11 lape teismas, nurodydamas, kad „pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, P. A. parodė, jog nematė, kad nukentėjusysis būtų mušamas, kai jis sėdėjo“, padarė akivaizdų rašymo apsirikimą dėl nuteistojo pavardės. Nuteistojo pavardė yra „Š.“ (5 t., b. l. 40). Todėl vietoje nurodyto „P. A.“, nurodyti „P. Š.“.

Nuosprendžio 16 lape teismas, nurodydamas, kad „už nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 129 str. 2 d. 8 p. įstatymas nustato tik laisvės atėmimo bausmę“ (5 t., b. l. 45), padarė akivaizdų rašymo apsirikimą, neteisingai nurodydamas punktą. V. M. buvo kaltinamas ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Todėl vietoje nurodyto „LR BK 129 str. 2 d. 8 p.“ nurodyti „BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte“.

Nuosprendžio 16 lape teismas, motyvuodamas bausmės paskyrimą V. M., nurodė, kad „atsižvelgiant į tai, kad padarytas nusikaltimas yra labai sunkus bei kaltinamojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, E. Č. skirtina laisvės atėmimo bausmė, artimesnė sankcijoje numatytam bausmės minimumui, taikomam nepilnamečiui“ (5 t., b. l. 45). Teisėjų kolegija šią klaidą, pripažįsta akivaizdžiu rašymo apsirikimu. Todėl vietoje nurodyto „E. Č.“, nurodyti „V. M.“.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nuteistųjų V. A., P. Š. apeliaciniai skundai atmestini, prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendis pakeistinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendį pakeisti:

V. A. (V. A.), nuteistam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus, paskirtą bausmę padidinti iki 14 metų laisvės atėmimo.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo ir bausmes subendrinti iš naujo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1 punktu bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu, subendrinti su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir V. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 14 metų laisvės atėmimą, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

P. Š. (P. Š.), nuteistam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 ir 9 punktus, paskirtą bausmę padidinti iki 13 metų laisvės atėmimo.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo ir bausmes subendrinti iš naujo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1 punktu bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu, subendrinti su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir P. Š. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 13 metų laisvės atėmimą, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Nuteistųjų V. A. ir P. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.