- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-01-24
- Bylos Nr.
- e2A-31-569/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02952-2023-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys: Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo motina V. B. įgyjamosios senaties būdu nuosavybės teise įgijo nekilnojamuosius daiktus: šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; garažus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); sandėlius, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo A. B. pareiškimo dėl jo motinos V. B. nuosavybės teisės į šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); sandėlius, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); stoginę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini)., įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo netenkino.
3. Teismas nurodė, kad iš įstatyminio reglamentavimo matyti, jog pastatų statybos metu bei vėliau buvo privalomi statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai, be kurių statybos objektai negali būti vertinami kaip pastatyti teisėtai, o kartu negali būti civilinėje apyvartoje, t. y. privačios nuosavybės teisės objektu. Iš pareiškėjo teismui pateiktų papildomų dokumentų teismas negali daryti išvados, kad pareiškime nurodyti pastatai yra pastatyti teisėtai ir gali būti civilinėje apyvartoje bei privačios nuosavybės objektu. Teismui nėra pateikta statybą leidžiančio dokumento, statinių projektų.
4. Teismas nesutiko su pareiškėjo išsakyta nuomone, kad dokumentai galėjo neišlikti. Vertino, kad tokie svarbūs dokumentai, kaip statinio statybos leidimai, projektai visuomet yra ypač atidžiai ir rūpestingai saugomi. Tai, kad nebuvo gauti statybai reikiami dokumentai, patvirtina ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2023 m. rugsėjo 8 d. raštas, kuriame pareiškėjas informuotas, kad 1993-1999 m. laikotarpiu jo motinai nebuvo išduoti jokie statybą leidžiantys dokumentai.
5. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68–4.71 straipsniuose numatytos kaip privalomos prašomo fakto nustatymui sąlygos. Pareiškėjo motina V. B. pagal tokias teismo nustatytas faktines aplinkybes negali būti pripažinta sąžininga nekilnojamojo daikto valdytoja, nes teismui nebuvo pateikti jokie šį jos valdymą patvirtinantys dokumentai t. y. nėra pateikta įrodymų, kad statiniai buvo sukurti, pastatyti laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
6. Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. B. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. spalio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – apelianto pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Apeliantui buvo perkelta visa įrodinėjimo našta, reikalaujant pateikti rašytinius įrodymus apie pastatų valdymą, nors jis pareiškime nurodė, jog tokių dokumentų neturi ir todėl kreipiasi į teismą.
6.2. Nėra aišku, kokios rūšies dokumentai turėjo būti pateikti, įrodinėjant pastatų, tokių kaip šiltnamis ar stoginė, valdymą.
6.3. Teismo reikalavimas pateikti vien tik rašytinius įrodymus dėl įrodinėtinų aplinkybių neatitinka įgyjamosios senaties instituto esmės. Tokios kategorijos byloms būdinga, kad trūksta pakankamai įrodymų arba jų iš viso nėra, kad atsakingos valstybinės institucijos galėtų oficialiai įregistruoti nuosavybės teises. Atitinkamai, apeliantas negali pagrįsti kiekvienos teisiškai svarbios aplinkybės rašytiniais įrodymais. Jei apeliantas turėtų tiesioginių įrodymų, jam nebūtų reikalingas teismo sprendimas, todėl įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas.
6.4. Teismas nepakankamai išnagrinėjo pastatų pateiktus kadastrinius duomenis ir klaidingai teigė, kad pastatams buvo reikalingas leidimas. Teismas taip pat nesuteikė aiškios informacijos apie tai, ar pareiškime nurodyti statiniai patenka į pagalbinių statinių ir darbų sąrašą, kurį patvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės valdžios institucija. Dėl šių priežasčių apeliantas ginčija teismo sprendimą ir teigia, kad teismas neteisingai interpretavo taikomus teisės aktus bei nepakankamai išnagrinėjo faktinius duomenis byloje.
6.5. Apeliantas yra įsitikinęs, kad jo motina pareiškime nurodytus pastatus ūkio būdu pastatė teisėtai. Ta aplinkybė, kad valstybinėje įstaigoje nebuvo rasti statybą leidžiantys dokumentai, neįrodo, kad pastatai buvo pastatyti neteisėtai. Minėti pastatai nuo pat jų statybos ir pareiškimo pateikimo nebuvo pripažinti kaip neteisėta statyba, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo daryti priešingas išvadas, kad asmuo sąžiningai įgijo daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai kaip savą valdo daugiau nei 10 metų.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) dėl apeliacinio skundo pagrįstumo palieka spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Inspekcija pažymi, jog Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ STR 1.07.01:1997, patvirtinto Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20, A priedo 3.2 punkte nurodyta, kad vieno aukšto ūkio pastatams iki 50 m2 užstatyto ploto, šiltnamiams, žiemos sodams ir kitiems gyvenamojo namo priklausiniams kaimo sodybose nereikalingas leidimas ir projektas, tačiau tame pačiame priede yra numatyti „Privalomi reikalavimai“, kur nurodyta, jog „Statant (atliekant) arba griaunant sąraše (A priedas) išvardytus statinius (darbus), būtina „Statytojui turėti dokumentą, patvirtinantį, kad statinys statomas jo teisėtai naudojamame žemės sklype arba darbai atliekami jam teisėtai priklausančiame statinyje. Sodybų gyvenamųjų namų ir sodų namelių priklausiniai, žiemos sodai, šiltnamiai su pamatais ir karkasu gali būti statomi tiktai turint savivaldybės vyriausiojo architekto suderintą sklypo planą, kuriame nurodyta šių statinių vieta ir gabaritai.“ Atkreiptinas dėmesys, jog savivaldybės vyriausiojo architekto suderintas sklypo planas, kuriame būtų pavaizduoti ginčo statiniai, į bylą nėra pateiktas.
7.2. Į bylą nėra pateikti statinių statybos užbaigimo dokumentai. Iš pateiktų į bylą dokumentų nėra aišku, ar pateiktas statybos leidimas yra būtent ginčo statiniams, ar vienam iš ginčo statinių, kadangi nėra pateikti brėžiniai, numatoma sklype vieta. Taip pat iš pateiktos į bylą sąskaitos nėra aišku, ar statinių projektas galėjo būti rengiamas ginčo adresu nurodytiems statiniams ir ar toks projektas apskritai buvo parengtas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
9. Byloje sprendžiama dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Dėl naujų įrodymų
10. Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – leidimą Nr. (duomenys neskelbtini); sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad apie šių dokumentų egzistavimą apeliantas sužinojo po priimto teismo sprendimo. Nurodo, kad šis leidimas yra svarbus įrodymas, įrodantis, jog apelianto motinai buvo suteiktas reikalingas statybos leidimas tam tikriems pastatams. Sąskaitoje pateikta informacija apie buvusią įmonę, kuri buvo atsakinga už projektavimą, ir patvirtina, kad projektai buvo užsakomi ir buvo ruošiami pagal išankstinio suderinimo procedūrą.
11. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau.
12. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą.
13. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, 3) ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepagrindė savo nurodomų aplinkybių, kad apie šių dokumentų egzistavimą apeliantas sužinojo tik po priimto teismo sprendimo. Pažymėtina, kad dokumentai yra 1993 m. ir 1999 m. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra įrodymų, kad apeliantas piktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise, pateikti nauji įrodymai neužvilkins bylos nagrinėjimo, įrodymai susiję su byla, teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl priima apelianto teikiamus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais įrodymais esančiais byloje.
Faktinės bylos aplinkybės
15. Bylos duomenimis nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); garažai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); sandėliai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurie nėra įregistruoti VĮ Registrų centre. Valstybės įmonės Registrų centro turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Vilniaus skyrius atmetė A. B. prašymą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre nekilnojamuosius daiktus. Nurodė, kad bylų duomenimis nekilnojamieji daiktai pastatyti 1993/1999 m., o žemės sklypą ir jame esančius statinius kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pastatyti šiltnamis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), sandėliai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjas valdo nuo 2022 m., todėl jis negali būti nekilnojamųjų daiktų statytojas. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2023 m. rugsėjo 8 d. pateiktame rašte dėl informacijos pateikimo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad statybos leidimų išdavimo registracijos knygose už 1993-1999 metus, adresu (duomenys neskelbtini), statybos leidimo, išduoto V. B. vardu, nėra užregistruota.
Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo
16. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.
17. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.). Trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Ketvirta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai. Septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). Aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip 10 metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip 3 metus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004; 2013 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2013 ir kt.).
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant nuosavybės teisių atsiradimo įgyjamosios senaties pagrindu sąlygas, teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Tik teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas gali būti privačios nuosavybės teisės objektas. CK 4.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. Statinys gali tapti nuosavybės teisės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka, todėl, kai statyba yra neteisėta, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, nėra CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006).
19. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai išnagrinėjo pastatų pateiktus kadastrinius duomenis ir klaidingai teigė, kad pastatams buvo reikalingas leidimas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad „Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997-02-10 įsakymu Nr. 20 patvirtino organizacinį tvarkomąjį statybos reglamentą „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ STR 1.07.01:1997. Šis organizacinis tvarkomasis reglamentas (toliau – reglamentas) nustatė leidimų statyti, rekonstruoti, remontuoti (toliau – statyti) ir griauti statinius išdavimo tvarką Lietuvos Respublikoje. Reglamente taip pat buvo išvardinti pagalbiniai statiniai (darbai), kuriuos statyti (atlikti) arba nugriauti nereikia leidimų, ir reikalavimai, kurių reikia laikytis juos statant arba griaunant, yra nurodyti šio reglamento A priede. Remiantis šiuo reglamentu, nurodoma, kad leidimo statyti nereikia sodybų statiniams vieno aukšto ūkio pastatams iki 50 m2 užstatyto ploto, šiltnamiams, žiemos sodams ir kitiems gyvenamojo namo priklausiniams kaimo sodybos pastatams.
20. Pagal Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ STR 1.07.01:1997, patvirtinto Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 20, A priedo 3.2 punkte nurodyta, kad vieno aukšto ūkio pastatams iki 50 m2 užstatyto ploto, šiltnamiams, žiemos sodam ir kitiems gyvenamojo namo priklausiniams kaimo sodybose nereikalingas leidimas ir projektas, tačiau tame pačiame priede yra numatyti „Privalomi reikalavimai“, kur nurodyta, jog „Statant (atliekant) arba griaunant sąraše (A priedas) išvardytus statinius (darbus), būtina „Statytojui turėti dokumentą, patvirtinantį, kad statinys statomas jo teisėtai naudojamame žemės sklype arba darbai atliekami jam teisėtai priklausančiame statinyje. Sodybų gyvenamųjų namų ir sodų namelių priklausiniai, žiemos sodai, šiltnamiai su pamatais ir karkasu gali būti statomi tiktai turint savivaldybės vyriausiojo architekto suderintą sklypo planą, kuriame nurodyta šių statinių vieta ir gabaritai.
21. Nagrinėjamu atveju Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2023 m. rugsėjo 8 d. pateiktame rašte dėl informacijos pateikimo Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad statybos leidimų išdavimo registracijos knygose už 1993-1999 metus, adresu (duomenys neskelbtini), statybos leidimo išduoto V. B. vardu nėra užregistruota. Savivaldybės vyriausiojo architekto suderintas sklypo planas, kuriame būtų pavaizduoti ginčo statiniai, į bylą nėra pateiktas. Į bylą nėra pateikti statinių statybos užbaigimo dokumentai. Iš apelianto pateiktų naujų įrodymų nėra aišku, ar pateiktas statybos leidimas yra būtent ginčo statiniams, ar vienam iš ginčo statinių, kadangi nėra pateikti brėžiniai, numatoma sklype vieta. Pateikta sąskaita apie parengtą statinių projektą taip pat neįrodo, kad projektas yra rengtas būtent apelianto nurodytiems statiniams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškime nurodytų pastatų statybos teisėtumą, todėl darė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos visos CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytos kaip privalomos prašomo fakto nustatymui sąlygos.
Dėl įrodymų vertinimo
22. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevisapusiškai išnagrinėjo civilinę bylą, netinkamai vertino įrodymus. Apeliantui buvo perkelta visa įrodinėjimo našta, reikalaujant pateikti rašytinius įrodymus apie pastatų valdymą, nors jis pareiškime nurodė, jog tokių dokumentų neturi, Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.
23. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-601/2005 ir kt.). Nors sutiktina su apeliantu, kad tokios kategorijos byloms būdinga, jog trūksta pakankamai įrodymų arba jų iš viso nėra, tačiau vis tiek asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
24. Teismas, nagrinėdamas bylas ypatingosios teisenos tvarka, privalo būti aktyvus, t. y. imtis visų būtinų priemonių tam, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad aktyvus teismo vaidmuo nereiškia visos įrodinėjimo pareigos perkėlimo teismui ir neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-313/2017). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė aktyvaus vaidmens tokio pobūdžio ginčuose pažeidimą.
25. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertinti nepagrįstais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.
26. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
27. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
28. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, pareiškėjui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2023 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.