Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės P. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei P. D. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, o taip pat kitą atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą 16 748,77 Eur sumoje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

II.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

9. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkinus ieškovo prašymą atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).

11. Nagrinėjamu atveju byloje visų pirma keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimo. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016).

12. Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

13. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti, atnaujinimo. Kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jo manymu, pagrindžiančius ieškinyje dėstomas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su apeliante ir spręsti, kad ieškovo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad jis savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir pan. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog ieškinys yra tikėtinai pagrįstas. Pažymėtina, kad apeliantės atskirajame skunde nurodomi argumentai dėl ieškinio tikėtino nepagrįstumo, kaip pavyzdžiui, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio pagrįstumą, neįžvelgė tarp ieškovo pateiktų dokumentų ir jo dėstomų aplinkybių prieštaravimų dėl reikalavimo teisės (kreditorinio reikalavimo faktinio ir teisinio pagrindo) ir sužinojimo momento, iš esmės susiję su pareikštų reikalavimų teisiniu materialiniu įvertinimu, kas, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali būti nagrinėjama. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas dėl apeliantės argumentų, kuriais siekiama paneigti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, plačiau nepasisako ir jų nevertina, kadangi į šį klausimą bus atsakyta išsprendus bylą iš esmės galutiniu teismo procesiniu sprendimu.

14. Vertinant kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas šią sąlygą nepagrįstai susiejo vien su pareikšto reikalavimo suma ir atsakovės turtine padėtimi.

15. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018; 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1741-186/2018; 2019 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-480-236/2019).

16. Lietuvos apeliacinio teismo taip pat išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-105-196/2019).

17. Pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, įvertinęs aplinkybes, kad apeliantė neturi jokio kito, išskyrus transporto priemonę, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, jos turimos pajamos, lyginant su ieškinio suma, nėra didelės, be to, atsakovė geruoju nesutinka ieškovui atlyginti žalą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nurodyta formuojama praktika, vertina, jog tokie argumentai nepagrindžia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. spręsti, jog egzistuoja ir antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Ieškovas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad apeliantė neketina vykdyti jai teksiančių įpareigojimų, jeigu būtų priimtas ieškovo naudai teismo sprendimas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kad apeliantė gauna pastovias pajamas, t. y. darbo užmokestį, kuris neatskaičius mokesčių vidutiniškai kas mėnesį sudaro apie 1 094,16 Eur sumą bei išmokas, kurios per mėnesį neatskaičius mokesčių sudaro 273,89 Eur sumą, taip pat apeliantės vardu yra registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Taigi apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad dėl apeliantės finansinės padėties ir ieškinio sumos dydžio yra grėsmė ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas nevertino tikėtino apeliantės nesąžiningumo, o vadovavosi deklaratyviais ieškovo teiginiais, kad apeliantė gera valia neatlygina jam žalos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog apeliantė nevykdo ieškovo reikalavimų, savaime nesuponuoja išvados dėl jos tikėtino nesąžiningumo, nes tai yra kiekvieno asmens teisė nesutikti su jam keliamais reikalavimais ir tokius reikalavimus turi teisę ginčyti teisme. Todėl klausimas, ar apeliantė privalo sumokėti ieškovo prašomą atlyginti žalą, bus išnagrinėtas ne šioje proceso stadijoje, o bylą nagrinėjant iš esmės.

18. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės patvirtina netinkamą visų esminių sprendžiamam klausimui svarbių aplinkybių ištyrimą pirmosios instancijos teisme ir dėl to nepagrįstų išvadų, lėmusių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą, padarymą. Atsižvelgiant į tai, skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo A. N. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės P. D. atžvilgiu, atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.