Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovei B. G. - K., atsakovų V. K. ir B. G. - K. atstovei advokato padėjėjai Linai Alksnienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovams V. K. ir B. G.- K. dėl skolos ir baudos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl patalpų nuomos sutarties sąlygų vykdymo; skolos, baudos ir palūkanų už patalpų nuomos sutarties nuostatų pažeidimą priteisimo.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas

III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Iš byloje pateikto AB Swedbank išrašo matyti, jog už 2017 m. lapkričio mėn. nuomą atsakovai vėlavo sumokėti 4 d., už 2018 m. sausio mėn. – 3 d., už 2018 m. kovo mėn. – 4 d., už 2018 m. balandžio mėn. – 5 d., už 2018 m. gegužės mėn. – 17 d., už 2018 m. birželio mėn. – 6 d., už 2018 m. liepos mėn. – 12 d., už 2018 m. rugpjūčio mėn. – 25 d., už 2018 m. spalio mėn. - 9 d., už 2018 m. lapkričio mėn. – 28 d., už 2019 m. gruodžio mėn. – 28 d., už 2019 m. sausio mėn. – 38 d., už 2019 m. vasario mėn., - 8 d., už 2019 m. kovo mėn. – 43 d., už 2019 m. balandžio mėn. – 13 d., už 2019 m. birželio mėn. – 5 d., už 2019 m. liepos mėn. – 4 d., 2019 m. rugpjūčio mėn. – 4 d., 2019 m. spalio mėn. – 9 d., 2019 m. lapkričio mėn. – 14 d., už 2019 m. gruodžio mėn. – 27 d., 2020 m. sausio mėn. – 51 d., už 2020 m. vasario mėn. – 7 d.

28. 2020 m. kovo 3 d. pranešimu apie sutarties nutraukimą ieškovė informavo atsakovus, kad nuo 2020 m. kovo 31 d. yra nutraukiama šalių pasirašyta Sutartis, vadovaujantis Sutarties 12.2 (a) punktu, kai nuomininkai vėluoja sumokėti numos mokestį, bei kitus atsiskaitymus daugiau kaip 14 dienų. 2020 m. kovo 5 d. el. laišku atsakovai patvirtino, kad gavo ieškovės pranešimą apie Sutarties nutraukimą.

29. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovai yra skolingi ieškovei 700 EUR už 2020 m. kovo mėn. patalpų nuomą ir 1400 EUR baudą už Sutarties nutraukimą 12.2 (a) punkto pagrindu, kai nuomininkai vėluoja sumokėti nuomos mokestį, bei kitus atsiskaitymus daugiau kaip 14 dienų. Atsakovai teigia, kad nuomos sutartis nutraukta 12.2. (a) punkto pagrindu nepagrįstai, kadangi atsakovai niekuomet nesilaikė sutarties 4.2 punkte numatyto mokėjimo termino, o ieškovė niekuomet jokių įspėjimų dėl to, jog delsiant mokėjimus gali būti nutraukta sutartis neteikė, todėl ieškovė šios nuostatos vykdymo konkliudentiniais veiksmais atsisakė ir teisės į 1 400 EUR baudą nėra įgijusi, o Sutarties 4.3 punkto pagrindu atsakovai ieškovei sumokėjo 700 EUR depozitą, kuris buvo panaudotas padengiant nuomos mokestį už 2020 metų kovo mėnesį. Kadangi ieškovė depozito atsakovams negrąžino, laikytina, kad 700 EUR nuomos mokestis yra padengtas, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovų 700 EUR skolą taip pat yra nepagrįstas. Tuo tarpu ieškovė nurodo, jog ji niekada nebuvo patvirtinusi jokia forma ir jokiais veiksmais, jog jai patalpų nuomos sutartyje nustatytos sąlygos, o tiksliau dėl nuomos mokesčio savalaikio ir tinkamo sumokėjimo nėra esminės, o tuo labiau, jog atsakovai galėtų mokėti šį nuomos mokestį ne iki sutartyje nustatytos konkrečios datos (iki einamojo mėnesio 5 dienos). Dėl sutikimo panaudoti depozitą už paskutinį nuomos mėnesio mokestį ieškovė paaiškino, kad ji sutikimo panaudoti depozitą už paskutinį nuomos mėnesį nedavė, nes pagal nuomos sutarties 4 punktą depozitas grąžinamas pasibaigus nuomos sutarčiai ir atsakovams grąžinus butą su sąlyga, kad butui nepadaryta žala arba už ją atlyginta. Atsakovams grąžinus butą ieškovė el. paštu pateikė pretenziją dėl žalos butui, tačiau jokio atsakymo iš atsakovų nesulaukė. Taigi teismas pasisako dėl šių aplinkybių.

Dėl 1400 EUR baudos (ne)priteisimo

30. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

31. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011).

32. Viena vertus, kaip teisingai nurodo ieškovė, sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis).

33. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 straipsnio 2 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai, jei įvykdoma tik iš dalies, jei praleidžiamas įvykdymo terminas, pažeidžiamos kitos sutartos jos vykdymo sąlygos, bendradarbiavimo pareiga, imperatyviosios teisės normos ar bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sutarties laisvės principas garantuoja asmenims teisę ne tik, laikantis įstatymo reikalavimų, sudaryti sutartį, bet ir keisti jos sąlygas (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas lemia sutarties negaliojimą, kai tokie padariniai įsakmiai nurodyti įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), o kitais atvejais, kilus ginčui dėl sutarties, gali būti taikomas įrodinėjimo priemonių ribojimas (pavyzdžiui, CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

34. Kita vertus, kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2012).

35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios. Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti pastarąją teisės normą, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių valios sutapimas), o ne tik vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą, nes priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2009; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2012). Remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 27 punktas; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521-611/2016, 24 punktas; 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-469/2019).

36. Taigi, remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą.

37. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, bei šalių paaiškinimų nustatyta, jog nuo pat Sutarties sudarymo pradžios (2017 m. rugsėjo 26) iki 2020 m. kovo 3 d., kuomet ieškovė pranešimu informavo atsakovus, jog nuo 2020 m. kovo 31 d. nutraukia 2017-09-26 šalių pasirašytą Patalpų nuomos sutartį, Sutarties 4.2. p. nuostatos, jog nuomos mokestis turi būti mokamas iki einamojo mėnesio penktos dienos, nebuvo taikomos.

38. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nuo pat Sutarties sudarymo pradžios atsakovai informavo ieškovės dukrą, kuri ir rūpinosi visais su nuoma susijusiais klausimais, kad nuomos mokestis visą laiką nebus mokamas iki einamojo mėnesio penktos dienos, o bus mokamas atsižvelgiant į atsakovų gaunamas pajamas. Šios faktinės aplinkybės ieškovė neginčijo ir nekvestionavo. Teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, per visą Sutarties galiojimą laikotarpį ( t. y. per beveik 2,5 metus), vos 4 mokėjimai buvo atlikti iki einamojo mėnesio penktos dienos, visi kiti mokėjimai nuo pat pirmojo mokėjimo buvo mokami kitomis mėnesio dienomis, kartais susidarydavo skolos, būdavo vėluojama apmokėti ilgiau nei 14 dienų, tačiau ieškovė niekuomet atsakovams dėl to pretenzijų nereiškė, jokių įspėjimų dėl to, jog delsiant laiku atlikti mokėjimus gali būti nutraukta Sutartis, neteikė, nors ir turėjo galimybę tą padaryti. Ieškovė ieškinyje nurodo, jog ji nuolatos kiekvieną mėnesį siuntė atsakovams priminimus apie mokėtiną nuomos mokestį, tačiau byloje ieškovės kartu su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad per visą Sutarties galiojimo laikotarpį, t. y. per beveik 2,5 metus, ieškovė atsakovams siuntė viso 5 priminimus (paskutinis priminimas buvo siunčiamas jau po 2020-03-03 pranešimo apie Sutarties nutraukimą) apie mokėtiną nuomos mokestį. Iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo taip pat matyti, jog ieškovė per visą Sutarties galiojimo laikotarpį tik 3-4 kartus yra siuntusi atsakovams priminimus apie mokėtiną nuomos mokestį. Kitų įrodymų ieškovė į bylą nepateikė. Taigi akivaizdu, jog tokia situacija, kuomet atsakovai mokėjimus atlikdavo kitomis einamojo mėnesio dienomis ir vėluodavo tinkamai ir laiku mokėti nuomos mokestį, ieškovei buvo priimtina, nes, kaip teisingai pastebėjo atsakovai, priešingu atveju nuomos teisiniai santykiai tarp šalių nebūtų tęsęsi beveik 2,5 metų, o Sutartį ieškovė, remdamasi 12.2 (a) punkto pagrindu, būtų nutraukusi dar pirmaisiais Sutarties vykdymo mėnesiais. Teismo vertinimu, visos šios aplinkybės akivaizdžiai rodo, jog ieškovė pati didelės reikšmės mokėjimo terminui niekada neteikė ir mokėjimo termino nustatymas Sutartyje buvo labiau formalumas, kurio Sutarties vykdymo praktikoje abi šalys buvo atsisakiusios, o juo labiau – mokėjimo termino praleidimo kaip pagrindo nutraukti Sutartį. Pastebėtina ir tai, jog pačios ieškovės inciatyva, Sutarties šalys 2019 m. rugsėjo 30 d. papildomu rašytiniu susitarimu prie pagrindinės Sutarties pratęsė patalpų nuomos terminą iki 2020 m. rugsėjo 30 d., t. y. dar vieneriems metams, kas tik papildomai patvirtina byloje nustatytą faktinę aplinkybę, jog ieškovė nuomos mokesčio mokėjimo terminui neteikė esminės reikšmės. Sutartis ir toliau buvo vykdoma tomis pačiomis sąlygomis, atsakovams ir toliau nuolat vėluojant tinkamai ir laiku mokėti nuomos mokestį. Taigi abi šalys konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog mokėjimo terminas nėra esminė Sutarties sąlyga ir kad mokėjimai ne pagal Sutartyje numatytą terminą nelaikytina esminiu Sutarties pažeidimu nepaisant to, kad Sutarties 12.2. (a) punkte yra numatyta galimybė nutraukti Sutartį prieš terminą nuomininkui vėluojant sumokėti nuomos mokestį ilgiau kaip 14 dienų.

39. Teismo vertinimu, šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius iki 2020 m. kovo 3 d., t. y. iki ieškovės išsiųsto atsakovams pranešimo apie Sutarties nutraukimą. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kurių ieškovė taip pat neginčijo ir nekvestionavo, šalių tarpusavio santykiai pablogėjo po to, kai ieškovė nesilaikė prisiimtų įsipareigojimų, susijusių su patalpų remontu, o konkrečiai – langų keitimu. Langų keitimo darbai buvo suderinti su atsakovų vaiko širdies operacija, todėl iš atsakovų pusės buvo reikalavimas sudaryti sąlygas grįžti į išvalytą ir tvarkingą butą. Tačiau kaip matyti iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo, atsakovų grįžimo išvakarėse butas nebuvo paruoštas atsakovų grįžimui. Būtent dėl šių priežasčių ir pašlijo atsakovų bei ieškovės (ir jos dukros) santykiai. Byloje pateiktas šalių susirašinėjimas, be kita ko, patvirtina, jog tuomet ieškovė pradėjo kelti pretenzijas dėl šuns, pareikalavo iš atsakovų papildomos 700,00 EUR sumos už šuns laikymą, o atsakovams nesutikus to daryti – ieškovė 2020 m. kovo 3 d. išsiuntė atsakovams pranešimą dėl Sutarties nutraukimo. Ieškovė šia teise pasinaudojo, kaip nurodyta dublike, atsižvelgdama į tai, kad buvo vėluojama 21 dieną sumokėti nuomos mokestį už 2020 m. vasario mėn. Teismo vertinimu, visos šios aplinkybės rodo, jog ieškovė formaliai taikė Sutarties 12.2 (a) punktą ir nutraukė su atsakovais sudarytą Patalpų nuomos sutartį, nors kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nuo pat Sutarties sudarymo pradžios ieškovė konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog mokėjimo terminas nėra esminė Sutarties sąlyga ir kad mokėjimai ne pagal Sutartyje numatytą terminą nelaikytina esminiu Sutarties pažeidimu nepaisant to, kad Sutarties 12.2 (a) punkte yra numatyta galimybė nutraukti Sutartį prieš terminą nuomininkui vėluojant sumokėti nuomos mokestį ilgiau kaip 14 dienų. Kitaip tariant, nors šalys Sutartyje numatė atsiskaitymo tvarką ir ieškovės galimybę nutraukti Sutartį anksčiau termino vėluojant apmokėti nuomos kainą ilgiau nei 14 dienų, tačiau iš abiejų šalių elgesio visu Sutarties vykdymo laikotarpiu akivaizdu, ieškovė ir atsakovai buvo atsisakę Sutarties 4.2. ir 12.2. (a) punktuose numatytų sąlygų vykdymo, todėl iš to kyla neteisėti ieškovės veiksmai nutraukiant Sutartį 12.2. (a) punkte įtvirtintu pagrindu.

40. Teismo vertinimu, vien tas faktas, kad 2020 m. kovo 3 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo pagal 12.2 (a) punktą atsakovai priėmė ir butą grąžinti sutiko savaime nereiškia, jog atsakovai pripažino Sutarties pažeidimą. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino atsakovė, ji ir jos vyras neįsigilino į pranešimo apie Sutarties nutraukimą turinį ir tuo metu suprato, kad Sutartis yra nutraukiama tiesiog ieškovės pageidimu, todėl jokie prieštaravimai dėl Sutarties nutraukimo ir nebuvo teikiami. Tai patvirtina ir byloje pateiktas šalių susirašinėjimas. Be to, iki pat Sutarties nutraukimo dienos ir pati ieškovė baudos sumokėti iš atsakovų neprašė, neįspėjo apie tai, jog to gali būti reikalaujama. Taigi ieškovės argumentas, jog 2020 m. kovo 3 d. pranešimo dėl sutarties nutraukimo pagal 12.2 (a) punktą priėmimas reiškia, jog atsakovai pripažino Sutarties pažeidimą, atmestinas.

41. Teismų praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).

42. Nagrinėjamos bylos atveju šalys Sutartyje numatė, jog bet kokie šios sutarties pakeitimai ar papildymai turi būti daromi raštu (Sutarties 13.2 punktas). Kaip minėta, CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės sutarties pakeitimų formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios. Taigi sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti pastarąją teisės normą, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (šalių valios sutapimas), o ne tik vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą.

43. Atsižvelgus į aukščiau šiame teismo sprendime išdėstytas aplinkybes, į faktinį šalių elgesį sutarties galiojimo metu, į patalpų nuomos sutarties esmę, įvertinus tai, jog Sutarties 4.2 ir 12.2 (a) punktuose įtvirtintos nuostatos yra gana abstrakčios ir niekada nebuvo taikytos, teismas vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sprendžia, jog šalys konkliudentiniais veiksmais sutarė netaikyti Sutarties 4.2 punkte ir Sutarties 12.2 (a) punkte įtvirtintų nuostatų, todėl laikytina, kad ieškovė neįrodė, jog nutraukus Sutartį 12.2 (a) punkto pagrindu, ji įgijo teisę reikalauti iš atsakovų dviejų mėnesių nuomos mokesčio dydžio baudą. Byloje pateikta objektyvių ir pakankamų įrodymų, kurie leidžia teismui daryti labiau tikėtiną išvadą, jog tarp šalių buvo pasiekta ir atitinkamai (įskaitant ir konkliudentiniais veiksmais) išreikšta valia netaikyti Sutarties 4.2 ir 12.2 (a) punktuose įtvirtintų nuostatų.

44. Be to, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių teismo procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu išdėstytus paaiškinimus ir argumentus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2020 m. kovo 3 d. pranešimo apie Sutarties nutraukimą pateikimo dieną ieškovė dar nebuvo įgijusi teisės teikti įspėjimą dėl Sutarties nutraukimo Sutarties 12.2 (a) punkto pagrindu, t. y. nuomininkui vėluojant sumokėti nuomos mokestį ilgiau kaip 14 dienų. Pažymėtina, jog 2020 m. kovo 3 dienai atsakovai neturėjo jokios skolos ieškovei. Paskutinis mokėjimas, kuris buvo atliktas ieškovei, buvo atliktas 2020 m. vasario 26 d. Tuo tarpu ieškovė teigimu, skola susidariusi tik už 2020 m. kovo mėn. nuomą. Kadangi, kaip minėta, šalys buvo atsisakiusios Sutartyje numatyto mokėjimo termino, t. y. nuostatos, kad nuomos mokestis turi būti sumokamas iki einamojo mėnesio dienos, todėl nėra jokio pagrindo laikyti, jog 2020 m. kovo 3 d. atsakovai jau buvo pradelsę mokėjimą už 2020 m. kovo mėn. Be to, net jeigu šalys ir nebūtų atsisakiusios Sutarties 4.2. punkte numatyto mokėjimo termino, tai nuomos mokestis už 2020 m. kovo mėn. turėjo būtų būti sumokėtas iki 2020 m. kovo 5 d. O jeigu šalys nebūtų atsisakiusios Sutarties 12.2 (a) punkto, tai ieškovė įgijo teisę teikti atsakovams įspėjimą apie Sutarties nutraukimą tik 2020 m. kovo 20 d., o ne 2020 m. kovo 3 d., kaip kad nagrinėjamu atveju. Taigi, ieškovė 2020 m. kovo 3 d. įspėjimą apie Sutarties nutraukimą pateikė neturėdama tam jokio teisinio pagrindo, kas tik papildomai patvirtina, jog ieškovės 2020 m. kovo 3 d. veiksmai nutraukiant Sutartį 12.2. (a) punkte įtvirtintu pagrindu buvo neteisėti ir nesąžiningi.

45. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą išaiškinta, kad įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį, esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes; antra, jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir sutarties įvykdymas nepraranda prasmės po termino praleidimo (t. y. jeigu sutarties įvykdymo termino praleidimas yra esminis sutarties pažeidimas), nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-687/2016).

46. Esminio sutarties pažeidimo kriterijus yra tarsi priemonė, kuria „išmatuojamos“ kiekvieno konkretaus sutarties pažeidimo aplinkybės suteikiant teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (ginčo atveju – teismui) spręsti, kaip turi būti vertinamas atitinkamas pažeidimas. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į tai, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Kiekvienu ginčo atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-312-1075/2018). Svarbu atsižvelgti ir į sutarties vykdymo tarp šalių susiklosčiusią praktiką, taip pat į sutartį pažeidusios šalies vaidmenį, t. y. nustatytina, ar sutartis netinkamai įvykdyta sąmoningai to siekiant (tyčia), ar dėl aplaidumo (didelio neatsargumo). Nukentėjusi šalis negali remtis CK 6.217 straipsnio 2 dalies ir sutartyje nustatytais vienašalio nutraukimo pagrindais kaip pretekstu vienašališkai nutraukti sutartį. Nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų leidėjo yra įtvirtintas ir laikomas adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-389/2014).

47. Nagrinėjamu atveju vertinant pažeidimo pobūdį dėmesys atkreipiamas į tai, kad kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo konkrečiu atveju ieškovei nebuvo jokio poreikio nutraukti Sutartį, nes jos galiojimas jokių neigiamų pasekmių, žalos ar turtinių praradimų ieškovei nekėlė. Nors atsakovai ir vėluodavo tinkamai ir laiku mokėti nuomos mokestį (šio fakto atsakovai neginčija ir neneigia), tačiau per visą Sutarties galiojimo laikotarpį, t. y. per beveik 2,5 metus, jis buvo mokamas. Pati ieškovė dublike nurodė, kad atsakovai gyvena pasiturinčiai, turi nuosavą verslą (keletą restoranų), sūnų leidžia į privačią mokyklą. Taigi akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo jokio pagrįsto manyti, kad Patalpų nuomos sutartis toliau nebus apskritai vykdoma ir atsakovai nemokės nuomos mokestį už nuomojamą butą. Kasacinis teismas, vadovaudamasis civilinės apyvartos santykių stabilumo principu, be kita ko, formuoja teismų praktiką, pagal kurią net ir sutarties pažeidimo atveju turi būti dedamos didžiausios pastangos sutarčiai išsaugoti, tačiau, kaip matyti byloje pateiktų rašytinių įrodymų, ieškovė akivaizdžiai siekė formaliai pasinaudoti savo turima teise nutraukti Sutartį, dėl ko toks jos elgesys neturėtų būti pateisinamas ir ginamas.

48. Taigi teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, sutinka su atsakovų vertinimu, kad atsakovų sutarties pažeidimas nėra esminis, todėl ieškovė neturėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį 12.2 (a) punkto pagrindu. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad ieškovė sutarties pažeidimą (t. y. tinkamai ir laiku mokėti nuomos mokestį) nepagrįstai pripažino esminiu, pakankamu inicijuoti sutarties nutraukimą.

49. Galiausiai, ieškovė iš atsakovų reikalauja 1400 EUR dydžio baudos – netesybų, kas laikoma sutartinės civilinės atsakomybės forma. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 3 d.). Civilinės atsakomybės tikslas – atkurti pažeistas kreditoriaus teises, bet ji negali būti kreditoriaus praturtėjimo šaltinis. Netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius. Netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Kadangi šiuo atveju, kaip ir patvirtina bylos medžiaga, ieškovė formaliai pasinaudojo savo turima teise nutraukti Sutartį, nesant esminio Sutarties pažeidimo ir neturėdama pagrindo laikyti, jog tolimesnis Sutarties vykdymas kaip nors pažeistų jos interesus, o byloje esant pateiktiems duomenimis, kurių ieškovė nenuginčijo ir nepaneigė, jog tarp šalių buvo pasiekta ir atitinkamai (įskaitant ir konkliudentiniais veiksmais) išreikšta valia netaikyti Sutarties 4.2 ir 12.2 (a) punktuose įtvirtintų nuostatų, darytina išvada, jog ieškovė neįgijo teisės į prašomą priteisti iš atsakovų 1400 EUR dydžio baudą.

50. Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad ieškovės reikalavimas priteisti dviejų mėnesių nuomos mokesčio dydžio baudą, kuri sudaro 1400 EUR sumą, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl 700 EUR skolos už 2020 m. kovo mėn. patalpų nuomą (ne)priteisimo

51. Remiantis CK 6.477 straipsnio 1 dalimi, pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį.

52. Sutarties 4.1 punkte šalys susitarė, kad patalpų nuomos mokestis pagal šią Sutartį lygus 700 EUR per vieną mėnesį, o nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo patalpų priėmimo perdavimo akto pasirašymo dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 1 d. Sutarties 4.2 punkte buvo nustatyta, kad pirmąjį nuomos mokesčio mokėjimą atsakovai atlieka iki 2017 m. spalio 5 d. už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 30 d. 700 EUR sumai. Toliau nuomos mokestį atsakovai moka kas mėnesį, už kiekvieną einamąjį nuomos termino mėnesį, iki to mėnesio penktos dienos.

53. Sutarties 4.3 punkte šalys taip pat susitarė, jog pasirašius šią Sutartį, nuomininkas (atsakovai) sumoka nuomotojui (ieškovei) vieno mėnesio Nuomos mokesčio dydžio sumą (700 EUR) kaip savo įsipareigojimų pagal šią Sutartį užtikrinimą. Ši suma nuomininkui (atsakovams) grąžinama Nuomos sutarčiai pasibaigus, tačiau su sąlyga, kad nuomininkas (atsakovai) yra visiškai atsiskaitęs su nuomotojui (ieškove) pagal Sutartį ir kad patalpoms nepadaryta jokia žala arba už ją tinkamai atlyginta. Nuomotojas (ieškovė) turi teisę pasilikti šią sumą ar jo dalį įskaitymui į tokias nuomininko (atsakovų) nesumokėtas sumas atlikti.

54. Tarp šalių nekilo ginčas dėl to, kad nutraukus Patalpų nuomos sutartį, atsakovai liko ieškovei skolingi 700 EUR dydžio skolą už 2020 m. kovo mėn. patalpų nuomą, t. y. buto nuomą. Byloje tarp šalių taip pat nekilo ginčas ir dėl to, kad ieškovė negrąžino atsakovams 700 EUR depozito, kuris buvo gautas pagal Sutarties 4.3 punktą, kuriame aiškiai nurodyta, jog ieškovė neturi teisės atsakovų sumokėto depozito pasilikti be jokio teisinio pagrindo. Kaip minėta, 700 EUR depozito suma atsakovams grąžinama Nuomos sutarčiai pasibaigus, tačiau su sąlyga, kad atsakovai yra visiškai atsiskaitę su ieškove pagal Sutartį ir kad patalpoms nepadaryta jokia žala arba už ją tinkamai atlyginta. Ieškovė turi teisę pasilikti šią sumą ar jo dalį įskaitymui į tokias atsakovų nesumokėtas sumas atlikti (Sutarties 4.3 punktas).

55. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovė 2020 kovo 9 d. ir 2020 m. kovo 16 d. siuntė atsakovams pranešimus apie nesumokėtą 700 EUR dydžio skolą už 2020 m. kovo mėn. nuomą. 2020 m. kovo 26 d. el. paštu atsakovai informavo ieškovę, jog jie Sutarties 4.3 pagrindu ieškovei sumokėjo 700 EUR depozitą, dėl kurio panaudojimo nuomos mokesčio užskaitymui sutinka, jog ieškovė šią sumą panaudotų dengiant nuomos mokestį už paskutinį nuomos mėnesį, t. y . už 2020 m. kovo mėn. Byloje pateiktas šalių susirašinėjimas patvirtina, jog atsakovams davus ieškovei sutikimą panaudoti 700 EUR dydžio depozito sumą padengiant nuomos mokestį už 2020 m. kovo mėn., ieškovė jokių pretenzijų atsakovams dėl nesumokėto nuomos mokesčio už paskutinį nuomos mėnesį daugiau neteikė, pranešimų/ priminimų apie nesumokėtą 700 EUR dydžio skolą už 2020 m. kovo mėn. nuomą nesiuntė. Pretenzijų dėl butui padarytos žalos, kurios pagrindu ieškovė turėtų teisę pasilikti 700 EUR dydžio užstatą (Sutarties 4.3. punktas) ieškovė atsakovams iki Sutarties nutraukimo ir atsakovų išsikraustymo iš buto, taip pat neteikė. Priešingų įrodymų byloje bent jau nėra pateikta. Be to, pati ieškovė dublike nurodė, kad ji el. paštu tik 2020 m. balandžio 10 (t. y. jau po Sutarties nutraukimo ir atsakovų išsikraustymo iš buto) teikė atsakovams pretenziją dėl žalos (nenurodant jos konkretaus dydžio), padarytos butui (t. y. apgraužtas virtuvės stalas, pažeistas poilsio kambario sienos kampas, rankenos skylė sienoje, virtuvės sienos kampo pažeidimas). Įrodymų, kad ieškovė būtų informavusi atsakovus apie tai, jog ieškovė remdamasi Sutarties 4.3 pagrindu pasilieka sau 700 EUR depozitą už butui padarytą žalą, ieškovė taip pat nepateikė. Byloje pateiktu ieškiniu ieškovė taip pat neprašo priteisti iš atsakovų žalos, padarytos butui. Taigi teismo vertinimu, atsakovai pagrįstai tikėjosi, jog Sutarties 4.3 pagrindu ieškovei sumokėtas 700 EUR depozitas buvo panaudotas padengiant nuomos mokestį už paskutinį nuomos mėnesį dar 2020 m. kovo 26 d., kai atsakovai el. paštu informavo ieškovę, jog jie sutinka, kad ieškovė 700 EUR depozito sumą panaudotų dengiant nuomos mokestį už paskutinį nuomos mėnesį.

56. Pažymėtina, jog šalims turint galiojančius priešpriešinius vienarūšius reikalavimus yra galimas įskaitymas pagal CK 6.130 straipsnio taisykles. Taigi byloje konstatavus faktines aplinkybes, jog atsakovai liko ieškovei skolingi 700 EUR dydžio skolą už 2020 m. kovo mėn. buto nuomą, o ieškovė atsakovams 700 EUR depozito nėra grąžinusi, laikytina, kad 2020 m. kovo mėn. nuomos mokestis, t. y. 700 EUR, yra padengtas, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovų 700 EUR skolą atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl kitų ieškinio reikalavimų

57. Ieškovė pareikštu ieškiniu taip pat prašo priteisti iš atsakovų 94,50 EUR palūkanų ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamu atveju atmetus ieškovės pagrindinius reikalavimus priteisti iš atsakovų 700 EUR skolą už 2020 m. kovo mėn. nuomą ir 1400 EUR baudą, atmestini ir šalutiniai ieškovės ieškiniu pareikšti reikalavimai priteisti iš atsakovų 94,50 EUR palūkanų ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

58. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

59. Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 49 EUR žyminis mokestis ir 1300 EUR išlaidos už advokato teisinę pagalbą. Atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 600 EUR išlaidos už advokato padėjėjo teisinės pagalbą. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad ieškovės pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti ir ieškovės ieškinį atmetus, atsakovams iš ieškovės priteistina 600 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

60. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 19,99 EUR, t. y. išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5,00 EUR). Atsižvelgiant į tai, valstybei iš ieškovės yra priteistina 19,99 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės J. L. ieškinį atsakovams V. K. ir B. G.- K. dėl skolos ir baudos priteisimo atmesti.

Priteisti atsakovams V. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir B. G. - K., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 600 EUR (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 19,99 EUR (devyniolika eurų ir 99 ct) bylinėjimosi išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR Finansų ministerijos į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.