Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės J. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atsakovei J. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Užimtumo tarnyba) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės J. P. (toliau – ir atsakovė) 324,37 Eur žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. J. P. Kauno teritorinėje darbo biržoje (toliau – ir Darbo birža), kurios teises ir pareigas nuo 2018 m. spalio 1 d. po reorganizavimo perėmė Užimtumo tarnyba, buvo perkelta į Bendrųjų reikalų skyriaus (toliau – ir skyrius) vedėjos pareigas. J. P. 2018 m. rugsėjo 30 d. buvo atleista iš užimamų skyriaus vedėjo pareigų. Užimtumo tarnyboje gautas Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vyriausiosios specialistės A. G. (toliau – ir Specialistė) 2019 m. balandžio 9 d. prašymas „Dėl neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio priedo“ (toliau – ir Prašymas), kuriuo Specialistė prašo išnagrinėti, dėl kokių priežasčių jai nebuvo mokamas priklausantis valstybės tarnautojo darbo užmokesčio 3 procentų priedas nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. ir 6 procentų darbo užmokesčio priedas nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d., ir prašo išmokėti jai priklausančius priedus nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. Specialistės Prašymo tyrimo metu nustatyta, kad J. P. kartu su kitais trimis darbuotojais yra laikoma atsakinga už Specialistei laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. 2019 m. gegužės 24 d. Specialistei buvo paskaičiuota ir išmokėta laiku neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Kartu su šia darbo užmokesčio dalimi valstybės tarnautojai buvo išmokėti delspinigiai, kurie sudarė 1 297,47 Eur. Pareiškėjas nustatė, kad, Specialistei 2012 m. vasario 18 d. grįžus iš vaiko priežiūros atostogų ir jų metu įgijus 3 metų stažą Lietuvos valstybei, nebuvo parengtas ir priimtas įsakymas dėl 3 procentų priedo jai skyrimo ir šis priedas Specialistei nebuvo mokamas. Specialistei įgijus 6 metų stažą Lietuvos valstybei, 2014 m. birželio 2 d. taip pat nebuvo parengtas ir priimtas įsakymas dėl 6 procentų priedo jai skyrimo ir šis priedas Specialistei nebuvo mokamas. Dėl aukščiau nurodytų neteisėtų veiksmų, pasireiškusių neveikimu, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas, šio straipsnio 2 dalis, Valstybės tarnautojų priedų, priemokų skyrimo ir skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno teritorinės darbo biržos direktoriaus 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. V-261, (toliau – ir Aprašas) 21 punktas ir J. P. pareigybės aprašymo 7.1 punktas. Atsakovė pažeidimo padarymo metu vadovavo Bendrųjų reikalų skyriui ir privalėjo užtikrinti skyriaus veiklos teisėtumą. Atsakovė kartu su kitais trimis darbuotojais yra laikoma atsakinga dėl šio pažeidimo, nes ji žinojo aiškias savo pareigas – užtikrinti Bendrųjų reikalų skyriaus veiklos teisėtumą, tačiau sąmoningai, būdama nepakankamai rūpestinga bei atidi, jas pažeidė, kas suponuoja pakankamos atsakovės kaltės, kurios forma neatsargumas, buvimą. Visą laikotarpį nuo 2012 m. vasario 18 d. (kuomet vyriausioji specialistė A. G. įgijo teisę gauti priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą) už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą buvo ir yra nustatyti 0,07 procento dydžio delspinigiai. Taigi už kiekvieną laiku neišmokėtą sumą nuo pirmos uždelsimo dienos buvo paskaičiuoti 0,07 procento dydžio delspinigiai, kurių bendra suma sudaro 1 297,47 Eur. Minėta delspinigių suma yra laikytina atsakovės neteisėtų veiksmų, pasireiškusių neveikimu, padariniais. Priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir žalos Užimtumo tarnybai padarymo šiuo atveju akivaizdus – jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi Valstybės tarnybos įstatymo, Aprašo ir jos pareigybės aprašymo atitinkamų punktų nuostatas, būtų buvę parengti ir priimti įsakymai dėl priedų Specialistei skyrimo, darbo užmokestis Specialistei būtų išmokėtas laiku ir žala Užimtumo tarnybai, pasireiškusi Specialistei išmokėtų delspinigių suma, nebūtų atsiradusi.

3. Atsakovė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovė nurodė, kad ji negali būti atsakinga už pareiškėjo nurodytą pažeidimą, kadangi neatliko Užimtumo tarnybos nurodytų neteisėtų veiksmų. Atsakovė nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. vykdė Darbo biržos Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjos funkcijas, dėl Užimtumo tarnybos vykdytų struktūrinių pertvarkymų, atsakovei nepasiūlius tinkamo darbo, ji buvo atleista iš užimamų pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Atsakovė nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 3 d. buvo kasmetinėse apmokamose atostogose, todėl, nevykdydama savo tarnybinių pareigų, negalėjo užtikrinti, kad 2014 m. birželio 2 d. būtų parengtas įsakymo projektas dėl 6 procentų priedo Specialistei už tarnybos Lietuvos valstybei stažą skyrimo ir negali būti materialiai atsakinga už įsakymo projekto neparengusius darbuotojus. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnis nustato bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą visiems iš darbo teisinių santykių kylantiems reikalavimams, jeigu šis kodeksas ar kiti darbo įstatymai nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Taigi, reikalavimui dėl delspinigių priteisimo turi būti taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Iš Specialistės 2019 m. balandžio 9 d. Prašymo Užimtumo tarnybai, akivaizdu, kad ji žinojo, kad jai nebuvo išmokėti 3 ir 6 proc. dydžio priedai už valstybės tarnautojo stažą, todėl Specialistei negalėjo būti išmokėti delspinigiai už visą 2012 m. vasario mėn.–2017 m. liepos mėn. laikotarpį. Pareiškėjas nenurodė, kodėl buvo pasirinktas ir išmokėtas Specialistei didžiausios delspinigių sumos variantas, netaikant ieškinio senaties termino. Specialistė net neprašė išmokėti jai delspinigių, todėl nėra aišku, kodėl pasirinktas išmokėti toks delspinigių dydis. Nėra aišku, kodėl paaiškėjus informacijai dėl neišmokėto priedo, Užimtumo tarnyba vilkino šį procesą ir išmokėjo tik daugiau kaip po vieno mėnesio, t. y. 2019 m. gegužės 24 d. ir už šį laikotarpį taip pat skaičiavo delspinigius, kurių dalį priteisti, be kita ko, reikalauja iš atsakovės. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kodėl atsakomybė turi būti dalinė ir, kodėl ji paskirstoma lygiomis dalimis, o ne diferencijuotai, nenurodė, ar kiti komisijos išvadoje nurodyti asmenys yra atlyginę žalą ir kokio dydžio. Atsakovė jai pateikto kaltinimo metu atostogavo, todėl nevykdydama darbinių pareigų negalėjo atlikti pareiškėjo nurodytų veiksmų ir negali būti atsakinga už pačio pareiškėjo nepagrįstai Specialistei išmokėtą delspinigių sumą. Taigi, nagrinėjamu atveju neegzistuoja ir priežastinis ryšys. Nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovei nekyla pareiga atlyginti pareiškėjo A. G. išmokėtų delspinigių dalį, t. y. nėra pagrindo priteisti iš atsakovės 324,37 Eur žalos atlyginimą.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo Užimtumo tarnybos skundą tenkino, priteisė pareiškėjui iš atsakovės J. P. 324,37 Eur žalos atlyginimo.

6.1. Kauno teritorinės darbo biržos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. P-91 J. P. nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. perkelta į A lygio, 13 kategorijos Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjos pareigas. Kauno teritorinės darbo biržos direktoriaus 2018 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. P-162 J. P. nuo 2018 m. rugsėjo 30 d. atleista iš užimamų Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigų.

6.2. Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vyriausioji specialistė A. G. 2019 m. balandžio 9 d. pateikė Užimtumo tarnybai Prašymą, nurodydama, kad jai nebuvo mokamas priklausantis valstybės tarnautojo darbo užmokesčio 3 procentų priedas nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. ir 6 procentų darbo užmokesčio priedas nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. Priedą 9 procentų už tarnybos Lietuvos valstybei stažą pradėjo gauti nuo 2017 m. birželio 1 d. Specialistė prašė jai išmokėti priklausančius priedus nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.

6.3. Užimtumo tarnybos 2019 m. gegužės 10 d. išvadoje Nr. Tp-912 (toliau – ir Išvada) pažymėta, kad A. G. į valstybės tarnautojo pareigas Darbo biržoje priimta 2008 m. birželio 2 d., nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. vasario 17 d. Specialistei buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis dveji metai. 9 proc. priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą Specialistei nustatytas nuo 2017 m. birželio 1 d. Padaryta išvada, kad 3 proc. priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą Specialistei turėjo būti mokamas nuo 2012 m. vasario 18 d. (3 proc. priedas už 3 metų stažą būtų priklausęs nuo 2011 m. birželio 2 d., tačiau Specialistė tuo metu buvo atostogose vaikui prižiūrėti, kurios baigėsi 2012 m. vasario 17 d.); 6 proc. priedas – nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2017 m. birželio 1 d., 9 proc. priedas – nuo 2017 m. birželio 2 d.

6.4. Išvadoje konstatuota, kad Darbo biržos Bendrųjų reikalų skyrius neparengė direktoriaus įsakymo projekto dėl 3 proc. priedo skyrimo Specialistei nuo 2012 m. vasario 18 d. ir neparengė atitinkamo įsakymo projekto dėl 6 proc. priedo skyrimo nuo 2014 m. birželio 2 d., todėl tokie įsakymai nebuvo priimti ir Finansų ir apskaitos skyrius šių priedų neapskaičiavo ir neišmokėjo.

6.5. Išvadoje nurodyta, kad Bendrųjų reikalų skyriaus personalo vyriausioji specialistė G. R., dirbusi pagal darbo sutartį, privalėjusi parengti įsakymo projektą dėl 3 proc. priedo skyrimo Specialistei nuo 2012 m. vasario 18 d., jo neparengė. Bendrųjų reikalų skyriaus personalo vyriausioji specialistė V. D., privalėjusi parengti įsakymo projektą dėl 6 proc. priedo skyrimo Specialistei nuo 2014 m. birželio 2 d., jo neparengė. Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigas atlikusi J. P. galimai netinkamai kontroliavo skyriaus veiklą ir neužtikrino skyriaus veiklos teisėtumo (neužtikrino, kad būtų parengtas įsakymo projektas dėl 6 proc. priedo skyrimo). Darbo biržos direktoriaus pareigas ėjęs T. B. galimai netinkamai organizavo Darbo biržos darbą, galimai neužtikrino jos veiklos teisėtumo ir Lietuvos Respublikos įstatymų įgyvendinimo, vykdant personalo valdymo funkcijas. Dėl šių asmenų neteisėtų veiksmų ir kaltės Užimtumo tarnyba patyrė žalą. Išvadoje pažymėta, kad dėl G. R., V. D. ir J. P. nepradėti tarnybinių nusižengimų ar darbo pareigų pažeidimų tyrimai atsižvelgiant į tai, kad šie asmenys, galimai atsakingi už padarytus pažeidimus, Užimtumo tarnyboje nebeina valstybės tarnautojo pareigų ir nebedirba pagal darbo sutartį, tarnybinių ar drausminių nuobaudų taikymo terminai pasibaigę. Dėl T. B. nepradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas atsižvelgiant į minėtas nuostatas, pagal kurias tarnybinės nuobaudos skyrimo galimai padariusiam tarnybinį nusižengimą valstybės tarnautojui terminas (6 mėnesiai nuo nusižengimo padarymo dienos) yra pasibaigęs ir todėl, net jei būtų atliktas tarnybinis tyrimas ir nustatytas tarnybinis nusižengimas, nebūtų teisinio pagrindo skirti drausminę nuobaudą.

6.6. Užimtumo tarybos laikinai einančios pareigas Veiklos apskaitos skyriaus vedėjos J. K. 2019 m. birželio 3 d. tarnybiniame pranešime „Dėl aplinkybių, nurodytų Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto l-ojo skyriaus vyriausiosios specialistės A. G. 2019 m. balandžio 9 d. prašyme „Dėl neišmokėto valstybės tarnautojo darbo užmokesčio priedo“ pažymėta, kad Specialistei priskaičiuotas darbo užmokestis nuo 2012 m. vasario iki 2017 m. gegužės mėn. sudaro – 1 615,14 Eur, darbdavio socialinio draudimo įmokų suma – 500,37 Eur bei priskaičiuoti delspinigiai – 1 297,47 Eur, iš viso – 3 412,98 Eur. Specialistei nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis ir delspinigiai išmokėti 2019 m. gegužės 24 d.

6.7. Užimtumo tarnybos Finansų, teisės ir pirkimų departamento Teisės skyriaus ir Personalo skyriaus 2019 m. birželio 29 d. tarnybiniame pranešime Nr. TP-1198 konstatuota, kad valstybės tarnautojai žinojo aiškias savo pareigas: G. R. ir V. D. – skaičiuoti Darbo biržos valstybės tarnautojų tarnybos Lietuvos valstybei stažus, informuoti Finansų ir apskaitos skyrių bei rengti įsakymų projektus dėl priedų už stažą skyrimą; J. P. – užtikrinti skyriaus veiklos teisėtumą, t. y. pagal Aprašo 21 punktą, direktoriaus įsakymų projektų dėl priedų ir priemokų skyrimo parengimą; T. B. – organizuoti Darbo biržos darbą taip, kad būtų užtikrintas jos veiklos teisėtumas ir Lietuvos Respublikos įstatymų, be kita ko, ir Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimas, vykdant personalo valdymo funkcijas, tačiau sąmoningai, būdami nepakankamai rūpestingi bei atidūs, jas pažeidė, kas suponuoja ir pakankamos jų kaltės, kurios forma neatsargumas, buvimą. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos akivaizdus. Užimtumo tarnybai 1 297,47 Eur turėtų atlyginti visi keturi aukščiau minėti asmenys, atlyginimo dydžius jiems paskirstant po lygiai, t. y. po 324,37 Eur. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į jų vienodą kaltės formą – neatsargumą.

7. Spręsdamas dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų žalai atlyginti, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245 straipsnio 1 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, 38 straipsnio 1–2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika valstybės tarnautojų materialinės žalos atlyginimo, neteisėtos veikos, priežastinio ryšio aspektais ir nustatė, kad atsakovės veikos neteisėtumas pasireiškė tuo, kad J. P., eidama Darbo biržos Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjos pareigas, netinkamai atliko pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, t. y. pažeidė pareigybės aprašymo 7.1. punktą. Pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą, konstatavo, kad dėl netinkamo pareigų vykdymo Užimtumo tarnyba patyrė 1 297,47 Eur žalą, kurią lygiomis dalis atlyginti paskirstyta 4 valstybės tarnautojams, galimai netinkamai vykdžiusiems savo pareigas, t. y. kiekvienas iš jų, o taip pat ir J. P., turi atlyginti po 324,37 Eur.

8. Teismas nustatė, kad pagal Aprašo 21 punktą Darbo biržos direktoriaus įsakymo projektus dėl priedų ir priemokų skyrimo rengia Bendrųjų reikalų skyrius. Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjos pareigas nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. ėjo atsakovė. Teismas vadovavosi Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno teritorinės darbo biržos direktoriaus 2013 m. sausio 4 d. įsakymu Nr. V-9, (toliau – ir pareigybės aprašymas) paskirtimi (4 p.), 7.1 punktu ir priėjo prie išvados, kad Bendrųjų reikalų skyrius buvo atsakingas už savalaikį projektų dėl priedų ir priemokų skyrimo rengimą, kuris užtikrintų teisingą privalomo mokėti darbo užmokesčio, įskaitant priedus, mokėjimą valstybės tarnautojams, o tinkamas skyriaus darbo užtikrinimas, vykdoma skyriaus veiklos teisėtumo kontrolė iš esmės išimtinai priskirtina skyriaus vedėjos kompetencijai, kurios atsakomybė už viso skyriaus veiklą ir tinkamą funkcijų įgyvendinimą yra asmeninio pobūdžio.

9. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nuostatomis dėl valstybės tarnautojams mokamų priedų, nustatė, kad Specialistė į valstybės tarnybą priimta 2008 m. birželio 2 d. (Kauno darbo biržos direktoriaus 2008 m. birželio 2 d. įsakymas Nr. P-126 „Dėl A. G. priėmimo į karjeros valstybės tarnautojos A lygio 8 kategorijos Karjeros planavimo skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas“). Nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2012 m. vasario 17 d. jai buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis dveji metai. Specialistei 9 procentų priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą nustatytas nuo 2017 m. birželio 1 d. Teismas pažymėjo, kad byloje nekyla ginčas, kad nuo tada, kai Specialistė grįžo iš vaiko priežiūros atostogų, iki 2017 m. birželio 1 d. jai nebuvo mokamas priedas už stažą valstybės tarnyboje.

10. Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl jos kasmetinių atostogų tam tikru laikotarpiu, nusprendęs, kad ši aplinkybė nepašalina jos atsakomybės už jos kontroliuojamo skyriaus veiklą. Teismas taip pat nepagrįstais pripažino atsakovės argumentus, jog Specialistė žinojo, kad jai nebuvo išmokėti 3 proc. ir 6 proc. dydžio priedai už valstybės tarnautojo stažą, juos įvertinęs kaip bandymą paneigti savo atsakomybę, visiškai nepagrįstai ją perkeliant valstybės tarnautojai ir darbdaviui, kuris nesinaudojo teise nemokėti delspinigių dėl senaties termino.

11. Teismas nustatė, kad Specialistė 2014 m. birželio 2 d. įgijo 6 metų valstybės tarnyboje stažą, už kurį skaičiuotinas 6 proc. darbo užmokesčio priedas, teisė į 6 proc. darbo užmokesčio priedą jai atsirado tik 1 diena prieš atsakovės atostogų pabaigą (stažas suėjo 2014 m. birželio 2 d., atsakovės atostogų pabaiga 2014 m. birželio 3 d.) ir sprendė, kad atsakovė skyriaus veiklos priežiūrą ir kontrolę dėl Specialistei mokėtino 6 proc. darbo užmokesčio priedo galėjo atlikti ir po atostogų, t. y. nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2014 m. birželio 30 d. Teismas vertino, jog įsakymo priėmimas nurodytu terminu nebūtų sudaręs objektyvių kliūčių jam įgyvendinti. Teismas atkreipė dėmesį, jog aplinkybė apie konkrečią dieną, kurią Specialistei sueis 3 metų stažas ir reiks parengti atitinkamą įsakymą dėl priedo skyrimo, buvo žinoma iš anksto, todėl atsakovė ir prieš savo atostogas turėjo ir galėjo skyriaus darbą organizuoti taip, kad skyriaus funkcijos jos atostogų metų būtų vykdomos tinkamai. Nagrinėjamu atveju esminis aspektas yra ne pats įsakymo priėmimo momentas, o galimybė jį laiku vykdyti ir valstybės tarnautojui laiku gauti 6 proc. darbo užmokesčio priedą iš esmės lemia valstybės tarnautojo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą.

12. Teismas nurodė, kad atsakovė, nurodydama, jos vertinimu, objektyvias aplinkybes, kodėl negalėjo atlikti savo pareigos ir užtikrinti, kad būtų paskaičiuotas ir priimtas įsakymas dėl 6 proc. darbo užmokesčio priedo A. G., teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose visiškai nieko konkretaus nenurodė dėl jos (ne)tinkamo vadovavimo ir skyriaus kontrolės pareigos (ne)vykdymo laikotarpiu, kai ji tapo skyriaus vedėja, o Specialistei, kuri jau buvo įgijusi 3 metų valstybės tarnyboje stažą, nebuvo mokamas 3 proc. priedas. Teismas konstatavo, kad nepateikta jokių objektyvių duomenų, dėl kokių priežasčių atsakovė nekontroliavo Bendrųjų reikalų skyriaus darbuotojų veiklos ir A. G., turinčiai 3 metų valstybės tarnyboje stažą, jos vadovaujamas ir kontroliuojamas skyrius nepaskaičiavo ir neparengė įsakymo projekto dėl 3 proc. darbo užmokesčio priedo skyrimo.

13. Teismas pripažino, jog buvo pažeistas Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas, šio straipsnio 2 dalis, Aprašo 21 punktas ir pareigybės aprašymo 7.1 punktas. J. P. pažeidimo padarymo metu vadovavo Bendrųjų reikalų skyriui ir privalėjo užtikrinti skyriaus veiklos teisėtumą (pareigybės aprašymo 7.1 p.), tačiau savo pareigas ir vykdomas funkcijas atliko netinkamai dėl nerūpestingumo, kas leido teismui daryti išvadą dėl neteisėtų jos veiksmų ir kaltės.

14. Dėl to, kad atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas ir jos vadovaujamame skyriuje laiku nebuvo paskaičiuotas Specialistės valstybės tarnyboje stažas ir priimtas įsakymas dėl priedo už stažą mokėjimo, Užimtumo tarnyba išmokėjo A. G. 1 297,47 Eur delspinigius, kurie laikytini patirtais pareiškėjo tiesioginiais nuostoliais. Pareiškėjas vertino, kad už susidariusius nuostolius yra atsakingi 4 valstybės tarnautojai, t. y. G. R., V. D., T. B. ir J. P., todėl nurodytą nuostolių sumą paskirstė po lygiai, t. y. po 324,37 Eur. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, DK 147 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1–2, 4 dalyse įtvirtintu ieškinio senaties institutu, kuriuo argumentuoja atsakovė (pritaikius senatį, sumažėtų paskaičiuota bendra delspinigių suma, atitinkamai ir iš atsakovės prašoma priteisti suma), ir sprendė, kad pareiškėjas, paskaičiavęs priedų už stažą valstybės tarnyboje neišmoką A. G. ir už tai susidarius teisės aktuose nustatyto dydžio delspinigiams, juos pagrįstai paskaičiavo už visą ginčo laikotarpį, netaikydamas ieškinio senaties instituto nuostatų, kadangi šių nuostatų taikymas ir šios teisės įgyvendinimas galimas tik teisminio ar kito ginčo nagrinėjimo atveju, o ne viešojo administravimo subjektui veikiant viešojo administravimo srityje ir priimant administracinius aktus dėl darbo užmokesčio išmokėjimo. Net ir ginčą sprendžiant teisme, reikalavimas taikyti ieškinio senatį yra atsakovo išimtinė teisė, bet ne pareiga, todėl atsakovė negali šioje byloje gintis tokiu argumentu, kad pareiškėjas nepasinaudojo savo teise dėl ieškinio senaties termino nemokėti A. G. priklausančių delspinigių. Teismas pažymėjo, kad delspinigiai yra sankcija darbdaviui dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio.

15. Dėl iš atsakovės priteistinos delspinigių dalies teismas akcentavo, kad pareiškėjas žalos atlyginimą paskirstė lygiomis dalimis, įvertinęs visų 4 už žalą atsakingų asmenų vienodą kaltės formą – neatsargumą, taip pat, įvertinęs tai, kad 2 iš 4 atsakingų darbuotojų buvo skyriaus ir įstaigos vadovai, kuriems taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam darbuotojui, tačiau, kita vertus, stažo Lietuvos valstybei skaičiavimas ir įsakymų projektų dėl priedų skyrimo rengimas nebuvo jų tiesioginės funkcijos, jie privalėjo organizuoti skyriaus darbą ir personalo valdymą taip, kad nebūtų pažeidžiami teisės aktai, todėl vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, žala buvo paskirstyta visiems už jos atsiradimą kaltiems asmenims lygiomis dalimis. Teismas nustatė, kad dėl Kauno teritorinės darbo biržos direktoriaus T. B. priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-484-644/2020, kuriame konstatuota, jo T. B. nėra atsakingas už kilusią žalą, nes įsakymų projektų neparuošė ir jų nepateikė pasirašyti T. B. kiti darbuotojai, tarp jų ir atsakovė, o byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad T. B. žinojo ar galėjo numanyti, jog Bendrųjų reikalų skyrius netinkamai vykdo savo funkcijas, skaičiuojant Specialistės darbo užmokesčio priedą už valstybės tarnybos stažą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, net ir turėdamas galimybę po nurodyto Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimo jam kilusią žalą dėl A. G. išmokėtų delspinigių padalinti 3 skyriaus darbuotojams, įskaitant atsakovę, to nepadarė ir nepadidino atsakovei tenkančios žalos atlyginimo dalies. Todėl atsakovei palankesnio ir mažesnio žalos dydžio priteisimas niekaip nepažeidžia jos teisių.

16. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju netaikytina CK 6.248 straipsnyje įtvirtinta kaltės prezumpcija, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio nuostatomis ir priėjo prie išvados, kad atsakovės neteisėti veiksmai nelaikytini padarytais tyčia, nes iš objektyvių duomenų visumos nėra galimybės vertinti, kad atsakovės veiksmai buvo sąmoningi, tyčiniai, siekiant žalingų padarinių konkrečiam objektui. Atsakovė, būdama valstybės tarnautoja, aiškiai žinojo / turėjo ir privalėjo žinoti savo pareigas, tačiau jas pažeidė būdama nepakankamai rūpestinga bei atidi, kas suponuoja jos kaltės, pasireiškusios neatsargumo forma, buvimą. Būtent dėl atsakovės vadovaujamo skyriaus tinkamo pareigų neatlikimo vienai iš pareiškėjo darbuotojų nebuvo laiku paskaičiuotas ir išmokėtas priedas ir dėl to pareiškėjas patyrė nuostolius dėl išmokėtų delspinigių. Teismas pažymėjo, kad gali būti atlyginti tik tie valstybės (savivaldybės) institucijos patirti nuostoliai (žala), kurių nebūtų buvę, jeigu valstybės tarnautojas nebūtų elgęsis neteisėtai.

17. Teismas nustatė, kad A. G. naudai pareiškėjas paskaičiavo teisės aktuose nustatyto 0,07 proc. dydžio delspinigius, t. y. iš viso buvo paskaičiuota 1 297,47 Eur delspinigių suma, kurios ketvirtadalis, t. y. 324,37 Eur yra laikytina pareiškėjo patirta žala dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Šie patirti nuostoliai yra realūs, nes pareiškėjas faktiškai yra išmokėjęs Specialistei delspinigius, ir neabejotina, kad nurodyti nuostoliai nebūtų atsiradę, jei atsakovė laiku ir tinkamai būtų vykdžiusi teisės aktuose reglamentuotas ir jos pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas. Tokiu atveju, laiku apskaičiavus priedą už stažą ir jį laiku sumokant nebūtų pagrindo mokėti delspinigius. Teismas sprendė, kad egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kilusių padarinių, nes 324,37 Eur delspinigių suma išmokėta A. G. yra atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmė.

18. Teismas, atlikęs atsakovės elgesio vertinimą jos kaltės dėl Užimtumo tarnybai kilusios žalos aspektu, nusprendė, jog nagrinėjamu atveju nustatytos visos sąlygos J. P. materialinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundą tenkino. Teismas neanalizavo likusių šalių argumentų, nes laikė juos pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti iš esmės.

III.

19. Atsakovė J. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

20. Atsakovės vertinimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neišsamiai, netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Atsakovė pakartoja bylos faktines aplinkybes, vadovaujasi Valstybės tarnybos įstatymo, CK nuostatomis žalos atlyginimo aspektu ir nesutinka su teismo išvada, jog atsakovė privalėjo kontroliuoti, jog Darbo biržos Specialistei, suėjus atitinkamam valstybės tarnyboje stažui, būtų paskirtas 6 proc. darbo užmokesčio priedas, o paties įsakymo priėmimo momentas keliomis dienomis vėliau nei Specialistei suėjo 6 metų stažas, iš esmės nėra reikšmingas, kadangi ne pats įsakymo priėmimo momentas, o galimybė jį laiku vykdyti ir valstybės tarnautojui laiku gauti 6 proc. darbo užmokesčio priedą iš esmės lemia valstybės tarnautojo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą. Atsakovės vertinimu, jos atostogų aplinkybė šiuo atveju yra esminė ir negali būti vertinama kaip nereikšminga prašomos priteisti žalos kontekste, nes atsakovės atostogų metu jos pareigas vykdė kitas asmuo – Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pavaduotoja V. Ž., būtent ji tuo metu turėjo pareigą kontroliuoti skyriaus darbuotojų darbą. Atsakovė nurodo, kad pareiškėjas siekė šią aplinkybę nuslėpti, o įpareigotas teismo pateikė tik Darbo biržos 2014 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-90 „Dėl Kauno teritorinės darbo biržos darbuotojų 2014 metų kasmetinių atostogų suteikimo eilės patvirtinimo“ išrašą, kad atsakovę jos atostogų laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 3 d. pavadavo V. Ž., o jos pareigybės aprašymas (Bendrųjų reikalų skyriaus vadėjo pavaduotojo) nėra išlikęs. Tai tik sustiprina abejones dėl pareiškėjo nesąžiningumo ir mėginimo suklaidinti teismą dėl atsakovės kaltės, nes pareiškėjas privalo saugoti įstaigos dokumentus, susijusius su personalu.

21. Atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad ji skyriaus veiklos priežiūrą ir kontrolę dėl Specialistei mokėtino 6 proc. darbo užmokesčio priedo galėjo atlikti ir po atostogų. Atsakovė vadovaujasi Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo pareigybės aprašymu ir teigia, kad jai ne tik buvo pavesta užtikrinti personalo administravimą, tačiau ir daug kitų funkcijų, susijusių su visos Darbo biržos turto valdymu, pastatų ir patalpų priežiūra, eksploatavimu ir remontu, viešųjų pirkimų organizavimu, koordinavimu ir vykdymu, padalinių aprūpinimo koordinavimu, dokumentų valdymu, archyvo dokumentų saugojimo organizavimu ir t. t. Taigi, grįžusi po atostogų, atsakovė turėjo atlikti daug kitų pavedimų ir užduočių, todėl akivaizdu, kad pavaduojančio asmens paskyrimas ir buvo reikalingas tam, kad atsakovės atostogų metu skyriaus veikla funkcionuotų tinkamai. Atsakovė savo atostogų metu negalėjo užtikrinti, kad 2014 m. birželio 1 d. būtų parengtas įsakymo projektas dėl 6 proc. priedo Specialistei skyrimo, o tokią pareigą turėjo ją pavaduojantis asmuo, tačiau šios aplinkybės teismas nevertino ir nepasisakė apie tai skundžiamame sprendime.

22. Dėl teismo vertinimo, jog nebuvo pateikti jokie objektyvūs duomenys dėl neparengto projekto dėl 3 proc. darbo užmokesčio priedo skyrimo, atsakovė pažymi, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžė pareiškėjo pareiškimas, kuriuo jis kaltino atsakovę netinkamu pareigų vykdymu, kad būtų parengtas įsakymo dėl 6 proc. priedo skyrimo projektas, todėl akivaizdu, kad ji turėjo atsikirsti tik į šiuos argumentus, o ne į teismui galėsiančius kilti klausimus. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė turėjo atsikirsti į aplinkybes, kuriomis pareiškėjas jos nekaltino, kadangi savo kaip skyriaus vedėjo pareigas ji pradėjo eiti 2012 m. rugpjūčio 6 d., o įsakymas dėl 3 proc. priedo skyrimo turėjo būti parengtas 2012 m. vasario 18 d. (kadangi A. G. reikalingą stažą įgijo 2012 m. vasario 18 d.). Taigi teismas tokia išvada siekė nepagrįstai išplėsti ginčo ribas, nors tokio pobūdžio bylose jam tokia kompetencija nesuteikta.

23. Atsakovė nurodo, kad byloje liko neišaiškinta aplinkybė, kas vykdė Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjo funkcijas tuomet, kai turėjo būti parengtas 3 proc. priedo už valstybės stažą įsakymas, ir kodėl pareiškėjas pasirinko išsiieškoti žalą tik iš 4 asmenų, 2 asmenų, turėjusių parengti įsakymus, atsakovės, vadovavusios Bendrųjų reikalų skyriui tik nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d., ir Darbo biržos direktoriaus T. B.. Atsakovė nurodo, jog administracinėje byloje Nr. eI3-484-644/2020, kurioje konstatuota, jog T. B. nėra atsakingas už kilusią žalą, ji jokiu procesiniu statusu nedalyvavo, apie priimtą sprendimą nežinojo, tik bendrosios instancijos teismui aiškinantis, ar kiti Išvadoje nurodyti asmenys atlygino pareiškėjui žalą, atsakovei tapo žinoma apie priimtą įsiteisėjusį teismo sprendimą. Dėl to abejonių kelia teismo išvada, kad pareiškėjas, net ir turėdamas galimybę po Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimo jam kilusią žalą dėl A. G. išmokėtų delspinigių padalinti trims skyriaus darbuotojams, įskaitant atsakovę, to nepadarė ir atsakovei tenkančios žalos atlyginimo dalies nepadidino. Kadangi teismas ginčą sprendžia pagal pareiškėjo skunde (šiuo atveju ieškinyje) apibrėžtas ginčo ribas, todėl šiuo atveju teismo padaryta išvada, kad atsakovei palankesnio ir mažesnio žalos dydžio priteisimas niekaip nepažeidžia jos teisių, yra nepagrįsta. Teismas, padarydamas tokią išvadą, iš esmės peržengė bylos nagrinėjimo (ginčo) ribas. Teismas negali būti šališkas ir bylos šalims patarti ar nurodinėti dėl žalos dydžio, kaltų asmenų ir pan. Abejones dėl teismo nešališkumo sustiprina ir tai, kad ginčijame sprendime nurodyta, jog administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojos materialinės atsakomybės už įstaigos patirtą žalą, pasireiškusią tuo, jog atsakovė tinkamai neužtikrino Bendrųjų reikalų skyriaus veiklos teisėtumo, dėl ko Specialistei laiku nepaskaičiuoti ir neišmokėti priedai už stažą valstybės tarnyboje, kuomet pareiškėjas atsakovę kaltino tik dėl to, kad ji neužtikrino įsakymo dėl 6 proc. priedo parengimo. Tokio pobūdžio bylose teismui nesuteikta teisė viršyti pareiškėjos pateiktų reikalavimų. Ieškiniu (pareiškimu) buvo reikalaujama iš atsakovės atlyginti 324,37 Eur žalą, o tai, kad pareiškėja pasirinko netinkamus būdus (D. R. atveju) ir subjektus (T. B. atveju) nereiškia, kad visą žalą turėtų atlyginti atsakovė, net ir už tą laikotarpį, kuomet nėjo savo pareigų.

24. Atsakovė vadovaujasi DK 27 straipsniu ir teigia, kad reikalavimui dėl delspinigių priteisimo teismas atsakovės prašymu turėjo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovė pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus šiuo aspektu (pareiškėjas geranoriškai pats išmokėjo visą delspinigių sumą, Specialistė tokio prašymo nebuvo pareiškusi, Specialistė žinojo, kad jai nebuvo išmokėti 3 ir 6 proc. dydžio priedai, todėl jai negalėjo būti išmokėti delspinigiai už visą 2012 m. vasario mėn.–2019 m. gegužės mėn. laikotarpį) ir nurodo, jog net Išvadoje aiškiai nustatyta, kad, atsižvelgiant į DK nuostatas, nagrinėjant darbo ginčą ir įstaigai prašant taikyti senaties terminą, Specialistei galėtų būti priteista tik ta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, į kurią reikalavimo teisę ji įgijo nuo 2016 m. balandžio 9 d., ir nuo šios sumos priskaičiuoti delspinigiai. Išvadoje taip pat siūlyta Užimtumo tarnybos direktorei išmokėti A. G. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pasirinkus vieną iš 4 variantų. Tačiau teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, apsiribodamas išvada, kad ieškinio senaties instituto nuostatų taikymas ir šios teisės įgyvendinimas galimas tik teisminio ar kito ginčo nagrinėjimo atveju, o ne viešojo administravimo subjektui veikiant viešojo administravimo srityje ir priimant administracinius aktus dėl darbo užmokesčio išmokėjimo. Teismas nevertino, kodėl pareiškėjas A. G. išmokėjo delspinigius tik daugiau kaip po vieno mėnesio, t. y. 2019 m. gegužės 24 d., o už šį laikotarpį taip pat skaičiavo delspinigius, kurių dalį priteisti, be kita ko, reikalauja iš atsakovės.

25. Atsakovė vertino, jog teismas nemotyvavo, kodėl iš atsakovės buvo priteista būtent 324,37 Eur žala. Jei ir būtų galima vertinti, kad atsakovė yra kalta dėl pareiškėjo patirtos žalos (su kuo atsakovė nesutinka), kad ji pagrįstai A. G. išmokėjo tokio dydžio pareiškėjo apskaičiuotus delspinigius (su tokio dydžio delspinigiais atsakovė, priešingai nei nurodė teismas, taip pat nesutinka), ji negalėjo būti paskirstyta lygiomis dalimis, o turėjo būti diferencijuota pagal kiekvieno asmens kaltės laipsnį. Atsakovė vadovaujasi CK 6.280 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad negali būti laikoma, jog ji su kitais asmenimis padarė žalą bendrais veiksmais, kadangi pareiškėjas kaltino 4 asmenis pareigų neatlikimu ne dėl vieno įsakymo parengimo, o dviejų įsakymų už skirtingus laikotarpius (dėl 3 ir 6 proc. valstybės stažo) neparengimo ir nepriėmimo, todėl teismas nepagrįstai priteisė atsakovei atlyginti žalos dalį net ir už tą laikotarpį, kuomet ji nevykdė savo pareigų. Įvertinant tai, jog įsakymo dėl 6 proc. priedo skyrimo A. G. projektas turėjo būti parengtas nuo 2014 m. birželio 2 d., neaišku, kodėl pareiškėjas į atsakovės padarytą žalą skaičiuoja paskaičiuotus ir išmokėtus delspinigius už laikotarpį iki nurodytos datos – nuo 2012 m. vasario 18 d. iki 2014 m. birželio 2 d. Nėra aišku, kodėl žala nebuvo skaičiuojama ir Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjui, ėjusiam pareigas tuomet, kai turėjo būti parengtas įsakymas dėl 3 proc. stažo skaičiavimo (atsakovė tokio asmens nurodyti negali, nes neprisimena, kas tuo metu ėjo tokias pareigas, o pareiškėjui tokia informacija neabejotinai yra žinoma, kadangi jis perėmė visas Darbo biržos teises ir pareigas).

26. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Pareiškėjas palaiko savo argumentus, išdėstytus byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose, ir sutinka su teismo išvada dėl kasmetinių atostogų aspekto vertinimo, kadangi teisės aktuose nėra nustatyta (nebuvo ir ginčui aktualiu laikotarpiu), kada konkrečiai turi būti priimtas įsakymas dėl priedo už stažą skyrimo. Kadangi tai yra darbo organizavimo aspektas, todėl akivaizdu, jog įsakymo priėmimo data nėra svarbi – svarbu yra užtikrinti, kad valstybės tarnautojams būtų mokamas jiems priklausantis pareiginės algos priedas nuo tos dienas, kad valstybės tarnautojas tokią teisę įgyja. Atsakovė nevykdė pareigybės aprašymo 7.1 punkte, Aprašo 21 punkte nurodytos pareigos, todėl turi atsakyti už šį savo neatsakingą neveikimą. Atsakovė niekaip nepaneigė teismo padarytos išvados, kad vedėjos atsakomybė už viso skyriaus veiklą ir jos darbuotojus, yra asmeninė, ji turi pareigą planuoti, organizuoti ir kontroliuoti skyriaus veiklą taip, kad nebūtų pažeisti įstatymai ir kiti teisės aktai, skaičiuojat ir mokant darbo užmokestį įstaigos darbuotojams. Užimtumo tarnybos nuomone, apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovės argumentai yra tik bandymas išvengti teisėtai ir pagrįstai jai pritaikytos materialinės atsakomybės.

28. Pareiškėjas nurodo procesiniuose dokumentuose jau anksčiau pateikęs išsamią poziciją dėl delspinigių skaičiavimo senaties termino, visiškai sutinka su teismo išvada šiuo aspektu ir nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra naujų argumentų. DK 147 straipsnio 1 dalies nuostatų pobūdis yra imperatyvus, todėl nėra svarbu, ar Specialistė Prašyme prašė delspinigių ar jų neprašė, nustačius faktą, kad minėtai darbuotojai nebuvo mokamas jai priklausantis darbo užmokestis laiku, vadovaujantis DK 147 straipsnio 1 dalimi, jai 2019 m. gegužės 24 d. kartu su priklausiusiu, bet neišmokėtu darbo užmokesčiu, buvo išmokėti ir delspinigiai. DK 15 straipsnyje nurodyta ieškinio senatis yra taikoma, kai kreipiamasi su ieškiniu į teismą ar kitą darbo ginčą nagrinėjantį organą. Šiuo atveju, Specialistė kreipėsi į Užimtumo tarnybą, kaip savo darbdavį, todėl nebuvo taikoma ieškinio senatis išmokant jai pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį ir delspinigius. Ieškinio senatis nebuvo taikoma dar ir dėl to, kad Specialistė negali būti laikoma atsakinga už tai ir nukentėti dėl to, ko neatliko Užimtumo tarnyba, kaip darbdavys.

29. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovė ir toliau klaidina teismą teigdama, kad delspinigiai buvo skaičiuojami ir už 2019 m. laikotarpį. Specialistei buvo priskaičiuotas jai neišmokėtas darbo užmokestis ir paskaičiuoti delspinigiai nuo 2012 m. vasario 18 d. iki 2017 m. birželio 1 d., nes nuo 2017 m. birželio 2 d. jai pradėtas mokėti 9 proc. priedas, todėl nei darbo užmokestis, nei delspinigiai negalėjo būti ir nebuvo skaičiuojami už 2019 m. laikotarpį.

30. Apeliaciniame skunde atsakovė kelia abejones dėl teismo nešališkumo, tačiau pareiškėjas pabrėžia, kad ji nenurodo nei vieno teisinio pagrindo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 dalyje, todėl tokie argumentai atmestini.

31. Pareiškėjas aiškia laiko teismo argumentaciją dėl žalos paskirstymo būdo ir papildomai nurodo, kad atsakovei priežastys, kodėl žala buvo paskirstyta visiems už žalos atsiradimą atsakingiems asmenims po lygiai, buvo paaiškintos dar ikiteisminėje ginčo stadijoje – teiktuose raštuose (2019 m. birželio 28 d. rašte Nr. Sd-2159 ir 2020 m. lapkričio 10 d. rašte Nr. Sd-2356), todėl vien tai, kad atsakovė su jomis nesutinka, nereiškia, kad toks žalos paskirstymas yra neteisingas. Atsakovė nepateikė nei vieno objektyvaus motyvo, kodėl žala turėjo būti paskirstyta kitu būdu.

32. Nors apeliaciniame skunde atsakovė kaltina Užimtumo tarnybą nepateikus dokumentų, patvirtinančių jos kasmetines atostogas, nutylėjus šią aplinkybę, pareiškėjas pažymi, kad Užimtumo tarnyba viso ginčo metu laikėsi pozicijos, kad atsakinga už atsiradusią žalą viena iš 4 asmenų yra būtent atsakovė, todėl nematė jokio poreikio teikti papildomus dokumentus, o teismui įpareigojus – jie buvo pateikti. Buvo pateikti visi Darbo biržos archyve 2014 m. išlikę dokumentai, Bendrųjų reikalų skyriaus pavaduotojo pareigybės aprašymas nėra išlikęs, todėl jo pateikti Užimtumo tarnyba neturi galimybių. Užimtumo tarnyba Darbo biržos teises ir pareigas perėmė tik nuo 2018 m. spalio 1 d., iki tol atsakingas už tinkamą Darbo biržos dokumentų tvarkymą ir saugojimą buvo pati Darbo birža.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės J. P. pareigos atlyginti Užimtumo tarnybos patirtus 324,37 Eur nuostolius, kurie susidarė dėl netinkamo valstybės tarnautojos (atsakovės) pareigų vykdymo, pareiškėjui išmokėjus A. G. delspinigius už ne laiku išmokėtą priedą už tarnybos stažą.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovės atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju nustatytos visos sąlygos atsakovės materialinei atsakomybei kilti, t. y. J. P. pareiga buvo užtikrinti Bendrųjų reikalų skyriaus veiklos teisėtumą, tačiau ji ją pažeidė būdama nepakankamai rūpestinga bei atidi, kas suponuoja atsakovės kaltės, pasireiškusios neatsargumo forma, buvimą. Būtent dėl atsakovės vadovaujamo skyriaus tinkamo pareigų neatlikimo Specialistei nebuvo laiku paskaičiuotas ir išmokėtas priedas ir dėl to pareiškėjas patyrė nuostolius dėl išmokėtų delspinigių. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kilusių padarinių, nes 324,37 Eur delspinigių suma išmokėta Specialistei yra atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmė.

35. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas nepagrįstai ir šališkai nagrinėjamoje byloje nustatė atsakovės neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjui padarytos žalos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovė neigia savo kaltę dėl pareiškėjo Specialistei išmokėtų delspinigių sumos ir akcentuoja, jog, nenustačius visų būtinųjų atsakovės materialinės atsakomybės sąlygų (Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 1 d.), spręstina, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės taikymą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, neišsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, o esant abejonėms, jų nepašalino.

36. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovės apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

37. Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės. Materialinė atsakomybė – tai savarankiška atsakomybės rūšis, kurios tikslas yra atlyginti turtinę žalą, susijusią su tarnybinių pareigų vykdymu, padarytą kitam tarnybinio teisinio santykio subjektui. Bendriausia prasme materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas tarnybinio santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų arba netinkamai jas atlikdamas. Šios atsakomybės taikymo galimybė yra saistoma būtinumo neabejotinai nustatyti materialinės atsakomybės sąlygas, t. y. turi būti įrodinėjami visi valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės elementai.

38. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo situacijai aktuali Valstybės tarnybos įstatymo 32 ir 33 straipsnių redakcijos, galiojusios nuo 2014 m. gegužės 14 d. ir nesikeitusios iki 2018 m. gruodžio 31 d., nes Specialistei 6 procentų priedas turėjo būti apskaičiuotas nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2017 m. birželio 2 d.

39. Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą (Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 1 d.). Valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių, išskyrus teisės aktų nustatytus atvejus, kai privaloma atlyginti visą žalą (Valstybės tarnybos įstatymo 32 str. 2 d.). Valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Jeigu valstybės tarnautojas žalą padarė tyčia, valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga į padariusį žalą valstybės tarnautoją turi tokio dydžio regreso teisę, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo. Žalos atlyginimas išieškomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio ir negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio (Valstybės tarnybos įstatymo 33 str. 2 d.).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3183-789/2021) nurodyta, kad pagal minėtą Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, galimybė valstybės tarnautojui taikyti materialinę atsakomybę yra saistoma tam tikrų sąlygų nustatymo – turi būti nustatyta neteisėta valstybės tarnautojo veika, dėl minėtos neteisėtos veikos institucijai (įstaigai) padaryta tiesioginė materialinė žala bei valstybės tarnautojo kaltė. Valstybės tarnautojo veikos neteisėtumas pasireiškia kaip atitinkamų pareigų ir reikalavimų, įtvirtintų įstatymuose, kituose teisės aktuose, inter alia vidaus administravimo aktuose, taip pat nustatytų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-38-662/2015). Valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti taip pat būtina nustatyti, kad būtent šio konkretaus pareigūno neteisėta veika lėmė atitinkamą institucijai atsiradusią žalą, t. y. būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir žalos. Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnis nedetalizuoja būtinos nustatyti valstybės tarnautojo kaltės formos, todėl darytina išvada, kad valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia (tiesioginė ir netiesioginė), tiek neatsargumas (didelis ir paprastas).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje neįrodytos atsakovės materialinės atsakomybės sąlygos. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

42. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovė dėl neatsargumo pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 dalį, Aprašo 21 punktą ir atsakovės pareigybės aprašymo 7.1 papunktį ir dėl to atsakovas A. G. išmokėjo delspinigius, kurių dalį (324,37 Eur) prašo priteisti iš atsakovės.

43. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus. Šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos (Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 2 d.). Kauno teritorinės darbo biržos valstybės tarnautojų priedų, priemokų skyrimo ir skatinimo tvarkos aprašo, patvirtino Kauno teritorinės darbo biržos direktoriaus 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. V-261, 21 punktas nustato, kad Kauno teritorinės darbo biržos direktoriaus įsakymo projektus dėl priedų ir priemokų skyrimo rengia Bendrųjų reikalų skyrius. Atsakovės pareigybės aprašymo 7.1 papunktis nustato, kad Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjas planuoja, organizuoja ir kontroliuoja skyriaus veiklą, užtikrina skyriaus veiklos teisėtumą, asmeniškai atsako už skyriaus uždavinių ir funkcijų vykdymą.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors dėl A. G. nebuvo parengti ir priimti du įsakymai (dėl 3 procentų priedo ir 6 procentų priedo), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (2022 m. kovo 31 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 6 min. 39 s.) pareiškėjo atstovė patvirtino, kad atsakovė traukiama atsakomybėn tik dėl įsakymo dėl 6 procentų priedo neparengimo ir nepriėmimo. Kadangi pareiškėjas nusprendė, už kokius veiksmus traukti atsakomybėn valstybės tarnautoją (atsakovę), teismas turi tik patikrinti, ar pareiškėjo nurodyti veiksmai atitinka neteisėtumo, kaip materialinės atsakomybės, sąlygą. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai vertintas atsakovės elgesys dėl įsakymo dėl 3 procentų priedo paskyrimo.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl 6 procentų priedo įsakymo neparengimo pareiškėjas teikė įrodymus apie skyriaus specialistės netinkamą pareigų atlikimą (stažo nepaskaičiavimą, įsakymo projekto neparengimą ir nepateikimą priėmimui), tačiau byloje nėra įrodymų apie atsakovės, kaip Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjos, pareigų nevykdymą ir kaltę. Dėl bylos ribų teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama tik dėl atsakovės teisių ir pareigų apimties, o dėl kitų asmenų, kurie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų nepasisakoma.

46. Dėl atsakovės veikos (nagrinėjamoje byloje atsakovė kaltinama neveikimu) vertinimo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje yra įrodyta, kad tą dieną, kurią A. G. turėjo būti parengtas ir priimtas įsakymas dėl 6 procentų priedo, atsakovė atostogavo (galiojo Darbo biržos 2014 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. V-90 „Dėl Kauno teritorinės darbo biržos darbuotojų 2014 metų kasmetinių atostogų suteikimo eilės patvirtinimo“, kad atsakovė atostogauja ir jos atostogų laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 3 d. ją pavaduoja kitas asmuo). Pažymėtina, kad skunde teismui nurodyta, kad atsakovė traukiama atsakomybėn už vienkartinį funkcijų nevykdymą, t. y. neužtikrinimą ir nekontroliavimą, kad nuo 2014 m. birželio 2 d. būtų parengtas ir priimtas įsakymas dėl stažo ir 6 procentų priedo skyrimo Specialistei. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neįrodyta, kad atsakovė savo kaltais veiksmais pažeidė aukščiau įvardintų teisės aktų reikalavimus.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo ir atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir susipažinusi su į bylą pateiktais įrodymais, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas įrodė visas būtinąsias sąlygas atsakovės materialinei atsakomybei taikyti. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalos atlyginimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, aktualius Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio nuostatų taikymui, dėl to neteisingai išsprendė bylą ir tai yra pagrindas panaikinti sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.). Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės, atsakovės materialinė atsakomybė negalima.

48. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neobjektyvus. Pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo daryti išvados dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, kadangi vien atsakovės nesutikimas su teismo atliktais procesiniais veiksmais ar priimtu procesiniu sprendimu nėra pagrindas manyti jį buvus šališku.

49. Kiti proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi esminės svarbos šios bylos nagrinėjimo baigčiai, niekaip nekeičia teisėjų kolegijos išvados nagrinėjamoje byloje, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

50. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atsakovės J. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.