Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis R. V., išieškotojas bankrutuojanti kredito unija ,,Vilniaus taupomoji kasa“, UAB ,,Verslo konsultantai“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Antstolis nesutiko su pareiškėjo skundu ir 2014-11-17 patvarkymu skundo netenkino bei perdavė jį kartu su vykdomąja byla nagrinėti teismui. Antstolis nurodė, kad skundas yra analogiškas gautiems dviems 2014-01-31 skundams, kuriuos teismas išsprendė dar 2014-02-25 civilinėje byloje Nr. 2-12531-433/2014 ir juos atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2014-09-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1135-661/2014 minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Kadangi antstolio veiksmai teismo pripažinti teisėtais, jo patvarkymai yra galiojantys ir nepanaikinti, todėl antstolis neturi pagrindo nevykdyti vykdymo išlaidų išieškojimo, nes skolininkas pats taip ir nesumokėjo antstoliui vykdymo išlaidų geruoju.

Iš antstolio R. V. 2013-04-08 patvarkymo dėl vykdymo išlaidų išieškojimo (b. l. 86, vykdomoji byla Nr. 0128/13/00344) bei vykdymo išlaidų apskaičiavimo (b. l. 85, vykdomoji byla Nr. 0128/13/00344) matyti, kad iš skolininko išieškomas atlygis antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą sudaro 19 669,89 Lt. Teismas pažymėjo, kad skolininkas neginčijo vykdymo išlaidų apskaičiavimo teisingumo bei išieškotinų vykdymo išlaidų dydžio.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-04-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2012, išaiškino, kad jeigu skolininkas nevykdo sprendimo geruoju ir pradedamas priverstinis teismo sprendimo vykdymas, skolininkas turi suvokti, kad priverstinis sprendimo vykdymas sukels jam papildomų neigiamų turtinių padarinių, t. y. tokiu atveju iš skolininko išieškomos ne tik administravimo ir atskirų vykdymo veiksmų išlaidos, bet ir atlygis antstoliui už vykdomojo dokumento ar jo dalies įvykdymą. Priverstinis teismo sprendimų ir kitų vykdytinų dokumentų vykdymas yra antstolio profesinė veikla, kurią vykdant antstoliui susiklosto teisėti ekonominiai lūkesčiai ir įgyjama teisė į atlyginimą už darbą. Antstolio atlygio pagrįstumas – tai atlygio dydžio ir antstolio vykdomojoje byloje atliktų priverstinio vykdymo veiksmų proporcinga atitiktis. Taigi pagal minėtą teisinį reglamentavimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju skolininkas privalo sumokėti visas vykdymo išlaidas, tame tarpe ir atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nors šalių sudaryta taikos sutartimi išieškotojas ir atleido skolininką nuo prievolės pagal vykdomąjį dokumentą vykdymo, tačiau visas civilinėje byloje, kurioje patvirtinta taikos sutartis, išieškotojo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir teismo išlaidas įsipareigojo atlyginti skolininkas. Teismas nustatė, kad nors minėta taikos sutartimi šalys neaptarė vykdymo išlaidų atlyginimo klausimo vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00344, tačiau vykdymo išlaidų išieškojimas iš skolininko neprieštarauja šalių sudarytos taikos sutarties esmei.

Taip pat pareiškėjas nesutinka su skundžiamos nutarties argumentu, kad taikos sutartimi išieškotojas neatlygintinai atleido pareiškėją nuo prievolės vykdyti antstolio R. V. vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00344 vykdomą vykdomąjį dokumentą, tokia šalių sudaryta taikos sutartis yra pagrindas užbaigti vykdymą ir nutraukti vykdomąją bylą, todėl ji vertintina kaip vykdymo procese pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 68 punktą sudaryta taikos sutartis. Priešingai, nei nurodė teismas, 2013-09-05 taikos sutartyje civilinėje byloje Nr. 2-26656-430/2013 nėra jokių sąlygų, kurias galėtų įvykdyti antstolis. Antstolis netgi nebuvo minėtoje civilinėje byloje dalyvaujančiu asmeniu. Priešingai, nei nurodė teismas, išieškotojas kredito unija Vilniaus taupomoji kasa, vykdydama taikos sutartį privalėjo pateikti antstoliui pareiškimą dėl atsisakymo nuo išieškojimo. Išieškotojui šios pareigos nevykdant, nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, pagrindu privalėjo būti išduotas vykdomasis raštas ir atlikti priverstinio vykdymo veiksmai. Vykdomojo rašto išdavimo galimybė tiesiogiai nurodyta taikos sutartyje.

Formaliai konstatuodamas, kad taikos sutartis buvo patvirtinta CPK 595 str. 3 d. nustatyta tvarka, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad tik tiesiogiai vykdymo procese sudaryta taikos sutartis be išlygų sukelia teisines pasekmes vykdymo proceso dalyviams. Kitais atvejais turi būti nustatytas taikos sutarties ir vykdymo proceso ryšys. Jei pagal taikos sutartį išieškotojas negavo jokių savo reikalavimo patenkinimo, taikos sutartis su vykdymo procesu ryšio neturi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai byloje taikos sutartis sudaryta ne tiesiogiai vykdymo procese, tai būtina įvertinti, ar ji susijusi su vykdymu ir jame atliktais antstolės veiksmais, o taip pat kad reikšmę turi tik tokia šalių sudaryta taikos sutartis, kurioje susitarta dėl tarpusavio atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 427/2014).

Taip pat pareiškėjas nesutinka su skundžiamos nutarties argumentais, kad kadangi Sprendimų vykdymo instrukcijos 68 p. numato, kad kai skolininkas įvykdo sprendimą arba šalys sudaro taikos ar skolos padengimo sutartį pasibaigus raginime įvykdyti sprendimą nustatytam terminui, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos, nėra atsižvelgiama į tai, ar taikos sutartimi išieškotojo reikalavimai patenkinti, ar ne. Priešingai, nei nurodė teismas, Sprendimų vykdymo instrukcija negali būti nustatytos antstolio teisė gauti atlyginimą už faktiškai nesuteiktas paslaugas, jei to šalys tiesiogiai nesusitarė taikos sutartyje arba tokia antstolio teisė tiesiogiai nenustatyta įstatymu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. 2 d. numato, kad nuosavybės teises saugo Įstatymai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 str. 3 d. numatyta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Tokiu būdu, pareiga sumokėti antstoliui atlygį proporcingai visai išieškotinai pagal vykdomąjį dokumentą, bet faktiškai neišieškotai skolai išieškotojo ir skolininko taikos sutarties sudarymo atveju gali būti nustatyta tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu. Teismas neturi diskrecijos teisės vien remiantis bendraisiais teisės principais nustatyti pareigą skolininkui mokėti maksimalų atlygį antstoliui, sukuriant teisinę fikciją, neva taikos sutarties sudarymo atveju išieškotojas gavo iš skolininko visišką savo reikalavimų patenkinimą. Pažymi, kad Civilinio proceso kodekso 609 str. 1, 2 d. pareigos skolininkui mokėti antstoliui atlygį taikos sutarties sudarymo atveju nenustato, taip pat kodekso normomis teisė nustatyti kitokius, nei Civilinio proceso kodekso numatytus, t. y. neišieškojus vykdomajame dokumente nurodytos pinigų sumos, antstolio atlygio mokėjimo pagrindus, nėra deleguota Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar Teisingumo ministrui. Klausimai, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, negali būti deleguoti vykdomosios valdžios organams.

Pažymi, kad 2013-09-09 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo tvirtinant pareiškėjo ir kredito unijos ,,Vilniaus taupomoji kasa“ taikos sutartį, pareiškėjas vadovavosi įstatymo normomis, kurios garantuoja pareiškėjui, kad taikos sutarties pasirašymas nesukels jam jokių esminių pasekmių, kurios nenumatytos taikos sutartyje. Taip CPK 140 str. 3 d. numatyta, kad prieš tvirtindamas šalių taikos sutartį, teismas išaiškina šalims šių procesinių veiksmų pasekmes, o tvirtindamas taikos sutartį, priima nutartį, kuria nutraukia bylą. Be pačios taikos sutarties sąlygų vienintelė esminė taikos sutarties sudarymo pasekmė yra tai, kad civilinę bylą nutraukus dėl to, kad yra sudaryta sutartis, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 str. 2 d.). Pareiškėjas neprivalo vykdyti to, ko nėra numatyta taikos sutartyje.

Pareiškėjas taip pat vadovavosi ir CPK 93 str. 1 d. nuostata, kad bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, tik šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Sudarius taikos sutartį sprendimą nelaikomas priimtu nei vienos šalies naudai, todėl CPK 595 str. 1, 3 d., 609 str. 1, 2 d. normos negali būti aiškinamos atsiejant jas nuo CPK 93 str. 1 d., 140 str. 3 d. Kredito unija ,,Vilniaus taupomoji kasa“ savo reikalavimų A. V. neatlygintinai atsisakė sudarydama taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-26656-430/2013. Taigi vykdymo procese taikos sutartis nebuvo sudaryta (CPK 595 str. 2 d.). Pripažinti, kad buvo sudaryta taikos sutartis antstolis turi teisę tik CPK 629 str. 1 d. 2 p. numatytu atveju, t. y. jeigu išieškotojas ir skolininkas sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino CPK 595 straipsnyje nustatyta tvarka.

Be to, teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad tais atvejais, kai byloje taikos sutartis sudaryta ne tiesiogiai vykdymo procese, tai būtina įvertinti, ar ji susijusi su vykdymu ir jame atliktais antstolės veiksmais, o taip pat kad reikšmę turi tik tokia šalių sudaryta taikos sutartis, kurioje susitarta dėl tarpusavio atsiskaitymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2014).

Taip pat kasacinis teismas formuoja praktiką, kad tik išieškotojui vykdymo veiksmų pasekoje nors ir ne per antstolį, tačiau, netiesiogiai t. y. iš paties skolininko realiai pasiekus savo reikalavimų patenkinimo, antstolis įgyja teisę į atlyginimą. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad „antstoliui neturi būti mokamas atlyginimas, jei skolininkas priverstinio vykdymo procese pats sumoka skolą ar kitaip atsiskaito su išieškotoju, reikštų antstolio teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Tas faktas, kad priverstinio vykdymo proceso metu skolininkas pats sumoka skolą ar kitaip atsiskaito su išieškotoju, nėra pagrindas pripažinti, kad skolininkas įvykdė vykdomąjį dokumentą gera valia, nes tą jis padaro jau prasidėjus priverstinio vykdymo procesui. Antra vertus, šis faktas nėra pagrindas laikyti, kad antstolis neįvykdė vykdomojo dokumento, nes jis faktiškai neišieškojo išieškotinos sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-5/2007.).

Pareiškėjo atveju išieškotojas ne tik negavo jokio atsiskaitymo iš pareiškėjo, bet dar ir apmokėjo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taikos sutartis tarp skolininko ir išieškotojo buvo sudaryta dėl to, kad išieškotojas atsižvelgdamas į skolininko pareikštą ieškinį besąlygiškai atsisakė visų savo reikalavimų skolininkui.

Tokiu būdu antstolis jokia forma neišieškojo, o išieškotojas kredito unija ,,Vilniaus taupomoji kasa“ jokia forma negavo turtinės naudos 491 747,13 Lt ir 8 proc. metinių palūkanų sumai pagal vykdomąjį dokumentą. Dėl šios priežasties atlygis antstoliui nepriklauso. Sutinkamai su Sprendimų vykdymo instrukcijos 70 punktu jeigu vykdomoji byla nutraukiama dėl to, kad išieškotojas atsisakė išieškojimo, išieškotojas privalo sumokėti visas vykdymo išlaidas, išskyrus atlygį antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą. Šiuo atveju vykdomoji byla užbaigiama ir išieškotojo sumokėtos vykdymo išlaidos iš skolininko neišieškomos ir išieškotojui negrąžinamos.

Be to, pareiškėjas vertina, kad vykdymo procese tarp skolininko ir antstolio kylančiuose teisiniuose santykiuose jis pripažintinas vartotoju.

1993-04-05 Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse preambulės 10 punkte sutartis dėl antstolio teikiamų paslaugų neįtraukta į sąrašą sutarčių, kurioms netaikomas šioje Direktyvoje nustatytas teisinis reglamentavimas. Direktyvos preambulės 14 punkte nustatyta, kad ji taikoma visuomeniniams verslams, prekybai arba profesijoms ir netaikoma preambulės 10 punkte nurodytoms sutartims.

Apie panašios teisinės profesijos - notaro - veiklos ypatybes Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pateikė teisinius išaiškinimus 2011-05-11 sprendime bylose Nr. C-47/08, C-50/08, C-51/08, C- 53/08, C-54/08, C-61/08 ir C-52/08, kuriame teismas nurodė, kad, nors notarų veikla yra susijusi su viešosios valdžios įgaliojimų vykdymu, tačiau notarai veikia konkuruodami vieni su kitais, nes, net ir esant fiksuotai paslaugų kainai, konkuruoja tarpusavyje dėl klientų, nes teikia skirtingos kokybės paslaugas.

Nors į antstolį kreipėsi išieškotojas, tačiau šis kreipimosi faktas sukelia teisines pasekmes abiems vykdymo proceso šalims, t. y. ir skolininkui. Tokiu būdu pripažintina, kad išieškotojas sutartį su antstoliu sudarė ir trečiojo asmens - skolininko naudai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui taikytina 1993-04-05 Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse 3 str. 1 d. nuostata, kad sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Taip pat Direktyvos priedo e punktas, kur numatyta, kad sąlyga, kurią galima laikyti nesąžininga, yra teisė reikalauti iš bet kurio vartotojo, kuris neįvykdo savo įsipareigojimo, kaip kompensaciją už tai sumokėti neproporcingai didelę sumą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme. Teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Ginčas byloje kilęs dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo A. V. skundas dėl antstolio R. V. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0128/13/00344, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Šalių kreipimosi į teismą tikslas – jų teisėtų reikalavimų patenkinimas. Teismo sprendimo vykdymo procesas yra galutinis veiksmas, siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Būtent todėl, kaip yra pasisakęs kasacinis teismas, visi vykdymo proceso dalyviai turi bendradarbiauti ir siekti greitesnio, ekonomiškesnio teismo sprendimo įvykdymo, gerbti vieni kitų teises ir teisėtus interesus. Jeigu skolininkas nevykdo sprendimo geruoju ir pradedamas priverstinis teismo sprendimo vykdymas, skolininkas turi suvokti, kad priverstinis sprendimo vykdymas sukels jam papildomų neigiamų turtinių padarinių, t. y. tokiu atveju iš skolininko išieškomos ne tik administravimo ir atskirų vykdymo veiksmų išlaidos, bet ir atlygis antstoliui už vykdomojo dokumento ar jo dalies įvykdymą. Priverstinis teismo sprendimų ir kitų vykdytinų dokumentų vykdymas yra antstolio profesinė veikla, kurią vykdant antstoliui susiklosto teisėti ekonominiai lūkesčiai ir įgyjama teisė į atlyginimą už darbą. Antstolio atlygio pagrįstumas – tai atlygio dydžio ir antstolio vykdomojoje byloje atliktų priverstinio vykdymo veiksmų proporcinga atitiktis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolės I. E. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-120/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-09 nutartimi buvo patvirtinta tarp ieškovo A. V. ir atsakovo kredito unijos ,,Vilniaus taupomoji kasa“ sudaryta taikos sutartis, pagal kurios 2 punktą, atsakovas, vadovaudamasis CK 6.129 str. nuostatomis, atleido ieškovą A. V. nuo prievolės, kylančios 2013-02-07 notarės O. Ž. atlikto vykdomojo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, ir pareiškėjo (apelianto) teigimu, antstolis R. V. vykdydamas pagal minėtą vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 491 747,13 Lt ir 8 proc. metinių palūkanų išieškojimą išieškotojo kredito unijos ,,Vilniaus taupomieji kasa“ naudai, nepagrįstai reikalauja sumokėti 15 988,07 Lt vykdymo išlaidų. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Sprendimų vykdymo instrukcijos 68 punkte yra nustatyta, kad kai skolininkas įvykdo sprendimą nustatytam terminui, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos, tame tarpe ir atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą, ir atsižvelgiant į tai, jog taikos sutartis sudaryta ne tiesiogiai vykdymo procese, būtina įvertinti, ar šios taikos sutarties nuostatos yra susijusios su antstolio R. V. vykdomo minėto vykdomojo įrašo vykdymu. Pažymėtina, kad nors taikos sutartis ir nebuvo sudaryta vykdomajame procese, tačiau išieškotojas pagal taikos sutarties 2 punkto nuostatas būtent ir atleido ieškovą A. V. nuo prievolės, kylančios iš 2013-02-07 notarės O. Ž. atlikto vykdomojo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, todėl visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokia sudaryta tarp šalių taikos sutartis yra pagrindas užbaigti vykdymą ir nutraukti vykdomąją bylą, ir ji vertintina kaip vykdymo procese pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 68 punktą sudaryta taikos sutartis. Be to, Sprendimų vykdymo tvarkos instrukcijos 68 p. numato, kad kai skolininkas įvykdo sprendimą arba šalys sudaro taikos ar skolos padengimo sutartį pasibaigus raginime įvykdyti sprendimą nustatytam terminui, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo neteisingai nurodyti argumentai, jog patvirtinta taikos sutartimi išieškotojo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir teismo išlaidas įsipareigoja atlyginti skolininkas, iš esmės neįtakoja skundžiamos nutarties teisingumo ir pagrįstumo, todėl dėl šių apelianto nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti nutarties. Taip pat pažymėtina, kad vykdymo procesas, reglamentuojamas CPK VI dalyje, yra sudėtinė civilinio proceso dalis, ir iš esmės nėra teisinės reikšmės, būtent kurioje civilinio proceso stadijoje yra sudaroma tarp šalių taikos sutartis, ir tik vertinama esminė aplinkybė sudarius taikos sutartį civilinėje byloje, ar šis susitarimas yra susijęs su vykdomojoje byloje vykdomo vykdomojo dokumento vykdymu. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Sprendimų vykdymo instrukcijos 71 punktas neprieštarauja LR Konstitucijos 23 str. 2 d., CPK 609 str. 1, 2 d. ir Antstolių įstatymo 21 str. 5 d. Taip pat, apeliacinės instancijos vertinimu, nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą apelianto nurodytais klausimais, nes, kaip minėta, vykdymo procesas yra sudėtinė civilinio proceso dalis, ir vykdoma pagal CPK VI dalyje esančias nuostatas, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl apelianto nurodytų atlygintinių sutarčių, kurias su pateikiančiais vykdomąjį dokumentą vykdymui asmenimis sudaro antstolis, patekimo į 1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse reglamentavimo sritį, bei dėl fizinio asmens, kuris gauna teisines paslaugas pagal atlygintines sutartis, sudarytas su antstoliu, pripažintinas vartotoju ES vartotojų teisių apsaugos prasme.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais bei Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

nutarė:

Vilniaus miesto teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.