Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės S. N. (toliau ir – prokurorės) ir nukentėjusiosios R. J. M. (toliau ir – nukentėjusioji) apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau ir – Kauno apylinkės teismas, Apylinkės teismas) 2024 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių .

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. Ž. buvo kaltinama tuo, kad ji 2022 m. gegužės 11 d. apie 19.30 val., šalia pastato, esančio (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su R. J. M. metu, paėmė ant žemės gulėjusį akmenį, kurį metė į R. J. M. ir pataikė pastarajai į kairės rankos dilbį, sukeldama jai fizinį skausmą ir padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva kairiajame dilbyje.

1.1. Kauno apylinkės teismas 2024 m. kovo 7 d. nuosprendžiu R. Ž. išteisino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad nesurinkti jokie neabejotini ir neginčijami įrodymai, kad R. Ž. būtų padariusi nusikalstamą veiką, todėl, vadovavosi (in dubio pro reo) principu ir visus neaiškumus vertino R. Ž. naudai.

II. Apeliacinių skundų argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. 2024 m. kovo 27 d. Kauno apygardos teisme gauti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės S. N. ir nukentėjusiosios R. J. M. apeliaciniai skundai dėl Apylinkės teismo 2024 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriais prokurorė ir nukentėjusioji prašo aukštesniojo teismo Kauno apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti R. Ž. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai laisvės apribojimo bausmę. Nukentėjusioji taip pat prašo priteisti jai iš R. Ž. išlaidas teisinėms paslaugoms apmokėti.

2.1. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neįvertino visų byloje esančių duomenų, išimtinai rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, duotais teisme, neįvertinant jų visų įrodymų visumoje. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji iškart po įvykio tiek atvykusiems greitosios medicinos pagalbos medikams, tiek policijos pareigūnams nurodė, kad R. Ž. mėtė akmenį į ją ir pataikė į kairės rankos dilbį. Tai patvirtina ir greitosios medicinos pagalbos kortelė, iš kurios matyti, kad 2022 m. gegužės 11 d. 19.54 val. pas R. J. M. atvyko medikai, kuriems pastaroji paaiškino, jog kaimynė metė į ją akmenį, kuris pataikė į kairės rankos dilbio viršutinį trečdalį, ir kurie apžiūrėję nukentėjusiąją konstatavo hematomą kairės rankos dilbio viršutiniame trečdalyje bei nurodė preliminarią diagnozę: dilbio paviršinis sužalojimas. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nukentėjusiąja R. J. M. taip pat tvirtino, kad konflikto su R. Ž. metu, pastaroji metė akmenį į nukentėjusiąją ir pataikė į kairės rankos dilbį, tokiu būdu sukeldama pastarajai fizinį skausmą. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina tiek policijos pareigūnų kūno kameros vaizdo įrašai, iš kurių matyti, jog R. J. M. kairės rankos dilbyje yra iškilęs didelis gumbas, tiek ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo A. M. parodymai, jog jis matė kaip R. Ž. mėtė akmenį į jo sutuoktinę ir pataikė į jos kairę ranką. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus, išskirtinai atsižvelgė tik į tai, kad nukentėjusioji R. J. M. teisiamojo posėdžio metu ranka parodė vietą, kurią jai sužalojo R. Ž., tai yra ji parodė kairės rankos žasto apatinę dalį šalia alkūnės, tačiau Apylinkės teisme apklausa buvo vykdoma praėjus nemažai laiko nuo paties įvykio, o vieta, kurioje padarytas/konstatuotas sužalojimas, tai yra dilbio viršutinis trečdalis, jungiasi su žasto apatine dalimi per alkūnę, todėl vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji posėdžio metu duodama parodymus neženkliai suklydo nurodydama sužalojimo padarymo vietą, neleidžia daryti išvados, jog išteisintoji nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Be to, apklausiamas teisme liudytojas A. M. nurodė, kad ant R. J. M. kairės rankos buvo gumbas, kuris iškilo nuo sumušimo, kas taip pat patvirtina, jog būtent dėl R. Ž. veiksmų nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o nukentėjusioji duodama parodymus Apylinkės teisme sąžiningai suklydo nurodydama ne tą vietą, kurioje iš tiesų buvo padarytas sužalojimas. Pastebėtina ir tai, kad nukentėjusioji apklausiama Apylinkės teisme patvirtino, jog iki konflikto su R. Ž., jokių sužalojimų ant jos kairės rankos nebuvo, teismo ekspertas taip pat nenustatė sužalojimų, kurie būtų padaryti iki įvykio. Apylinkės teisme teismo medicinos ekspertė parodė nuotraukas, darytas R. J. M. apžiūros metu, kuriose nurodyta, kad R. Ž. padaryto sužalojimo vieta ir eksperto fotonuotraukose užfiksuota vieta yra ta pati – viršutinė dilbio dalis, kuri sutampa su policijos pareigūnų kūno kamera užfiksuota sužalojimo vieta (gumbu) įvykio vietoje, apie kurią nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir aiškino nukentėjusioji, kas paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog negauta jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad R. Ž. būtų sudavusi akmeniu nukentėjusiajai į dilbį. Tiek specialisto išvada Nr. G 849/2022(02), tiek teisiamojo posėdžio Apylinkės teisme metu apklausta ekspertė S. B. patvirtino, kad nukentėjusiajai padarytas sužalojimas – kraujosruvos dilbio viršutinėje dalyje galėjo būti padarytas įvykio metu ir nurodytomis aplinkybėmis, tai yra metant akmenį.

2.2. Nukentėjusioji R. J. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad Apylinkės teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, o ne jų visumą, kaip to reikalauja įstatymas, išteisindamas R. Ž. rėmėsi iš esmės rėmėsi tik tuo, kad nukentėjusioji pirminės apklausos metu nurodė, kad R. Ž. sužalojo jai dilbį, tuo tarpu apklausiama teisiamojo posėdžio metu Apylinkės teisme nurodė, kad buvo sužalotas žastas. Nukentėjusioji pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio Apylinkės teisme metu, ji nuosekliai tvirtino, kad išteisintoji sužalojo jai kairės rankos dilbį, mesdama į nukentėjusiąją galimai 8 cm skersmens akmenį, todėl nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusioji minėjo žastą. Paaiškino, kad net ir tuo atveju, jei iš streso būtų susimaišiusi ir Apylinkės teisme netiksliai nurodžiusi rankos sužalojimo dalį, tai nepaneigtų fakto, kad ji buvo sužalota. Nukentėjusioji savo sužalojimo vietą parodė ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, sužalojimas užfiksuotas ir nuotraukoje, kurioje matomas paraudęs ir patinęs dilbis bei vaizdo įraše, kuriame matyti, kaip nukentėjusiajai parodžius savo kairę ranką, policijos pareigūnas sureaguoja ištardamas žodžius „oho, čia toks gumbas“ (ant kairės nukentėjusiosios rankos matomas gumbas). Greitosios pagalbos kvietimo kortelėje taip pat užfiksuota, jog paskambinusi medikams nukentėjusioji nurodė, kad patyrė rankos traumą, atvykę greitosios medicinos pagalbos darbuotojai užfiksavo dilbio paviršinį sužalojimą. Nukentėjusiajai padarytas sužalojimas nustatytas ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 489/2022(02) (toliau – Išvada), kuris vertinamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Specialistas Išvados 3 punkte nurodė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Minėtas aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu apklausta ekspertė, kuri nurodė, kad nukentėjusiajai dėl sužalojimo kairiajame dilbyje buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei liudytojas A. M., kuris apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė, kaip nuo išteisintosios pusės atskriejo akmuo, kuris pataikė žmonai į ranką, nepamena į kurią. Apklaustas teismo posėdžio Apylinkės teisme metu liudytojas savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino.

3. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus tenkinti juose išdėstytais pagrindais. Išteisintoji R. Ž. ir jos gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti ir Apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkintini

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.

6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pripažindamas asmenį kaltu padarius BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką teismas privalo nustatyti šios veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentus, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, iš naujo įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai ir jų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visus byloje surinktus duomenis, susijusius tiek su R. Ž. kalte, tiek su kilusiomis pasekmėmis ir jų priežastiniu ryšiu su pastarosios veiksmais, kas lėmė skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą.

8. Prokurorė apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, išimtinai rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, duotais teisme, neįvertinant jų visų įrodymų visumoje. Prokurorė pažymėjo, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji teismo posėdžio Apylinkės teisme metu duodama parodymus neženkliai suklydo nurodydama sužalojimo padarymo vietą, neleidžia daryti išvados, jog išteisintoji nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad sužalojimų iki nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymo ji neturėjo, o šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytojas A. M. bei teismo ekspertas, kuris taip pat nenustatė sužalojimų, kurie būtų padaryti iki įvykio. Apylinkės teisme teismo medicinos ekspertė parodė nuotraukas, darytas R. J. M. apžiūros metu, kuriose nurodyta, kad R. Ž. padaryto sužalojimo vieta ir eksperto fotonuotraukose užfiksuota vieta yra ta pati – viršutinė dilbio dalis, kuri sutampa su policijos pareigūnų kūno kamera užfiksuota sužalojimo vieta (gumbu) įvykio vietoje, apie kurią nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir aiškino nukentėjusioji, kas paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog negauta jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad R. Ž. būtų sudavusi akmeniu nukentėjusiajai į dilbį. Prokurorės nuomone, neįvertinęs aukščiau paminėtų aplinkybių Apylinkės teismas nepagrįstai R. Ž. išteisino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, konstatavęs, kad neįrodyta, jog ji dalyvavo šios nusikalstamos veikos padaryme.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, visiškai sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto R. Ž. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintoji padarė šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl R. Ž. nekaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nurodė nepagrįstas abejones dėl nukentėjusiosios R. J. M. parodymų, pernelyg sureikšmino jos parodymuose esančius tam tikrus esminės reikšmės neturinčius nesutapimus, neatsižvelgdamas į tai, kad jos parodymai dėl prieš ją atliktų smurtinių veiksmų pobūdžio, laiko, ją sužalojusio asmens ir aplinkybių, kuriomis ji buvo sužalota, viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtino ir kiti byloje esantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, patikėdamas išimtinai išteisintosios parodymais, kitus byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, nesujungdamas jų į nuoseklią, loginę grandinę, dalies įrodymų išvis nevertino, tad pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus.

10. BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jo veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Įstatymas būtent teismą įpareigoja nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, o teisinį įvertinimą teismas privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje.

11. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

12. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, iš naujo įvertinusi byloje esančius įrodymus, nustatė, kad R. Ž. buvo kaltinama tuo, kad ji 2022 m. gegužės 11 d. apie 19.30 val., šalia pastato, esančio (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su R. J. M. metu, paėmė ant žemės gulėjusį akmenį, kurį metė į R. J. M. ir pataikė pastarajai į kairės rankos dilbį, tokiu būdu sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva kairiajame dilbyje.

13. Išteisintoji R. Ž. ikiteisminio tyrimo ir apklausos pirmosios instancijos teisme metu kalta neprisipažino ir paaiškino, kad 2022 m. gegužės 11 d. ji tvarkė gėlių darželį, o nukentėjusioji R. J. M. eilinį kartą ant jos plūdosi, tarp jų įvyko konfliktas, jos apsižodžiavo, apsimėtė pienėmis, nukentėjusioji jai į veidą metė žvyro, kurio papuolė į akis. Tarp jos ir nukentėjusiosios R. J. M. toks bendravimas vyksta nuolat, nukentėjusioji jai laido replikas, ji į jas nereaguoja. Konfliktų dažnumas priklauso nuo nukentėjusiosios nuotaikos. Susitikus nukentėjusioji R. J. M. ją be jokios priežasties apšaukia. Ji nemetė akmens į nukentėjusiąją, nepastūmė. Atstumas tarp jų buvo, mažiausiai, 3 metrai. Jų kieme daug akmenų. Po šio įvykio su nukentėjusiąja nebuvo susitikę. Susitikimai su ja vyksta vasarą, nes išteisintoji tvarkosi tuo metu aplink savo daugiabutį namą. Nukentėjusiajai tai nepatinka, ji jos langus apmėto sugedusiais maisto produktais, išterlioja, dėl to ji yra kvietusi pareigūnus. Išteisintoji mano, kad nukentėjusiajai sumušimas buvo padarytas anksčiau, gal net smurto artimoje aplinkoje metu, nes kaimynai minėjo, kad nukentėjusiosios šeimoje vartojamas alkoholis, smurtaujama. Nukentėjusiosios namuose tą dieną girdėjosi triukšmas.

14. Nukentėjusioji R. J. M. apklausta ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jos ir R. Ž. santykiai visuomet buvo konfliktiški. 2023 m. gegužės 11 d. ji išėjo į balkoną laistyti savo augalus, tuo tarpu išteisintoji ravėjo darželyje, o išravėtas pienes numetė nukentėjusiajai po balkonu. Tuomet, kai nukentėjusioji minėtas pienes surinko ir numetė R. Ž. teritorijoje, ši metė į ją gal 8 cm skersmens akmenį, pataikė į kairės rankos dilbį (tarp alkūnės ir peties). Tuo metu ji buvo labai susinervinusi, skausmo nejautė, bet iškilo guzas, kuris, iki kol ji grįžo namo, pasidarė didelis. Kai grįžo namo, pradėjo ranką skaudėti, dėjo ledukus. Iš karto iškvietė policiją, o šiai atvykus, nurodė įvykio aplinkybes. Policijos pareigūnai nerado akmens, kurį išteisintoji metė į ją. Mano, kad išteisintoji pasiėmė tą akmenį. Anksčiau išteisintoji nebuvo vartojusi smurto. Jai 2-3 dienas skaudėjo ranką, kitą dieną nuėjo pas teismo ekspertą. Policija fotografavo ant rankos buvusį guzą. Iki įvykio ranka buvo sveika. Kraujosruva ant rankos išsilaikė 1,5-2 savaites.

14.1. Apklausta teismo posėdžio metu Apylinkės teisme nukentėjusioji parodė, kad R. Ž. į ją metė gal 8 cm skersmens akmenį. Pataikė į kairės rankos dilbį (tarp alkūnės ir peties). Tuo metu ji (nukentėjusioji) buvo labai susinervinusi, skausmo nejautė. Kai grįžo namo, pradėjo skaudėti, iškilo guzas. Iš karto iškvietė policiją, dėjo ledukus. Policijai atvykus, nurodė, kaip viskas įvyko. Sutiko, kad galimai metė skaldą į išteisintąją, jos konfliktavo, tačiau skalda neįmanoma sužaloti akių, žvyras apaugęs žolėmis. Teismo posėdžio metu paprašyta parodyti, kurioje vietoje buvo sužalota, nukentėjusioji parodė rankos žastą.

15. Apylinkės teismo posėdžio metu apklausta ekspertė S. B. paaiškino, kad nukentėjusiosios medicininį tyrimą atliko kitas ekspertas – G. A. V., bet jis jų įstaigoje jau nebedirba. Specialisto išvadoje nukentėjusiajai konstatuotas sužalojimas kairiajame dilbyje. Žastas – rankos vieta virš alkūnės, viršutinėje rankos pusėje. Dilbis – rankos dalis nuo alkūnės iki riešo. Sužalojimas atsirado ten, kur pataikė akmuo, nukentėjusiajai sužalotas dilbis. Metant akmenį, sužalojami minkšti audiniai. Kai kraujas išsilieja ne tik toje vietoje, kuri buvo sužalota, gali atsirasti hematoma. Mano, kad akmuo sužalojo tą vietą, kur yra violetinės spalvos hematoma. Nukentėjusiajai buvo sužalotas kairio dilbio viršutinis paviršius. Nukentėjusioji parodė žastą iki nuotraukų parodymo, o suduota į dilbio sritį. Kraujosruva fiksuota dilbyje. Jeigu jai būtų suduota aukščiau alkūnės, tada ir žaste, ir alkūnėje būtų kraujosruva. Spalvą pakeitusi į melsvumą gali būti senesnė kraujosruva, o violetinė kraujosruva atitinka sužalojimo padarymo laiką ir pobūdį. Tiek abi kraujosruvos atskirai, tiek abi bendrai, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Paklausta, kodėl nukentėjusioji teismo posėdžio metu galėjo parodyti ne tikslią sužalojimo vietą, ekspertė nurodė, kad galimai dėl žmogiškojo faktoriaus žmogus neprisimena, kur tiksliai buvo sužalotas, tačiau sužalojimas fiksuotas, atitinka padarymo laiką.

16. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju policijos pareigūnas E. P. nurodė, kad 2022 m. gegužės 11 d. apie 19.30 val. su kolegomis iš budėtojo gavo pranešimą, kad tarp dviejų kaimynių kilo žodinis konfliktas dėl pienių, kurio metu viena iš kaimynių paėmusi akmenį sviedė jį į kitą kaimynę ir pataikė į kairės rankos dilbį. Pareigūnams atvykus, nukentėjusioji jiems papasakojo, kad žodinio konflikto metu kaimynė sviedė akmenį jai į ranką ir sužalojo kairės rankos dilbį. Kiek pamena, nukentėjusioji rodė savo kairę ranką, į kurią buvo sviestas akmuo, tačiau jis nepamena, ar ant rankos matėsi koks nors sužalojimas, ar paraudimas. Pamena, jog paprašė, kad nukentėjusioji parodytų akmenį, iš kurio minėta kaimynė jai sviedė į ranką, tačiau ši nenurodė akmens, pareigūnai jokių akmenų taip pat nerado. Tuomet buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, nukentėjusiosios ir liudytojo apklausa. Kaimynės, kuri į pranešėją sviedė akmenį, gyvenamojoje vietoje nebuvo. Pamena, jog nukentėjusioji akcentavo, kad konfliktai su minėta kaimyne kyla labai dažnai ir policija yra kviečiama ne pirmą kartą.

16.1. Apklaustas teismo posėdžio Apylinkės teisme metu liudytojas E. P. nurodė, kad pavasarį važiavo į įvykį dėl kaimynių konflikto, kurios apsimėtė žvyru ar akmenimis, tačiau įvykio aplinkybių nepamena. Tiksliau įvykio detales prisiminė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, todėl nurodė vadovautis tuomet duotais parodymais. Liudytojas E. P. posėdžio metu nurodė neprisimenantis, kad jis apžiūrėjęs nukentėjusios ranką būtų sakęs: „Oho, čia toks gumbas“.

17. Liudytojas A. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio apylinkės teisme metu parodė, kad nukentėjusioji R. J. M. yra jo žmona. 2023 m. gegužės 11 d. išteisintoji R. Ž. prirovė žolių ir numetė po balkonu. Jo žmona paėmė tas žoles ir nunešė jai, matė, kaip žmona į išteisintąją metė žolę, tačiau ja niekur nepataikė. Tarp jo žmonos ir išteisintosios kilo žodinis ginčas išteisintoji metė į ją galimai 10 cm skersmens akmenį, su tikslu pataikyti skaudžiai. Jis žmonai riktelėjo iš balkono, tuomet ji pasitraukė ir jai pataikė į ranką tarp alkūnės ir peties. Jeigu nebūtų perspėjęs žmonos, išteisintoji jai akmeniu būtų pataikiusi į galvą. Žmonai buvo atsiradusi mėlynė, iškilęs guzas, ranka buvo raudona. Kiek pamena, sužalojimai buvo padaryti kairėje rankoje. Nukentėjusioji nemetė žvyro į išteisintąją, gal žolių šaknys buvo su žemėm, todėl galėjo išteisintajai kliūti žemių, kai žmona metė žoles.

18. Įvykio aplinkybes patvirtina ir 2022 m. gegužės 11 d. pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas; 2022 m. gegužės 11 d. įvykio vietos apžiūros protokolas; 2022 m. spalio 25 d. kitų objektų apžiūros protokolas; Vaizdo įrašas Nr. 1, kuriame matoma namo laiptinė, matoma kaip iš buto išeina greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, kurie teigia, jog sužalota moters ranka bei kaip į butą įeina policijos pareigūnai, bute matoma moteris pilkos spalvos plaukų bei tamsios spalvos plaukų vyras; vaizdo įrašai Nr. 2-5, vaizdo įrašas Nr. 6, kuriame matoma, kad tuomet, kai nukentėjusioji atvykusiems policijos pareigūnams parodo savo ranką, vienas iš jų sureagavo ištardamas žodžius: „oho, čia toks gumbas“; vaizdo įrašai 7-13; Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. gegužės 12 d. specialisto išvada Nr. G 846/2022 (02), kurioje nurodyta, kad R. J. M. nustatytos kraujosruvos (8x5,5 plote viena 7x5,5 cm ir kita 1,5x1 cm) kairiame dilbyje. Remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu sužalojimas laikomas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas padarytas ne mažiau vieno trauminio poveikio pasekoje; greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelė, iš kurios matyti, kad 2022 m. gegužės 11 d. 19.54 val. pas nukentėjusiąją atvyko greitosios pagalbos medikai, kuriems pacientė paaiškino, jog kaimynė į ją metė akmenį, kuris pataikė į kairės rankos dilbio viršutinį trečdalį. Apžiūrint matoma hematoma kairės rankos dilbio viršutiniame trečdalyje. Preliminari diagnozė: dilbio paviršinis sužalojimas; kompaktiniame diske esančios fotonuotraukos, kuriose matyti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, kurie užfiksuoti jos apsilankymo pas ekspertą metu.

19. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs aukščiau aptartų įrodymų turinį, nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog išteisintosios R. Ž. parodymai byloje, kad ji nesmurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu nėra paneigti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais, o sužalojimas nukentėjusiajai galėjo būti padarytas dar prieš įvykį. Iš dalies sutiktina su Apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu nebuvo visiškai nuoseklūs, kadangi ikiteisminio tyrimo metu tvirtinusi, kad išteisintoji mesdama į ją akmenį sužalojo kairės rankos dilbį, teismo posėdžio metu Apylinkės teisme ji rodydama į sužalotą vietą, parodė žastą, tačiau šie jos paaiškinimų neatitikimai negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiosios parodymus. Juolab, kaip teisingai nukentėjusioji pažymėjo savo pateiktame apeliaciniame skunde, net ir teismo posėdžio Apylinkės teisme metu, ji rodydama vietą, kurioje patirtas sužalojimas, tai yra virš kairės rankos alkūnės, pati jos neįvardijo, kaip žasto – teigė, kad tai dilbis. Nukentėjusios teismo posėdžio metu rodomą sužalojimo vietą kaip žastą įvardijo tik teismo medicinos ekspertė, kuri, pažymėtina, šį nukentėjusiosios apsirikimą įvardijo kaip žmogišką apsirikimą, teikdama, kad dėl žmogiškojo faktoriaus praėjus tam tikram laiko tarpui žmogus neprisimena, kur tiksliai buvo sužalotas, tačiau kartu pažymėjo, kad nukentėjusiosios sužalojimas fiksuotas, atitinka padarymo laiką. Šiame kontekste aukštesnysis teismas pažymi ir tai, kad vieta, kurioje padarytas/konstatuotas sužalojimas, tai yra dilbio viršutinis trečdalis, jungiasi su žasto apatine dalimi per alkūnę, todėl vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji posėdžio metu duodama parodymus neženkliai suklydo nurodydama sužalojimo padarymo vietą, neleidžia daryti išvados, jog išteisintoji nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Teismo ekspertas taip pat nenustatė sužalojimų, kurie būtų padaryti iki įvykio. Be to, aukštesniojo teismo vertinimu, kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami nevisiškai vienodi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės, tačiau prieštaravimų tarp to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019, 2K-122-303/2020).

20. Įvertinusi visų pirmiau aptartų nukentėjusiosios R. J. M. parodymų turinį, teisėjų kolegija pripažįsta, kad jos parodymuose yra tam tikrų nesutapimų dėl sužalojimo vietos, vis tik dėl esminių aplinkybių – dėl to, kad išteisintoji konflikto metu metė į ją akmenį ir pataikė į kairę ranką, kurią pradėjo skaudėti, iškilo guzas, dėl ko ji iš karto iškvietė policiją, dėjo ledukus, parodymai išliko nuoseklūs. Tuo tarpu tai, kad apklausos teismo posėdžio Apylinkės teisme metu nukentėjusioji parodė netikslią sužalojimo vietą, vertintina kaip akivaizdus apsirikimas ir įtakos nukentėjusiosios parodymų vertinimui neturi, kadangi objektyviai sužalojimas nustatytas kairiosios rankos dilbyje, ką patvirtino tiek teismo medicinos išvada, tiek ir teismo posėdžio Apylinkės teisme metu apklausta teismo medicinos ekspertė. Be to, nukentėjusioji tiek iškarto po įvykio paskambinusi bendruoju pagalbos telefonu, tiek ir atvykus policijos pareigūnams nurodė, kad jai konflikto su kaimyne metu buvo sužalotas būtent kairysis dilbis, šios aplinkybės užfiksuotos ir fotonuotraukose, kuriose matyti nukentėjusiosios patirtas sužalojimas. Nukentėjusios nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojas A. M., kuris nurodė, kad matė kaip išteisintoji R. Ž. metė į nukentėjusiąją galimai 10 cm skersmens akmenį. Paaiškino, kad įspėdamas nukentėjusiąją jis riktelėjo jai iš balkono, tuomet ši pasitraukė ir jai akmuo pataikė į ranką tarp alkūnės ir peties. Jeigu nebūtų perspėjęs nukentėjusiosios, išteisintoji jai akmeniu būtų pataikiusi į galvą. Liudytojas patvirtino, kad nukentėjusiajai buvo atsiradusi mėlynė, iškilęs guzas, ranka buvo raudona. Kiek pamena, sužalojimai buvo padaryti kairėje rankoje. Apylinkės teismo posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas E. P. nors ir nurodė, kad tikslių įvykio aplinkybių nepamena, negalėjo patvirtinti ar ant nukentėjusios rankos matė sužalojimą bei to, kad jis pamatęs nukentėjusiosios ranką būtų sakęs: „Oho, čia toks gumbas“, vis dėl to, minėtų aplinkybių jis nepaneigė. Natūralu, kad nuo įvykio praėjus tam tikram laiko tarpui bei atsižvelgiant į policijos pareigūnų darbo dinamiką liudytojas galėjo tam tikrų įvykio aplinkybių neprisiminti, tačiau byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad nukentėjusiajai parodžius savo kairę ranką, policijos pareigūnas sureaguoja ištardamas žodžius „oho, čia toks gumbas“ (ant kairės nukentėjusiosios rankos matomas gumbas). Iš minėtų duomenų akivaizdu, kad nukentėjusiosios sužalojimas buvo aiškiai matomas ir policijos pareigūnas jį pastebėjo, taip pat tai, kad sumušimas, priešingai nei teigia išteisintoji nebuvo padarytas seniau ir kitomis nei nukentėjusioji nurodo aplinkybėmis. Natūralu, kad išteisintoji R. Ž. bandydama išvengti kaltės neigia, kad nukentėjusiosios padarytas sužalojimas atsirado ne jų konflikto metu, tačiau šiuos jos argumentus iš esmės paneigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos eksperto išvada Nr. G 849/2022 (02), kurioje konstatuota, kad nukentėjusiajai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o sužalojimas R. Ž. buvo padarytas buku daiktu, dėl nemažiau kaip vieno trauminio poveikio; sužalojimo vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis (metant akmenį); sužalojimas galėjo būti padarytas daiktui judant bei kontaktuojant su kūnu ir/arba kūnui judant bei kontaktuojant su daiktu. Pažymėtina, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos eksperto išvadoje nurodytas aplinkybes patvirtino ir teismo posėdyje Apylinkės teisme apklausta teismo medicinos ekspertė. Taigi, remiantis specialisto išvadoje specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis bei teismo medicinos ekspertės parodymais, yra pagrindas tikėti nukentėjusiosios parodymais apie tai, kokiomis aplinkybėmis ji buvo sužalota, tai yra apie jai padaryto sužalojimo atsiradimo aplinkybes, laiką, jo pobūdį.

21. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nors ir pats nurodė, kad nukentėjusios sužalojimai buvo užfiksuoti policijos pareigūnų procesiniuose dokumentuose bei fotonuotraukoje, kur nukentėjusioji rodo sužalotą vietą – dilbį, taip pat greitosios medicinos pagalbos kortelėje ir specialisto išvadoje, kuri surašyta kitą dieną po įvykio, vis dėl to, nepagrįstai šių įrodymų nevertino bendrame įrodymų kontekste, išimtinę reikšmę suteikdamas aplinkybei, jog nukentėjusioji teismo posėdžio metu parodė, kad jai buvo sužalotas žastas, o ne dilbis bei faktui, jog įvykio vietoje nebuvo rastas akmuo, kuriuo nukentėjusioji buvo sužalota. Teismo medicinos ekspertės tesimo posėdžio metu duotus parodymus Apylinkės teismas taip pat vertino prioritetą suteikiant išteisintosios parodymams, akcentuojant nukentėjusiosios parodymų nesutapimus, į nukentėjusiosios parodymus patvirtinančius įrodymus atsižvelgiant tik fragmentiškai. Apylinkės teismas pabrėžė tai, kad ekspertė kategoriškai nurodė, kad sumušus žastą, nuo jo negali atsirasti sužalojimas dilbyje, todėl padarė išvadą, kad sužalojimas galėjo jau būti iki įvykio ar atsirasti po įvykio nukentėjusiajai pačiai užsigavus kairės rankos dilbį ar jį užgavus kam nors kitam, o ne dėl išteisintosios veiksmų, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kad ekspertė nurodė, kad sužalojimo pobūdis, laikas ir aplinkybės atitinka būtent įvykio laiką ir aplinkybes. Be to, net ir pati ekspertė nurodė, kad nukentėjusioji netikslią sužalojimo vietą galėjo nurodyti dėl žmogiškojo faktoriaus, tai yra praėjus tam tikram laikui galėjo tiesiog pamiršti kur tiksliai buvo padarytas sužalojimas. Ekspertė pabrėžė ir tai, kad nukentėjusiosios sužalojimas buvo užfiksuotas teismo medicinos išvadoje ir nuotraukose ir kvalifikuotas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Visa tai, kas aptarta, priešingai nei vertino Apylinkės teismas, leidžia daryti išvadą, kad specialisto išvadoje užfiksuoti bei kiti aukščiau aptarti bylos duomenys patvirtina nukentėjusiosios parodymus.

22. Teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018). Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji dėl sužalojimo iškarto kreipėsi į medikus, kaip pati nurodė, jautė fizinį skausmą, dėjo ledukus. Tai, kad žmona jautė ne tik fizinį skausmą dėl sužalojimo, bet ir psichologinius išgyvenimus, patvirtino ir liudytoju apklaustas jos vyras A. M., kuris nurodė, kad žmonai dėl nagrinėjamo įvykio buvo iškilęs aukštas kraujo spaudimas, ji nemiegojo, jautėsi itin prastai. Be to, sužalojimas buvo matomas ir vizualiai, iškilo guzas, ranka paraudo, sumušimo vietoje susidarė kraujosruva. Bylos duomenimis nukentėjusioji yra garbaus amžiaus, todėl lengviau pažeidžiama trauminiams poveikiams. Taigi, paminėtos aplinkybės neabejotinai sudaro pakankamą pagrindą išteisintosios veiksmus vertinti kaip atitinkančius BK 140 straipsnio sankcijoje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

23. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, tai, kad nukentėjusioji nuo pat įvykio pradžios tapačiai nurodė, jog R. Ž. tarpusavio konflikto metu jai akmeniu pataikė į kairę ranką ir dėl to nukentėjusioji patyrė jai nustatytus sužalojimus, įvertinus ir tai, kad tokie nukentėjusiosios parodymai sutampa su byloje apklaustų liudytojų parodymais, teismo medicinos specialistės paaiškinimais, vaizdo įrašuose užfiksuota medžiaga, telefoninio skambučio Bendrajam pagalbos centrui duomenimis, medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, daroma išvada, jog nukentėjusiosios R. J. M. parodymai yra nuoseklūs, netikėti jais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nors byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiosios ir R. Ž. konfliktai tęsiasi ne pirmus metus, ką patvirtino tiek jos pačios, tiek liudytoju apklaustas R. J. M. sutuoktinis, tačiau dėl to nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip nepatikimus nėra pagrindo, nes, kaip minėta, nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytojų parodymai bei kita byloje surinkta medžiaga, be to, pažymėtina, jog nukentėjusioji parodymus davė būdama įspėta dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi, nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai ir juos patvirtinantys liudytojų parodymai bei rašytiniai bylos įrodymai leidžia daryti išvadą dėl R. Ž. kaltės sužalojus nukentėjusiąją. Tuo tarpu Apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai grindė iš esmės tik išteisintosios parodymais. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus vertino kritiškai, laikydamas juos nenuosekliais, kitus byloje surinktus ne mažiau reikšmingus įrodymus (liudytojų parodymus, specialisto išvadą, greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje esančius duomenis, fotonuotraukas ir vaizdo įrašus), kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai vertino fragmentiškai arba visai nevertino.

Dėl bausmės

24. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

25. Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu R. Ž. pripažįstama kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Baudžiamasis įstatymas už šio nusikaltimo padarymą nustato viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas R. Ž. skirtinos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgia į tai, kad ji padarė tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nusikaltimas baigtas, padarytas veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia (R. Ž. mesdama akmenį į nukentėjusiąją negalėjo žinoti kur tiksliai pataikys ir kokias pasekmes sukels), panaudojant kietą, sunkų daiktą – akmenį. Nukentėjusiajai nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas ne mažiaus kaip vienu trauminiu poveikiu. Jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vertinant R. Ž. asmenybę, atsižvelgiama į tai, kad ji ankščiau neteista, nebausta administracine tvarka, priklausomybių ligų kabineto įskaitoje neįregistruota, nedirba, registruota Užimtumo tarnyboje, pensinio amžiaus. Šios aplinkybės pakankamai teigiamai charakterizuoja R. Ž. ir neleidžia daryti išvados, jog nagrinėjamas nusikaltimas padarytas dėl susiformavusios neigiamos jos vertybių orientacijos.

26. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, visumą, įvertinus R. Ž. asmenybę, jai inkriminuoto nusikaltimo pavojingumą bei padarymo aplinkybes, kaltės formą ir rūšį (tiesioginė neapibrėžta tyčia), jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, daroma išvada, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio nuostatose, bus pasiekti R. Ž. paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą, kurio dydis, atsižvelgiant į veikos pobūdį, padarymo aplinkybes ir R. Ž. asmenybę, nustatytinas artimas minimaliam dydžiui – 6 mėnesiams. Tokia bausmė analizuojamu atveju visiškai atitinka jos skyrimo paskirtį ir pagrindus, nėra per daug švelni ar griežta ir neabejotinai leidžia pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus. BK 48 straipsnis numato, kad asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju vertinant R. Ž. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, bylos duomenimis nustačius, kad ji yra linkusi sistemingai konfliktuoti su nukentėjusiąja, konstatuotina, jog bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas viso laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu R. Ž. įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas), nes tokio pobūdžio įpareigojimu nuteistoji supras realius ir neigiamus nusikalstamo veikimo padarinius, ir socialiai atsakingo elgesio naudą.

27. R. Ž. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio vykdymo pradžios paliktina nepakeista, pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, panaikintina.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

28. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Be to, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kita).

29. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė prokurorė ir nukentėjusioji, kurių apeliaciniai skundai tenkinami, todėl apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios patirtas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą pripažįsta proceso išlaidomis. Iš byloje pateiktos advokato padėjėjo A. M. PVM sąskaitos – faktūros Nr. 051 matyti, kad nukentėjusiosios patirtos proceso išlaidos sudaro 799,81 Eur su PVM. Nagrinėjamu atveju nustatydama išlaidų už advokato padėjėjo teisines paslaugas dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog R. Ž. yra pensinio amžiaus, išsituokusi, nedirbanti, registruota Užimtumo tarnyboje, be to, baudžiamoji byla yra nedidelės apimties, nesudėtinga. Atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą 799,81 Eur suma advokato padėjėjo paslaugoms nėra proporcinga apeliacinio proceso sudėtingumui ir nuteistosios finansinei padėčiai, todėl mažintina iki 400,00 Eur sumos, kuri priteistina nukentėjusiajai R. J. M. iš nuteistosios R. Ž.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės S. N. ir nukentėjusiosios R. Ž. apeliacinius skundus tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. kovo 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

Pripažinti R. Ž. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant R. Ž. per visą bausmės vykdymo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje.

R. Ž. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti, o jį pradėjus vykdyti – panaikinti.

Išieškoti iš nuteistosios R. Ž. nukentėjusiosios R. J. M. naudai 400,00 Eur (keturis šimtus eurų 00 centų) proceso išlaidų, susidariusių už suteiktą teisinę pagalbą nukentėjusiajai.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.