Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 31 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; kt.).

Taigi, tai, kad pareiškėjui vieną kartą per savaitę 15 minučių buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu, visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus; šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, jog jam dėl sveikatos būklės reikėtų naudotis dušu dažniau negu vieną kartą per savaitę; byloje tokių duomenų irgi nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau, nei nustatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudaryta galimybė bent kartą per savaitę nusiprausti duše, daroma išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018; ir kt.).

Byloje būtent šios aplinkybės ir nustatytos. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad jam vieną kartą per savaitę 15 minučių buvo sudaryta galimybė visą kūną nusiprausti duše po karštu vandeniu; byloje nenustatyta, kad jam dėl sveikatos sutrikimų reikėtų praustis dažniau, negu nustatyta teisės aktuose, t. y. vieną kartą per savaitę. Be to, byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas realiai aktyviai sportuotų ir dėl to būtų didesnis poreikis naudotis dušu. Byloje taip pat nenustatytos jokios kitos sąlygos, kurios būtų lėmusios pareiškėjui būtinumą naudotis dušu dažniau nei įprastai. Apibendrinant konstatuotina, kad Lukiškių TI-K veiksmuose šiuo aspektu nėra neteisėtų veiksmų, dėl kurių valstybei galėtų kilti civilinė atsakomybė.

Pareiškėjas teigia, kad lovos netinkamos naudoti.

Taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam.

Teismas pažymi, kad nei minėtos Taisyklės, nei kiti teisės aktai konkretaus metalinių gultų eksploatavimo termino nenustato.

Pagal pateiktus duomenis matyti, kad kiekvienoje kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtos pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (gultai) kiekvienam suimtajam; lovos (gultų) matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m).

Kaip matyti iš bylos, pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį Lukiškių TI-K buvo laikomas dešimtyje skirtingų kamerų. Pareiškėjas teigdamas, kad kamerose buvo pasenusios metalinės lovos (gultai), nedetalizuoja, kokiose konkrečiai kamerose buvo netinkamos lovos, taip pat nenurodo kitų individualizuojančių aplinkybių.

Byloje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų lovų, o pastaroji būtų nepagrįstai atsisakiusi tenkinti tokį prašymą. Teismas pažymi, kad bet kokie daiktai natūraliai pasensta, tačiau ne kiekvienas pasenęs daiktais yra netinkamas naudoti; daiktai gali sugesti ir pan., svarbu, ar apie tai pranešus administracijai buvo reaguojama, ar buvo keičiami netinkami naudoti daiktai ir pan. Vien tai, kad lova ar kitas daiktas yra pasenęs ar sugedęs, automatiškai nereiškia, jog yra sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti.

Taigi, šiuo aspektu taip pat nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, taip pat kitas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo išduodami valymo reikmenys kameroms tvarkyti. Kameros tvarkymas turėdavo vykti rytais nuo septintos valandos iki septintos valandos trisdešimt minučių, tačiau valymo reikmenys tik kartais būdavo išduodami, jų tekdavo ilgai laukti arba apskritai buvo neišduodami. Be to, išduodami kiekiai nebuvo pakankami.

Lietuvos higienos normos 134:2015 37 punkte nustatyta, kad patalpoms, kurias, pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).

Dėl galimybės palaikyti švarą kamerose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad turi būti vertinama, ar asmenų prašymu tardymo izoliatorius išduodavo tam tikslui būtiną valymo inventorių, ar pareiškėjas bent kartą pateikė tokį prašymą arba kad toks jo prašymas buvo atmestas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2215-756/2016).

Visų pirma akcentuotina, kad pareiškėjas savo nusiskundimo nedetalizuoja, t. y. konkrečiai nenurodė, kokiomis dienomis jam nebuvo išduoti ar buvo išduoti pavėluotai valymo reikmenys. Antra, pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, kad jis būtų žodžiu ar raštu kreipęsis į įstaigos administraciją dėl valymo priemonių išdavimo ir jog jam būtų atsisakyta išduoti. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas 2019 m. vasario 27 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių tik dėl asmens higienos priemonių jam išdavimo, bet ne dėl kameros valymo priemonių išdavimo (b. l. 59). Be to, kaip matyti iš bylos, įstaiga 2019 m. kovo 5 d. raštu Nr. 96-833 pareiškėjui atsakė, kodėl jo prašymas negali būti tenkinamas (b. l. 58); teismo vertinimu, atsakymas buvo pagrįstas. Trečia, atsakovės atstovas nurodė, kad į visas kameras buvo išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės (šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė), taip pat dezinfekavimo ir plovimo priemonės. Teismas šiais paaiškinimais neturi pagrindo netikėti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ir šiuo aspektu nenustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai. Be to, nors pareiškėjas nurodo, kad išduoti kiekiai nebuvo pakankami, tačiau šio argumento nedetalizavo, t. y. kokių būtent priemonių jam nepakako, kada jų nepakako ir pan. Pažymėtina, jog vien tik abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas šiuo aspektu patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas visiškai nepagrindė jam neturtinės žalos atsiradimo fakto dėl minėtų veiksmų.

Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 31 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, plotas – 7,38 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 330, plotas – 7,52 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 352, plotas – 8,09 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 4 d. – 2019 m. sausio 6 d. kamera Nr. 352 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 7 d. kamera Nr. 352 (1 asmuo kameroje); 2019 m. sausio 8 d. – 2019 m. sausio 22 d. kamera Nr. 352 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 343, plotas – 8,08 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 24 d. – 2019 m. sausio 30 d. kamera Nr. 343 (2 asmenys kameroje); 2019 m. sausio 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 283, plotas – 7,69 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 1 d. – 2019 m. vasario 5 d. kamera Nr. 283 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 286, plotas – 7,60 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 7 d. – 2019 m. vasario 12 d. kamera Nr. 286 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 100, plotas – 7,56 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 14 d. – 2019 m. vasario 18 d. kamera Nr. 100 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 2, plotas – 7,38 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 20 d. – 2019 m. vasario 21 d. kamera Nr. 2 (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 53, plotas – 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2019 m. vasario 23 d. – 2019 m. kovo 21 d. kamera Nr. 53 (2 asmenys kameroje); 2019 m. kovo 22 d. kamera Nr. 53 (1 asmuo kameroje); 2019 m. kovo 23 d. – 2019 m. balandžio 3 d. kamera Nr. 53 (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 4 d. kamera Nr. 53 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 5 d. kamera Nr. 53 (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 6 d. – 2019 m. balandžio 8 d. kamera Nr. 53 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 9 d. kamera Nr. 53 (2 asmenys kameroje); 2019 m. balandžio 10 d. – 2019 m. balandžio 15 d. kamera Nr. 53 (1 asmuo kameroje); 2019 m. balandžio 16 d. – 2019 m. balandžio 30 d. kamera Nr. 53 (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 1 d. – 2019 m. gegužės 7 d. kamera Nr. 53 (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 8 d. kamera Nr. 53 (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 9 d. kamera Nr. 53 (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 10 d. – 2019 m. gegužės 14 d. kamera Nr. 53 (2 asmenys kameroje); 2019 m. gegužės 15 d. perkeltas į kamerą Nr. 8, plotas – 7,38 kv. m (1 asmuo kameroje); 2019 m. gegužės 16 d. išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių. Pareiškėjas šių duomenų neginčija.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laivės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m suaugusiam asmeniui. Tiek šis teisės aktas, tiek ir kiti nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad, apskaičiuojant asmeniui tekusį kameros plotą tardymo izoliatoriuje, būtų išskaičiuojamas plotas, tenkantis sanitariniams įrenginiams, taip pat baldams ir kitiems daiktams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto tardymo izoliatoriuje, vadovaudamasis EŽTT sprendimu byloje M. prieš Kroatiją, atsižvelgia į plotą, skirtą sanitariniam įrenginiui kameroje, nustatydamas, ar minimalus kameros plotas, tekęs vienam asmeniui, nebuvo mažesnis nei 3 kv. m ir nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tačiau nacionalinės teisės prasme toks vertinimas neatliekamas (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-321-822/2018; 2018 m. sausio 5 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017). Sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo skaičiuojant jam tekusį kameros plotą tardymo izoliatoriuje išskaičiuoti plotą, tenkantį baldams ir kitiems įrenginiams (ne sanitariniams įrenginiams), vadovaujamasi nacionalinės teisės aktais bei minėta EŽTT praktika, t. y. baldai ir kiti daiktai nėra išskaičiuojami iš bendro ploto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018).

Byloje nustatyta, kad kiekvienoje kameroje buvo įrengta sanitarinio mazgo su klozetu patalpa, jos matmenys sudarė apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skaičiuojant pareiškėjui tekusį kamerų, kuriose jis buvo uždarytas ginčo laikotarpiu, plotą, jis (plotas) visiškai atitiko tiek nacionalinius teisės aktus (viršijo minimalų 3,6 kv. m plotą), tiek ir Konvencijos 3 straipsnį (viršijo 3 kv. m plotą, netgi išskaičiavus 0,56 kv. m plotą, kurį užėmė sanitariniai įrenginiai). Taigi, byloje nenustatyta neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su pareiškėjui reikiamo ploto užtikrinimu.

Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, konkrečiai jų 13–17 punktai. Pagal Taisyklių 14.1 punktą, kameroje turi būti langas, kad patektų natūrali dienos šviesa; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kamerose įmontuotų grotų atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atskirti užuolaidomis arba atskiromis kabinomis su durimis (b. l. 65–67). Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darytina išvada, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais 2019 m. sausio 7 d., 2019 m. kovo 22 d., 2019 m. balandžio 4 d., nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. balandžio 8 d., nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. gegužės 7 d., 2019 m. gegužės 9 d., 2019 m. gegužės 15 d., 2019 m. gegužės 16 d. pusę paros, iš viso 21,5 parų, buvo laikomas vienas. Kitais laikotarpiais nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2019 m. sausio 6 d., nuo 2019 m. sausio 8 d. iki 2019 m. kovo 21 d., nuo 2019 m. kovo 23 d. iki 2019 m. balandžio 3 d., 2019 m. balandžio 5 d., 2019 m. balandžio 9 d., nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., 2019 m. gegužės 8 d., nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. gegužės 14 d., iš viso 115 parų, pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis.

Pažymėtina, jog priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (b. l. 14–22). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjas laikotarpiu, kai buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau 115 parų laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis kamerose, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, pažymėtina, jog vadovaujantis Vilniaus PN pateiktu paaiškinimu, nustatyta, kad kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus (b. l. 14–22). Galiojantys teisės aktai nenustatė atsakovės atstovui pareigos sanitariniame mazge įrengti atskirą oro šalinimo sistemą, kadangi Lukiškių TI-K buvo veikianti įstaiga. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Kadangi šiuo atveju Vilniaus PN veiksmai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinėje švarykloje kaupėsi pelėsis, ji buvo netvarkinga, pilna šiukšlių. Kamerose kaupėsi drėgmė, nebuvo užtikrinta temperatūra, oro judėjimo greitis.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).

Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 2, 8, 53, 100, 106, 283, 286, 330, 343, 352 (b. l. 14–22). Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai patvirtina, jog Vilniaus PN kamerose buvo nuolat atliekami patikrinimai atitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams (b. l. 24–32, 42–57, 61–62).

Pažymėtina, jog NVSC nenustatė, jog sanitarinėje švarykloje buvo pelėsio požymių, ar, kad ji buvo netvarkinga, pilna šiukšlių. NVSC 2019 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-3917 be kita ko nustatyta, kad kameroje Nr. 377 išmatuota santykinė oro drėgmė buvo 68 proc. (b. l. 44–47). NVSC 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-187 be kita ko nustatyta, kad kameroje Nr. 106 esančio lango viename iš rėmų nėra stiklo ir laikinai uždėta plėvelė (b. l. 48–52). Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 27 d. rašte Nr. 9-2420 ,,Dėl atliktų patikrinimų“ nurodyta, jog kameroje Nr. 106 lango rėmas įstiklintas (b. l. 60). Akcentuotina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 377, kurioje nustatyta netinkama santykinė oro drėgmė, nebuvo laikomas. Kameroje Nr. 106, nustatytas pažeidimas ir pašalintas laikotarpiu, kai pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog įstaigos administracijos darbuotojai nebendraudavo, pažymėtina, kad tokių duomenų byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad įstaigos administracijos darbuotojai su juo nebendravo, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo bei nenurodė, kada įstaigos administracijos darbuotojai nebendravo, nei kokie darbuotojai, nei kada, nei kokiu klausimu pareiškėjas į juos kreipėsi ir pan. Abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą šiuo aspektu.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. NVSC 2018 m. vasario 6 d. patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-187 nustatyta, kad kameroje Nr. 106 esančio lango viename iš rėmų nėra stiklo ir laikinai uždėta plėvelė (b. l. 48–52). Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 27 d. rašte Nr. 9-2420 ,,Dėl atliktų patikrinimų“ nurodyta, jog minėtame patikrinimo akte trūkumai pašalinti, kameroje Nr. 106 lango rėmas įstiklintas (b. l. 60). Pateikti duomenys patvirtina, jog šis pažeidimas nustatytas ir pašalintas tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas nebuvo laikomas. Be to, šio pažeidimo nustatymo momentas nėra ginčo laikotarpis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl netinkamai įrengtos ventiliacijos. Priešingai, nustatyta, kad Vilniaus PN kameros vėdinamos natūraliai per langus (b. l. 14–22), kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos 17 punkte. Taigi, Vilniaus PN administracija neteisėtų veiksmų neatliko. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad netinkamai įrengtos ventiliacijos įstaigoje nenustatyta.

Lietuvos higienos normos 134:2015 41 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamos patalynės, ar, kad išduota patalynė būtų blogos būklės ir nešvari. Tokių įrodymų nėra pateikęs ir atsakovės atstovas. Atsakovės atstovas nurodė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems išduodamas minkštas inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), patalynė ir rankšluosčiai tinkami naudojimui ir atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus (b. l. 14–22). Be to, NVSC nenustatė šiuo aspektu pažeidimo (b. l. 24–32, 42–57). Atsižvelgus į tai, kad Vilniaus PN administracija užtikrindavo miegojimui skirtą tinkamą inventorių, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Teisės aktuose nėra numatyta ar tardymo izoliatoriuose turi būti įrengtas sėdimas, ar tupimas tualetas. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 9.1 papunktį, sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas, kuris gali būti ir tupimas, bei praustuvė, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Be to, NVSC, atlikdamas kamerų patikrinimą ir jų atitikimą Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams, nenustatė, kad įrengti tualetai neatitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimų (b. l. 24–32, 42–57, 61–62).

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog laikino sulaikymo kamerose turėjo stovėti dėl mažo ploto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja minimalaus ploto asmenims laikino sulaikymo kamerose. Pažymėtina, jog laikino sulaikymo kamerose asmenys laikomi iki 2 valandų. Be to, Vilniaus PN nėra vedama apskaita, kiek asmenų ir kiek laiko buvo laikoma laikinojo (trumpalaikio) laikymo patalpose (b. l. 14–22). Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad laikino sulaikymo kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl aplinkybių, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Pažymėtina, jog pasivaikščiojimas yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga, o kaip matyti iš atsakovės atstovo atsiliepimo, pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K buvo išdėstyti I, II bei III korpusuose. I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m. II korpuse – 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 34,16 kv. m iki 37,40 kv. m. III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas yra nuo 15,55 kv. m iki 31,05 kv. m (b. l. 14–22). Nagrinėjamu atveju nėra reglamentuota, kiek vienam asmeniui turi tekti laisvo ploto pasivaikščiojimo kiemelyje. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai išdėstyti skirtinguose korpusuose, į kuriuos vedami skirtingi suimtieji bei nuteistieji, todėl šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo gamybinių patalpų girdėjosi triukšmas, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog girdėjo triukšmą, tačiau nenurodė nei kada, nei iš kurios kameros, nei ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją. Šiuo atveju abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas.

Eksploatavimo taisyklių 14.4 papunktis nustato, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema inter alia (lot. be kita ko) aliarminis iškvietimas.

Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo sistema, jam sukėlė neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų ar pareigūnų kontrolės kamerose kreipėsi su prašymais, pareiškimais ar skundais į įstaigos administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Vilniaus PN, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudarantys pagrindo pripažinti, kad dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu ir nepatogumais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais iš viso 115 parų. Teismo vertinimu, laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, laikytinas ilgu ir sudarančiu pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Vilniaus PN kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, t. y. 115 parų, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistina 115 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 115 Eur (vieną šimtą penkiolika eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.