- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-04
- Bylos Nr.
- e2A-495-881/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00277-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- A. L.
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3817-675/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Legal Balance“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. L. 434,44 Eur negrąžinto kredito, 90,06 Eur bendros vartojimo kredito kainos, 434,21 Eur mokėjimo palūkanų už naudojimąsi vartojimo kreditu po sutarties nutraukimo dienos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovas A. L. nepateikė atsiliepimo į ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 434,44 Eur negrąžinto kredito, 90,06 Eur bendros vartojimo kredito kainos, 158,57 Eur mokėjimo palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 683,07 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. kovo 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 70,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nurodė, kad nors šalys palūkanas nustatė savo susitarimu ir atsakovas sutiko skolintis pinigus tokiomis sąlygomis, tačiau teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 3 dalimi, turi teisę mažinti palūkanas. Pagal teismų praktiką, sutartinės palūkanos mažinamos esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis), arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-65-407/2017, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1189-450/2017, 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1617-881/2017). Bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas arba VKĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio reikalavimai kildinami iš vartojimo kredito teisinių santykių, atsakovas (vartotojas) yra fizinis asmuo, prašomos priteisti palūkanos paskaičiuotos taikant 93,78 proc. kredito kainos metinę normą ir už 389 dienas, nors atsakovas vėluoja atsiskaityti jau beveik 3 metus, sudaro daugiau nei pusę pagrindinės skolos, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, padarė išvadą, kad prašomos priteisti palūkanos po kredito grąžinimo termino laikytinos aiškiai per didelės (CK 1.5 straipsnis). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju palūkanų po kredito grąžinimo dydis, kuriuo remiasi ieškovė, yra neprotingai didelis, todėl mažintinas iki 36,5 proc. metinių palūkanų (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) ir priteistinos už metus. Teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 158,57 Eur palūkanų, o likusią ieškovės reikalavimo dalį dėl sutartinių palūkanų po kredito grąžinimo termino priteisimo atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Legal Balance“ prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį dėl palūkanų ir priteisti ieškovei iš atsakovo 434,21 Eur mokėjimo palūkanų po sutarties nutraukimo; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Nors teismas teisingai identifikavo prašomų priteisti palūkanų funkciją, tačiau mažindamas šias palūkanas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 aptarta kompensuojamųjų palūkanų mažinimo tvarka ir pagrindais. Toje pačioje apžvalgoje nurodoma, kad šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.).
5.2. Kaip yra pažymėję aukštesnės instancijos teismai, mokėjimo palūkanoms mažinti pirmiausia yra reikalingas šalies, kuriai kyla pareiga mokėti palūkanas, reikalavimas, kuris gali būti išreikštas tiek ieškinio (priešieškinio) forma, tiek atsikirtimo į reikalavimą priteisti pelno palūkanas forma. Teismui, kitaip nei kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius ir mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas (Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2317-260/2017; 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2040-390/2017).
5.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sutarties specialiosiose sąlygose įtvirtintame mokėjimo grafike paskaičiuota bendra vartojimo kredito kaina, preziumuojant, kad visos įmokos bus mokamos laiku. Taip pat neatsižvelgė į tai, kad apeliantė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas paskaičiavo taikydama ne sutartyje nurodytą 146,70 proc. bendrą kredito kainos metinę normą, bet 93,78 proc. metinę palūkanų normą, be to, tik už 389 kalendorines dienas, nors atsakovas pagal 2014 m. spalio 24 d. sudarytą sutartį vėluoja atsiskaityti daugiau nei trejus metus.
5.4. Teismas, spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas sutartį, susitarė dėl palūkanų ir jų dydžio; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės (Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2317-260/2017).
5.5. Teismas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą sumažino iki 36,50 proc., kai tuo tarpu net ir šiuo metu galiojančio VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai. Sutarties sudarymo metu galiojusio VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Taigi sutartyje įtvirtinta 146,70 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl nei ji, nei sutartyje įtvirtinta 93,78 proc. metinė palūkanų norma, kuri sudaro tik dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, teismo negalėjo būti mažinama.
5.6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.
6. Atsakovas A. L. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).
8. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vartojimo kredito sutartyje numatytų pelno (mokėjimo) palūkanų sumažinimo.
9. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo palūkanų dydžio, nepagrįstai vadovavosi kompensuojamųjų palūkanų mažinimo tvarka ir pagrindais, neatsižvelgė į visas nagrinėjamo atvejo faktines aplinkybes bei aktualias Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, todėl nepagrįstai jas sumažino.
10. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.
11. Kasacinio teismo praktikoje pelno (mokėjimo) palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 straipsniai ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
12. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. galiojusi įstatymo redakcija) 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015).
13. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalį (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. galiojusi įstatymo redakcija), buvo preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 146,70 proc. – minėto 200 proc. dydžio, kuomet preziumuojama, kad bendros vartojimo kredito kainos metinė norma neatitinka VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, neviršijo. Be to, apeliantė prašomas priteisti palūkanas (kurios yra viena iš sudedamųjų bendros vartojimo kredito kainos sudedamųjų dalių) apskaičiavo už 389 kalendorines dienas, nors atsakovas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal sudarytą sutartį vėlavo atsiskaityti beveik trejus metus.
14. Vartojimo kredito sutartimi apeliantė atsakovui suteikė kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, kitas sutartyje numatytas sumas. Taigi šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Atsakovas sutartyje įtvirtinto palūkanų dydžio neginčijo, nereikalavo pakeisti sutartį, priešingai, sudarydamas sutartį su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir su juo sutiko.
15. Taigi įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kontekste, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad bendros vartojimo kredito kainos (įskaitant palūkanas) metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagrindo mažinti sutartyje numatytas pelno palūkanas nagrinėjamu atveju nėra.
16. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas palūkanų priteisimo klausimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, kas yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą pakeisti – ieškovės reikalavimą dėl palūkanų priteisimo tenkinti visiškai.
17. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, jai iš atsakovo priteisiamas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą už akių pakeisti – priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“ iš atsakovo A. L. 434,21 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus, 21 ct) mokėjimo palūkanų; 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. kovo 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo skaičiuoti nuo 958,71 Eur (devynių šimtų penkiasdešimt aštuonių eurų, 71 ct) sumos.
Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“ iš atsakovo A. L. 15 Eur (penkiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.