Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Ernesto Rimšelio ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Č. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo Č. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (dėl A. J.) ketverių metų laisvės atėmimo bausme;

- BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą (dėl A. J.) vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl A. B.) ketverių metų laisvės atėmimo bausme;

- BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą (dėl A. B.) vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos ir Č. M. nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo Č. M. nukentėjusiajai A. J. priteistas 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas; nukentėjusiajai A. B. priteistas 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, iš nuteistojo Č. M. nuspręsta valstybės naudai išieškoti 321,44 Eur už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nukentėjusiosioms.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Č. M. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 pavasario iki 2018 metų pavasario, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusios mažametės A. J., gimusios (duomenys neskelbtini)., bejėgiška būkle dėl mažametystės, ne mažiau kaip tris kartus paėmęs nukentėjusios A. J. ranką uždėdavo ir laikydavo ant savo nuogo lytinio organo, taip pat ne mažiau nei vieną kartą buvo užkišęs vieną ranką už nukentėjusios A. J. kelnių ir lietė bei maigė jai sėdmenis, kita ranka laikė savo lytinį organą, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su nukentėjusiąja mažamete A. J. prieš jos valią.

2. Be to, Č. M. nuteistas už tai, kad tuo pačiu laikotarpiu ir toje pačioje vietoje savo nusikalstamais veiksmais, t. y. seksualiai prievartaudamas mažametę nukentėjusiąją A. J., padarė žalą mažametės nukentėjusiosios psichikos sveikatai, jai sukėlė praeinantį psichikos sutrikimą (kitos reakcijos į stiprų stresą), t. y. nesunkiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios A. J. sveikatą.

3. Be to, Č. M. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 pavasario iki 2018 metų pavasario, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusios mažametės A. B., gimusios (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip vieną kartą, numaudavo mažametei pėdkelnes ir apatines kelnaites ir savo lytiniu organu liesdavo nukentėjusios A. B. lytinius organus – makštį bei sėdmenis, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su nukentėjusiąja mažamete A. B. prieš jos valią.

4. Be to, Č. M. nuteistas už tai, kad tuo pačiu laikotarpiu ir toje pačioje vietoje savo nusikalstamais veiksmais, t. y. seksualiai prievartaudamas mažametę nukentėjusiąją A. B., padarė žalą mažametės nukentėjusiosios psichikos sveikatai, jai sukėlė praeinantį psichikos sutrikimą (kitos reakcijos į stiprų stresą), t. y. nesunkiai sutrikdė mažametės nukentėjusiosios A. B. sveikatą.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais vadovaudamasis padarė pagrįstas išvadas dėl Č. M. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir išsamiai analizavo bei vertino visus byloje esančius, o ne vien tik kaltinimui palankius įrodymus, nesuteikdamas kuriam nors įrodymų šaltiniui prioritetinės reikšmės.

Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį

17. Vertindama tiek nukentėjusiųjų, tiek nuteistojo parodymus, teisėjų kolegija juos detaliai analizavo. Pirmoje ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. kovo 6 d. vykusioje apklausoje nuteistasis savo kaltę neigė ir parodė, kad savo namuose, kuriuose taip pat būdavo paliekamos ir nukentėjusiosios, jis elgiasi savaip: išsimaudęs iš dušo išeina nuogas, miega taip pat nuogas, todėl gali būti, jog nukentėjusiosios galėjo jį matyti neapsirengusį, tačiau jis specialiai nuogas prie jų nevaikščiojo, neprašė jų, kad šios paliestų, palaižytų jo lytinį organą, taip pat nekvietė jų žiūrėti pornografinio turinio filmų, todėl jis nežino, kodėl mergaitės „taip gali sakyti“ (t. 1, b. l. 138). Kitoje, po pusės metų, t. y. 2019 m. rugsėjo 5 d. vykusioje apklausoje nuteistasis parodė ir apie apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su A. J. darytais masažais, teigdamas, kad šiai irklavimo treniruotėse patyrus traumą, jis atlikdavo jai raumenų atstatymo masažą, tačiau prie jos nepriekabiavo, nelietė ir nemaigė jos sėdmenų, nedėjo jos rankos ant savo lytinio organo. Nuteistasis taip pat paaiškino, kad nelietė ir A. B. lytinių organų su savo lytiniu organu, A. B., kai būdavo šilta, po namus lakstydavo, šokinėdavo nuoga. Nuteistasis taip pat parodė, kad jis po namus nuogas nevaikščiodavo, tik nuogas išeidavo iš dušo apsirengti. Apeliantas teigė, kad mergaitėms negrasino, tik yra mokęs A. J., kaip reikia elgtis su vyresniais berniukais, kaip nuo jų apsiginti. Šios apklausos metu apeliantas iškėlė ir versiją, kad nukentėjusiosios jį apkalba įtakotos savo motinos E. B., kuri ant jo pyksta dėl nepaskolintų pinigų automobiliui bei vairuotojo pažymėjimui įgyti (t. 1, b. l. 155–156). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis, parodydamas apie byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas, taip pat laikėsi pozicijos, kad A. J., patyrus traumas treniruotėse, darė tik masažus, teigdamas, jog „taip, grabaliojau, tryniau nugarą, dariau masažus, tryniau sėdmenis – nervų sistemą, ten sueina nervai, kojos. Aš nesiginu šito ir taip buvo ne vieną kartą“. Nuteistasis parodė, kad, darant masažą, jo rankos buvo ir ant nukentėjusiosios užpakalio, ir ant kojų, ir ant nugaros, ir ant pečių – visur, tačiau nebuvo taip, kad, darydamas masažą, jis vieną ranką laikė ant savo lytinio organo, nes masažas viena ranka neatliekamas. Taip pat teigė, kad A. J. gąsdino, tačiau tai buvo pamokymai, kaip reikia elgtis su vaikinais: „sakydavau, kad papuls tarp 3-4, nusives kur nors ir prievartaus, o paskui būna ir užmuša, ir papjauna, ir nusmaugia ir panašiai“. Dėl kaltinime nurodytų veiksmų prieš A. B., nuteistasis parodė, kad pastarosios negąsdino, seksualinio pobūdžio veiksmų, nurodytų kaltinime, neatliko. Nuteistasis teigė manantis, kad mergaitės jį apkalba pamokytos tai padaryti, bei fantazuoja, o priežastį, kodėl nukentėjusiosios davė jį kaltinančius parodymus, žino jų motina. Nuteistasis parodė ir tai, kad namuose mergaitės galėjo jį matyti nuogą, jam išėjus iš dušo arba jam maudantis, kai šios atbėgdavo žaisdamos į vonios kambarį.

25. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ir apeliacinio skundo argumentą dėl E. B. įtakos nukentėjusioms (byloje esančius kompaktiniame diske užfiksuotus pastarosios telefonu padarytus garso įrašus, kurie buvo išklausyti pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 80)). Ir nors šie pokalbiai tarp E. B. ir nukentėjusiųjų vyko iki nukentėjusiųjų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, iš užfiksuotų pokalbių turinio, pokalbio eigos negalima padaryti išvados, kad nukentėjusiųjų motina šioms būtų uždavusi menamus klausimus ar kad pokalbis iš anksto būtų aptartas, suplanuotas tam, kad, panaudojus jį, būtų galima apkaltinti Č. M. padarius nusikalstamas veikas, kurių jis nepadarė. Pažymėtina, kad E. B., kaip nukentėjusiųjų motinos, elgesys, įrašant šių pasakojimus apie nusikalstamus Č. M. veiksmus, yra gyvenimiškai pagrįstas motinos poelgis, siekiant apginti savo mažamečių vaikų interesus. Tai, kad apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusiosios kur kas išsamiau parodė apie nuteistojo prieš jas atliktus veiksmus, paaiškinama tuo, kad šios apklausos buvo išsamesnės, nukentėjusiosios ne tik pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, bet ir atsakinėjo į proceso dalyvių su tuo susijusius klausimus, ir šios apklausos truko 30 minučių (t. 1, b. l. 63–64) ir 45 minutes (t. 1, b. l. 69–70), o telefonu įrašyti visi 3 pokalbiai bendrai truko iki 6 minučių. Tokia trumpa įrašytų pokalbių trukmė, juolab, kai dalį šių pokalbių sudaro nukentėjusiųjų padrąsinimas, guodimas, taip pat leidžia daryti išvadą, kad E. B. tikslas buvo ne išsamus, detalus nukentėjusiųjų pasakojimas, o fakto, kad nuteistasis prieš nukentėjusiąsias naudojo kažkokio pobūdžio seksualinę prievartą, užfiksavimas.

26. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina ir kitą apeliaciniame skunde iškeltą nuteistojo versiją, kad jis yra apkalbamas, nes E. B. pyko, jog jis nepaskolino pinigų automobilio pirkimui ir vairuotojo pažymėjimo įsigijimui. Nors pirmosios instancijos teisme nuteistasis teigė, kad su E. B. yra kalbėjęs apie pinigų paskolinimą automobilio pirkimui ir vairuotojo pažymėjimo įsigijimui, tačiau neparodė, kad dėl to kilo konfliktas, juolab, toks, dėl kurio E. B. kerštaudama jį būtų nepagrįstai apkaltinusi padarius prieš jos dukras seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Priešingai, nuteistasis parodė, kad su E. B. konfliktų neturėjo, o pasakodamas apie minėtą pokalbį, teigė, jog „tada buvo tokia kalba, kad E. B. norėtų nusipirkti automobilį, išsilaikyti teises. Problema buvo dėl pinigų, ji manęs prašė, aš nedaviau. Tas įvykis buvo seniai, mes dėl to nesusipykome. Paskutiniu metu jokių konfliktų nebuvo“ (t. 2, b. l. 49–52). Apie pokalbį dėl automobilio pirkimo su E. B. parodė ir liudytoja A. M., taip pat teigdama, kad dukra tiesiog buvo užsiminusi, jog norėtų pirkti automobilį, įgyti vairuotojo pažymėjimą (t. 2, b. l. 58– 61).

30. Iš nukentėjusiųjų atstovės E. B., liudytojos A. M. parodymų matyti, kad joms iki byloje nagrinėjamų įvykių Č. M. yra sakęs, jog nukentėjusioji A. J. prie jo lindo, domėjosi jo lytiniu organu, prašė paglostyti jo lytinį organą (t. 1, b. l. 11–12; t. 2, b. l. 52–56, 58–61). Tačiau įvertinus šiuos apeliacinio skundo argumentus kitų šioje nutartyje aptartų įrodymų kontekste, darytina išvada, kad tokią versiją nuteistasis nukentėjusiosios A. J. motinai ir močiutei iki šios baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodė, norėdamas turėti pasiteisinimą tuo atveju, jei nukentėjusioji imtų pasakoti apie Č. M. prieš ją atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus. Tokią išvadą patvirtina tai, kad Č. M. nurodytos versijos laikotarpis (2016 – 2017 m.) iš dalies sutampa ir su byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų laikotarpiu (2017 m. pavasaris – 2018 m. pavasaris), taip pat su laikotarpiu, kai A. J., kaip parodė jos motina E. B., pasidarė itin jautri, ir apie tokį pasikeitusį jos elgesį žinojo ir nuteistasis Č. M.. Pirmosios instancijos teisme 2019 m. gruodžio 17 d. vykusiame teismo posėdyje E. B. parodė, kad būtent nuo 2016 m. nukentėjusioji A. J. pasidarė itin jautri, net paprašius jos eiti valgyti, ji pradėdavo verkti, tačiau ji nieko nepasakodavo, sakydavo tik kad turi kažkokių problemų mokykloje, kelerius metus ji itin vengė važiuoti pas Č. M., viena pas jį nevažiuodavo, bijojo su juo pasilikti, ir Č. M. kalbėjo, kad ji (E. B.) atvestų A. su juo pasikalbėti, tačiau A. J. „griežtai atsisakydavo ten važiuoti“ (t. 2, b. l. 52–56).

31. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių ir kitą apeliaciniame skunde keliamą nuteistojo versiją, iš kur mergaitės galėjo įgyti seksualinės patirties – vyrai, su kuriais artimai bendravo jų motina E. B., vieni prižiūrėjo mergaites, kai šių motina dirbdavo, ir nukentėjusiosios prie šių vyrų lįsdavo, su jais žaisdavo, vienam jų sėdėjo ant kelių, ant sprando. Be to, nuteistasis nurodo ir tai, kad iš A. M. jis sužinojo, jog A. J. yra mačiusi savo motinos ir A. B. tėvo lytinius santykius.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir tuo atveju, jei byloje būtų nuteistojo argumentus dėl mergaičių nepriežiūros patvirtinančių duomenų, vien tik E. B. artimų vyrų buvimas su mergaitėmis, žaidimas su jomis, sėdėjimas jiems ant kelių ar sprando, niekaip negalėtų būti siejamas su seksualinės patirties įgijimu. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje apskritai nėra duomenų, kad kokie nors kiti vyrai vieni būtų rūpinęsi nukentėjusiosiomis, apie tokią jų priežiūrą neparodė ir nukentėjusiosios, o pastarųjų motina parodė, kad vyksta skyrybų procesas su A. B. tėvu, ji šiuo metu turi draugą, kuris gyvena kartu, tačiau iki tol jokie mergaitėms svetimi vyrai jos namuose negyveno (t. 2, b. l. 52–56). Nelogiška ir neįtikėtina tai, kad nukentėjusiosioms, patyrus seksualinę prievartą iš jiems iš esmės svetimų vyrų, abi kartu, tarpusavyje to neaptarę, duotų nuoseklius Č. M., kurį laikė savo seneliu, kaltinančius parodymus. Byloje taip pat nėra ir duomenų, patvirtinančių apeliacinio skundo teiginį, susijusį su A. J. pamatytu lytiniu aktu. Nei A. M., nei nukentėjusioji A. J., nei E. B. neparodė buvus situacijų ar pokalbių su Č. M., kad A. J. matė savo motinos ir patėvio lytinius santykius. Priešingai, E. B. pirmosios instancijos teisme kategoriškai patvirtino, kad mergaitės namuose „to“ matyti negalėjo ir jos namuose suaugę žmonės nuogi nevaikščiojo (t. 2, b. l. 52–56).

33. Teismo vertinimu, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, nukentėjusiųjų parodymų bei juos patvirtinančių kitų byloje esančių įrodymų, o tuo pačių ir nuteistojo Č. M. kaltės nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti liudytojų O. I. ir A. M. parodymai.

34. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje nebandoma paneigti, jog nuteistasis, kaip parodė liudytoja O. I., tinkamai elgėsi su jos vaikais, ar, kad jis rūpinosi, prižiūrėjo, padėjo auginti nukentėjusiąsias, ir jiems visiems susitikus, liudytoja matydavo tik gražų nuteistojo ir nukentėjusiųjų bendravimą (t. 2, b. l. 56–58). Iš nukentėjusiųjų motinos E. B. parodymų taip pat yra žinoma, kad Č. M. jai padėjo prižiūrėti vaikus, ji juo pasitikėjo, jis jai buvo kaip tėvas, kaip vaikų senelis, su kuriuo dažnai bendravo, o nukentėjusiosios dažnai su juo pasilikdavo (t. 2, b. l. 53). Tačiau šios aplinkybės niekaip nepaneigia, kad Č. M. atliko byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas prieš nukentėjusiąsias A. J. ir A. B.. Pažymėtina ir tai, kad nors liudytoja O. I. pirmosios instancijos teisme parodė tikrai žinojusi viską, kas vyko nuteistojo šeimoje, su tėvu bei E. B. nuolatos bendravo telefonu, tačiau tuo pačiu parodė, kad į (duomenys neskelbtini), kur gyveno nuteistasis bei nukentėjusiosios, ji atvykdavo per metus apie 4 kartus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, įvertinus jas nukentėjusiųjų parodymų ir juos patvirtinančių kitų įrodymų kontekste, leidžia daryti išvadą, kad ši liudytoja realios situacijos pagrįstai galėjo nežinoti dėl retų tiesioginių susitikimų, juolab, kad ji nieko neparodė žinojusi apie nuteistojo Č. M. pasakojimus, jog A. J. prie jo lenda, ji taip pat nebuvo informuota ir apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl byloje nagrinėjamų Č. M. nusikalstamų veikų, kas taip pat paneigia jos kategoriškus parodymus, kad ji „tikrai žinojo viską, kas vyko jų šeimoje“. Pažymėtina ir tai, kad apie nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas sužinojusi nukentėjusiųjų motina E. B., kuri nuolatos tiesiogiai bendravo su nuteistuoju ir nukentėjusiosiomis, taip pat, kaip parodė, „patyrė šoką“, apie nuteistojo kokį nors netinkamą ar tuo labiau nusikalstamą elgesį ji nenumanė, jai nukentėjusiųjų pasakojimai buvo itin netikėti.

35. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, Č. M. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nepaneigia ir liudytojos A. M. parodymai. Ši liudytoja pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad nuteistasis mylėjo anūkes, jomis rūpinosi ir ji nepastebėjo jokio netinkamo nuteistojo elgesio su nukentėjusiosiomis A. J. ir A. B.. Tačiau tuo pačiu liudytoja A. M. parodė ir tai, kad nuteistasis kas antrą, kas trečią dieną 2–3 valandom pasilikdavo su mergaitėmis vienas (t. 2, b. l. 58–61). Šie liudytojos parodymai ne tik sutampa su abiejų nukentėjusiųjų parodymais, kad močiutė (A. M.) nematydavo Č. M. su jomis atliekamų seksualinio pobūdžio veiksmų (t. 1, b. l. 63–64, 69–70), su nukentėjusiosios A. J. parodymais, kad A. M., kai Č. M. prie jos lįsdavo, tuo metu namuose nebūdavo (t. 1, b. l. 69–70), bet ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad liudytoja A. M., kaip ir liudytoja O. I. bei nukentėjusiųjų motina E. B., visą laiką nebūdama namuose tuo metu, kai nukentėjusiosios būdavo paliekamos senelių priežiūrai, Č. M. atliekamų nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiąsias taip pat nematė ir apie juos nežinojo, juolab, kad byloje esantys įrodymai, bei pats veikų pobūdis patvirtina, kad Č. M. nusikalstamas veikas darė būdamas su mažametėmis vienas, namuose (ar tame pačiame kambaryje) nesant kitų suaugusiųjų.

36. Teisėjų kolegija taip pat kaip gynybines nuteistojo versijas, kuriomis bandomas paaiškinti nukentėjusiųjų parodymų turinys, vertina ir apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius, kad Č. M. tik auklėjo A. J., kaip šiai elgtis su berniukais, kurie gali išprievartauti, pasmaugti, papjauti, užmušti, apelianto vertinimus, kad erotinio pobūdžio kino filmo scenas nukentėjusiosios galėjo pamatyti tik atsitiktinai užėjusios į jo ir sutuoktinės kambarį, jo lytinį organą šios galėjo matyti jam nuogam išėjus iš vonios, A. B. palindus po jo antklode ar įbėgus į vonią šiam maudantis ir panašiai. Taip, byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose yra užfiksuoti duomenys, kad nuteistasis klausė nukentėjusiosios A. J., ar prie jos, jai būnant pas tetą V., niekas nelindo (t. 1, b. l. 69–70), kad Č. M. leido žiūrėti A. B. ne pornografinio turinio filmus (t. 1, b. l. 63–64; t. 2, b. l. 58–61), kad Č. M. filmus, skirtus tik suaugusiesiems, žiūrėjo tuo metu, kai mažamečių kartu su juo nebuvo (t. 2, b. l. 58–61), kad Č. M., išsimaudęs iš vonios išeidavo neapsirengęs, namuose būnant ne tik nukentėjusiosioms, bet ir kitiems suaugusiems asmenims (t. 2, b. l. 52–56, 58–61), kad A. B. žaisdama, išdykaudama palįsdavo po Č. M. antklode (t. 2, b. l. 58–61). Tačiau baudžiamojoje byloje yra ir duomenų, kad nuteistasis galėjo nukentėjusiosioms išsakyti grasinimus primušti, nužudyti, jei šios kam nors pasakys apie jo nusikalstamus veiksmus ar jos nedarys to, ko jis prašo, taip pat, kad jis galėjo joms rodyti pornografinio turinio filmus, jis galimai vaikščiojo namuose neapsirengęs ne tik išėjęs iš vonios, bet ir sąmoningai demonstruodamas nukentėjusiosioms lytinį organą (t. 1, b. l. 63–64, 67–70,85–91, 102–107). Atkreiptinas dėmesys, kad šie nukentėjusiųjų nurodyti ir apeliaciniame skunde ginčijami veiksmai Č. M. nėra inkriminuoti, jis skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu už tai, kad ne mažiau kaip tris kartus paėmęs nukentėjusios A. J. ranką uždėdavo ir laikydavo ant savo nuogo lytinio organo, taip pat ne mažiau nei vieną kartą buvo užkišęs vieną ranką už nukentėjusios A. J. kelnių ir lietė bei maigė jai sėdmenis, kita ranka laikė savo lytinį organą; taip pat nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų, bet ne mažiau kaip vieną kartą, numaudavo mažametei pėdkelnes ir apatines kelnaites ir savo lytiniu organu liesdavo nukentėjusios A. B. lytinius organus – makštį bei sėdmenis. Kita vertus, minėti apeliacinio skundo argumentai neleidžia padaryti ir išvados, kad nuteistojo nurodytų veiksmų atlikimą (pamokymus, kaip elgtis su berniukais, atsitiktinius išėjimus iš vonios kambario neapsirengus, išdykavimus, palendant po antklode, atsitiktinius erotinio pobūdžio scenų pamatymus) nukentėjusiosios A. J. ir A. B. neteisingai ir nepagrįstai interpretavo kaip prieš jas atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusioje apklausoje, atliekant joms teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes, taip pat savo motinai E. B., o nukentėjusioji A. J. ir psichologei, kuri pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja, išsamiai ir nuosekliai, atsižvelgiant į jų amžių nusikaltimo padarymo metu, parodė apie skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus jų atžvilgiu Č. M. atliktus seksualinio pobūdžio veiksmus, kuriuos padarydamas, pastarasis jas seksualiai prievartavo kitokio sąlyčio būdu.

37. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nustatyta jog Č. M. atliko seksualinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąsias A. J. ir A. B.. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino nukentėjusiųjų parodymus bei kitus, juos patvirtinančius įrodymus ir kaip nepagrįstus, prieštaraujančius minėtiems įrodymams, atmetė nuteistojo Č. M. parodymus, kad jis nusikalstamų veikų nepadarė, mažamečių seksualiai neprievartavo, A. J. atliko tik masažą po patirtų traumų, ir abi nukentėjusiosios, duodamos jį kaltinančius parodymus, jį apkalbėjo, pamokytos kitų asmenų ar netinkamai interpretavo jo atliktus kitus, ne nusikalstamus veiksmus. Kitoks nei nurodyta Č. M. parodymų vertinimas negalėtų būti daromas ir įvertinus aplinkybę, kad nuteistajam nebuvo atliktas psichofiziologinis tyrimas. Visų pirma, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, galima remtis tik tais duomenimis, kurių gavimo ir išnagrinėjimo tvarka yra įtvirtinta BPK 20 straipsnio nuostatuose. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Poligrafo įstatymas. Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti savarankišku įrodymu. Be to, teismų praktikoje pažymima, jog poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017), todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymų šaltiniui keliamų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-191-687/2018).

Dėl nusikalstamų veikų perkvalifikavimo

38. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kuriais vadovaujantis, prašoma Č. M. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį perkvalifikuoti į BK 153 straipsnio 1 dalį kaip jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimą (dvi nusikalstamos veikos).

39. Pažymėtina, kad seksualinis neliečiamumas, kaip įstatymo saugoma vertybė – tai vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek tarptautinėje bendruomenėje akcentuojamas ypatingas seksualinės prievartos prieš vaikus keliamas pavojus ir dedamos sustiprintos pastangos kovoti su ja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-87/2014). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublika 2012 m. lapkričio 6 d. įstatymu ratifikavo Europos Tarybos 2007 m. spalio 25 d. konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (toliau – Konvencija) prieš juos, kuri Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 2013 m. rugpjūčio 1 d. Šios Konvencijos preambulėje, be kita ko, konstatuojamas seksualinio vaikų išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš vaikus augimas bei jo keliamas nerimas ir būtinybė užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą siekiant kovoti su tuo (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-942/2016).

40. Tiek nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje, tiek numatyta 153 straipsnyje, kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą. Tačiau mažamečio asmens seksualinis prievartavimas, palyginti su tokio asmens tvirkinimu, yra pavojingesnė veika, sukelianti daug didesnę žalą mažamečiui asmeniui. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Nagrinėjamu atveju Č. M. nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai reiškėsi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečių valią, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Tačiau nagrinėjamoje byloje toks išskirtinis atvejis nenustatytas. Seksualinio prievartavimo, kaip nusikaltimo, sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatinėjami (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014). Todėl Č. M. apeliacinio skundo argumentas, kad jis negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dvi nusikalstamos veikos) dar ir dėl to, kad iš liudytojos A. M. parodymų yra žinoma, jog jis yra seksualiai nebeaktyvus (t. 2, b. l. 60), šiuo atveju yra nepagrįstas, nes veikos kvalifikavimui pagal minėta straipsnį tai įtakos neturi.

41. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, Nr. 2K-50/2012, Nr. 2K-315/2014 ir kt.). Apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinės aistros tenkinimui, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.).

42. BK 153 straipsnyje, pagal kurį apeliaciniame skunde yra prašoma perkvalifikuoti Č. M. nusikalstamas veikas, yra numatyta atsakomybė tam, kas tvirkino mažametį asmenį, t. y. atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstama veika kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-625/2013, Nr. 2K-116-642/2016). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-649/2012).

43. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje numatyto mažamečio tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Kaip nurodyta ir apeliaciniame skunde, atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Be to, seksualinį prievartavimą BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-252/2013, Nr. 2K-625/2013).

44. Nagrinėjamoje byloje Č. M. inkriminuotais nusikaltimais buvo kėsinamasi į itin pažeidžiamų asmenų – mažamečių, įvykio metu buvusių 11-12 metų ir 3-4 metų amžiaus, kurios buvo mamos patikėtos jam prižiūrėti ir pasitikėjo juo kaip savo šeimos nariu – seksualinį neliečiamumą. Nusikaltimo padarymo vieta – nuteistojo gyvenamoji vieta – buvo labai palanki lytinės aistros tenkinimui, o nuteistuoju, kurį nukentėjusiosios laikė savo seneliu, buvo labai pasitikima, dėl to jis galėjo netrukdomai tenkinti aistrą. Byloje nustatytos aplinkybės, kad 2017 m. pavasario – 2018 m. pavasario laikotarpiu padarytos nusikalstamos veikos, prieš mažametę A. J. pasireiškusios ne mažiau kaip 3 kartus uždedant jos ranką ant savo nuogo lytinio organo bei ne mažiau kaip vieną kartą užkišant ranką už šios mažametės kelnių, liečiant bei maigant jos sėdmenis, o kita ranka laikant savo lytinį organą, o prieš mažametę A. B. pasireiškusios ne mažiau kaip vieną kartą numaunant jai pėdkelnes ir apatines kelnaites ir savo lytiniu organu liečiant jos lytinius organus, nebuvo tik fragmentiškos, buvo nuoseklios ir tikslingos, pakankamai intensyvios ir užtektinos, kad būtų pasiektas nuteistojo turėtas tikslas – patenkinti savo lytinę aistrą su mažamete. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal šias byloje nustatytas aplinkybes minėti nuteistojo tyčiniai veiksmai vertintini kaip lytinės aistros tenkinimas, kuris pagal savo pobūdį ir pavojingumą pripažintinas fiziniu sąlyčiu, būdingu seksualiniam prievartavimui, o ne mažametės tvirkinimui. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip mažamečių seksualinį prievartavimą, padarytą kitokio fizinio sąlyčio būdu ir tinkamai kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

45. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Č. M. taip pat pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalies 2 punktą už tai, kad seksualiai prievartaudamas mažametes kitokio fizinio sąlyčio būdu padarė joms psichikos sutrikimus (kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8), nustatytus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 85–91) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 102–107). Toks Č. M. veikų kvalifikavimas atitinka teismų praktiką (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-495-697/2015, Nr. 2K-177-976/2020).

46. Nesutikdamas su šia nuosprendžio dalimi, nuteistasis nurodo, kad minėti ekspertizės aktai yra identiški, surašyti formaliai, šabloniški, ekspertizės akte neįvertinti iki byloje nagrinėjamų įvykių A. J. turėti išgyvenimai ir jos psichologinė būklė, o iš aprašytos A. B. psichikos būsenos nematyti, kad ji būtų patyrusi stiprų stresą. Be to, nuteistajam nesuprantama, kuo vadovaujantis buvo konstatuota, jog nustatytas streso laipsnis atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas taip pat kelia klausimą dėl ekspertizės aktus surašiusių specialisčių objektyvumo, šališkumo bei kompetencijos.

47. Byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes atliko Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus ekspertės (psichologė ir psichiatrė), turinčios aukštąjį išsilavinimą, vienerių ir septynerių metų darbo ekspertėmis stažą. Jų pateiktuose ekspertizės aktuose Nr. (duomenys neskelbtini) dėl A. B. ir Nr. (duomenys neskelbtini) dėl A. J. yra išsamiai aprašyti duomenys, kuriais vadovaujantis atsakyti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi pateikti klausimai. Ekspertizės akte dėl A. J., priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, aprašyti ir įvertinti visi, taip pat ir apeliaciniame skunde nurodyti, iki byloje nagrinėjamų įvykių medicininiuose dokumentuose užfiksuoti susirgimai, traumos, psichologinė būsena, to priežastys bei turėtos psichologo konsultacijos. Įvertinusios visumą šių medicininių dokumentų, pateiktą bylos medžiagą bei tiesioginius pokalbius su nukentėjusiąja A. J., ekspertės atsakė į ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi pateiktus klausimus. Ekspertizės akto 8 atsakyme nurodyta, kad A. J. konstatuojami praeinantys psichikos sutrikimai – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8 tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl Č. M. veiksmų. A. J. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus (t. 1, b. l. 102–107). Ekspertizės akto dėl A. B. 8 atsakyme pastarajai taip pat konstatuoti praeinantys psichikos sutrikimai – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8 tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl Č. M. veiksmų. A. B. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nesunkus (t. 1, b. l. 85–91).Šiame ekspertizės akte, aprašant psichinę A. B. būseną, nurodyta, kad vyrauja kliniškai išreikštos tiriamosios reakcijos į byloje nagrinėjamus įvykius – stebima įtampa ir nerimas, kurie ypatingai išryškėja, kalbant apie bylai reikšmingas aplinkybes: įsitempia, neaiškiai, nenuoseklia pasakoja, sunkiai sukaupia dėmesį pokalbiui, greičiau išblaškoma pašalinių dirgiklių. Tai, kad nukentėjusiosioms, prieš kurias buvo padarytos tokios pat nusikalstamos veikos, yra nustatyti vienodi sveikatos sutrikdymo mastai ar, kad byloje esančius ekspertizės aktus dėl A. J. ir dėl A. B. pateikė tos pačios ekspertės, nesant jokių kitų duomenų, dėl kurių būtų galima abejoti pateiktų ekspertizės aktų teisingumu ar jas atlikusių eksperčių objektyvumu ir kompetencija, nesuteikia pagrindo išvadai, kad šie ekspertizės aktai negali būti įrodymais baudžiamojoje byloje ir jais nebūtų galima vadovautis, sprendžiant Č. M. kaltės klausimą bei kvalifikuojant nuteistojo veiksmus. Pažymėtina tai, kad ekspertizės aktuose nurodyta, jog nukentėjusių sveikatos sutrikdymo laipsnis nustatytas vadovaujantis Sveikatos apsaugos, Teisingumo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V- 298/158/A1-86 patvirtintomis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis. Teisėjų kolegija vertina, kad aptartas ekspertizės aktas yra išsamus ir pagrįstas, surašytas kompetentingų ekspertų, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, todėl juo pagrįstai buvo remiamasi kaip įrodymu, nustatant Č. M. padarytų veikų aplinkybes.

Dėl nuteistajam paskirtų bausmių

48. Šiaulių apygardos teismas Č. M. už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmes, o už BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytų nusikalstamų veikų padarymą – vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų sunkumą (Č. M. padarė du labai sunkius ir du apysunkius nusikaltimus), į tai, kad šie nusikaltimai yra baigti, nenustatyta Č. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje įvertinti ir Č. M. charakterizuojantys duomenys – baustas administracine tvarka, neteistas, yra pensinio amžiaus. Byloje taip pat yra duomenų, kad nuteistasis turi sveikatos problemų, serga ir apeliaciniame skunde nurodytomis ligomis. Vadovaujantis BK 76 straipsnio 1 dalimi, nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Tačiau byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose nėra duomenų, kad Č. M. nustatyti susirgimai ir ligos būtų nepagydomi ir dėl jų nuteistajam būtų per sunku atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, taip pat byloje nėra ir duomenų, kad Č. M. kada nors būtų sirgęs ar sirgtų psichinėmis ligomis, dėl kurių jam būtų reikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Pažymėtina tai, kad nuteistajam, atliekant bausmę įkalinimo įstaigoje, gali būti teikiama medicininė priežiūra Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, o esant būtinybei – ir kitose gydymo įstaigose. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam Č. M. bausmės rūšį ir dydį už padarytas nusikalstamas veikas, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Skundžiamu nuosprendžiu už BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytų nusikaltimų padarymą nuteistajam paskirtos bausmės, kurios yra artimos sankcijose numatytoms minimalioms bausmėms, nėra aiškiai per griežtos, jos yra teisingos, atitinka BK 41, 54 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Priešinga išvada negali būti padaryta ir įvertinus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Č. M. gyvenimu Jungtinėse Amerikos Valstijose bei ten gautus profesinius įvertinimus. Tinkamai pritaikius bausmių bendrinimo taisykles, numatytas BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalyse bei 5 dalies 1 punkte, Č. M. pagrįstai nustatyta galutinė subendrinta penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

49. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad Č. M. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs ir labai sunkius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus, neturi teisinio pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų, kurios gali būti taikomos tuo atveju, kai kaltininko padarytas tyčinis nusikaltimas (nusikaltimai) yra nesunkus ar apysunkis.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

50. Teismo vertinimu, skundžiamame nuosprendyje yra tinkamai išspręsti ir su civiliniu ieškiniu susiję klausimai. Dėl Č. M. atlikto seksualinio prievartavimo mažametės nukentėjusiosios neabejotinai patyrė ir iki šiol patiria neigiamus išgyvenimus, dvasinį skausmą, psichologinius sukrėtimus ir kitas neigiamas emocijas, nurodytas pateiktame civiliniame ieškinyje (t. 2, b. l. 43). Iš byloje pateikto medicininio pažymėjimo matyti, kad ir po nusikalstamų veikų padarymo nukentėjusiajai A. J. buvo teikiama psichologinė pagalba (t. 2, b. l. 44). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamomis veikomis padarytos žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, atsižvelgęs, kad nukentėjusiosioms padaryti sveikatos sutrikdymai yra laikini ir po nusikalstamų veikų padarymo jų sveikata gėrėja, prašomą neturtinės žalos atlyginimą sumažino ir nukentėjusiosioms A. J. ir A. B. pagrįstai priteisė iš Č. M. po 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, neturtinę žalą nukentėjusiosios patyrė ne tik dėl Č. M. seksualinio prievartavimo veiksmų, kuriuos atlikus, buvo sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata, bet ir dėl pačių seksualinio prievartavimo veiksmų, kvalifikuotų pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Nustatytas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas, atitinkantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus bei nemažinantis įvertinus apeliaciniame skunde nurodytą nuteistojo finansinę padėtį (gaunamos senatvės pensijos dydį). Pažymėtina tik tai, kad pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme, bandydamas pagrįsti savo versiją, jog nukentėjusiųjų motina jį apkalba dėl nepaskolintų pinigų, parodė, kad pinigų jis turi. Mažinti priteistos neturtinės žalos dydžių nėra pagrindo ir įvertinus teismų praktiką mažamečių seksualinio prievartavimo bylose, kuriose yra priteisiamas panašaus dydžio (skaičiuojant priteistų žalų vidurkį) kaip nagrinėjamoje byloje neturtinės žalos atlyginimas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-469-303/2016, Nr. 2K-322/719/2018).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Č. M. apeliacinį skundą atmesti.