Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Klaipėdos kepykla“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimo ir 2020 m. gegužės 22 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos kepykla“ ieškinį atsakovui T. J. dėl daiktų išreikalavimo iš neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė ir atsakovas 2013 m. lapkričio 1 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu kavinės veiklai vykdyti ieškovei penkeriems metams buvo perduotos naudotis patalpos, esančios Turgaus g. 11, Klaipėdoje. Nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovė išnuomotose patalpose atliko remontą, jose naudojo savo veiklai įsigytą turtą. Pasibaigus nuomos santykiams, ieškovė išsivežė iš patalpų didžiąją dalį jai priklausančio turto, tačiau ieškinyje nurodyti ieškovės daiktai vis dar yra atsakovui priklausančiose patalpose, atsakovas atsisakė juos grąžinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

8. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1. Nuomos sutartyje abstrakčiai nurodoma, kad yra grąžinami restorano baldai bei kilnojami maisto ruošimo įrengimai, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog ginčo daiktai negalėtų būti laikomi patenkančiais į restorano baldų sampratą. Teismas neįsigilino į sutarties tikslą, pateiktas faktines aplinkybes bei ginčo daiktų paskirtį, neteisingai aiškino sutarties nuostatas.

8.2. Atsakovas, pasinaudojęs ieškovės direktorės patiklumu, įtraukė į nuomos sutarties 7.6 punktą tokio turinio sąlygą dėl turto grąžinimo nuomininkui pasibaigus nuomos sutarčiai, kuri neturi jokios įtakos tikriesiems šalių ketinimams, todėl negali būti laikoma, jog ginčo turtas yra tapęs atsakovo nuosavybe.

8.3. Kilus ginčui dėl 2018 m. lapkričio 1 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties sudarymo ir jos galiojimo, laikytina, kad atsiimant įrangą turėjo būti taikoma 2013 m. lapkričio 1 d. nuomos sutartis, kurioje aiškiai nurodyta, jog ieškovė gali atsiimti visą savo įrangą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

14. Apeliantė BUAB „Klaipėdos kepykla“, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, skunde teigia, kad teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai aiškino tarp šalių sudarytos nuomos sutarties nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neturi teisės į ginčo daiktus. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovui priteisimo. Remdamasi žemiau pateikiamais motyvais teisėjų kolegija ieškovės apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus vertina kaip nepagrįstus.

Dėl ieškovės materialiųjų reikalavimų (ne)pagrįstumo

15. Byloje nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 1 d. šalys sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo išnuomoti ieškovei 165,28 kv. m bendro ploto patalpas ieškovės veiklai vykdyti, o ieškovė įsipareigojo patalpas naudoti pagal paskirtį, mokėti nuomos mokestį ir kitas įmokas, vykdyti kitus sutartinius įsipareigojimus. Sutarties 3.2-3.3 punktuose šalys susitarė, kad nuomos sutartis sudaroma penkerių metų laikotarpiui iki 2018 m. spalio 31 d. Sutarties 7.1 punkte šalys numatė, jog ieškovė savarankiškai savo medžiagomis ir rizika įsirengs patalpas tam, kad jos būtų tinkamos jos veiklai vykdyti ir bus atleista nuo keturių mėnesių laikotarpio nuomos mokesčio mokėjimo. Sutarties 7.4 punkte ieškovė įsipareigojo grąžinti atsakovui patalpas tokios būklės, kokios gavo iš atsakovo patalpų perdavimo dieną, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą ir turi teisę pasiimti tuos patalpų pagerinimus, kuriuos yra pati savo lėšomis padariusi ir kuriuos galima atskirti be žalos patalpoms, taip pat savo įrangą (sutarties 7.6 p.). Besibaigiant šios sutarties galiojimo terminui, ieškovė 2018 m. rugsėjo 14 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu pratęsti nuomos sutartį dar penkerių metų laikotarpiui. Šalys 2018 m. lapkričio 1 d. pasirašė nuomos sutartį dėl patalpų nuomos ieškovės veiklai vykdyti laikotarpiui iki 2023 m. spalio 31 d.

16. Iš bylos duomenų (nutarties 15 p.) matyti, kad patalpų nuomos santykiai buvo pratęsti pačios ieškovės iniciatyva, ieškovė patalpomis naudojosi ir po 2018 m. lapkričio 1 d. nuomos sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai, laikytinas nepagrįstu apeliantės teiginys, kad sprendžiant dėl byloje kilusio ginčo, susijusio su daiktų neperdavimu (negrąžinimu) ieškovei, turi būti vadovaujamasi ne 2018 m. lapkričio 1 d. sudaryta, bet ankstesne nuomos sutartimi, kuri buvo sudaryta 2013 m. lapkričio 1 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė, aiškindama, jog tarp šalių kilus ginčui ieškovė turtą iš nuomojamų patalpų išsigabeno dar iki 2018 m. lapkričio 1 d., nepateikia jokių tai patvirtinančių duomenų ar įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai). Akivaizdu, tokiems ieškovės teiginiams prieštarauja faktinė aplinkybė, kad ieškovė pati inicijavo patalpų nuomos sutarties pratęsimą, o tokios aplinkybės apeliantė neneigia ir neginčija. Vien tas apeliantės nurodytas faktas, kad ieškovė kitoje civilinėje byloje iškėlė ginčą dėl 2018 m. lapkričio 1 d. nuomos sutarties sudarymo ir yra pareiškusi reikalavimą pripažinti sutartį nesudaryta, nesudaro pagrindo šia sutartimi nesivadovauti nagrinėjamoje byloje sprendžiant ginčą dėl daiktų neperdavimo. Be to, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį dėl 2018 m. lapkričio 1 d. nuomos sutarties pripažinimo nesudaryta atmetė (civilinės bylos Nr. e2-1327-779/2020). Nors tas sprendimas nėra įsiteisėjęs, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis šalių 2013 m. lapkričio 1 d. nuomos sutarties, kurios galiojimas iškilusio ginčo metu jau buvo pasibaigęs, sąlygomis.

17. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, sutarties tikslą, kad neteisingai aiškino sutarties nuostatas, susijusias su ginčo turto grąžinimu nuomininkui.

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčui šioje byloje spręsti taikomos šalių 2018 m. lapkričio 1 d. nuomos sutarties nuostatos, jas aiškinant pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Sutarčių aiškinimo taisyklės reikalauja sutartį aiškinti laikantis sąžiningumo principo ir prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.). Taigi, aiškinant sutartį svarbu nustatyti, kokių tikslų ir teisinių padarinių siekė šalys; surašytų dokumentų prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įforminti, ar jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises bei pareigas, ir kokias būtent.

19. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal CK 6.156 straipsnio nuostatas šalys turi teisę ne tik laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti sutartis, nenumatytas šiame kodekse, jeigu tai neprieštarauja įstatymams, bet taip pat ir prisiimti pasekmes, kylančias dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo vykdymo.

20. Nagrinėjamu atveju šalys 2018 m. lapkričio 1 d. nuomos sutarties 7.6 punkte aiškiai susitarė, kad grąžinant patalpas atsakovui, ieškovė turi teisę iš patalpų pasiimti restorano baldus bei kilnojamus maisto ruošimo įrengimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės teiginiai, kad buitinės patalpos spintelių blokas, krepšinė markizė ir kondicionieriaus išorinė dalis laikytini restorano baldais, yra deklaratyvūs, jiems trūksta loginio pagrindimo. Tokie daiktai savaime neįgyja baldų statuso vien dėl to, kad jie buvo įsigyti restorano veiklos vykdymo tikslu. Markizė yra sudėtinė pastato fasadinės dalies interjero dalis, kondicionieriaus išorinė dalis (tvirtinama ant pastato išorinės sienos) laikytina sudėtine patalpų vėdinimo įrangos dalimi, o spintelių blokas, pritvirtintas prie buitinės patalpos sienos, yra ūkinės naudojimo paskirties baldas, nesietinas su restorano salės apstatymui skirtais ar su tuo susijusiais baldais (CPK 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės tokį nuomos sutarties sąlygų suvokimą patvirtina ir faktinis pačios ieškovės elgesys – ji nurodė, kad išsikraustydama iš patalpų pasiėmė visą jai priklausantį turtą. Teigdama, kad ginčo daiktai laikytini restorano baldais, apeliantė nuomos sutarties nuostatas aiškina neteisingai.

21. Kiti ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl papildomo teismo sprendimo

22. Ieškovė atskiru apeliaciniu skundu taip pat prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2020 m. gegužės 22 d. papildomą sprendimą ir sumažinti iš ieškovės atsakovui priteistas bylinėjimosi išlaidas.

23. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos, CPK 98 straipsnio 2 dalis).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme atsakovo prašytos kompensuoti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų rekomenduojamų maksimalių advokato darbo užmokesčio dydžių. Maksimali priteistina suma už advokato teisinę pagalbą atliekant procesinius veiksmus (atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą) galėtų būti kur kas didesnė, nei prašė kompensuoti atsakovas, o pagrindas mažinti prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, atsakovo patirtas pirmosios instancijos teisme, nenustatytas. Mažinti tokių išlaidų atlyginimą vien dėl apeliantės nurodytos aplinkybės, kad bylos nagrinėjimas vyko rašytinio proceso tvarka, taipogi nėra teisinio pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aktualias materialinės bei proceso teisės normas, ginčo sutarties sąlygas, nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Šios išvados pagrindu apeliaciniai skundai atmetami, o apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas paliekami nepakeisti.

26. Atmetus ieškovės apeliacinius skundus, atsakovui atlygintinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo pateiktas prašymas ir dokumentai patvirtina, kad jis patyrė 907,50 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, ir 363 Eur tokių išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl papildomo teismo sprendimo parengimu. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nurodytų maksimalių užmokesčio dydžių (8.11 punktas), todėl priteisiamos atsakovo naudai iš ieškovės bankroto administravimui skirtų lėšų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 20 d. sprendimą ir 2020 m. gegužės 22 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti atsakovui T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Klaipėdos kepykla“ (įmonės kodas 302923174) bankroto administravimui skirtų lėšų 1 270,50 Eur (vieną tūkstantį du šimtus septyniasdešimt eurų ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.