Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-685-265/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios kredito unijos „Naftininkų investicijos“ ieškinį atsakovams M. G. ir A. J. dėl skolos priteisimo bei pagal atsakovės A. J. priešieškinį atsakovei bankrutuojančiai kredito unijai „Naftininkų investicijos“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo M. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BKU „Naftininkų investicijos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 35 995,63 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; ieškinį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka. Ieškovė nurodė, kad 2012-08-22 ieškovė ir atsakovas M. G. sudarė paskolos sutartį Nr. KS 0000063, pagal kurią ieškovė atsakovui suteikė 8 680 Eur (29 970,30 Lt) vartojimo paskolą. Šia sutartimi atsakovas įsipareigojo gautą paskolą grąžinti dalimis iki 2017-08-21, kiekvieną mėnesį pagal paskolos grafiką mokant šiame grafike nurodytą paskolos grąžinimo įmokos sumą. Prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti ieškovė su atsakove A. J. (buvusi pavardė – D.) sudarė laidavimo sutartį Nr. LS0000063, pagal kurią atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovei, jeigu paskolos gavėjas M. G. netinkamai vykdys įsipareigojimus pagal paskolos sutartį Nr. KS 0000063. Atsakovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nustatyta tvarka ir terminais mokėti paskolos grąžinimo įmokas tinkamai nevykdė, todėl atsakovams buvo siunčiami raginimai sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei įspėjimas dėl ketinimo vienašališkai nutraukti paskolos sutartį prieš terminą, tačiau įsipareigojimai pagal sutartį ir toliau nebuvo tinkamai vykdomi. 2014-07-03 ieškovė vienašališkai nutraukė paskolos sutartį ir pareikalavo iš atsakovų negrąžintą paskolos dalį, įskaitant palūkanas ir delspinigius, grąžinti iki 2014-07-18. Atsakovai paskolos negrąžino. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovei BKU „Naftininkų investicijos“ solidariai iš atsakovų M. G. ir A. J. 35 995,63 Lt skolą ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. rugsėjo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o valstybės naudai iš kiekvieno atsakovo po 270,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė A. J. pateikė teismui prieštaravimus; prašė panaikinti priimtą preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad atsakovas M. G. sudarė neteisėtą sutartį, nesilaikė sutarties sudarymo sąlygų, apgaule įtikino atsakovę pasirašyti laidavimo sutartį. Pažymėjo, kad laidavimo sutartis pasibaigusi, nes paskolos sutartis, kuri buvo sudaryta pažeidžiant sutarčių sudarymo sąlygas, yra negaliojanti.Ieškovė atsiliepimu į prieštaravimus prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pagrindinė prievolė, už kurią laidavo atsakovė, nėra pasibaigusi. Pabrėžė, kad atsakovė atsisakė teisės reikalauti, jog ieškovė pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų atsakovo M. G. (paskolos gavėjo) turtą, taip pat atsakovė nesikreipė į ieškovę su prašymu nutraukti laidavimo sutartį. Atsakovė A. J. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė KU „Naftininkų investicijos“ ir atsakovės A. J. laidavimo sutartį Nr. LS 0000063 pripažinti negaliojančia. Nurodė, kad paskolos sutartis NR. KS 0000063 buvo sudaryta turint tikslą paskolos išmokėjimą perleisti laiduotojos atsakomybei, o tai turėtų būti vertinama kaip sutarties sąlygų nesilaikymas, o tai šią sutartį daro negaliojančia. Pripažinus paskolos sutartį negaliojančia, laidavimo sutartis taip pat turi būti pripažinta negaliojančia. Tvirtina, kad iš negaliojančių paskolos bei laidavimo sutarčių neatsirado prievolinių teisinių santykių. Nurodė, kad sudarydama paskolos sutartį ieškovė nesilaikė joje esančio 1.3 punkto nuostatų ir neįformino užtikrinimo priemonės paskolos negrąžinimo atveju, galimai žinojo, kad išduota paskola nebus naudojama pagal paskirtį. Pažymi, kad nutraukdama sutartį dėl skolos ir palūkanų nemokėjimo ieškovė nesikreipė į atsakovą su prašymu pateikti ataskaitą dėl paskolos panaudojimo. Nurodė, kad aplinkybės, t. y. paskolos suteikimo sutarties sąlygų nesilaikymas, netinkamas užtikrinamųjų priemonių iš skolininko įforminimas, neteikta užklausa apie paskolos panaudojimo paskirtį bei nesant sutartyje nurodyto laiduotojo sutikimo nereikalauti, kad ieškovė nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininko turtą, daro laidavimo sutartį negaliojančia. Pažymėjo, kad sudarant laidavimo sutartį nebuvo pareikalauta laiduotojo šeimos narių sprendimų ir pritarimų, kaip tai numato įstatymai.Ieškovė atsiliepimu prašė atmesti atsakovės priešieškinį. Nurodė, kad pasirašytos paskolos ir laidavimo sutartys yra teisėtos, atitinkančios įstatymų keliamus reikalavimus. Nesutinka su atsakovės argumentu, kad atsakovė, sudarydama paskolos sutartį su atsakovu, nesilaikė sutarties 1.3 punkto nuostatų, nes laidavimo sutartis yra 1.3 punkte numatyta kaip kita prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė. Nurodo, kad pasirašydama laidavimo sutartį, kurios 2.3 punktas numato, kad laiduotojas atsisako teisės reikalauti, jog kredito unija pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų paskolos gavėjo turtą, atsakovė aiškiai išreiškė savo valią ir atsisakė savo teisės reikalauti, kad ieškovė pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų paskolos gavėjo turtą. Pažymi, kad pasirašydama laidavimo sutartį atsakovė patvirtino, jog yra įvykdyta laidavimo sutarties 5.1.6 punkto sąlyga, t. y. gauti visi laiduotojo šeimos sprendimai ir pritarimai, reikalingi laidavimo sutarties sudarymui ir vykdymui.Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinė byla pridėta prie KU „Naftininkų investicijos“ bankroto bylos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priešieškinį atmetė; priteisė iš atsakovo M. G. ir atsakovės A. D. (J.) po 1 037,24 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei BKU „Naftininkų investicijos“. Teismas nustatė, kad atsakovas M. G. nevykdė 2012-08-22 ieškovės ir atsakovo sudarytos paskolos sutarties Nr. KS 0000063, pagal kurią ieškovė atsakovui suteikė 8 680 Eur (29970,30 Lt) vartojimo paskolą. Prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimui ieškovė su atsakove A. D. sudarė laidavimo sutartį Nr. LS0000063, pagal kurią atsakovė įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovei, jeigu paskolos gavėjas M. G. netinkamai vykdys įsipareigojimus pagal paskolos sutartį Nr. KS 0000063. Klaipėdos apygardos teismo 2014-05-23 nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla Nr. B2-1256-123/2014, bankroto administratore paskirta UAB „Insolvensa“. Ieškovė nuo 2014-07-03 vienašališkai nutraukė paskolos sutartį ir pareikalavo iš atsakovų negrąžintą paskolos dalį, įskaitant palūkanas ir delspinigius, grąžinti iki 2014-07-18. Duomenų, kad atsakovai nurodytą įsiskolinimą būtų sumokėję, teismui nepateikta.Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo įsipareigojimus pagal šalių sudarytą paskolos sutartį vykdė tinkamai, suteikė atsakovui paskolą, o atsakovas savo prievolės paskolos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti gautą paskolą ir sumokėti kitus su tuo susijusius mokėjimus tinkamai nevykdė, todėl liko skolingas ieškovei 35 995,63 Lt. Atsakovės teiginius, kad paskolos sutartis buvo sudaryta žinant, jog nebus laikomasi joje numatytų sąlygų, todėl turi būti pripažintina negaliojančia, teismas laikė deklaratyviais ir nepagrįstais, nes į bylą nėra pateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų.Teismas konstatavo, kad atsakovė A. J., kaip laiduotoja, yra solidariai atsakinga ieškovei už atsakovo M. G. netinkamai vykdytą prievolę ir atsako ta pačia apimtimi, kaip ir atsakovas M. G.. Atsakovės argumentas dėl ieškovės prievolės nukreipti išieškojimą į konkretų skolininko turtą atmestinas kaip nepagrįstas, nes atsakovė, pasirašydama laidavimo sutartį, kurios 2.3 punktas numato, kad laiduotojas atsisako teisės reikalauti, jog kredito unija pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų paskolos gavėjo turtą, išreiškė savo valią ir atsisakė savo teisės reikalauti, kad ieškovė pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų paskolos gavėjo turtą. Teismas pažymėjo, kad pasirašydama laidavimo sutartį atsakovė pavirtino faktą, kad yra gauti visi laiduotojo šeimos sprendimai ir pritarimai, reikalingi šios sutarties sudarymui ir vykdymui (laidavimo sutarties 5.1.6 punktas). Esant nurodytų aplinkybių visetui teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia.Teismas padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo solidariai iš atsakovų yra pagrįstas ir tenkintinas, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovės priešieškinį atmetė.Teismas, nustatęs, kad ieškovė turėjo 2 074,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 1 877,97 Eur mokestis advokatui už teisinę pagalbą, 133,51 Eur sudarė kelionės išlaidos (CPK 89 straipsnio 6 ir 9 dalys), ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš atsakovų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė A. J. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti kaip nepagrįstą ir šališką; pareikalauti ir išnagrinėti civilinę bylą Nr. B2-1256-123/2014, Nr. 2-1528-123/2015, Nr. 2-685-265/2016 iš esmės ir skelbti naują nutartį; pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia; atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esamus duomenis, kurių visuma prieštarauja teismo pateiktoms išvadoms. Paskolos gavėjas M. G. piktybiškai nevykdė sudarytos paskolos sutarties sąlygas, sudarė neteisėtą sutartį, nesilaikė sutarties sąlygų, tikslingai vengė grąžinti paskolą ir palūkanas, pirmuoju paskolos išmokėjimo laikotarpiu sudarė apgaulingą vaizdą, kad įtikinti laiduotoją. Šalys sudarydamos paskolos sutartį nesilaikė įstatymo numatytos formos, todėl sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Paskolos sutarties sudarymo šalys sudarė laidavimo sutartį turint tikslą gautą paskolos išmokėjimą perleisti laiduotojo atsakomybei. Šį argumentą įrodo sutarties sudarymo aplinkybės, sutarties sąlygų nesilaikymas, vengimas susitikti su laiduotoju po sutarties sudarymo. Kadangi laidavimo sutartis neteisėta, tai laiduotojo atsakomybė negalima.Sudarant 2012 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį nebuvo laikomasi paskolos sutarties 1.3 punkto, kuriame nurodyta, kad šalys susitaria, kad pagrindinė prievolių pagal sutarties specialiąją dalį vykdymo užtikrinimo priemonė yra tinkamai įformintas nekilnojamojo turto hipoteka kredito unijos naudai ar kitos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, numatytos sutarties specialiojoje dalyje ar sutarties prieduose. Ieškovė, sudarydama paskolos sutartį su skolininku M. G., nesilaikė sutarties 1.3 punkto ir neįformino užtikrinimo priemonės paskolos negrąžinimo atveju. Ši aplinkybė įrodo, jog iš anksto buvo žinoma, kad išduota paskola bus naudojama ne pagal paskirtį.Laidavimo sutarties 2.3 punktas, kuriame nustatyta, kad laiduotojas atsisako teisės reikalauti, kad kredito unija pirmiausia nukreiptų išieškojimą, pažeidžia imperatyvias įstatymo normas (CK 1.80 straipsnis).Nebuvo laikomasi laidavimo sutarties 5.1.6 punkto, kuriame reikalaujama laiduotojo šeimos sprendimų ir pritarimų, nuostatų.Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą. Trečiajam asmeniui M. G. dokumentai nepagrįstai įteikti viešo paskelbimo būdu. Šis procesinių dokumentų įteikimo būdas neužtikrina minėto asmens dalyvavimo teisminiame procese, kuris yra pagrindinis paskolos ir laidavimo sutarčių sudarymo dalyvis, todėl atsakovo M. G. dalyvavimo užtikrinimas teismo posėdyje ir jo paaiškinimų išklausymas yra būtinas teisingam bylos išnagrinėjimui. Be to, nebuvo skelbta jo paieška ir pasiūlyta paskirti kuratorių. Atsakovė yra inicijavusi ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės veiklos ištyrimo, kuris buvo prijungtas prie kitos ikiteisminio tyrimo bylos, kurią ištyrus gali paaiškėti, jog paskolos buvo išduotos neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki kol pasibaigs ikiteisminis tyrimas.Teismas be pagrindo priteisė iš atsakovų visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ne visos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo būtinos.Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė BKU „Naftininkų investicijos“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Ieškovės nuomone, apeliantės elgesys, t. y. laidavimo sutarties ginčijimas, yra siekis išvengti atsakomybės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl byla sprendžiama atsakovės apeliacinio skundo ribose.Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, todėl apeliantės prašymas išreikalauti ir išnagrinėti civilinę bylą Nr. B2-1256-123/2014, kuri nėra apeliacijos dalykas, netenkintinas. Apeliantės nurodytos civilinės bylos Nr. 2-1528-123/2015 ir 2-685-265/2016 yra ta pati nagrinėjama civilinė byla, kurios numeracija, keičiantis metams ir bylą nagrinėjusiems teismams, pasikeitė.

Dėl paskolos ir laidavimo sutarčių formos

CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarčių laisvės principas reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne. Šis principas taip pat reiškia, kad sudaroma sutartis turi atitikti sutarties šalių valią, tai yra negalima versti asmenį sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatyme ar savanoriškame įsipareigojime sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Sutarties laisvės principas reiškia ir šalių laisvę savanoriškai nustatyti sutarties formą bei turinį, išskyrus, kai tai reglamentuoja imperatyviosios teisės normos ar tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka ir kiti teisės principai. CK 6.192 straipsnyje nustatyta, kad sutarties formai taikomos CK 1.71-1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. CK 1.73 straipsnyje išvardyti atvejai, kada sandoriai turi būti sudaryti raštu, tačiau šis sąrašas nėra baigtinis, nes kitos CK normos ir įstatymai gali nustatyti privalomą rašytinę formą ir kitiems sandoriams. Vienas iš tokių atvejų yra laidavimo sutartis, kurios formą reglamentuoja CK 6.79 straipsnis, nustatantis, kad laidavimo sutartis turi būti rašytinė. Pažymėtina, kad CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 600 eurų (pagal CK redakciją, galiojusią iki 2015 m. sausio 1 d. – 2000 Lt, arba 579,24 Eur), turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013).Pažymėtina, kad paskolos sutarties 1.3 punkte nustatyta, kad šalys susitaria, kad pagrindinė prievolių pagal sutarties specialiąją dalį vykdymo užtikrinimo priemonė yra tinkamai įforminta nekilnojamojo turto hipoteka kredito unijos naudai ar kitos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, numatytos sutarties specialiojoje dalyje ar sutarties prieduose.

Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad sudarant paskolos sutartį nebuvo laikomasi paskolos sutarties 1.3 punkto nuostatų ir paskolos užtikrinimo priemonė nebuvo tinkamai įforminta, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, laidavimo sutartis laikytina kita prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone (CK 6.76 straipsnio 1 dalis, paskolos sutarties 1.3 punktas).

Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovės ginčijama laidavimo sutartis yra rašytinė. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovė sutartį pasirašė ir kad ji žinojo, jog sudaro laidavimo sutartį, kuria siekiama užtikrinti ieškovės trečiajam asmeniui M. G. suteiktos paskolos prievolių įvykdymą. Atsakovė nurodžiusi, jog ji laidavo už atitinkamo dydžio piniginės prievolės įvykdymą, patvirtino, jog laidavimo sutartį ji laiko sudaryta. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia dėl sandorio formos nesilaikymo.

Dėl solidariosios atsakomybės

Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, jog pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Laidavimas gali atsirasti sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; kt.). Pažymėtina, kad laidavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, reiškiantis, be kita ko, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato įstatymai. Be to, laidavimo sutartys nėra specifinės, tik su bankais sudaromos; tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialių finansinių, investavimo ar panašių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013).Be to, laidavimui yra būdingas laiduotojo pasitikėjimas asmeniu, už kurį jis laiduoja tokio asmens kreditoriui. Protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Dėl to kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001; kt.)Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad sudaryta paskolos sutartis turėjo būti pripažinta niekine ir negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, nes paskolos sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovė akcentuoja, kad ieškovė ir skolininkas M. G. žinojo, jog pastarasis negrąžins paskolos, todėl nors paskolą gavo M. G., tačiau jos grąžinimo bus siekiama iš apeliantės. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti skolą solidariai iš atsakovų, o ne iš vienos apeliantės, todėl laikytini nepagrįstais apeliantės argumentai, kad iš anksto buvo žinoma, jog paskolos grąžinimo bus siekiama tik iš apeliantės. Kadangi kreditorė turi teisę reikalauti prievolių įvykdymo tiek iš laiduotojo, tiek iš pagrindinio skolininko, tai apeliantės argumentas, jog laidavimo sutarties 2.3 punktas, kuriame numatyta, kad laiduotojas atsisako teisės reikalauti, jog kredito unija pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų paskolos gavėjos turtą, pažeidžia imperatyvias įstatymo normas laikytinas nepagrįstas. Be to, nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad atsakovė, pasirašydama laidavimo sutartį, sutiko su laidavimo sutarties 2.3 punkto nuostatomis, taip išreikšdama savo valią atsisakyti teisės reikalauti, kad ieškovė pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų trečiojo asmens M. G. (paskolos gavėjo) turtą. Taip pat atmestinas apeliantės argumentas, kad laidavimo sutartis pripažintina negaliojančia dėl to, jog nebuvo gautas jos šeimos sutikimas. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad civiliniame kodekse nėra nuostatos, jog asmuo, sudarydamas laidavimo sutartį, turi gauti šeimos narių sutikimą. Atsižvelgus į sutarties laisvės principą, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.), ir į laidavimo asmeninį pobūdį, konstatuotina, kad kitų atsakovės šeimos narių sutikimas sudaryti laidavimo sutartį nėra privalomas. Pažymėtina, kad laidavimo sutarties 5.1.6 punkte nurodyta, jog laiduotojas, o ne kredito unija, patvirtina, jog yra gavęs visus savo šeimos sprendimus ir pritarimus, reikalingus laidavimo sutarčiai vykdyti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nėra pagrindo ginčijamą laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia.

Dėl bylos sustabdymo

Byla gali būti sustabdyta tik dėl objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą iš esmės ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios. CPK reglamentuoja civilinės bylos sustabdymo pagrindus, išskirdamas dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį (CPK 163 str.) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 str.). Atsakovė bylą stabdyti prašė CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu, t. y. kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina. Fakultatyvinių bylos sustabdymo pagrindų taikymas priklauso teismo diskrecijai, tačiau ši teismo teisė turi būti įgyvendinama įvertinus bylos sustabdymo būtinumą pagal konkrečioje byloje susiklosčiusią procesinę situaciją. Ikiteisminio tyrimo atlikimas savaime iš esmės nelaikytinas pagrindu civilinės bylos stabdymui visais atvejais. Tai kiekvienu atveju sprendžiama atsižvelgiant į jo pobūdį, jame nustatinėtinas aplinkybes ir faktus, teismo (ne)galimumą pačiam išsamiai nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs prašymo sustabdyti bylą, nesudarė jai galimybės surinkti įrodymus, patvirtinančius ieškinio nepagrįstumą, todėl pažeidė bylų sustabdymą reglamentuojančias teisės normas, lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Atsakovė nurodė, kad ji yra inicijavusi ikiteisminį tyrimą dėl ieškovės veiklos ištyrimo, kuris buvo prijungtas prie kitos ikiteisminio tyrimo bylos, kurią ištyrus gali paaiškėti, jog paskolos buvo išduotos neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino konstatavęs, kad būtinumas stabdyti bylą neįrodytas. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka.Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pridėjo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto 2-ojo policijos komisariato viešosios policijos skyriaus tyrėjo D. Š. 2013 m. liepos 11 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius nusikalstamos veikos požymių; pareiškėjai A. J. (D.) patarta dėl žalos atlyginimo kreiptis į Klaipėdos miesto apylinkės teismą civilinio proceso tvarka. Iš šio nutarimo matyti, kad apeliantė kreipėsi į policiją dėl to, jog G. S. pasisavino kompiuterį. Taigi šis nutarimas nesusijęs su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesustabdė civilinės bylos nagrinėjimą. Nors iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-02012-14 medžiaga su kaltinamuoju aktu buvo perduota teismui (Klaipėdos apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-36-606/2017), tačiau pažymėtina, kad ši baudžiamoji byla pradėta dėl KU „Naftininkų investicijos“ lėšų pasisavinimo, dokumentų suklastojimo, skolininkas M. G. šioje byloje yra liudytojas, todėl darytina išvada, kad šios baudžiamosios bylos aplinkybės neturi reikšmės nagrinėjamai bylai.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo stabdyti bylą.

Dėl procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu

Viešo paskelbimo būdu dokumentai gali būti įteikiami, jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos (CPK 130 straipsnio 1 dalis). Tik jeigu byloje yra įrodymų, kad nėra galimybės gauti duomenų apie byloje dalyvaujančio asmens gyvenamąją vietą, teismui yra pagrindas spręsti dėl alternatyvių procesinių dokumentų įteikimo būdų, taikytinų tokiu atveju pagal CPK 129, 130 straipsnius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2008; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2009; 2016 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2016).Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą, nes atsakovui M. G. apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką buvo pranešta viešo paskelbimo būdu.Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad atsakovas M. G. nepateikė apeliacinio skundo dėl netinkamai jam įteiktų dokumentų, o apeliantė nėra jo atstovė. Be to, iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovas M. G. buvo informuotas apie iškeltą civilinę bylą (t. 2, b. l. 80). Be to, atsakovui M. G. šaukimas į teismo posėdį buvo siųstas teismui žinomais adresais: (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 86-89), taip pat siųstas atsakovo M. G. darbovietės adresu (duomenys neskelbtini) (t. 2, 91-92). Nepavykus jo įteikti, atsakovui M. G. šaukimas buvo įteiktas viešo paskelbimo būdu (t. 2, b. l. 100). Kadangi M. G. gyvenamosios vietos ir darbo vietos nežinomos, o byloje nėra duomenų apie galimybes gauti duomenis apie jo gyvenamąją vietą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas spręsti dėl šaukimo į teismo posėdį įteikimo viešo paskelbimo būdu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.Kartu pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio, turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos) nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į teisinio reglamentavimo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Visais atvejais byloje sprendimą priimantis teismas sprendžia, kokios ir kokio dydžio advokato atstovavimo išlaidos turi būti priteisiamos. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009, 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė turėjo 2 074,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 1 877,97 Eur mokestis advokatui už teisinę pagalbą, 133,51 Eur sudarė kelionės išlaidos (CPK 89 straipsnio 6 ir 9 dalys). Šios išlaidos laikytinos būtinomis ir pagrįstomis (t. 2, b. l. 148-155), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl jų priteisimo iš atsakovų. Pažymėtina, kad 1 877,97 Eur mokestis advokatui už teisinę pagalbą neviršija Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7 ir 8.2 punktuose nurodytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių. Vien tai, jog apeliantės nuomone, ieškovė patyrė per dideles atstovavimo išlaidas, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamos nutarties. Palikus nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, bylinėjimosi išlaidos neperskirstytinos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Apie patirtas šalių bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme duomenų nėra, todėl jos nepriteistinos (CPK 78, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.