Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41393-2020-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.1; 4.6.2.2; 2.4.6.1

2021 m. balandžio 22 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Pauliukėno,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal T. I. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021-02-02 nuosprendžio, kuriuo T. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė 2 (dvejiems) metams, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta ? ir nustatyta sumažinta laisvės atėmimo bausmė 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Minėtu nuosprendžiu taip pat nuteistas M. G., tačiau dėl šio asmens apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. T. I. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė narkotinę medžiagą, turėdamas tikslą platinti, ir ją platino, o būtent 2020 metais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie prekybos centro „Molas“, esančio Klaipėdoje, Taikos pr. 139, už ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, vardu S., įgijo ne mažiau kaip 1,211 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių). Įgytą narkotinę medžiagą neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė savo automobilyje „Volvo S80“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Tęsdamas savo nusikalstamą veiką T. I. 2020-10-15, apie 19.20 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, dalį narkotinės medžiagos – 1,211 g kanapių (antžeminių dalių) – už 10 eurų pardavė M. G..

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis T. I. (toliau – ir apeliantas, nuteistasis) ir jo gynėjas advokatas V. Žarkovas nesutinka su Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021-02-02 nuosprendžiu T. I. paskirta bausme, prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir paskirti apeliantui švelnesnę, nei numato įstatymas, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliaciniame skunde cituojamos BK nuostatos, kasacinio teismo praktika. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Apelianto nuomone, jam paskirta bausmė neatitinka BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų ir paskirties, yra per griežta, prieštaraujanti teisingumo principui. Apeliantas mano, jog nagrinėjamu atveju yra BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų sąlygų visuma, todėl jam gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė, t. y. bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, tačiau teismas to neįvertino ir nesvarstė galimybės taikyti BK 62 straipsnį.

2.2. Skunde nurodoma, kad apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintinas kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo, visais atvejais atsižvelgiama į kaltinamojo asmenybę. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas nėra teistas, nusikaltimą padarė pirmą kartą, visiškai prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos ir labai gailisi, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, gyvena normalų gyvenimą, dirba. Nuo 2020 m. spalio mėn. nebevartoja narkotikų ir psichotropinių medžiagų. Byloje nėra jokių duomenų, kad šiuo metu būtų siejamas su kokiais nors nusikaltimais, taip pat ir su nusikaltimais, susijusiais su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Nuo sulaikymo iki pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu apeliantas neneigė įtarime nurodytų aplinkybių, visiškai pripažino savo kaltę, davė išsamius ir teisingus parodymus. Dėl padarytos nusikalstamos veikos kitiems asmenims turtinė žala nebuvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju turtinė žala nebuvo padaryta, yra nustatytos BK 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Be to, apeliantas turi mažametį vaiką, jam kiekvieną mėnesį teikia išlaikymą, o vaiko motina šiuo metu nedirba, mokosi. Apeliantas yra vienintelis vaiko išlaikytojas.

2.3. Teismas, vertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypač dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (nebus kam prižiūrėti mažametį vaiką). Teismų praktikoje kaip išimtinės aplinkybės vertinami nuteistojo šeimos prigimtiniai ir socialiniai interesai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai teismas nenustato BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų, galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.

2.4. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jo turėta narkotinė medžiaga – kanapių derva – yra augalinės kilmės medžiaga, priskiriama prie narkotinių medžiagų, kurios kelia mažesnį pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai, palyginti su tokiomis narkotinėmis medžiagomis kaip heroinas, kokainas ir pan. Apelianto nuomone, visuma šių aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad, net jam paskyrus BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės minimumą, tokia bausmė nėra proporcinga padarytam nusikaltimui, apelianto asmenybei, prieštarauja teisingumo principui ir turėtų priešingą efektą – neužtikrintų bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 straipsnyje, t. y. dėl laisvės atėmimo bausmės taikymo nutrūktų apelianto ryšiai su šeimos nariais, darbo santykiai, galimybė tęsti darbą bei užsidirbti pragyvenimui ir vaiko išlaikymui, tai turėtų neigiamos įtakos apelianto resocializacijai, be išlaikymo liktų jo vaikas. Ilgalaikis izoliavimas nuo visuomenės neabejotinai itin neigiamai paveiktų apelianto asmenybės formavimąsi ir socialinius ryšius, taigi BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už apeliantui inkriminuoto nusikaltimo padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

2.5. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės T. I. skyrimo klausimą, akcentavo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tačiau neįvertino to, kad T. I. nusikalto ir teisiamas pirmą kartą. Nors apelianto padaryta veika, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), pagal baudžiamąjį įstatymą, minėtą veiką padaręs asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 8 metų, vis dėlto šioje konkrečioje byloje įvardytos aplinkybės nesudaro pagrindo teismui įžvelgti tokio ryškaus ir didelio padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, koks egzistuoja BK normos prasme, nes byloje nustatytas disponavimas nedideliu kiekiu – 1,211 g – narkotinės medžiagos. Narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) pardavimas nėra tiek pavojingas, kiek kitos galimos ir praktikoje nustatomos daug pavojingesnės nusikalstamos veikos, kvalifikuojamos pagal tą pačią BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį.

2.6. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jo padarytos veikos teisiniam vertinimui yra ypač aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016-12-29 nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-449-942/2016. Šioje byloje kasacinis teismas, vadovaudamasis teisingumo principu, taip pat BK 54 straipsnio 3 dalimi, sutiko su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo asmeniui už didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimą buvo gerokai sumažinta laisvės atėmimo bausmė ir bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. Taip pat Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020-03-09 nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-68-462/2020, šiose bylose teismai už narkotinės medžiagos – kanapių dervos – realizavimą skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

3. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros (Plungė) prokurorė Ligita Barauskienė atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti.

4. Teismo posėdyje nuteistojo T. I. gynėjas advokatas V. Žarkovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6. Apeliaciniu skundu neginčijamos padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, kvalifikavimas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su nuteistajam paskirta bausme, būtent dėl bausmės individualizavimo T. I. teisėjų kolegija pasisakys plačiau.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003-06-10 nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima skirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.

9. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, ir vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-210-222/2018).

10. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-210-222/2018). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015).

11. Nagrinėjamoje byloje baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą apeliantui, išsamiai išnagrinėjo ir tinkamai įvertino aplinkybes, reikšmingas teisingos, BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus tikslus atitinkančios bausmės paskyrimui (BK 54 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, parenkant konkrečią bausmę, turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė visoms šiam klausimui išspręsti svarbioms aplinkybėms, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015, 2K-210-222/2018).

12. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistajam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį skirtinos bausmės, atsižvelgė ir įvertino visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, veikos motyvus ir tikslus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo poziciją dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi, dėl to skirdamas galutinę bausmę taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu.

13. T. I. padarė vieną sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis). Veika tyčinė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atsižvelgė į T. I. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta pareiga teismui, skiriančiam bausmę, be kita ko, įvertinti ir kaltininko asmenybę. Baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nuostatos (BK 55, 56 straipsniai ir kt.) suponuoja pagrindą manyti, jog ankstesnė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens priešingo teisei elgesio patirtis vertinama kaip asmenį charakterizuojanti medžiaga ir, be kitų aplinkybių, į kurias atsižvelgia nuosprendį priimantis teismas, lemia bausmės rūšies bei dydžio parinkimą. Vadovaudamasis šiomis nuostatomis, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šias apelianto asmenį charakterizuojančias aplinkybes – nusikalto būdamas neteistas, po šios nusikalstamos veikos padarymo baustas administracine tvarka už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau ­ KET) 71 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą, dirbantis, turi penkias galiojančias administracines nuobaudas už KET pažeidimus.

14. Pažymėtina tai, jog iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, jog apeliantas, be šios nusikalstamos veikos, taip pat yra nuteistas Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021-03-01 nuosprendžiu už BK 259 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje ir 259 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, taip pat Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021-02-18 nuosprendžiu už BK 259 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą. Todėl darytina išvada, jog apeliantas išvadų dėl nagrinėjamos nusikalstamos veikos nepadarė, nesiekė koreguoti savo elgesio bei stengtis nenusikalsti, kaip minėta, jis teistas už BK 259 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 260 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo administracine tvarka baustas už 71 straipsnio 2 dalyje (pakartotinis narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas be gydytojo paskyrimo) numatyto administracinio nusižengimo padarymą, tai rodo, jog nagrinėjama nusikalstama veika nėra atsitiktinė, ir toliau daromos analogiškos nusikalstamos veikos rodo, kad T. I. priešingos teisei nuostatos yra susiformavusios ir ši nusikalstama veika buvo tik loginė jo gyvenimo būdo pasekmė. Visa tai sudaro pagrindą manyti, jog nuteistasis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtų normų ir pakankamų pastangų koreguoti savo elgesį nededa. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, įvertinus tai, kad nuteistasis net žinodamas, kad jam gresia griežta reali laisvės atėmimo bausmė, ir toliau daro nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus, o įstatymo leidėjas tokį asmens nusikalstamų veiksmų pakartotinumą vertina kaip turintį didesnį pavojingumą, nėra pagrindo spręsti, jog apylinkės teismo nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta, neatitinka jo paties bei padaryto nusikaltimo pavojingumo ir šios veikos pobūdžio.

15. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, apelianto tiek nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, tiek kiti teistumai dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo, tiek ir administracinis baustumas dėl pakartotinio narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo rodo apelianto įstatymų nepaisymą bei nenorą savo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Todėl, įvertinus tai, kad nuteistasis ir toliau daro nusikalstamas veikas, nėra pagrindo išvadai, jog, paskyrus jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, bus pasiekti baudžiamajame įstatyme įtvirtinti bausmės tikslai. Kaip minėta, BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja bausmę skiriantį teismą kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti ne tik kaltinamojo asmenybę, bet ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytą žalą bei kitas aplinkybes.

16. Nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, bet ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu tik realiai pataisos namuose atliekama laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti šių BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.

17. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas išlaiko mažametį vaiką, kurio motina šiuo metu nedirba, tačiau ši aplinkybė apeliantui buvo žinoma ir iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau ji nebuvo pakankama, kad sulaikytų nuteistąjį nuo nusikalstamos veikos padarymo, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo išvadai, jog šios aplinkybės teigiamai motyvuos nuteistąjį ir sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, t. y. išlaikymo mažamečiam vaikui teikimas negali būti vertinamas kaip apsauginis jo nusikalstamo elgesio ateityje veiksnys.

18. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju yra BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų sąlygų visuma, todėl jam gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė, t. y. bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, tačiau teismas to neįvertino ir nesvarstė galimybės taikyti BK 62 straipsnį.

19. BK 62 straipsnyje yra įtvirtinti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo pagrindai. Antai BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, taikydamas BK 62 straipsnio 1 dalį, teismas turi nustatyti tris sąlygas: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

20. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta vienos iš būtinųjų BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo sąlygų, t. y. kad T. I. būtų pats savo noru atvykęs į atitinkamą valstybės instituciją ar jai pranešęs apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. I. pareigūnų buvo sulaikytas su narkotinėmis medžiagomis.

21. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam jų prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme nurodytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.

22. Pagal įstatymo prasmę bei susiformavusią teismų praktiką, taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, švelnesnė, negu įstatymo nustatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo nurodyta, bausmę.

23. Nagrinėjamoje byloje baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną T. I. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

24. Taigi, nesant dviejų ar daugiau kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, net ir esant kitoms BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, švelnesnė, negu įstatymo nustatyta, bausmė kaltininkui negali būti skiriama. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta tik viena T. I. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

25. Pažymėtina ir tai, kad švelnesnės, negu įstatymo nurodyta, bausmės paskyrimas, net ir esant konkrečioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse nurodytų sąlygų visumai, yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė, bet ne pareiga. Teismas taikyti BK 62 straipsnį gali ne tik konstatavęs visų įstatyme nurodytų būtinų sąlygų visumą, bet ir atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2013). BK 62 straipsnyje nustatyta tik bausmės švelninimo galimybė, kuria bylą nagrinėjantis teismas gali naudotis tik išskirtiniais atvejais. Minėtas Baudžiamojo kodekso straipsnis nesuteikia teisės kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui reikalauti, kad jam būtų skiriama švelnesnė, negu įstatymo nurodyta, bausmė. Reikia pažymėti ir tai, kad ir esant BK 62 straipsnyje nustatytoms sąlygoms bylą nagrinėjantis teismas gali bausmės nešvelninti, jei nustato, kad, paskyrus švelnesnę bausmę, jos paskirtis nebūtų pasiekta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297/2013).

26. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, įvertinus tai, kad BK 260 straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, tai, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat nenustatyta BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma, atsižvelgus į tai, jog, net ir priėmus T. I. skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, jis ir toliau daro analogiškas nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus, atsižvelgus į T. I. baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BK 61 straipsnyje nustatytų taisyklių, pagrįstai nuteistajam paskyrė BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, nustatydamas šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės dydžio minimumą ir, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, kaip minėta, paskirtą bausmę sumažindamas vienu trečdaliu. Jam baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė atitinka BK 41, 54 straipsnių nuostatas, nėra aiškiai per griežta ir neteisinga. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir paskirti apeliantui švelnesnę bausmę. Be to, manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus švelnesnę bausmę, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021-02-02 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo T. I. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas nuosprendis paliktinas nepakeistas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

T. I. ir jo gynėjo advokato Viačeslavo Žarkovo apeliacinį skundą atmesti.

.