- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- e2-1741-186/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01449-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Irdaiva“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Imstata“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Irdaiva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Imstata“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Irdaiva“ dėl skolos už atliktus darbus ir suteiktas paslaugas priteisimo bei pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Irdaiva“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Imstata“ dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Imstata“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Irdaiva“ 916 337,10 Eur skolą, 81 188,83 Eur delspinigių, 16 819,36 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovė UAB „Irdaiva“ pateikė teismui priešieškinį, prašydama priteisti iš ieškovės UAB „Imstata“ 1 260 140,28 Eur nuostolių, 221 719,33 Eur skolą, 12 769,17 Eur kompensacinių palūkanų, iš viso 1 494 625,78 Eur, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Priešieškinio reikalavimų užtikrinimui atsakovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti UAB „Imstata“ nekilnojamųjų daiktų, kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių ieškovei ir esančių pas ieškovę ar trečiuosius asmenis 1 494 625,78 Eur sumai.
4. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, jog priešieškinio reikalavimai tikėtinai pagrįsti ir ieškovei dideli, todėl yra grėsmė, jog palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nurodė, jog priešieškinio pagrįstumą patvirtina tai, kad atsakovė ginčija ieškovės UAB „Imstata“ neteisėtus veiksmus (neveikimą), kurie lemia atsakovės nuostolius vykdant užsakytus statybos rangos darbus Vilniaus, Širvintų ir Klaipėdos objektuose. UAB „Imstata“ neteisėti veiksmai yra tinkamai kvalifikuoti, nurodant ne tik faktinį, tačiau ir teisinį priešieškinio pagrindą, todėl atsakovės teigimu, ieškovė siekia savo neteisėtais veiksmais (pateikusi ieškinį teismui) sumažinti savo prievolę atlyginti atsakovei jos patirtus nuostolius, todėl yra pagrindas laikyti, kad ieškovė nebūtų linkusi vykdyti jai nepalankaus teismo sprendimo. Pažymėjo, jog ieškovės finansinė padėtis neleidžia tikėtis, kad galimai palankus atsakovei teismo sprendimas būtų realiai įvykdytas, nes ieškovės nuosavo kapitalo nepakanka priešieškinio sumai padengti, atsakovės priešieškinio reikalavimai yra daugiau kaip 10 kartų didesni nei ieškovės turimas bendras turtas, ieškovės veiklos rezultatai žymiai pablogėjo, lyginant su 2016 metais (grynojo pelno sumažėjo nuo 433 791 Eur iki 33 777 Eur), dėl to atsakovė laiko, kad priešieškinio reikalavimai ieškovei yra dideli ir yra grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Atsiliepimas
5. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesutiko su prašymu ir prašė teismo jo netenkinti. Nurodė, kad priešieškinis yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) nepagrįstas, nes atsakovė priešieškinio reikalavimus kildina iš teisinių santykių, kurie sieja atsakovę ir kitus asmenis, ir pačiai atsakovei dėl jos netinkamo prievolių vykdymo pareikštų pretenzijų, atsakomybę dėl kurių atsakovė piktybiškai mėgina perkelti ieškovei. Taip pat, ieškovės teigimu, nagrinėjamu atveju neegzistuoja grėsmė atsakovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nes šiuo atveju ieškovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o pateiktas prašymas yra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir didelė priešieškinio suma neturi būti pagrindai suvaržyti kito asmens teises. Be to, pažymėjo, jog ieškovės finansinė padėtis yra stabili, ieškovė veikia pelningai ir šiuo metu turi daug vykdomų statybos projektų, o atsakovės nurodomus finansinius pasikeitimus lėmė tik pačios atsakovės neteisėti veiksmai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi atsakovės UAB „Irdaiva“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktą priešieškinį ir prie jo pridėtus įrodymus, ieškovės prie atsiliepimo pateiktus įrodymus, sprendė, kad atsakovės priešieškinis nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pirma būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinys prima facie pagrįstas.
8. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog priešieškinio reikalavimo suma ieškovei yra laikytina didele, pažymėjo, jog šis kriterijus nėra ir negali būti vertinamas kaip vienintelis ir esminis sprendžiant dėl antros būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis bei patikrinęs teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, konstatavo, jog ieškovė nėra linkusi pažeidinėti jai tenkančias prievoles. Pažymėjo, kad atsakovė nepateikė teismui įrodymų (išskyrus 2018 m. liepos 12 d. pretenziją dėl Širvintų statybos objekto defektų), jog atsakovė iki teisminio proceso būtų teikusi ieškovei pretenzijas dėl nuostolių atlyginimo ar skolos (už tiektas medžiagas) sumokėjimo. Taip pat teismui nepateikti darbų priėmimo-perdavimo aktai, nors būtent juose turi būti nurodomos aplinkybės apie faktinius darbų kiekius, jų apimtis, vertę, taip pat atliktų darbų trūkumai.
Atsiliepimas
9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovė kartu su atsiliepimu į atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė kitų reikšmingų bylai įrodymų, iš kurių matyti, jog ieškovės vadovas nuolat kėlė klausimų dėl darbų projekto trūkumų, trūkstamų brėžinių, medžiagos nepakankamumo, projekto neatitikimo faktinėms aplinkybėms, reikalavo spausdinto su parašais projekto ir kt. Preliminariai vertindamas teismas pažymėjo, kad tikėtina, jog pati atsakovė nuolat laiku neatsiskaitė su ieškove.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nėra nustatytas tikėtinas ieškovės nesąžiningumas, siekiant ateityje išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, jeigu jos atžvilgiu reikalavimai bus patenkinti. Todėl sprendė, kad neegzistuoja antra būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė UAB „Irdaiva“ (toliau – apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti apeliantės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia tokiais argumentais:
11.1. Priešieškinyje išdėstyti argumentai ir pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ne tik nėra jokio pagrindo konstatuoti priešieškinio akivaizdų nepagrįstumą, tačiau egzistuoja visi pagrindai teigti, jog pateiktas priešieškinis yra pagrįstas;
11.2. Pirmosios instancijos teismui pateikti atitinkami įrodymai apie tai, kad ieškovės turtinė padėtis nėra tokia, kurią galima vertinti kaip sudarančią prielaidas konstatuoti, jog priešieškinio suma ieškovei yra nedidelė. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro duomenis ieškovė nuosavybės teise valdo 1609/52313 dalis žemės, esančio Lentvario g. 16, Vilniuje. Pagal minėto registro duomenis šis sklypas yra įvertintas 389 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė valdo kiek daugiau nei 1 609 aro šio žemės sklypo, laikytina, kad jos valdoma sklypo dalis yra ne brangesnė kaip 11 964,54 Eur. Taip pat ieškovė Lentvario g. 16, Vilniuje, valdo pastatą (sandėlį), kurio vidutinė rinkos vertė 32 900 Eur;
11.3. Ieškovės finansinė padėtis neleidžia tikėtis, kad galimai palankus apeliantei teismo sprendimas būtų realiai įvykdytas. Kadangi ieškovės nuosavo kapitalo nepakanka priešieškinio sumai padengti, t. y. 1 278 516 Eur (iš kurių pinigai ir jų ekvivalentai sudaro tik 307 235 Eur) laikytina, kad ieškovės turimo turto ir apeliantės pateikto reikalavimo skirtumas akivaizdžiai leidžia daryti išvadą, kad apeliantės reikalavimas gali būti neįvykdytas, jeigu būtų tenkinamas pateiktas priešieškinis. Dėl to laikytina, kad ieškovės atžvilgiu apeliantės pateiktas priešieškinio reikalavimas laikytinas dideliu;
11.4. Byloje prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės užtikrina šalių pusiausvyrą, nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo. Kadangi teismas kitoje byloje taikė apeliantei laikinąsias apsaugos priemones ieškovės prašymu, taip buvo suteiktas perdėtas pranašumas ieškovei.
Atsiliepimas
12. Ieškovė UAB „Imstata“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
12.1. Priešieškinis yra prima facie nepagrįstas. Apeliantė priešieškinio reikalavimus kildina iš teisinių santykių, kurie sieja apeliantę ir kitus asmenis, ir pačiai apeliantei dėl jos netinkamo prievolių vykdymo pareikštų pretenzijų, atsakomybę apeliantė bando perkelti ieškovei;
12.2. Dėl S. Nėries objekto. Tarp ieškovės ir apeliantės nebuvo susiklostę rangos teisiniai santykiai. S. Nėries objekto laikinojo įdarbinimo ir S. Nėries objekto medžiagų ir mechanizmų tiekimo sutarčių tikslas buvo laikinas darbuotojų apeliantei suteikimas ir medžiagų bei mechanizmų perdavimas, o ne tam tikras darbo rezultatas, kurį turėjo sukurti/gauti ieškovė. Ieškovės apeliantei perduoti laikinieji darbuotojai darbus atliko pagal apeliantės nurodymus, būdami pavaldūs apeliantei, apeliantė darbus vykdė savo rizika, naudodamasi jai suteiktais laikinais darbuotojais bei perduotais mechanizmais ir medžiagomis. Apeliantės reikalavimai dėl nuostolių, susijusių su tariamu vėlavimu suteikti paslaugas bei tariamais defektais, atlyginimo yra visiškai nepagrįsti, o dėl laikinųjų darbuotojų netinkamos kvalifikacijos ar pavėluoto jų pristatymo apeliantė ieškovei nėra pareiškusi jokių pretenzijų;
12.3. Dėl Širvintų objekto. Tarp ieškovės ir apeliantės nebuvo susiklostę rangos teisiniai santykiai. Konstatuotina, kad tarp šalių sudarytos Širvintų objekto laikinojo įdarbinimo ir Širvintų objekto medžiagų ir mechanizmų tiekimo sutartys bei jų pagrindu susiklostę teisiniai santykiai taip pat netenkina nei vieno būtinojo rangos santykius kvalifikuojančio kriterijaus, todėl jiems negali būti taikomas rangos teisinis reguliavimas;
12.4. Dėl Klaipėdos Švyturio gamyklos. Ieškovė nėra atsakinga už apeliantės dėl Klaipėdos objekto gautą baudą ar defektų šalinimo išlaidas. Apeliantė bando už visą objektą, kuriame dirbo ji pati ir keletas kitų subrangovų, perkelti ieškovei, net nemėgindama išskirti ieškovei tenkančios darbų dalies (kurią atlikdama ieškovė nepadarė jokių pažeidimų);
12.5. Jokia rizika apeliantei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui neegzistuoja. Didelė priešieškinio suma negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant, ar yra rizika, jog galimai pasunkės teismo sprendimo įvykdymas. Apeliantė atskirajame skunde cituoja seną Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kuri jau yra iš esmės pasikeitusi – didelė ieškinio suma nebėra pagrindinis kriterijus vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį;
12.6. Ieškovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas nėra įkeistas ar areštuotas, todėl nebūtų jokių sunkumų į jį nukreipti išieškojimą. Be to, priešingai nei nurodo apeliantė, ieškovės finansinė padėtis yra patikima;
Šalies argumentai
12.7. Apeliantė laikinąsias apsaugos priemones iš esmės prašo taikyti vien todėl, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos jos atžvilgiu;
12.8. Apeliantė nenurodė nei vienos aplinkybės ir nepateikė nei vieno įrodymo, iš ko būtų galima spręsti apie ieškovės nesąžiningą elgesį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino apeliantės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės atžvilgiu. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė.
15. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Priešinga šalis, kuri suinteresuota, kad tokios priemonės nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtų sąlygų buvimą.
16. Apeliantė atskirajame skunde įrodinėja, jog jos pareikštas priešieškinis yra prima facie pagrįstas. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas teigiamai pasisakė dėl šios sąlygos egzistavimo, tačiau sprendė, jog apeliantė neįrodė, kad egzistuoja antroji būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Tuo tarpu neįrodžius bent vienos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos, nėra pagrindo šių poveikio priemonių apskritai taikyti.
17. Atskirojo skundo argumentai dėl priešieškinio prima facie pagrįstumo yra pertekliniai, kadangi apygardos teismas pripažino, jog priešieškinis tikėtinai pagrįstas, ieškovė pirmosios instancijos teismo nutarties šioje dalyje neskundė, todėl ginčo dėl priešieškinio tikėtino pagrįstumo nėra. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai dėl priešieškinio prima facie pagrįstumo nesprendžia.
18. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, taip pat nurodo, jog egzistuoja antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, kadangi ieškovės finansinė padėtis nėra gera ir priešieškinio reikalavimo suma ieškovei laikytina didele. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atskirojo skundo argumentu nesutinka.
19. Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017-04-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2018-01-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018).
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės priešieškinyje, atskirajame skunde ir ieškovės atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus motyvus, sprendžia, jog nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodyta antra sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pažymėtina, kad šios sąlygos apeliantė neįrodė ir apeliacinės instancijos teisme.
21. Šiame kontekste pažymėtina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto masė (apimtis) savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį (t. y. jo veiksmus, kuriais siekiama sumažinti turimo turto masę) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. sausio 11d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018). Taip pat išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018). Apeliantė tiek priešieškinyje, tiek atskirajame skunde pažymėjo, kad ieškovė neturi pakankamai turto ir dėl šios priežasties priešieškinio reikalavimo suma ieškovei laikytina didele. Apeliacinis teismas, vadovaudamasis nurodyta formuojama praktika, vertina, jog tokie teiginiai nepagrindžia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. spręsti, jog egzistuoja ir antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Apeliantė nei priešieškinyje, nei atskirajame skunde nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad ieškovė neketina vykdyti jai teksiančių įpareigojimų, jeigu būtų priimtas apeliantės naudai teismo sprendimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nepateiktas nei vienas įrodymais grįstas argumentas, kurio pagrindu būtų galima suformuoti teismo nuomonę apie ieškovės nesąžiningumą.
22. Asmens nesąžiningumas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimą, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti turi pareigą asmuo, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 ir 178 straipsniai). Disponavimo turtu ribojimų nustatymo tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovo) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas būtent siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-350-464/2018). Nagrinėjamu atveju apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neįrodė ieškovės nesąžiningumo – t. y. nepateikė duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog ieškovė ketina imtis kokių nors nesąžiningų priemonių pabloginant savo turtinę padėtį. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra nustatytas tikėtinas ieškovės nesąžiningumas, siekiant ateityje išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, jeigu jos atžvilgiu reikalavimai bus patenkinti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
23. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.