Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. S. atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1085-179/2017 pagal ieškovo M. L. ieškinį atsakovei J. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas M. L. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės J. S. priteisti 22 590 Eur skolą ir 5 proc. palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo dienos. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovei priklausančius kilnojamuosius ar nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ar esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, todėl tai kelia realią grėsmę, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba sprendimo įvykdymas gali pasidaryti nebeįmanomas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Šioje civilinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nustatytose ribose tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.Nagrinėjamoje byloje keliamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu teismo procesinio sprendimo išvada yra pagrįsta byloje esančių įrodymų vertinimu, priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, užtikrina proceso šalių interesų pusiausvyrą bei atitinka susiformavusią teismų praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl ginčo esmės materialiniu aspektu, o dėl kitų argumentų, kurie nedaro įtakos skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, išsamiau nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).Laikinąsias apsaugos priemones reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144–152 straipsniai. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė (lot. periculum in mora – delsti pavojinga), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemones dėl apribojimų, įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą.Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Draudimas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, spręsti dėl pareikšto materialiojo reikalavimo pagrįstumo, neapima teismo pareigos atlikti preliminarų (lot. prima facie) ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą, kurio tikslas – nustatyti, ar egzistuoja ieškinio patenkinimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-541-196/2016).Susipažinus su ieškovo pateiktais įrodymais, konstatuotina, kad jie patvirtina preliminarų ieškovo reikalavimų pagrįstumą ir negalima sutikti, kad reikalavimai visiškai nepagrįsti. Ieškovas savo reikalavimą priteisti iš atsakovės 22 590 Eur sieja su faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis jog 2008 m. vasario 11 d. tarp pradinio kreditoriaus UAB „Lubas“ ir atsakovės buvo sudaryta statybos sutartis Nr. 32, kuria UAB „Lubas“ įsipareigojo pastatyti rąstinį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), darbų kaina 170 768,40 Lt (ieškinio priedas Nr. 5). Ieškovas ieškinyje taip pat nurodė, kad pagal papildomą susitarimą pastatė ūkinį pastatą ir pirtį. Tai patvirtina 2008 m. birželio 21 d. atliktų darbų aktas, pagal kurį atsakovei buvo išrašyta 2008 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra serijos Nr. (duomenys neskelbtini). Pradinių šalių susitarimą dėl papildomų darbų patvirtina ir atsakovės 2008 m. birželio 2 d. atliktas avansinis mokėjimas, kurio paskirtis – namuko ir pirties statybai, 35 000 Lt sumos (ieškinio priedai Nr. 7-9). Prie ieškinio taip pat pridėtas 2008 m. rugpjūčio 27 d. antstolės V. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas apie ginčo statybos darbų atlikimą (ieškinio priedas Nr. 6). 2016 m. rugpjūčio 1 d. pagal cesijos sutartis Nr. 001 patvirtina, kad pradinis kreditorius UAB „Lubas“ pardavė atsakovės skolą naujam kreditoriui M. L. (ieškinio priedas Nr. 10).Dėl aukščiau nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliante, kad ieškovo ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, todėl skundžiamoje nutarties motyvuojamojoje dalyje pagrįstai tai konstatuota. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko nustatęs, kad pateiktas ieškinys gali būti vertinamas kaip tikėtinai pagrįstas ir egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nesant bent vienos iš šių būtinųjų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas. Spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismas preliminariai įvertina ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas. Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pabrėžiamas ir toks aspektas, kad preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas, kaip teismo pareiga jau šioje bylos proceso stadijoje, t. y. sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo galimybės, nuodugniai įvertinti kiekvieną ieškinio argumentą bei įrodymą ir pasisakyti dėl jų pakankamumo ieškiniui patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-29 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).Ieškovas, teikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi ne tik įrodyti ieškinio tikėtiną pagrįstumą, bet ir pagrįsti galimo, jam palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką, t. y. pareiga įrodyti grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui tenka laikinąsias apsaugos priemones taikyti prašančiam asmeniui (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-368-943/2015). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-769/2014; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017).Šiuo atveju ieškovas grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui grindė ieškinio didele suma, o teismas nurodė, kad atsakovė turimą turtą yra atlygintinomis ir neatlygintinomis sutartimis perleidusi tretiesiems asmenims, nors turėjo įsipareigojimų ieškovui. Kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, iš Nekilnojamojo turto registro išrašų (b. l. 54–76) matyti, kad atsakovei nuosavybės teise laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2016 m. priklausė nekilnojamasis turtas, kuris įvairiais pagrindais minėtu laikotarpiu buvo perleistas tretiesiems asmenims. Šiuo metu atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, esantis adresu Jazminų g. 44-10, Alytus. Tarp ieškovo ir atsakovės statybos sutartis Nr. 32 buvo sudaryta 2008 m. vasario 11 d., kas suponuoja išvadą, jog atsakovė esant preliminariai pagrįstam ieškovo reikalavimui ir galimai turėdama įsipareigojimų ieškovui, savo turtą perleido tretiesiems asmenims. Pažymėtina, kad atsakovės vardu šiuo metu nuosavybės teisė įregistruota tik į vieną nekilnojamojo turto objektą – ½ buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini).Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Ieškovas, teikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti galimo, ieškovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, o teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovei siekiant įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad jos finansinė padėtis yra gera ir pašalina teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-196/2015).Be jau paminėto turto, priklausančio atsakovei, ji yra iš dalies nedarbinga ir, kaip matyti iš atsakovės pateikto banko išrašo ir VSDFV Alytaus skyriaus pažymos apie asmeniui išmokėtas išmokas gauna tik apytikriai 353 Eur netekto darbingumo pensiją. Nors atsakovės turėtas turtas yra perleistas atlygintinių sutarčių pagrindu, duomenų apie turimas pinigines lėšas sąskaitose atsakovė nepateikė. Taigi šiuo atveju yra reali grėsmė, kad ji savo turimą turtą (minėtą butą) gali perleisti tretiesiems asmenims. Dėl to atmestini atsakovės atskirojo skundo argumentai, kad jos finansinė padėtis sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių netaikymui – nors atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, kyla grėsmė, kad ji, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, minėtą turtą galėtų perleisti kitiems. Be to, atsakovė nors ir pateikė duomenis apie gaunamas netekto darbingumo išmokas, tai neįrodo jos galėjimo atsiskaityti su ieškovu galimai jai nepalankaus teismo sprendimo atveju, kadangi gaunamos išmokos yra labai nedidelės (apytikriai 353 Eur/mėn.).Papildomai nepagrįstą laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovė iš esmės grindžia tuo, kad teismas galėjo taikyti areštą atsakovės nekilnojamam turtui, tačiau šis argumentas nėra pagrįstas, kadangi teismas skundžiama nutartimi areštą taikė būtent nekilnojamam turtui, nurodydamas, kad tokio turto nesant pakankamai areštuotinos piniginės lėšos ir/ar turtinės teisės, priklausančios atsakovei.Atsakovei atskirajame skunde nurodžius, kad dėl jos ligos (cukrinio diabeto) kas mėnesį yra reikalingi medikamentai 60-100 Eur sumai, teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad areštuojant fizinių asmenų turtą turėtų būti paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant skolininko interesus, jo teisių apsaugą. Šiuo atveju atsakovė nepateikė jokių konkrečių duomenų, pagrindžiančių jai reikalingą pinigų sumą asmeninių poreikių tenkinimui.Aukščiau nustatytų faktinių aplinkybių bei teisinių argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju išlieka grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsakovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepatvirtino pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.