Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui A. M. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3. Teismo posėdžio metu ieškovė pateikė teismui prašymą priteisti 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė nurodė, kad šias išlaidas sudaro 2020 m. gruodžio 1 d. ieškovės patirtos išlaidos už advokatės Giedrės Gabrielės Stepankevičienės suteiktas teisines paslaugas (600 Eur už ieškinio parengimą, 200 Eur už teisines konsultacijas, 400 Eur už taikos sutarties parengimą, 300 Eur už pasiruošimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teismo posėdyje).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

7. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

8. Iš byloje esančio valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2020 m. lapkričio 13 d. išrašo matyti, kad atsakovui nuosavybės teise nuo 2012 m. sausio 3 d. priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas). Iš šio išrašo matyti, kad Sklypas turi du priklausinius – ūkio pastatą (duomenys neskelbtini) bei ginčo objektu byloje esantį sodo pastatą (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisė į ūkio pastatą pagal pateiktą išrašą priklauso atsakovui, o kitas Sklypo priklausinys – ginčo Pastatas – nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) priklauso ieškovei ir atsakovui lygiomis dalimis (po 1/2).

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.19 straipsnio 1 dalį, priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Taigi, byloje nustatyta, kad atsakovas asmenine nuosavybės teise valdo pagrindinį daiktą (Sklypą), jo priklausinį (ūkinį pastatą) ir bendrąja daline nuosavybės teise kartu su ieškove valdo kitą savo pagrindiniam daiktui (Sklypui) tarnauti skirtą antraeilį daiktą – sodo Pastatą.

10. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį, jeigu nesutariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymas prioritetą skiria atidalijimui natūra ir tik nesant atidalijimo natūra galimybės, t. y. nesant galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą, atidalijama paskiriant kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008).

11. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendraturčio teisė į jo dalies atidalijimą iš bendrosios nuosavybės realizuojama bendru susitarimu ar kreipiantis į teismą. Bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, juo naudojimosi ir disponavimo bendraturčių sutarimu principas (CK 4.75 straipsnis) suponuoja, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio sutikimui. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju nėra Pastato atidalijimo natūra galimybės (nėra galimybės suformuoti atskirą nekilnojamąjį daiktą), Pastatą padalinti natūra be neproporcingos žalos nėra įmanoma, todėl teismas šiuo atveju sprendžia dėl išimties taikymo – atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės paskiriant kompensaciją pinigais. Tiek ieškovė, tiek ir atsakovas sutinka dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo, t. y., kad atsakovui būtų pripažįstama nuosavybės teisė į ieškovei priklausančią 1/2 Pastato, o ieškovė gautų iš atsakovo kompensaciją pinigais, tačiau byloje kyla ginčas dėl piniginės kompensacijos dydžio.

12. Atsižvelgiant į būtinybę išlaikyti bendraturčių interesų pusiausvyrą, tokio pobūdžio bylose itin svarbus šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimas. Bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taigi, šalys turi įrodyti, kad siūloma piniginė kompensacija yra pagrįsta (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-96-450/2017). Rungimosi principo esmė yra ta, kad būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Šaliai, kuriai tenka atitinkamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, jų neįrodžius, teismas turi teisę konstatuoti, kad tos faktinės aplinkybės neįrodytos, neegzistuoja.

13. Kompensacija paprastai pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto rinkos vertę, todėl nustatant kompensacijos dydį vadovaujamasi į bylą pateiktais daikto rinkos vertės duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012). Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės klausimas, išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis. Nagrinėjamu atveju Nekilnojamojo turto registre nurodyta Pastato vidutinė rinkos vertė 28 672 Eur (vidutinės rinkos vertės nustatymo data 2013 m. lapkričio 5 d.). Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose matyti specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir panašios turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2012).

14. Nagrinėjamu atveju ieškovė, teigdama, kad Pastato rinkos vertė yra 57 000 Eur, remiasi 2020 m. spalio 30 d. turto vertintojos A. V. parengta Turto vertinimo ataskaita (duomenys neskelbtini) (toliau – Ataskaita), t. y. individualaus vertinimo išvadomis. Atsakovas su šiomis išvadomis nesutinka, tvirtindamas, kad Pastato rinkos vertė, jo nuomone, neturi būti didesnė nei 40 000 Eur. Atsakovas turto vertintojos Ataskaitoje pateiktas išvadas ginčija kaip akivaizdžiai nepagrįstas ir neatitinkančias tikrovės.

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 65 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

16. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad siekiant nustatyti realią turto dalies, už kurią priteistina kompensacija, rinkos kainą, svarbu teisingai parinkti turto vertinimo metodus, kurių parinkimas priklauso nuo to, kokia turto vertė yra aktuali, kokia yra turto paskirtis (asmeninio ar komercinio naudojimo), jo paklausa rinkoje ir kt. Parenkant nekilnojamojo turto (namo, buto, garažo ir kt.) vertinimo metodą, kai siekiama nustatyti, kokia yra jo rinkos kaina ir kokio dydžio kompensacija turi būti priteista bendrosios nuosavybės bendraturčiui, turi būti atsižvelgta į tai, kad turto vertė turi būti reali ginčo sprendimo momentu esančiai rinkos kainai. Lyginamosios vertės metodas, kai turto rinkos vertė nustatoma palyginus analogiškų objektų faktinių sandorių kainas, kartu atsižvelgiant į nedidelius vertinamo turto bei jo analogo skirtumas, yra tinkamiausias ir tokiais atvejais turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2001).

17. Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualusis turto arba verslo vertinimas – tai turto arba verslo, atsižvelgiant į individualias jo savybes tam tikrą dieną, vertinimas atitinkamu turto arba verslo vertinimo metodu, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje (toliau – ir Metodika). Metodika yra patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159. Metodikos 56 punkte nurodyta, kad lyginamuoju metodu nustatoma turto rinkos vertė. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktos Ataskaitos dalyje „Vertinimo metodai“ nurodyta, kad šioje ataskaitoje buvo naudotas lyginamasis metodas, t. y. turto vertė buvo nustatyta remiantis skaičiavimais, atliktais lyginamuoju metodu.

18. Pagal Metodikos 57 punktą, lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui.

19. Atsakovas nurodė, kad nebuvo tinkamai pasirinkti lyginti sandoriai, nes ženkliai skyrėsi ginčo Pastato ir kitų lygintų namų plotai. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad iš Ataskaitos 6.3.1 punkto „Vertinamojo turto vertės nustatymas lyginamuoju metodu“ matyti, jog nustatydama vertinamo turto rinkos vertę, vertintoja naudojosi pataisos koeficientais, įtakojančiais turto vertę. Vienas tokių koeficientų buvo ploto pataisa, t. y. pataisa, kuri atspindi lyginamojo ir vertinamo objektų ploto įtaką jų kainų skirtumui. Taigi, atsakovo atsiliepimo argumentai, susiję su ploto skirtumais, teismo atmetami kaip nepagrįsti.

20. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad, jo nuomone, buvo vertinami nelygiaverčiai objektai, todėl neteisėtai nustatyta nepagrįstai didelė Pastato rinkos vertė. Iš esmės šiais argumentais buvo grindžiami atsakovo atsikirtimai ir teismo posėdžio metu.

21. Vadovaujantis Metodikos 58 punktu, taikant lyginamąjį metodą: pirma, surenkama informacija apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius trisdešimt šešis mėnesius įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas, prioriteto tvarka naudojant artimiausius vertinimo datai įvykusius sandorius; antra, įvertinami vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, skirtumai ir daromos (jeigu būtina) analogiško arba panašaus turto sandorių kainų pataisos laiko, vietos, kitų sąlygų, išreiškiančių vertinamo turto ir analogiško arba panašaus turto skirtumus, požiūriu.

22. Ataskaitos 6.3.1 punkte „Vertinamojo turto vertės nustatymas lyginamuoju metodu“ nurodyta, kad vertintoja iš visų užklausoje esančių lyginamųjų sandorių pasirinko, jos nuomone, labiausiai panašius į vertinamąjį turtą lyginamuosius sandorius (objektus). Ataskaitos 6.2 lentelėje detalizuotas rinkos vertės skaičiavimas. Po lentele esančioje pastaboje, be kita ko, nurodyta, kad skaičiavimams buvo parinkti palyginamieji objektai tokie, kurie nesiskiria savo esminėmis charakteristikomis. Tokią vertintojos išvadą teismas vertina kritiškai, atsižvelgdamas į Ataskaitos 4.2 punkte „Turto aprašymas“ esančią pastabą, kad Pastato rinkos vertės nustatymo vertinimas atliktas neatsižvelgiant į įregistruotą žemės sklypą, kuriame yra Pastatas, taip pat neatsižvelgiant į Sklype esantį ūkinį pastatą, t. y. vertinamas turtas buvo tik Pastatas, o iš Ataskaitos 6.2 lentelės matyti, kad pasirinkti lyginamieji objektai buvo žemės sklypas su sodo pastatu (objektas Nr. 1), žemės sklypas su statiniais (objektas Nr. 2) ir žemės sklypas su sodo pastatu (objektas Nr. 3). Pasirinkti trys palyginamieji objektai tarpusavyje savo esminėmis charakteristikomis nesiskyrė, tačiau jie iš esmės skyrėsi nuo objekto, kurio rinkos vertė buvo nustatoma. Lyginamuoju metodu siekiant nustatyti vieno nekilnojamojo turto objekto (šiuo atveju – tik Sklypo priklausiniu esančio sodo Pastato) rinkos vertę negalima jam analogišku arba panašiu laikyti nekilnojamąjį turtą, kurį sudaro keletas nekilnojamojo turto objektų (šiuo atveju – žemės sklypai su statiniais). Toks Pastato rinkos vertės nustatymas, kai vertinamas turtas apskritai nebuvo lyginamas su analogišku arba panašiu turtu, neatitinka Metodikos 57 punkte įtvirtintos lyginamojo metodo esmės. Papildomai teismas pastebi, kad, nustatydama Pastato rinkos vertę, vertintoja naudojosi žemės sklypo pataisa, t. y. pataisa, kuri atspindi vertinamojo ir lyginamojo objektų kainų skirtumą dėl žemės sklypo nuosavybės teisės buvimo. Taigi, nagrinėjamu atveju buvo vertinama paklaida dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą, nors žemės sklypas nagrinėjamu atveju apskritai nebuvo vertinimo objektu.

23. Dėl ieškovės atstovės teismo posėdyje atkreipto dėmesio į aplinkybę, jog Pastato atkuriamoji vertė (58 214 Eur) yra artima vertintojos nustatytai Pastato rinkos vertei (57 000 Eur), teismas pažymi, kad tai savaime nereiškia, kad Ataskaitoje nurodyta Pastato rinkos vertė turi būti pripažinta pagrįsta. Atkuriamoji turto vertė pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, tai – apskaičiuota pinigų suma, kurios reikėtų tokių pačių fizinių ir eksploatacinių savybių turto vertinimo objektui atkurti, atgaminti arba atstatyti (įrengti), o turto rinkos vertė pagal minėto straipsnio 10 dalį, tai – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto tinkamo pateikimo rinkai. Kaip minėta, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, nustatant kompensacijos dydį vadovaujamasi į bylą pateiktais daikto rinkos vertės duomenimis.

24. Darytina išvada, kad ieškovė nagrinėjamu atveju neįrodė, kad jos siekiama piniginė kompensacija yra pagrįsta. Atsakovas, sutikdamas su ieškiniu iš dalies, siūlė 20 000 Eur dydžio piniginę kompensaciją už ieškovei tenkančią 1/2 Pastato dalį, tačiau atsakovas jokiais įrodymais nepagrindė, kad bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu Pastato rinkos vertė yra 40 000 Eur. Šaliai, kuriai tenka atitinkamų faktinių aplinkybių įrodinėjimo pareiga, jų neįrodžius, teismas turi teisę konstatuoti, kad tos faktinės aplinkybės neįrodytos, neegzistuoja. Taigi, nei ieškovė, nei atsakovas, vadovaudamiesi rungimosi principu, neįrodė tų aplinkybių, kuriomis rėmėsi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu tiek, kiek tai susiję su kompensacijos už 1/2 dalį Pastato dydžiu. Teismas konstatuoja, kad faktinės aplinkybės, susijusios su Pastato rinkos verte, neįrodytos, todėl teismas neturi galimybės nustatyti ieškovei skirtinos piniginės kompensacijos dydžio. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju nėra įmanomas ir turto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės.

25. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis. Siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitų bendraturčių interesus, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003).

26. Atsakovo siekį ieškoti priimtino sprendimo būdo patvirtina prie atsiliepimo į ieškinį pridėtas ieškovės ir atsakovo atstovų susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad atsakovas pateikė pasiūlymą ieškovei dėl 20 000 Eur išmokėjimo už ieškovės turimą Pastato dalį. Ieškovė iš pradžių sutikusi su atsakovo pasiūlytomis sąlygomis, vėliau (jau esant parengtai taikos sutarčiai) persigalvojo. Ieškovės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad ieškovė suprato, kad atsakovo pasiūlyta 20 000 Eur piniginė kompensacija neatitinka ieškovės interesų, nes Pastato rinkos vertė yra didesnė. Šie argumentai teismo vertinami kritiškai, atsižvelgiant į tai, kad turto vertinimas nagrinėjamu atveju buvo atliktas dar 2020 m. spalio 30 d. Taigi, teismas daro išvadą, kad ieškovė vykstant ginčui teisme nevykdė bendraturčių kooperavimosi pareigos. Vis dėlto, ši aplinkybė nereiškia, kad ieškovė (ar atsakovas) ateityje, išnaudoję visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nebegalės kreiptis į teismą dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

27. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas ieškovės ieškinį atmeta. Atitinkamai, atmeta ir ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

28. Atsakovas, kaip minėta, prašė priteisti iš ieškovės 600 Eur bylinėjimosi išlaidų. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju atsakovas sutiko su ieškovės reikalavimu nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę, priteisiant atsakovui asmeninės nuosavybės teise natūra sodo Pastatą, taip pat iš dalies sutiko su reikalavimu dėl piniginės kompensacijos ieškovei priteisimo. Atsakovas nesutiko tik dėl 20 000 Eur viršijančios piniginės kompensacijos sumos, t. y. dėl 8 000 Eur, todėl nors ieškovės ieškinys ir buvo atmestas, nes byloje nebuvo pateikta pakankamai duomenų, leidžiančių teismui suformuoti savo vidinį įsitikinimą dėl Pastato rinkos vertės, atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš ieškovės, atsakovui didžiąja dalimi sutikus su ieškiniu, neatitiktų teisingumo principo. Atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos paskaičiuojamos atsižvelgiant į byloje kilusio ginčo apimtį, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 30 proc. jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 180 Eur (600 Eur x 30 proc.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1, 4 dalimis, 259, 260 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, 310 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Ieškovės V. M. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui A. M. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės V. M. (duomenys neskelbtini) 180 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.