Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei R. M., jos atstovei advokatei Snaiguolei Mažeikienei, atsakovui D. M., trečiajam asmeniui Z. M., trečiojo asmens A. Š. atstovui advokatui Laisviui Margaičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui D. M. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, santuokos metu įgyto turto ir prievolių padalijimo, tretieji asmenys AB DNB bankas, Z. M. su savarankišku reikalavimu dėl skolos priteisimo ir A. Š. su savarankišku reikalavimu dėl skolos priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

nutraukti santuoką, sudarytą tarp ieškovės R. M. ir D. M. (duomenys neskelbtini) Kauno miesto CMB, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovo kaltės;Po santuokos nutraukimo ieškovei R. M. palikti ikisantuokinę pavardę Š., D. M. – M.; Nepilnamečių vaikų E. M., gim. (duomenys neskelbtini), I. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ieškove R. M.;Priteisti iš atsakovo D. M. dukterų E. M. ir I. M. išlaikymui iki jų pilnametystės kiekvienai po 230 eurų periodinių išmokų kiekvieną mėnesį iki jų pilnametystės nuo ieškinio iškėlimo teisme. Išlaikymo dydį indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Dukterų išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti R. M.. Išlaikymą priteisti iš atsakovo turtu, t. y. nekilnojamuoju turtu – buto 1/2 dalį, esančio (duomenys neskelbtini);Santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą – butą, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise palikti ieškovei R. M., sumokant atsakovui D. M. 10 000 EUR kompensaciją per 2 metus nuo teismo sprendimo įsigaliojimo;Po santuokos nutraukimo ieškovei R. M. priteisti 5000 EUR kompensaciją už autotransporto priemonę AUDI A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).Ieškovei priteisti 25000 Lt (t. y. 7240,50 Eur) kompensaciją už parduotą žemės sklypą;Po santuokos nutraukimo priteisti iš ieškovės ir atsakovo kreditorei A. Š. 5473,80 Eur sumą, kurią jie atlygina lygiomis dalimis, t. y. po 2886,90 Eur.Po santuokos nutraukimo priteisti iš ieškovės ir atsakovo kreditorei N. Š. 400 Eur sumą, kurią jie atlygins lygiomis dalimis, t. y. po 200 Eur.

Trečiasis asmuo A. Š. pareiškė savarankišką reikalavimą, kuriuo prašė priteisti iš sutuoktinių solidariai 5473,80 Eur skolos. Nurodė, kad nuo 2012 m. kas mėnesį skolino ieškovei pinigų vaikams išlaikyti, atostogoms. Paaiškina, kad iš viso susidarė 5473,80 Eur, kurią prašo priteisti iš sutuoktinių.

Ieškovė su trečiojo asmens A. Š. savarankišku reikalavimu dėl skolos priteisimo sutiko.

Trečiasis asmuo Z. M. pareiškė savarankišką reikalavimą, kuriuo prašė priteisti iš sutuoktinių solidariai 6698,64 Eur sumą. Nurodė, kad skolino pinigus periodiškai, kai bankui reikėdavo mokėti kreditą. Iš jos pervestų pinigų bankas nusiskaičiuodavo kredito įmoką.

Atsakovas su trečiojo asmens Z. M. savarankišku reikalavimu dėl skolos priteisimo sutiko.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ieškovė R. M. ir atsakovas D. M. sudarė santuoką Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) (t. 1, b. l. 8). Santuokos metu susilaukė dviejų dukterų: E. M., gimusios (duomenys neskelbtini), ir I. M., gimusios (duomenys neskelbtini), kurios yra nepilnametės (t. 1, b. l. 10–11). Šalių vardu registruotų transporto priemonių nėra (b. l. 12). Šalių vardu registruotas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 13–15). Šalys turi prisiėmusios kreditinius įsipareigojimus bankui pagal 2002-09-25 kreditavimo sutartį Nr. 1323 ir 2006-08-11 kreditavimo sutartį Nr. 10982.

Dėl santuokos nutraukimo

Ieškovė prašo nutraukti santuoką, tačiau atsakovo nuomone yra galimybė išsaugoti šeimą. Pagal LR CK 3.54 str. teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. Tos pačios teisės normos 4 d. nustatyta, kad, jeigu sutuoktiniai daugiau kaip vienerius metus kartu bendrai nebegyvena arba termino susitaikymui nustatymas iš esmės prieštarautų vieno sutuoktinio interesams, terminas susitaikyti nenustatomas. Šiuo atveju teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad šalys gyvena viename bute, tačiau jau ilgą laiką nebeveda bendro ūkio. Iš šalių procesinių dokumentų ir paaiškinimų matyti, kad nuo 2012 m. šeima yra faktiškai iširusi, t. y. šalys tarpusavyje nebepalaiko jokių kontaktų, nebendrauja tarpusavyje. Ieškovė nurodo, kad susitaikyti nepageidauja. Darytina išvada, kad termino sutuoktiniams susitaikyti nustatymas neatitiktų teisės normų reikalavimų bei prieštarautų sutuoktinės pozicijai dėl santuokos nutraukimo, todėl terminas sutuoktiniams susitaikyti nenustatytinas.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos LR CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 str. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Teismas nurodo, kad santuokos nutraukimo sąlygos reglamentuojamos LR CK 3.60 str. nuostatose, pagal kurias sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, kai ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės; teismas pripažįsta sutuoktinį kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, numatytas LR CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas; preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jei jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. LR CK 3.61 str. nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės; teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, teismo pareiga nustatyti priežastis, lėmusias santuokos iširimą. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teismo vertinimu ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė atsakovo neištikimybės fakto, besaikio alkoholio, psichiką veikiančių vaistų vartojimo ar psichologinio smurto, kaip santuokos iširimą lėmusių aplinkybių (LR CPK 178 str.).

Iš šalių paaiškinimų matyti, kad jos konfliktuoja daugelį metų, gyvendamos viename bute visiškai nebendrauja, nesikalba, nesprendžia kartu jokių klausimų, netgi susijusių su nepilnamečiais vaikais. Byloje pateikti pokalbių įrašai ir stenograma tik patvirtina šalių nesutarimus, nepagarbų elgesį ir nesiėmimą spręsti kilusių konfliktų. Šalys teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti, kokių priemonių ėmėsi, kad išsaugotų šeimą, išspręstų kilusius sunkumus. Trečiasis asmuo Z. M. ir atsakovo prašymu apklausti liudytojai patvirtina, kad šalių šeimyniniais nesutarimai prasidėjo seniai, konkrečių priežasčių negalėjo įvardyti. Teismo vertinimu, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad santuoka iširo dėl abiejų šalių charakterių nesutapimo, nenoro spręsti kilusių konfliktų abipusių nuolaidų derybų būdu, neieškojimo profesionalios pagalbos šeimai, pasyvumas ir apatija lėmė tarpusavio konfliktus, bendrų interesų išnykimą ir pan.

Atsižvelgus į tai, kad tiek ieškovės ar atsakovo paaiškinimai bei atsakovo liudytojų parodymai nėra pakankami vieno sutuoktinių kaltei nustatyti, t. y. abi šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, abiem trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam, todėl pripažintina, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog, nustačius, kad būtent abu sutuoktiniai pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas ir kad abiejų sutuoktinių pareigų pažeidimai nulėmė santuokos iširimą, LR CK 3.61 straipsniui taikyti nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių šias pareigas pažeidė daugiau, o kitas – mažiau. Abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos vienas kitam pareigą pažeidė abu sutuoktiniai ir kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-24/2010).

Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo.

Teismas nurodo, kad vadovaujantis LR CPK 268 str. 5 d., 140 str. 2 d., atsakovui sutinkant su ieškinio reikalavimu surašomi sutrumpinti motyvai. Įvertinus šalių duotus paaiškinimus, rašytinius bylos duomenis ir išvadą teikiančios institucijos poziciją, reikalavimas dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove tenkintinas ir nustatytina nepilnamečių vaikų E. M. ir I. M. gyvenamoji vieta su ieškove R. M..

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.

Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustatyta tarptautiniu bei nacionaliniu lygiu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 str. 1, 2 d., LR Konstitucijos 38 str. 6 d., LR CK 3.155, 3.192, 3.194, 3.201 str.). Remiantis LR CK 3.192 str. 2 d., išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010). Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010). Dėl vieno iš nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime negali reikšti teisinio pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009).

Sprendžiant dėl realių nepilnamečių vaikų poreikių atsižvelgtina į mergaičių amžių, t. y. E. šiuo metu yra septyniolika metų, o I. – penkiolika. Pagal amžių mergaitės beveik suaugusios, todėl jų poreikiai artimi suaugusio asmens poreikiams, t. y. reikia lėšų ne tik maistui, aprangai, būsto išlaikymui, tačiau ir lavinimuisi, bendravimui, kultūriniam gyvenimui. Nustatant realiai išleidžiamas sumas nepilnamečiams vaikams, svarbios mergaičių nurodytos aplinkybės dėl jų poreikių ir laisvalaikio. Abi mergaitės nurodė, kad laisvalaikio metu pas draugus neina, užklasinės veiklos, būrelių nelanko, pietų mokykloje nevalgo. Dėl šios aplinkybėms laikytina, kad ieškovės nurodytos sumos skirtos laisvalaikiui, pramogoms nepagrįstos byloje esančiais duomenimis. Pateiktos sumos skiriamos nepilnamečiams vaikams nėra tikslios, todėl išimtinai jomis vadovautis nėra pagrindo. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad šalių dukra E. (t. 2, b. l. 131) ir I. (t. 4, b. l. 68) turi sveikatos problemų. Teismo proceso metu apklausus mergaites jos nurodė, kad turi sveikatos problemų dėl stuburo, todėl reikia lankyti mankštas, I. turi problemų, susijusių su širdimi, tačiau brangaus medikamentinio gydymo ar procedūrų nereikia. Taip pat mergaitės paaiškino, kad mokymosi priemonėms ženklių sumų kiekvieną mėnesį nereikia, pažymėjo, kad daugiau lėšų reikia E., nes ji lanko dailę. Duomenų, kad mokyklos priemonėms ir kokioms priemonėms kiekvieną mėnesį ieškovė galimai išleidžia po 200 Eur kiekvienam vaikui, nepateikė, teismo posėdžio metu nepaaiškino, už ką susidaro tokio dydžio suma, mergaitės taip pat nenurodė, kad tokio ar panašaus dydžio piniginių lėšų reikia kiekvieną mėnesį. Ieškovė nurodė, kad komunaliniams mokesčiams mergaitėms tenkanti dalis sudaro po 100 Eur, šią sumą skaičiavo trims asmenims. Tokiu atveju laikytina, kad iš viso komunalinėms paslaugoms ieškovės mokėtina suma kiekvieną mėnesį sudarytų 300 Eur, tačiau iš kur tokio dydžio komunaliniai mokesčiai ieškovė paaiškinti negalėjo, duomenų byloje nepateikė.

Kadangi byloje duomenų, kad šalių mergaitėms reikėtų didesnio išlaikymo nei minimali mėnesinė alga, nepateikta, todėl laikytina, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad kiekvienai dukrai kiekvienas iš tėvų turėtų skirti po 200 Eur kas mėnesį (LR CPK 178 str.). Darytina išvada, kad pagal mergaičių nurodytas aplinkybes, bylos duomenis kiekvieno nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti pagrįsta suma 350 Eur.

Nustačius realius vaikų poreikius, būtina nustatyti tėvų galimybes teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris yra būtinas. Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad abu ieškovai yra dirbantys. Ieškovė nurodė gaunanti minimalias pajamas, tačiau atsisakė nurodyti, kokioje įmonėje dirba. Atsakovo gaunamos pajamos vidutiniškai siekia virš 700 Eur. Daugiau išlaikomų asmenų šalys nenurodė. Duomenų, kad turėtų asmeninės nuosavybės teise turto nepateikta. Šalys patvirtino, kad sveikatos problemų neturi. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad kiekvieno iš tėvų pareiga prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo yra vienoda. Pagal bylos duomenis šalims nuolat padeda artimieji, t. y. ieškovei jos motina ir sesuo, kurioms ieškovė nurodo esanti skolinga, atsakovui jo motina, kuriai atsakovas taip pat nurodo esantis skolingas. Šalys turi įsipareigojimų bankui, t. y. kas mėnesį mokama būsto paskola. Esant šioms aplinkybės, atsižvelgiant, kad išlaikomų asmenų yra du, pripažintina, kad kiekvienas iš tėvų kiekvienam nepilnamečiui vaikui nėra pajėgus mokėti po 175 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismo vertinimu reali ir atitinkanti šalies galimybes mokėti išlaikymą suma, atitinkanti proporcingumo principo reikalavimus suma kiekvienam nepilnamečiui vaikui kiekvieno tėvo turėtų būti skiriama po 130 Eur. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad pagrįsta suma, skirtina atsakovo kiekvienam nepilnamečiui vaikui, yra po 130 Eur per mėnesį.

Ieškovė prašo priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams turtu. Teismas nurodo, kad įstatymo nustatyta, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams gali būti priteistas tokiomis formomis: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; konkrečia pinigų suma; priteisiant vaikui tam tikrą turtą (LR CK 3.196 str. 1 d.). Išlaikymo forma turi būti parinkta tokia, kad užtikrintų vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą vaikui naudingiausiu būdu. Parinkdamas išlaikymo formą, teismas turi atsižvelgti į tai, jog išlaikymas savo esme skirtas nepilnamečių vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti, t. y. maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt. Kasacinio teismo pažymėta, kad išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis garantuoja nustatyto dydžio sumas vaikui išlaikyti kas mėnesį. Ši išlaikymo forma paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatines pajamas (uždarbį, pensiją, pašalpas ir kt.). Išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai tėvas (motina) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-401/2006). Dėl išlaikymo priteisiant vaikui tam tikrą turtą kasacinio teismo pažymėta tai, kad turto perdavimas vaikams reiškia, jog vaikai tampa savininkais, o vaikų tėvas netenka turto dalies. Vaikai turi prisiimti turto savininkų prievoles (mokėti mokesčius, susijusius su turtu, turėti lėšų jam prižiūrėti, išlaikyti ir kt.), todėl turtas gali būti perduodamas gerai pasvėrus, ar vaikams iš tikrųjų naudinga turtą gauti dėl naujai atsirasiančių pareigų. Kita vertus, dėl to, kad tėvas netenka turto ar jo dalies, turi būti įvertinta ir tai, ar nėra pernelyg pažeidžiamos jo teisės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. J. v. P. J., bylos Nr. 3K-7-96/2003).

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti išlaikymą turtu, tačiau šis turtas yra apsunkintas hipoteka, už šį butą reikia mokėtibankui įmokas kas mėnesį. Be to, likusio įsiskolinimo bankui suma laikytina didele. Pastebėtina, kad ieškovė taip pat turėtų gauti pakankamas pajamas, kad galėtų išlaikyti nepilnamečius vaikus. Šiuo atveju teismo posėdžio metu apklaustos nepilnametės ir pati ieškovė patvirtino, kad nuolat padeda artimieji – motina, sesuo. Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams turtu neatitiktų vaiko interesų, nes nebūtų apsaugotos jų teisės gauti jų poreikius atitinkantį išlaikymą. Be to, išvadą teikianti institucija taip pat nurodė, kad išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas turtu, kuris yra apsunkintas hipoteka, neatitiktų nepilnamečių vaikų interesų. Dėl šių aplinkybių iš atsakovo kiekvienam nepilnamečiam vaikui priteistina po 130 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės. Ši suma indeksuojama kasmet LR vyriausybės nustatyta tvarka.

Dėl sutuoktinių turto lygių dalių principo ir turto padalijimo būdo parinkimo.

Pažymėtina, kad LR CK 3.117 str. 1 d. įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik Civiliniame kodekse nustatytais atvejais. Dalijant sutuoktinių turtą visų pirma reikia sudaryti jo balansą. Sudaręs dalijamo turto balansą (LR CK 3.118 str.), nustatęs turto vertę (LR CK 3.119 str.) ir sutuoktiniams tenkančias turto dalis (LR CK 3.117, 3.123 str.), teismas turi konkrečiai paskirstyti dalijamą turtą abiem sutuoktiniams. Padalijamas turi būti tiek turto aktyvas, tiek pasyvas. Dalijant santuokoje įgytą turtą, kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į konkretaus turto savybes, jo paskirtį, galimybes turtu naudotis, jį išlaikyti ir pan. Padalijant turtą turi būti pasirinktas toks padalijimo būdas ir nustatytos tokios sutuoktinių dalys, kad nepažeistų sutuoktinių kreditorių teisių (LR CK 1.5 str., 1.137 str.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad atsakovas už santuokos metu įgytas lėšas – 10000 Eur, pirko automobilį AUDI A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį registravo savo motinos vardu, todėl ieškovės reikalavimas padalyti šias lėšas laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu (LR CPK 178 str.).

Ieškovė nurodo kaip santuokos metu įgytą ir dalytiną turtą pinigines lėšas, gautas pardavus 0,1013 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Pagal bylos duomenis nustatyta, kad atsakovas D. M. 2006-11-13 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl 10,13 a. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo (t. 1., b. l. 84–93). Kad minėtas žemės sklypas priklausė šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ginčo tarp šalių nėra. Pagal 2008-10-23 pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė R. M. ir atsakovas D. M. pardavė V. N. ir U. G. šį žemės sklypą už 55 000 Lt (15929,10 Eur.) (t. 1, b. l. 94–100). Šių piniginių lėšų dalis – 50 000 Lt (14481 Eur) buvo pervestos į atsakovo banko sąskaitą (b. l. 47). Ieškovės teigimu, šios lėšos turėjo būti skirtos banko paskolos dengimui, tačiau atsakovas jas panaudojo savo asmeniniams poreikiams. Atsakovas nesutinka, nurodė, kad iš gautų lėšų pirko šeimai įvairaus pobūdžio daiktus, taip pat buvo skirta lėšų atostogoms, taip pat panaudojo dalį šių lėšų savo sveikatai gerinti, t. y. odontologijos paslaugoms.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad piniginės lėšos, gautos už žemės sklypą, buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui, todėl nėra pagrindo priteisti iš atsakovo kompensacijos LR CK 3.115 str. 2 d. pagrindu, todėl ieškovės reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją iš atsakovo atmestinas kaip neįrodytas (LR CPK 178 str.).

Įvertinus bylos duomenis ir šalių paaiškinimus pripažintina, kad santuokos metu įgytą ir dalytiną turtas sudaro butas, esantis (duomenys neskelbtini). ieškovė prašo šį turtą priteisti jai, o atsakovui priteisti kompensaciją, kurią ji sumokės per dvejus metus.

Teismas nurodo, kad LR CK 3.127 str. 3 d. nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Taigi, LR CK 3.127 str. 3 d. prioritetas suteiktas turto padalijimui natūra, nes būtent toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje D. V. v. A. V., byla Nr. 3K-3-26/2006; 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje D. A. v. A. A., byla Nr. 3K-3-51/2008) pasisakoma, kad kiti padalijimo būdai gali būti taikomi tik esant pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos.

Šiuo atveju ir teisminio bylos nagrinėjimo metu šalys gyvena viename bute, tačiau nebendrauja tarpusavyje apie penkerius metus. Paaiškino, kad dalytinas butas yra dviejų kambarių, kurių viename gyvena ieškovė su nepilnamečiais vaikais, o kitame atsakovas. Darytina išvada, kad ginčo butas yra dalytinas, t. y. šiuo metu šalys faktiškai yra pasidalijusios šį butą. Darytina išvada, kad sprendžiant dėl turto padalijimo būdo, galimas turto padalijimo natūra.

Iš šalių paaiškinimų matyti, kad šalys nesutaria, tačiau duomenų dėl šeimoje naudoto smurto, grėsmės šalių ar nepilnamečių vaikų sveikatai, saugumui, interesams nėra pateikta. Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad šalių santykiai nėra geri, šios aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti prioritetinio turto padalijimo būdo – natūra.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, įvertinus esamą teisinį reglamentavimą, taikytinas turto padalijimo natūra principas ir ieškovei su atsakovu priteistina po ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini). Padalinus turtą natūra, šio turto vertė nebėra aktuali, todėl dėl jos nepasisakytina.

Dėl bendrų sutuoktinių prievolių vykdymo.

Šalys nurodė, kad turi kreditorinių įsipareigojimų bankui dėl būsto paskolos. Byloje nustatyta, kad šalys turi solidariąsias prievoles, atsiradusias dviejų kreditavimo sutarčių pagrindu. Padalijant bendrą turtą solidariųjų sutuoktinių prievolių pobūdis nesikeičia, šios prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas ar kad prievolės būtų padalytos ir pasikeistų į asmenines ar kitaip modifikuotos. Prievolės solidarumas reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (LR CK 6.6 str. 4 d.). Solidarioji prievolė skirta kreditoriaus interesų apsaugai, nes vieno bendraskolio nemokumas neturi įtakos prievolės kreditoriui įvykdymui. Esant solidariajai prievolei pareiga neskaidoma į dalis ir, nors yra keletas skolininkų, prievolės dalykas išlieka vientisas, nedalomas, o solidarusis skolininkas yra visos prievolės šalis. Kitaip tariant, kreditoriui solidarieji skolininkai turi vieną bendrą skolą ir visi (abu), iki bus grąžinta visa skola, turi pareigą ją grąžinti. Kai solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui (LR CK 6.6 str. 6 d.). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (LR CK 6.9 str. 1 d.). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad vienam iš skolininkų įvykdžius prievolę, tarp buvusių solidariųjų skolininkų atsiranda dalinės tarpusavio prievolės arba prievolę tokiam skolininkui turi įvykdyti vienas iš buvusių solidariųjų skolininkų. Taigi, bendraskolių dalys solidariojoje prievolėje aktualios jų tarpusavio santykiams reguliuoti, galimų tarpusavio atsiskaitymų apimčiai, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. V. v. N. V., byla Nr. 3K-3-30/2011). Šiuo atveju kredito sutartys su banku sudarytos santuokos metu, jose numatyta solidari sutuoktinių prievolė bankui, todėl po santuokos nutraukimo prievolės bankui nėra keičiamos.

Šioje byloje savarankiškus reikalavimus dėl skolos priteisimo pareiškė Z. M. (atsakovo motina) ir A. Š. (ieškovės motina).

Trečiasis asmuo Z. M. su savarankišku reikalavimu prašė priteisti iš abiejų sutuoktinių solidariai 6698,64 Eur skolą bei teismo išlaidas. Nurodė, kad šią sumą skolino periodiškai, t. y. tuo metu, kai reikėdavo mokėti bankui eilinę įmoką paskolai grąžinti. Tam tikrą sumą pinigų ji pervesdavo į sūnaus sąskaitą, o iš šios sąskaitos bankas nusirašydavo kiekvieną mėnesį tam tikrą pinigų sumą paskolai dengti. Teismo posėdžio metu nurodė, kad iki skyrybų proceso pradžios šios skolos nereikalavo grąžinti. Paaiškino, kad ieškovei buvo užsiminusi, kad paskolą už butą moka ji, tačiau su ieškove dėl paskolos periodinio mokėjimo nesitarė, jos neinformavo apie mokamas sumas ir galimą įsiskolinimą. Trečiasis asmuo savo reikalavimą kildina iš paskolinių teisinių santykių, t. y. ji skolino pinigus sūnaus šeimai, kad galėtų apmokėti paskolą už būstą. Atsakovas su trečiojo asmens Z. M. reikalavimais sutinka. Nurodė, kad jo motina kas mėnesį į jo banko sąskaitą pervesdavo pinigų sumą, kurią bankas iš jo sąskaitos nusirašydavo kaip eilinę paskolos įmoką. Ieškovė nurodė, kad apie trečiojo asmens atliekamus mokėjimus nieko nežinojo, nei trečiasis asmuo, nei atsakovas jos neinformavo. Kadangi trečiasis asmuo savo reikalavimus grindžia paskolos teisiniais santykiais, todėl šiuo atveju yra svarbios būtent šią sutartį reglamentuojančios teisės normos, vertinant reikalavimo pagrįstumą.

Teismas nurodo, kad LR CK 6.870 str. 1 ir 2 d. nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Taigi, tik esant šioms sąlygoms pripažįstami šalių paskolos teisiniai santykiai.

Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (LR CK 1.93 str. 2 d., 6.875 str. 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430, ir joje nurodyta praktika). Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad LR CK 6.871 str. 3 d. reglamentuojami atvejai, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430, ir joje nurodyta praktika).

Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą, t. y. šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas. Į bylos dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Įrodinėjimo pareiga pagal LR CPK 12, 178, 179 str. nuostatas tenka tam, kas teigia, t. y. aplinkybių dėl esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui, šiuo atveju tretiesiems asmenims su savarankiškais reikalavimais (LR CPK 12, 178 str.).

Trečiųjų asmenų Z. M. ir A. Š. reikalavimai reiškiami dėl paskolos sutarčių, kurios pagal įstatymą turi būti sudaromos paprasta rašytine forma. Nei trečiasis asmuo Z. M., nei trečiasis asmuo A. Š. nebuvo sudariosios rašytinės paskolos sutarties bendrąja paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme.

Trečiasis asmuo Z. M. savo reikalavimą grindė atliktais mokėjimo pavedimais į savo sūnaus banko sąskaitą. Jos vertinimu atlikti mokėjimo pavedimai į atsakovo sąskaitą, nuo kurios bankas nusiskaičiuodavo įmokas už būsto paskolą, patvirtina pinigų perdavimą, t. y. paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. A. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2011, ir joje nurodyta praktika). Taigi, mokėjimo pavedimas, kuriame būtų įrašas apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui faktą, leistų pripažinti paskolos sutarties sudarymą LR CK 6.871 str. 3 d. prasme. Šiuo atveju trečiasis asmuo Z. M., mokėjimo pavedimuose pervesdama atsakovui – savo sūnui lėšas, nurodė jų paskirtį „sąskaitos papildymas“ (t. 1, b. l. 124–184, t. 2, b. l. 3–103), kad skolinamos lėšos, kad yra perduodami pinigai pagal paskolą ar pan. trečiasis asmuo mokėjimo paskirtyje nenurodė, nors galėjo nurodyti. Taigi neįvardijus lėšų pervedimo paskirties, kaip „pinigų skolinimas“ ar „pinigų perdavimas pagal paskolą“ ir pan., nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Jei priskirti šį dokumentą prie kitokių skolos dokumentų, tai ir jame turėtų atsispindėti prievolė grąžinti gautą paskolą. Įvertinant tai, kad šalis sieja giminystės ryšiai, šalių santykiai pinigų pervedimo metu ir net šiuo metu trečiojo asmens Z. M. ir atsakovo tarpusavio santykiai yra geri, mokėjimo pavedimu pervestos lėšos galėjo buvo kvalifikuojamos ir vertinamos kaip patvirtinančios paramos, atsiskaitymo, dovanojimo ar kitus atlygintinus ar neatlygintinus teisinius santykius. Šiuo atveju trečiasis asmuo Z. M. nepateikė kitų rašytinių dokumentų, kuriuose būtų išreikšta paskolos gavėjo valia, patvirtinama prievolė kreditoriui ir paliudijama apie paskolos davėjo suderintą valią, t. y. nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad mokėjimo pavedimu buvo perduotas būtent paskolos dalykas. Dėl to nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, konstatuotina, kad trečiasis asmuo Z. M. neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus. Be to, trečiasis asmuo nurodė, kad reikalauja pinigus grąžinti ne todėl, kad galimai suėjo terminas skolai grąžinti ar pan., bet todėl, kad pradėtas skyrybų procesas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pažymėjo, kad šalims susitaikius, ji skolos nereikalautų. Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad sutuoktinių ir trečiojo asmens Z. M. nesiejo tarpusavio paskoliniai teisiniai santykiai. LR CPK 140 str. 2 d. numato, kad bet kurioje proceso stadijoje atsakovas turi teisę žodžiu ar raštu pareikšti, kad reikalavimą pripažįsta. Šiuo atveju atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, laikė pagrįstu savo motinos reikalavimą dėl skolos grąžinimo. Teismas nurodo, kad asmens savanoriškas prisiėmimas vykdyti prievoles yra galimas, todėl atsakovui sutinkant su trečiojo asmens Z. M. reikalavimu, vadovaujantis LR CPK 140 str. 2 d., 268 str. 5 d. skola priteistina tik iš atsakovo D. M. trečiajam asmeniui Z. M., o reikalavimas dėl skolos priteisimo solidariai ir iš ieškovės R. M. atmestinas.

Trečiasis asmuo A. Š. savo reikalavimą grindė jos pačios rašytu rašteliu (t. 3, b. l. 74), kuriame nurodė, kad nuo 2012 m. gruodžio mėn., kas mėnesį skolino pinigus savo dukrai R. M. vaikų išlaikymui bei važiavimui kasmet atostogauti; skolinta suma 5473,80 Eur. Papildomai trečiasis asmuo pateikė rašytinius duomenis, kuriuose matyti trečiojo asmens gaunamos pajamos ir įrašai apie skolintas sumas savo dukrai ieškovei (t. 4, b. l. 60–61). Daugiau rašytinių duomenų dėl skolos šalys nepateikė. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo nurodė, kad pinigus skolindavo kiekvieną mėnesį, nes ieškovės gaunamų pajamų neužtekdavo, tačiau skolos grąžinimo termino, sąlygų nurodyti negalėjo. Paaiškino, kad prašo priteisti skolą dėl prasidėjusio teisminio proceso. Šiuo atveju teismas laiko reikšmingas aplinkybes, kurios buvo nurodytos apklausiant nepilnamečius vaikus. Teisminio proceso metu nepilnametės buvo apklausiamos dėl jų poreikių, gyvenamosios aplinkos ir pan. Kadangi nepilnametės yra pakankamai brandaus amžiaus, t. y. vyresniajai jau septyniolika metų, jų nurodytos aplinkybės laikytinos reikšmingomis sprendžiant dėl trečiojo asmens reikalavimų pagrįstumo. Nepilnametės nurodė, kad jų močiutė (trečiasis asmuo A. Š.) nuolat padeda, duoda pinigų, pas ją dažnai lankosi, artimai bendrauja tiek ieškovė, tiek nepilnametės šalių dukros. Paaiškino, kad būdavo atvejų, kai pinigus perduodavo jų motinai per savo anūkes. Paaiškino, kad niekada nėra girdėjusios, ar močiutė būtų sakiusi, kad skolina pinigus, kad reikalautų juos grąžinti ar pan. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu galima būtų pripažinti, kad trečiasis asmuo A. Š. galimai perduodavo savo dukrai tam tikras pinigų sumas, tačiau jokių duomenų nėra pateikta, kad šiuos pinigus perduodavo kaip skolą, o kita šalis, t. y. ieškovė ir/ar atsakovas įsipareigotų juos grąžinti. Ieškovė teisminio bylos nagrinėjimo metu sutiko su trečiojo asmens reikalavimu priteisti 2886,90 Eur, ieškovės vertinimu kitą pusę turi grąžinti atsakovas. Atsakovas su trečiojo asmens A. Š. reikalavimų priteisti skolą nesutiko, nurodė, kad jam šis asmuo pinigų neskolino, jis apie skolą nebuvo informuotas. Pažymėtina, kad pats trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovei pinigus skolino nuo 2012 m. gruodžio mėnesio, tuo tarpu šalys nurodė, kad santykiai pašlijo nuo 2010 m., o bendro ūkio nebeveda nuo 2012 m. esant šioms aplinkybėms tikėtina, kad tuo metu, kai šalys pradėjo vesti savarankiškai savo ūkį, trečiasis asmuo tam tikromis pinigų sumomis padėdavo savo dukrai. Kadangi trečiojo asmens ir ieškovės tarpusavio santykiai yra geri, nerealu, kad apie sutuoktinių nesutarimus trečiasis asmuo būtų nežinojusi. Esant šioms aplinkybėms pripažintina, kad perduodama pinigus ieškovei, trečiasis asmuo suprato ar turėjo suprasti, kad atsakovas šių aplinkybių nežino. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad trečiasis asmuo A. Š. leistinomis įrodinėjimo priemonės neįrodė, kad šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai. Teismas nurodo, kad LR CPK 140 str. 2 d. numato, kad bet kurioje proceso stadijoje asmuo turi teisę žodžiu ar raštu pareikšti, kad reikalavimą pripažįsta. Šiuo atveju trečiojo asmens reikalavimą priteisti skolą ieškovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, laikė pagrįstu savo motinos reikalavimą dėl skolos grąžinimo. Teismas nurodo, kad asmens savanoriškas prisiėmimas vykdyti prievoles yra galimas, todėl ieškovei sutinkant su trečiojo asmens A. Š. reikalavimu, vadovaujantis LR CPK 140 str. 2 d., 268 str. 5 d. skola priteistina tik iš ieškovės R. M. trečiajam asmeniui A. Š., o reikalavimas dėl skolos priteisimo iš atsakovo D. M. atmestinas.

Teismas nutartimi į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, įtraukė ieškovės seserį N. Š., kuriai ieškovė nurodė turinti grąžinti 400 Eur. Ieškiniu ieškovė nurodė, kad kiekvienas iš sutuoktinių turi grąžinti po 200 Eur trečiajam asmeniui N. Š., teismo posėdžio metu nurodė, kad ji viena grąžins savo seseriai 400 Eur sumą. Trečiasis asmuo N. Š. pateikė atsiliepimą į ieškinį, savarankiško reikalavimo byloje nepareiškė, nurodė, kad 400 Eur sumą jai grąžins sesuo, pretenzijų atsakovui neturi. Kadangi rašytinių duomenų dėl paskolos sutarties sudarymo tarp šalių nėra pateikta, trečiasis asmuo N. Š. savarankiško reikalavimo nereiškė, todėl nėra teisinio pagrindo dalinti šią prievolę tarp sutuoktinių. Ieškovės savanoriškas prievolės prisiėmimas šiuo atveju nesudaro pagrindo pripažinti tarp šalių egzistuojančių teisinių santykių.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimamas teismo sprendimas, atlyginamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė pagal byloje esančius duomenis patyrė šias išlaidas: 200 Eur žyminio mokesčio (1 t., b. l. 24), likusi mokėtina žyminio mokesčio dalis buvo atidėta teismo 2015-05-11 nutartimi (1 t., b. l. 42) bei 580 Eur už teisines paslaugas (t. 1, b. l. 101). Ieškovės mokėtinas žyminis mokestis byloje yra 41 Eur žyminio mokesčio už reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, 811 Eur už reikalavimą dėl turto padalijimo ((14787+5000+7240,50)*0,03), iš viso – 852 Eur. Nuo žyminio mokesčio už reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo ieškovė atleista pagal LR CPK 83 str. 1 d. 2 p.

Teismas reikalavimą dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės tenkino iš dalies (50 proc.), reikalavimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo tenkino visiškai, reikalavimą dėl turto padalijimo ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo tenkino iš dalies (atitinkamai 46 proc. ir 57 proc.). Darytina išvada, kad ieškinys patenkintas 63 proc.

Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovei iš atsakovo priteistina 365,40 Eur už teisines paslaugas. Kadangi ieškovė yra sumokėjusi 200 Eur žyminio mokesčio, dalies žyminio mokesčio sumokėjimas (652 Eur) už reiškiamus reikalavimus buvo atidėtas, o ieškinys patenkintas 63 proc., todėl ieškovės mokėtina žyminio mokesčio dalis valstybei sudarytų 315 Eur. Dėl šios aplinkybės valstybei iš ieškovės priteistina 115 Eur žyminio mokesčio.

Iš atsakovo valstybei priteistina 537 Eur žyminio mokesčio už reikalavimus dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas, ir 94 Eur už reikalavimą dėl išlaikymo vaikams priteisimo (130*12*2*0,03), nuo kurio ieškovė buvo atleista, iš viso iš atsakovo priteistina valstybei 631 Eur žyminio mokesčio.

Trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais A. Š. 164 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas 2016-01-27 teismo nutartimi (3 t., b. l. 87-88). Jos reikalavimas patenkintas 50 proc., priteisiant iš ieškovės R. M. 2736,90 Eur skolą, todėl iš trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais A. Š. ir ieškovės R. M. valstybei priteistina po 82 Eur žyminio mokesčio.

Trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais Z. M. 201 Eur žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas 2016-02-14 teismo nutartimi (3 t., b. l. 143-144). Jos reikalavimas patenkintas, priteisiant visą 6698,64 Eur skolą iš atsakovo D. M., todėl iš atsakovo D. M. priteistina 201 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Valstybė šioje byloje patyrė 30,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, o trečiųjų asmenų savarankiški reikalavimai taip pat patenkinti iš dalies, todėl šios išlaidos paskirstytinos šalims ir tretiesiems asmenims su savarankiškais reikalavimais po lygiai, t. y. po 7,56 Eur (CPK 92, 96 str., Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2014-09-23 įsakymas Nr.1R-298/1K-290).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270, 385 straipsniais teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Nutraukti ieškovės R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir atsakovo D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Kauno miesto civilinės metrikacijos biure, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos nutraukimo ieškovei R. M. palikti ikisantuokinę pavardę – Š., atsakovui D. M. palikti prigimtinę pavardę – M.

Nustatyti nepilnamečių E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), ir I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išlaikymą nepilnametėms dukroms E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), ir I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 130 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų) kiekvienai nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2015-03-31) iki vaikų pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Padalinti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą:

ieškovei R. M. priteisti ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

atsakovui D. M. priteisti ½ buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Kreditorinius įsipareigojimus AB DNB bankui pagal 2002-09-25 Kreditavimo sutartį Nr. 1323 ir 2006-08-11 Kreditavimo sutartį Nr. 10982 laikyti R. M. ir D. M. solidaria prievole.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Trečiojo asmens Z. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), savarankišką reikalavimą tenkinti iš dalies: priteisti iš D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), Z. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 6698,64 Eur skolą. Kitą trečiojo asmens Z. M. savarankiško reikalavimo dalį atmesti.

Trečiojo asmens A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), savarankišką reikalavimą tenkinti iš dalies: priteisti iš ieškovės R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2886,90 Eur skolą. Kitą trečiojo asmens A. Š. savarankiško reikalavimo dalį atmesti.

Priteisti ieškovei R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 365,40 Eur už teisines paslaugas.

Priteisti valstybei iš R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 197 Eur žyminio mokesčio ir 7,56 Eur pašto išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Priteisti valstybei iš D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 832 Eur žyminio mokesčio ir 7,56 Eur pašto išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Priteisti valstybei iš A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 82 Eur žyminio mokesčio ir 7,56 Eur pašto išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Priteisti valstybei iš Z. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 7,56 Eur pašto išlaidų. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.