- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-29
- Bylos Nr.
- e2A-1617-881/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-05083-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- BnP Finance
- Atsakovas
- A. Z.
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BnP Finance, AB apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. e2-167-647/2017 pagal ieškovės BnP Finance, AB ieškinį atsakovui A. Z. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BnP Finance, AB ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo iš atsakovo A. Z. 86,89 Eur negrąžinto kredito, 12,45 Eur kredito mokesčio, 206,25 Eur palūkanų, 8,94 Eur delspinigių, 5 % metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 136 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad tarp vartojimo kredito davėjo UAB „Credit day“ (pradinis kreditorius) ir atsakovo – vartojimo kredito gavėjo A. Z. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis (Sutartis), kuria atsakovui buvo suteiktas 86,89 Eur vartojimo kreditas 45 dienų terminui, bei pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 12,45 Eur kredito mokestį Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. 2016 m. lapkričio 23 d. tarp Pradinio kreditoriaus ir ieškovo BnP Finance, AB buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.101 straipsnio 1 dalimi, Vartojimo kredito įstatymo 221 straipsnio 1 dalimi, bei nepažeidžiant kredito gavėjo teisių, pradinis kreditorius perleido ieškovui reikalavimo teises į pradiniam kreditoriui skolingus asmenis. Ieškovas 2016 m. lapkričio 23 d. elektroniniu paštu ir 2016 m. lapkričio 24 d. registruotu paštu išsiuntė atsakovui pranešimą Dėl reikalavimo įvykdyti prievolę, kartu su Reikalavimo perleidimo sutarties kopija. Atsakovas jau nuo 2014 m. lapkričio 20 d. vengia įvykdyti prievolę. Atsakovas yra skolingas ieškovui 86,89 Eur negrąžintos vartojimo kredito dalies ir 12,45 Eur kredito mokesčio. Kadangi atsakovas laiku neatsiskaitė ir negrąžino 86,89 Eur kredito, todėl turi mokėti Sutartyje numatytas palūkanas. Pagal Sutartį palūkanų norma – 116,26 proc. Nuo termino įvykdyti prievolę pasibaigimo dienos (2014 m. lapkričio 20 d.) iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos (2016 m. lapkričio 23 d.) atsakovas vėluoja atsiskaityti 735 dienų. Atitinkamai turi pareigą sumokėti 206,25 Eur mokėjimo palūkanų. Ieškovas prašo iš atsakovo priteisti 8,94 Eur delspinigių kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo. Atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, ieškovė prašė priimti sprendimą už akių.Atsakovui, vadovaujantis CPK 142 straipsnio reikalavimais, buvo išsiųstas pranešimas pateikti atsiliepimą į ieškinį, kuris buvo tinkamai įteiktas (CPK 123 straipsnio 1 dalies tvarka), tačiau atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 238 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 86,89 Eur negrąžinto kredito, 12,45 Eur kredito mokesčio, 8,94 Eur delspinigių, 103,13 Eur palūkanų, iš viso 211,41 Eur, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos (211,41 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. gruodžio 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 91,41 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.Teismas konstatavo, kad atsakovas kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdė netinkamai, likdamas skolinga ieškovei 89,89 Eur negrąžinto kredito sumą, 12,45 Eur kredito mokesčio ir 8,94 Eur delspinigių, todėl priteisė šią sumą ieškovei ši atsakovo, vadovaudamasis CK 6.38 straipsniu, 6.63 straipsniu, 6.154 straipsniu, 6.200 straipsniu, 6.245 straipsnio 3 dalimi. Teismas nurodė, kad ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo 206,25 Eur palūkanų po kredito grąžinimo termino nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. lapkričio 23 d. Įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į pagrindinės skolos ir palūkanų po kredito grąžinimo termino santykį (šios palūkanos daugiau nei du kartus viršija pagrindinę skolą), palūkanų normą, skaičiavimo laikotarpį, kuris yra ilgesnis nei 700 dienų, UAB „Credit day“, atsakovo elgesį prievolės egzistavimo metu (atsakovas prievolės nevykdo daugiau nei du metus), į tai, kad atsakovas yra vartotojas ir silpnesnė sutarties šalis, o UAB „Credit day“ – pelno siekiantis juridinis asmuo, teikiantis vartojimo kreditus, byloje nėra įrodymų apie ieškovo ar UAB „Credit day“ patirtus nuostolius (CPK 178 straipsnis), teismas padarė išvadą, jog prašomos priteisti 206,25 Eur palūkanos po kredito grąžinimo termino yra akivaizdžiai per didelės ir suponuoja esminę prievolės šalių nelygybę. Dėl to, siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, teismas sumažino prašomas priteisti palūkanas per pusę ir priteisė ieškovei iš atsakovo 103,13 Eur palūkanų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė BnP Finance, AB apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą už akių ir ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad, priešingai nei sprendė teismas, sutartyje yra kalbama apie palūkanas, o ne netesybas, t. y. palūkanas kaip mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), teismų praktikoje dar vadinamas pelno palūkanomis. Jos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Taigi pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje. Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisinį santykį, kadangi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis yra taikoma nustatyti minimalų netesybų dydį. Tuo tarpu ieškovas prašo priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurių paskirtis nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės nevykdymą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, mokėjimo palūkanų traktavimas kaip delspinigių, pažeidžia šių palūkanų paskirtį ir išeina už ieškinio ribų. Patenkinus visus ieškinio materialinius reikalavimus, šalis įgyja procesinę teisę gauti visų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą, todėl apeliantui turėtų būti priteista 136 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 15 Eur dydžio žyminis mokesti, sumokėtas už apeliacinį skundą. Atsiliepimų į ieškovės apeliacinį skundą negauta.
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vartojimo kredito sutartyje numatyto palūkanų dydžio. Teismas sutinka su apeliantės argumentais, jog šalių sudarytos sutarties 4.2 punkte yra numatytos pelno, o ne kompensuojamosios palūkanos, kurios detalizuotos Standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą. Šios palūkanos sutarties bendrosiose sąlygose dar įvardijamos kaip kredito kaina – bendra palūkanų suma, apskaičiuota už visą kredito terminą, kurią privalo sumokėti klientas kreditoriui už naudojimąsi kreditu. Palūkanos – tai mokestis už naudojimą kreditu. Palūkanos skaičiuojamos nuo negrąžinto kredito sumos. Sutarties 5.11 punktas numato, kad sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos vartojimo kredito sumos kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško kredito grąžinimo dienos. Taigi, kaip teisingai nurodė apeliantė, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir taikė netinkamą teisės normą, spręsdama klausimą dėl palūkanų priteisimo.Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 200 proc., pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga), gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 proc.), ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina. Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių sudarytoje sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma buvo 116,26 proc., o bendrą vartojimo kredito kainą sudarančių palūkanų metinė norma buvo 196.38 proc., kas neviršija Vartojimo kredito įstatyme numatytų 200 proc.Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kontekste, o būtent, kad kreditas buvo trumpalaikis, negrąžinta kredito dalis sudaro 89,89 Eur, o prašomos palūkanos net 206,25 Eur, t. y. daugiau nei du kartus viršija skolos sumą, atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nors ir ginčo santykiui pritaikęs ne tą teisės normą, turėjo teisę sumažinti ieškovės prašomas priteisti palūkanas per pus. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas taip pat į tai, kad kredito grąžinimas terminas baigėsi 2014 m. lapkričio 20 d., tačiau ieškinys teismui buvo pateiktas tik 2016 m. gruodžio 15 d. Nors šioje byloje reikalavimą ieškovei perleido pirminis kreditorius tik 2016 m. lapkričio 23 d., tačiau teismo vertinimu, vartotojui negali gulti visiškos atsakomybės, už kredito davėjo ilgalaikį nesikreipimą į teismą dėl skolos priteisimo, našta. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašomą priteisti palūkanų sumą sumažino per pus. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.