- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-25
- Bylos Nr.
- e2A-2721-852/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-08557-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Donata Kravčenkienė
- Ieškovas
- R. Š.
- Atsakovas
- I. Š.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų, kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal R. Š. ieškinį atsakovei I. Š. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. Š. ieškiniu atsakovei I. Š. prašė teismo pripažinti, kad šalys jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nustatyti, jog šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 20 d. pradėjo kartu gyventi su atsakove, neilgai trukus šalys nusipirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), kuriame buvo pradėtas statyti gyvenamasis namas; (duomenys neskelbtini) šalims gimė sūnus T. Š., o 2012 m. kovo 17 d. šalys susituokė. Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 13 d. nutraukė šalių santuoką. Žemės sklypas, kadangi buvo įgytas iki santuokos, liko atsakovės asmenine nuosavybe. Nepaisant santuokos nutraukimo, šalys ir toliau kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, Žemės sklype bendromis jėgomis ir lėšomis statėsi namą. VĮ Registrų centre 2016 m. spalio 18 d. buvo įregistruota deklaracija apie statybos užbaigimą ir įregistruotas pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir namas). Namas buvo pastatytas abiejų šalių lėšomis ir bendru darbu. Ieškovas pats atliko vidaus kanalizacijos, elektros instaliacijos darbus, apšildė pamatus, vidaus grindis ir stogą, paruošė grindis betonavimui, sumontavo signalizaciją, įrengė sanitarinius mazgus, paruošė vidaus sienas gipso kartono plokštėmis, židinį bei jo apdailą, terasą, apželdino Žemės sklypą ir kt. Ieškovui talkino jo sūnus iš pirmosios santuokos T. Š., taip pat pusbrolis V. J., draugas D. M.. Be to, atsakovė ieškovui dėl Namo statybos buvo išdavusi įgaliojimą tvarkyti statybos dokumentus. Tai, kad būtent ieškovo jėgomis ir pastangomis buvo statomas namas įrodo ir prie ieškinio pridedami medžiagų užsakymų dokumentai, elektroniniai laiškai, kuriais ieškovas derino/užsakinėjo darbus su rangovais. Ieškovas statant Namą prisidėjo ne tik savo darbu, bet ir lėšomis, pervedinėjo pinigines lėšas atsakovei, ėmė vartojimo paskolas Namo statyboms, yra laimėjęs loterijoje 10 000 eurų, kuriuos taip pat investavo į Namo statybą – šias aplinkybes įrodo prie ieškinio pridedami banko sąskaitų išrašai. 2015 metais ieškovas kartu su atsakove ir sūnumi įsikraustė į pastatytą Namą, jame yra deklaruota šalių ir jų sūnaus gyvenamoji vieta. 2022 m. santykiai tarp šalių pašlijo, o nuo 2022 m. birželio 20 d. šalys kartu nebegyvena, atsakovė į Namą ieškovo nebeįleidžia, laikydama, jog namas yra valdomas jos asmeninės nuosavybės teise. Šalys nuo 2010 m. rugpjūčio 20 d. iki 2020 m. birželio 20 d. vedė bendrą ūkį, veikė jungtinės veiklos pagrindu siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Jungtinės veiklos tikslas buvo pasiektas – buvo sukurta bendroji dalinė nuosavybė (namas), todėl turi būti nustatyta, jog ieškovui dalinės nuosavybės teise priklauso ½ dalis Namo.
Atsiliepimas
2. Atsakovė I. Š. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog šalys susipažino 2009 metais, draugavo, o 2010 m. rugpjūtį ieškovas apsigyveno atsakovės bute (duomenys neskelbtini). Ieškovas tuo metu buvo neseniai nutraukęs savo pirmąją santuoką. Pradėjus gyventi kartu, ieškovas neturėjo jokių santaupų, turėjo įsipareigojimų pagal teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo – mokėjo išlaikymą vaikui, skolas ir lizingus. Jo pajamos buvo nedidelės, todėl gaunamų pajamų ieškovui neužteko, jis neturėjo pinigų prisidėti nei prie buities, būsto išlaikymo, nei prie maisto. Iš esmės atsakovė jį šelpė, nes tuo metu dar tikėjo santykių perspektyva ir situacijos nevertino realiai ir adekvačiai. Atsakovė išimtinai iš savo santaupų, savo vardu 2011 m. balandžio 18 d. nusipirko žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0984 ha, (duomenys neskelbtini), už kurį sumokėjo 10 000 Eur savo asmeninių lėšų. Ieškovas prie žemės sklypo neprisidėjo visiškai, nes neturėjo iš ko, be to, jis iniciatyvos pirkti žemės sklypą ir nerodė. Tai buvo vienasmenis atsakovės sprendimas, kadangi ji visada norėjo pasistatyti sau namą ir gyventi. Ieškovo nurodytas teiginys, kad “šalys nusipirko žemės sklypą” yra melagingas, neatitinkantis tikrovės, nes ieškovas nieko nenusipirko, nusipirko asmeniškai atsakovė, ką patvirtina VĮ Registrų centras išrašas. Norėdama pagerinti savo gyvenimo sąlygas atsakovė nusprendė pradėti statytis namą. Sprendimas buvo priimtas apgalvotai, įvertinus finansines galimybes – ji turėjo santaupų, jos pajamos buvo geros, todėl galimybė pasinaudoti banko kreditu buvo reali. Atsakovė niekada nesitarė su ieškovu, kad statys namą bendrai, t. y kurs su ieškovu bendrą dalinę nuosavybę. Reali situacija buvo tokia, kad ieškovo finansinė padėtis buvo prasta ir ženkliai blogesnė nei atsakovės, turėjo įsipareigojimų kreditoriams bei mokėjo išlaikymą savo vaikui iš pirmos santuokos, neturėjo pinigų mokėti komunalinius mokesčius. Ieškovas žinojo apie atsakovės ketinimus, nei prieštaravo, nei labai juos palaikė. Kadangi tuo metu atsakovė rūpinosi ką tik gimusiu sūnumi, kūdikiu, ji, ieškovui sutikus, surašė 2011 m. birželio 15 d. ieškovui įgaliojimą 3 metams, suteikiantį teisę ją atstovauti žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,0984 ha, (duomenys neskelbtini) tvarkymo reikaluose. Šalys 2012 m. kovo 17 d. susituokė. Ieškovas po santuokos sudarymo ypač atsipalaidavo, išryškėjo potraukis alkoholiui, smurtiniam elgesiui, dėl pagirių neidavo į darbą. Finansinė jo padėtis negerėjo. Šalys 2014 m. kovo 13 d. santuoką nutraukė. Teismo sprendime, be kita ko, yra nurodyta, kad nuo 2013 m. sausio 3 d. šalys netvarko bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo. Atsakovė leido ieškovui toliau kartu gyventi jos bute. Nežiūrint bendro gyvenimo po vienu stogu fakto, šalys bendro ūkio nevedė, šalių finansai buvo atskiri, jokio susitarimo dėl bendro turto kūrimo (bendro namo statybų) nebuvo ir negalėjo būti. namas buvo statomas tik iš atsakovės pinigų. Ieškovas taip pat niekada neprisidėjo prie namo išlaikymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2025 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo 2650 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuosavybės teisė į namą nuo 2016 m. spalio 26 d. įregistruota atsakovės vardu 2016 m. spalio 18 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą pagrindu; namo statybos pradžios metai – 2011 m., statybos pabaigos metai – 2016 m; vidutinė rinkos vertė – 2016 m. rugsėjo 16 d. duomenimis – 29 900 Eur, atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) – 128 000 Eur; Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 13 d. sprendimu nutraukė šalių santuoką, sudarytą 2012 m. kovo 17 d. Minėtame sprendime konstatuota, jog kaip nurodė pareiškėjai, nuo 2013 m. sausio 3 d. netvarko bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo. Sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys pareiškė, jog bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto šalys neturi, jokio kito tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo registruotino bei neregistruotino turto, piniginių lėšų, vertybinių popierių, turtinių teisių ar įsipareigojimų bei kitokio turto, kuris būtų dalintinas nutraukiant santuoką, neturi, o namų apyvokos daiktus pasidalino, kai pradėjo gyventi atskirai, ir dėl to jokių pretenzijų viena kitai neturi; kreditorių nei abi kartu, nei kiekviena atskirai neturi. Namas sutartimi nebuvo dalijamas, taip pat nebuvo sprendžiamas prievolių pagal vartojimo kredito sutartis padalijimo klausimas. Ieškovas 2017 m. vasario 17 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą name.
4. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ginčui aktualiu reglamentavimu bei teismų praktika pažymėjo, jog asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių siekį šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį. Nurodė, jog turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Taip pat vadovaudamasis kasacinio teismo praktika papildomai nurodė, jog esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami buto bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti.
5. Byloje nekilo ginčas dėl to, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2022 m. birželio 20 d. šalys gyveno kartu. Bylos duomenys patvirtino, jog šalys apie dvejus metus buvo susituokę, turi bendrą vaiką, ieškovas rūpinosi atsakovei priklausančio žemės sklypo pirkimu, namo statybomis, pakankamai įrodo, jog šalys šiuo laikotarpiu vedė bendrą ūkį, išskyrus tam tikrą laikotarpį nuo 2013 m. sausio 3 d., ką jie patys nurodė savo prašyme dėl santuokos nutraukimo. Teismas nustatė, jog namas pradėtas statyti 2011 m., baigtas – 2016 m. ir 2016 m. rugsėjo 16 d. po atliktų kadastrinių matavimų nustatytas 100 proc. namo baigtumas, statybos vertė – 128 000 Eur, o 2016 m. spalio 18 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą pagrindu atsakovei registruojama nuosavybės teisė į namą. Vadinasi, nuo namo visiško užbaigtumo jis galėjo būti tik gerinamas, ieškovas byloje neįrodinėjo esminio daikto pagerinimo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. aplinkybės, tad teismo vertinimu bylai reikšmingas ieškovo indėlis į namo sukūrimą nuo jo statybos pradžios 2011 m. iki pabaigos 2016 m. rugsėjo 16 d. Pagal ieškovo pateiktus duomenis jo piniginis indėlis į namo statybą buvo 2 052,81 Eur, kas sudaro apie 1,6 procento namo statybos vertės (2 052,81 / 128 000 x 100), t. y. itin nežymią jos dalį. Ieškovas pateikė duomenis ir apie 2014 m. spalio 15 d. iš (duomenys neskelbtini) gautą 10 000 Lt loterijos laimėjimą, iš S. Š. 2012-2013 m. gautą 18 000 Eur kompensaciją už turtą pagal teismo sprendimą, apie pinigų išgryninimus ir įnešimus į banko sąskaitą, apie deklaruotas pajamas ir gautus kreditus, kurių suma 16 290 Eur, tačiau nepateikė duomenų apie šių pajamų investavimą į namo statybas. Tuo tarpu atsakovė 2014 m. gegužės 28 d. gavo 60 820,20 Eur kreditą gyvenamajam namui statyti, jos pinigų likutis ir pajamos per 2011-2014 m. laikotarpį buvo 39 223,60 Eur, per 2012-2023 m. laikotarpį atsakovė gavo 17 678,17 Eur sumą pagal vartojimo kreditų sutartis, iki 2016 m. rugsėjo 1 d. gavo 5 000 Eur avansą už parduodamą butą Kaune ir teismas vertino, kad šių duomenų pakanka išvadai, jog atsakovė turėjo pakankamai lėšų namo statybai.
6. Teismas vertino, kad šalims atsisakius pasiūlymo skirti techninę ekspertizę, pagal name ieškovo atliktų darbų pobūdį (atliko organizacinį darbą, dalį inžinerinių tinklų, įrangos, apšiltinimo montavimo darbų, dalį vidaus apdailos darbų) nėra pagrindo išvadai, jog ieškovo nepiniginis indėlis į namo statybas buvo tiek reikšmingas, kad būtų pagrindas spręsti, jog tarp šalių egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos sukuriant namą kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Nors ieškovas pateikė išlaidas pagrindžiančius dokumentus už laikotarpį nuo namo statybos pabaigos 2016 m. rugsėjo 16 d. iki šalių gyvenimo skyrium pradžios 2022 m. birželio 20 d., teismas laikė, kad šios išlaidos priskirtinos prie namo pagerinimo. Ieškovas privalėjo įrodyti, jog atlikti namo pagerinimai buvo esminiai (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) ir kad būtent šie pagerinimai, o ne padėtis rinkoje, nulėmė esminį turto vertės pokytį, tačiau tokie įrodymai pateikti nebuvo. Nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami buto bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti. Kadangi ieškovas neįrodė šalių susitarimo jungtinės veiklos pagrindu sukurti namą, teismas atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso ½ dalis šio namo.
7. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį, atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, priteisdamas iš ieškovo atsakovei 2 650 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliantas (ieškovas) R. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog nors teismas pripažino, kad šalys vedė bendrą ūkį, turi vaiką, ieškovas rūpinosi atsakovei priklausančio žemės sklypo pirkimu, namo statybomis, pirko statybines medžiagas, pats atliko dalį statybos darbų, savo lėšomis sumokėjo už vandens gręžinį, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė savo pajamų investavimo į namą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad aktualiu laikotarpiu apeliantas taip pat turėjo pajamų, tačiau netyrė, ar šios lėšos buvo investuotos į ginčo namą. Apeliantas viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog atliko investicijas į namą, rūpinosi namo statybomis, tvarkė reikiamus dokumentus, rūpinosi darbų organizavimu ir atlikimu. Nors abi šalys pateikė įrodymus apie turėtas pajamas, teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas prie namo statybos prisidėjo ne pajamomis, o darbu ir tokiu būdu neįrodė šalių susitarimo jungtinės veiklos pagrindu sukurti namą. Apeliantas įrodinėjo, jog šalys, vesdamos bendrą ūkį, žodinės jungtinės veiklos pagrindu siekė tikslo pastatyti namą. Pažymi, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kita. Apelianto įsitikinimu nelogiška, kad asmuo investuotų savo lėšas bei jėgas į namo statybas nesitikėdamas vėliau gauti nuosavybės dalį. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų mokėjusi apeliantui už darbus ar padengusi jo išlaidas patirtas namo statybai. Šalių sutarimu, nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn. apeliantas nedirbo, nes visas jėgas ir laiką skyrė namo statybai. Tai, kad ieškovas savo jėgomis statė namą bylos nagrinėjimo metu paliudijo liudytojai E. M., G. S., L. J., T. Š., tačiau teismas šių liudytojų argumentus atmetė, nors visų parodymai sutapo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra įrodymų apie tikslų ieškovo atliktų darbų mastą ir vertę, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ieškovo nepiniginis indėlis į namo statybas buvo tiek reikšmingas, kad būtų pagrindas spręsti, jog tarp šalių egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos sukuriant namą kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Kita vertus, net ir nustačius tiksliai ieškovo atliktų darbų mastą ir vertę, tai nėra svarbi faktinė aplinkybė, nes pagal įstatymą ir kasacinio teismo praktiką sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. Nurodo, jog apeliacinės instancijos teisme apeliantas patyrė 726 Eur bylinėjimosi išlaidas bei sumokėjo 336 Eur dydžio žyminį mokestį ir prašo šias išlaidas priteisti iš atsakovės.
Atsiliepimas
9. Atsakovė I. Š. atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, jog bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, o tokiai turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos. Tiek pagal įstatymus, tiek pagal kasacinio teismo praktiką santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams. Be to, aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė pažymi, jog vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise. Teismas šioje byloje nustatė, kad namo statyba buvo pradėta 2011 metais ir baigta 2016 metais, 2016 m. rugsėjo 16 d. buvo atlikti kadastriniai matavimai, nustatytas namo baigtumas – 100 procentų, atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) – 128 000 Eur, todėl nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. visiškai baigtas statyti namas galėjo būti tik gerinamas. Ieškovas byloje neįrodinėjo esminio daikto pagerinimo nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. aplinkybės, tad teismas pagrįstai sprendė, kad bylai reikšmingas yra ieškovo indėlis į namo sukūrimą nuo jo statybos pradžios 2011 m. iki pabaigos 2016 m. rugsėjo 16 d. Įvertinęs ieškovo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo piniginis indėlis į namo statybą buvo 2 052,81 Eur, kas sudaro apie 1,6 procento namo statybos vertės, t. y. itin nežymią jos dalį). Taip pat teisingai konstatuota, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad 2014 m. spalio 15 d. iš (duomenys neskelbtini) gautą 10 000 Lt. loterijos laimėjimą, iš S. Š. 2012-2013 m. gautą 18 000 Eur kompensaciją už turtą pagal teismo sprendimą investavo būtent į namo statybą. Atsakovė taip pat pažymi, jog teismo patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nurodyta, kad šalys bendrų kreditorių neturi ir tai patvirtina, kad atsakovė turėjo pakankamai pajamų namo statyboms. Nėra pagrindo išvadai, jog ieškovo nepiniginis indėlis į namo statybas buvo tiek reikšmingas, kad būtų pagrindas spręsti, jog tarp šalių egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos sukuriant namą, kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog vandens gręžinys, už kurį ieškovas 2018 m. sumokėjo 1 200 Eur, yra namo dalis, o ne atskiras inžinerinis statinys (namo priklausinys), o antra, reikalavimas pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į vandens gręžinį byloje nepareikštas. Apeliantas privalėjo įrodyti, jog jo atlikti pagerinimai į namą buvo esminiai ir būtent šie pagerinimai lėmė didesnę ginčo namo vertę. Apeliantas neginčijo ir šiuo metu neginčija faktinės aplinkybės, kad atsakovės pajamos, gautos pagal kredito sutartis, bei pagal jas prisiimtos prievolės yra asmeninės atsakovės pajamos ir prievolės. Atsakovės įsitikinimu, aplinkybė, jog teismo išvados netenkina apelianto nereiškia, kad jos yra neteisingos. Teismas nuosekliai ir aiškiai rėmėsi teismų praktika, aktualiu reglamentavimu ir teisingai kvalifikavo tarp šalių kilusį ginčą. Aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Pažymi, jog tik nustačius, kad buvo sugyventinių susitarimas įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam bendraturčiui tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies ir šalims gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
10. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą patikrindamas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
12. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Bylos duomenimis nustatyta, jog šalys 2010 m. rugpjūčio 20 d. pradėjo kartu gyventi, 2012 m. kovo 17 d. šalys susituokė, o 2014 m. kovo 13 d. teismo sprendimu šalių santuoka nutraukta, patvirtinus šalių sudarytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Atsakovė 2011 m. balandžio 18 d. nusipirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame buvo pradėtas statyti gyvenamasis namas. Nuo 2016 m. spalio 26 d. nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą įregistruota atsakovės vardu 2016 m. spalio 18 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą pagrindu (e. bylos t. 1, b. l. 7). Namo statybos pradžios metai – 2011 m., statybos pabaigos metai – 2016 m; vidutinė rinkos vertė – 2016 m. rugsėjo 16 d. duomenimis – 29 900 Eur, atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) – 128 000 Eur. Teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendime dėl santuokos nutraukimo konstatuota, kad šalys nuo 2013 m. sausio 3 d. netvarko bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo. Sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys susitarė, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto neturi, jokio kito tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo registruotino bei neregistruotino turto, piniginių lėšų, vertybinių popierių, turtinių teisių ar įsipareigojimų bei kitokio turto, kuris būtų dalintinas nutraukiant santuoką, neturi, o namų apyvokos daiktus pasidalino, kai pradėjo gyventi atskirai, ir dėl to jokių pretenzijų viena kitai neturi; kreditorių nei abi kartu, nei kiekviena atskirai neturi. Ginčo namas sutartimi nebuvo dalijamas, taip pat nebuvo sprendžiamas prievolių pagal vartojimo kredito sutartis padalijimo klausimas.
Dėl turto (ne)pripažinimo bendrąja daline nuosavybe jungtinės veiklos pagrindu
14. Ieškovas pirmosios instancijos teisme prašė pripažinti nuosavybės dalį į ginčo Namą argumentuodamas tuo, jog šalys vedė bendrą ūkį, veikė žodinės jungtinės veiklos pagrindu ir ieškovas reikšmingai prisidėjo prie įgyto turto savo lėšomis, atliktomis statybomis, darbų organizavimu ir kitais būdais.
15. CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja, dėl to iš tokių santykių kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis teisės normomis. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Tad santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams.
16. Nors 6.969 straipsnio 4 dalyje numatyta privalomoji rašytinės jungtinės veiklos sutarties forma, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų. Žodinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Tačiau šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, jog aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai nereiškia, kad visas sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014).
17. Taigi, sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Vadinasi, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Vien gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise ir tik nustačius sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise gali būti sprendžiama dėl konkrečios kiekvienam bendraturčiui tenkančios turto dalies. CK 6.970 straipsnyje numatyta, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016).
18. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl to, ar namas gali būti pripažintas bendra daine abiejų šalių sukurta nuosavybe, vertino kiekvienos šalies indėlį į šios nuosavybės sukūrimą. Kaip minėta, namo statyba buvo pradėta 2011 metais ir 2016 m. rugsėjo 16 d. atlikus kadastrinius matavimus nustatytas 100 proc. namo baigtumas, atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) – 128 000 Eur ir atsakovei įregistruojama namo nuosavybė 2016 m. spalio 18 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą pagrindu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šiuo atveju yra aktualus apelianto finansinis ir nematerialus indėlis į namo sukūrimą laikotarpyje nuo 2011 m. iki 2016 m. rugsėjo 16 d. Bylos duomenys, kurių apeliantas neneigia, patvirtina, kad šiame laikotarpyje apelianto indėlis į namo kaip nekilnojamojo daikto sukūrimą, bendrai siekia apie 2052,81 Eur (UAB „Kauno gelžbetonis“ už statybines medžiagas, konstrukcijas sumokėta 3 479,63 Lt (1 007,77 Eur), už pirkinius prekybos centre „Senukai“ sumokėta 4 139,87 Lt (1 198,99 Eur) bei 50,73 Eur, už pirkinius prekybos centre „Ermitažas“ sumokėta 206,66 Eur, UAB „Grifs AG“ sumokėta 244,10 Eur, UAB „M Projektai“ už paslaugas sumokėta 92,21 Eur). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šis apelianto indėlis į namą sudaro tik apie 1,6 proc. statybos vertės (2 052,81 / 128 000 x 100).
19. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentuoja, kad jis organizavo namo statybas ir pats atliko dalį statybos darbų, t. y. patiesė kanalizacijos vamzdžius, įsuko rozetes, išklojo 40 kv. m. plytelių, pastatė klozetą ir kriauklę, išgręžė polius terasai ir susuko terasines lentas, sumontavo židinio rėmą, apšiltinimą, suklijavo vonios sienų plyteles, tiesė elektros laidus, paruošė statyboms medžiagas (supjovė medieną, plyteles), įrengė katilinę, išklojo koridoriaus plyteles, visiškai įrengė vonios kambarį, tualetą, klijavo gipso plokštes, savo lėšomis. Toks apelianto nepiniginis indėlis byloje nebuvo ginčijamas. Pažymėtina, jog šias aplinkybes patvirtino ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau šios aplinkybės pagal aukščiau nurodytą aktualų reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką turi būti vertinamos kartu su 1) finansiniu indėliu ir 2) bendru šalių sutarimu dėl jungtinės veiklos siekiant sukurti bendrą nuosavybę.
20. Šiuo atveju bylos duomenys rodo, kad atsakovė turėjo pakankamas finansines galimybes sukurti nekilnojamąjį daiktą iš asmeninių lėšų. Byloje nustatyta, kad 2014 m. gegužės 28 d. atsakovė gavo 60 820,20 Eur kreditą gyvenamajam namui statyti, per 2012-2023 m. laikotarpį atsakovė gavo 17 678,17 Eur sumą pagal vartojimo kreditų sutartis, iki 2016 m. rugsėjo 1 d. gavo 5 000 Eur avansą už parduodamą butą (duomenys neskelbtini), atsakovės pinigų likutis ir pajamos per 2011-2014 m. laikotarpį buvo 39 223,60 Eur (e. bylos t. 1, b. l. 113-116). Apeliantas šių aplinkybių nepaneigė ir byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovės gautos pajamos pagal kredito sutartis bei prisiimtos prievolės yra asmeninės atsakovės prievolės. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, jog minėtoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys nurodė, kad bendrų kreditorių neturi. Todėl vertintina, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovė turėjo pakankamai asmeninių lėšų namo statyboms. Apeliantas ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodo, jog jis taip pat turėjo pakankamai lėšų namo statyboms, nes gavo lėšas iš (duomenys neskelbtini) loterijos laimėjimo, gavo kompensaciją už turtą pagal teismo sprendimą, disponavo sąskaitose esančiomis lėšomis, deklaravo gautas pajamas ir gavo kreditus. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantas nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti, jog jo gautos pajamos iš nurodytų šaltinių buvo skiriamos konkrečiai su namo statyba susijusių medžiagų pirkimui, apmokėjimams už atliktus darbus ir kitoms statybų reikmėms, byloje nėra duomenų, kad būtent šios lėšos buvo investuojamos į namą. Todėl esant nurodytų duomenų trūkumui nėra pagrindo išvadai, kad apelianto turėtos lėšos buvo investuojamos į ginčo namą ir taip apeliantas reikšmingai finansiškai prisidėjo prie nekilnojamojo daikto sukūrimo.
21. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovas neįrodė ir konkretaus jungtinės veiklos turinio, t. y. tai, kad jis iš tikrųjų buvo susitaręs su atsakove dėl nekilnojamojo daikto sukūrimo bendromis jėgomis ir lėšomis. Abejones dėl neva buvusio ginčo šalių žodinio susitarimo dėl veikimo jungtinės veiklos pagrindu kelia aplinkybės, jog kaip minėta, šalys santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje buvo nurodžiusios, kad bendrų kreditorinių ir finansinių įsipareigojimų neturi. Be kita ko, Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo objektas taip pat registruotas tik atsakovės vardu ir jokių namo registracijos pakeitimų ginčo laikotarpiu atlikta nebuvo. Taip pat pažymėtina, jog atsakovė viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos tiek teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek duodama paaiškinimus pirmosios instancijos teismui, jog ginčo objektas sąmoningai buvo registruotas asmeninės nuosavybės teise, kadangi tai yra atsakovei asmenine nuosavybe priklausantis turtas, kuris nebuvo sukurtas šalims veikiant jungtinės veiklos pagrindu, ir kad nutraukus santuoką šalys buvo aiškiai atribojusios savo asmeninę nuosavybę. Šiuo atveju apelianto dėstomi argumentai nesudaro pagrindo teismui daryti priešingą išvadą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju vertinant apie šalių susitarimą veikti bendrai turint tikslą sukurti bendrą dalinę nuosavybę, itin svarbu atsižvelgti į faktinį šalių elgesį, t. y. į tai, kad 2016 metais baigtas statyti ginčo namas nebuvo registruotas abiejų buvusių sutuoktinių vardu, į tai, kad šalys nuo 2014 m. kovo 13 d. negyveno kartu ir nevedė bendro ūkio (tai patvirtinta šalių pareiškime dėl santuokos nutraukimo), taip pat svarbu, jog byloje nėra duomenų apie bendrus šalių finansus ar banko sąskaitas. Visa tai leidžia teismui spręsti, kad nors po santuokos nutraukimo šalys tam tikrą laiką gyveno kartu, tačiau tai nepatvirtina, kad šalys būtų bendrai tvarkiusios finansinius klausimus ir jungtinės veiklos sutarties pagrindu būtų susitarusios dėl nekilnojamojo daikto sukūrimo. Apeliantas teisingai nurodo, jog pagal kasacinio teismo praktiką jungtinė veikla tarp partnerių yra galima ir žodinės sutarties pagrindu, tačiau visgi šiuo atveju šalių paaiškinimai ir pareiškimai santuokos nutraukimo metu ir vėliau, taip pat kiti bylos duomenys nesuponuoja, jog toks susitarimas tarp šalių buvo.
22. Nagrinėjamo ginčo kontekste atskirai pasisakytina dėl apelianto patirtų išlaidų laikotarpyje nuo namo statybos pabaigos 2016 m. rugsėjo 16 d. iki šalių gyvenimo skyrium pradžios 2022 m. birželio 20 d. bei išlaidų už vandens gręžinį. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad visos išlaidos, patirtos po namo statybų pabaigos, t. y. po namo pripažinimo 100 proc. baigtu, laikytos išlaidomis, skirtomis namo pagerinimui. Pagal byloje esančius duomenis nurodytu laikotarpiu apeliantas be statybinių medžiagų ir įrankių, prekybos centruose pirko baseino apdangalą, baseiną, (duomenys neskelbtini) bilietus, loterijos bilietus, orkaitę, medžio pjuvenų granules, spygliuočių pjuvenų briketus, beržo pjuvenų briketus, ąžuolo pjuvenų briketus, žarnos vežimėlį, keturtakčio variklio alyvą, variklio tepalus, filtro kasetę, polietileninius maišelius, tualetinį popierių, šiukšlių maišus ir kitas panašaus pobūdžio buities prekes. Teisėjų kolegija šioje vietoje pritaria pirmosios instancijos teismui, jog prašydamas pripažinti nuosavybės teisę į namą apeliantas privalėjo įrodyti, kad minėtos išlaidos yra esminiai namo pagerinimai ir būtent jie, o ne rinkos padėtis, lėmė esminį namo vertės padidėjimą. Tačiau nurodytos išlaidos, patirtos jau po namo statybų užbaigtumo, negali būti laikomos esminėmis. Pagal esamus duomenis nurodytos išlaidos nesiekia 700 Eur, tad jos taip pat nėra pakankamos bendrosios dalinės nuosavybės fakto pripažinimui. Apeliantas kartu nurodo, jog sumokėjo 1200 Eur už vandens gręžinį, tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenimis šis inžinerinis statinys nėra įregistruotas, byloje taip pat nėra kitų įrodymų, patvirtinančių, jog vandens gręžinys yra namo dalis, o ne namo priklausinys. Be to, apeliantas procesiniuose dokumentuose nereiškia reikalavimo pripažinti jam nuosavybės teisę į vandens gręžinį, todėl šioje dalyje apelianto argumentai, jog minėtos išlaidos taip pat laikytinos reikšmingomis investicijomis į namą, yra atmestini kaip nepagrįsti.
23. Kaip minėta, byloje yra duomenų apie apelianto indėlį į namo statybas ir toks indėlis tam tikrų aplinkybių kontekste iš esmės galėtų būti vertinamas kaip pagrindas reikalauti ieškovui kompensacijos, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantas neprašė skirti byloje ekspertizės, siekiant konkrečiai nustatyti tą indėlį ir jį įvertinti, nors tokia galimybė ieškovui buvo sudaryta. Nepaskyrus ekspertizės tikslus apelianto indėlis į ginčo namą nebuvo identifikuotas. Kita vertus, vien piniginis ar nepiniginis ieškovo indėlis į namo statybas, savaime nereiškia, kad toks indėlis buvo didesnis nei ieškovo gauta nauda, kurią jis gavo ilgą laiką naudodamasis svetima nuosavybe. Pažymėtina, jog apeliantas nagrinėjamoje byloje prašė tik pripažinti nuosavybės teisę į namo dalį, tačiau prašymo dėl kompensacijos priteisimo nereiškė. Esant nurodytoms aplinkybėms laikytina, kad kompensacijos priteisimo klausimas viršija šios bylos nagrinėjimo ribas ir taip pat apeliacijos ribas. Todėl teisėjų kolegija plačiau nevertina ir nepasisako dėl ieškovo teisės į kompensaciją.
24. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas). Aplinkybė, jog apeliantas nepritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams savaime nesuponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigos tenkinti ieškovo apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
25. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kadangi apeliacinio skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo sprendimą prielaidų nesudaro, ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas ir Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Pagal 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
27. Apeliantas prašo priteisti 726 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme bei 336 žyminį mokestį. Apeliacinį skundą atmetus visa apimtimi, apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtos išlaidos iš atsakovės nepriteistinos.
28. Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau atsakovei nenurodžius konkrečios patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos bei nepateikus jas pagrindžiančius dokumentus, atsakovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme taip pat nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.