- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-07
- Bylos Nr.
- e2-480-236/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02360-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Atsakovas
- Labdaros, paramos fondo Lietuvos
- Ieškovas
- Aplinkos apsaugos agentūros
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo Labdaros ir paramos fondo Lietuvos gamtos fondo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės Aplinkos apsaugos agentūros ieškinį atsakovui Labdaros ir paramos fondui Lietuvos gamtos fondui dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Aplinkos apsaugos agentūra kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo ieškovės sumokėtą avansą (nuostolius) 100 000 Eur ir priteisti 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo pinigines lėšas 100 000 Eur sumai iki bus išnagrinėta ši civilinė byla. Nurodė, kad ieškovės pateiktas ieškinys yra argumentuotas ir išsamus, nurodytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios atsakovo piktnaudžiavimą vengiant ieškovei grąžinti avansą. Ieškovės manymu, ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas, todėl tai sudaro pagrindą spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje civilinėje byloje. Pažymėjo, jog preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, esant turtiniam ginčui tarp šalių dėl 100 000 Eur pinigų sumos. Kadangi teisminis ginčas gali tęstis ne vienerius metus, per tą laikotarpį atsakovo finansinei būklei pablogėjus, ieškinio reikalavimo suma 100 000 Eur gali objektyviai padidinti būsimo palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar neįvykdymo riziką. Be to, atsižvelgiant į pateiktas faktines aplinkybes, ieškovei kyla pagrįsta abejonė, kad atsakovas gali vengti palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 3 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – 100 000 Eur sumai areštavo atsakovui Labdaros ir paramos fondui Lietuvos gamtos fondui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove Aplinkos apsaugos agentūra pagal pareikštą ieškinį, mokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš pareikšto ieškinio turinio matyti, jog ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, taip pat pateikė jos reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kas sudaro preliminarų pagrindą teigti, kad ieškinio reikalavimai apskritai galėtų būti tenkinami. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šiuo atveju ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus.
5. Nustatęs, kad ieškovės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, prašomą priteisti 100 000 Eur sumą pirmosios instancijos teismas laikė didele bei galinčia padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pirmosios instancijos teismas taip pat darė išvadą, kad atsakovas vengia grąžinti ieškovės sumokėtą avansą, jo finansnė ir turtinė padėtis nežinoma. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad yra tikslinga ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui taikymo tenkinti, nes, anot pirmosios instancijos teismo, nesiėmus šių priemonių ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atsakovas Labdaros ir paramos fondas Lietuvos gamtos fondas (toliau – apeliantas) atskirajame skunde su Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartimi nesutinka, prašo ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirajame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
6.1. Ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo grindžiamas ir skundžiama nutartis priimta remiantis vien preliminaria ieškinio pagrįstumo tikimybe ir ieškinio reikalavimo dydžiu, nevertinant apelianto turimo turto bei finansinės padėties ir nenustačius kitų būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
6.2. Remiantis Nekilnojamojo turto registro ir kadastro viešai skelbiamais 2017 metų apelianto finansinės atskaitomybės duomenimis, apeliantas turi nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, kurio vertė viršija ieškinio reikalavimo dydį.
6.3. Ieškovė nenurodė ir byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą teigti, kad apeliantas yra nesąžiningas, t. y. ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl ginčo esmės
8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apelianto atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
9. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas ir, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-564-823/2018).
10. Procesinę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Priešinga šalis, kuri suinteresuota, kad tokios priemonės nebūtų taikomos, turi pateikti įrodymus, paneigiančius minėtų sąlygų buvimą.
11. Byloje ginčo dėl ieškinio prima facie pagrįstumo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl pirmosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisako.
12. Apeliantas nesutinka, kad egzistuoja antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nesutikimą grindžia tuo, kad apelianto blogą finansinę padėtį pirmosios instancijos teismas konstatavo nepagrįstai ir, be to, net nebūtų pagrindo remtis šia aplinkybe, nes byloje esantys duomenys patvirtina, jog apelianto finansinė padėtis nėra bloga. Didele ieškinio suma, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, su šia apelianto pozicija sutinka ir šiuos atskirojo skundo argumentus laiko pagrįstais.
13. Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad didelei ieškinio sumai, kurios nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, nesuteikiama absoliučios ir savaime lemiančios turto arešto taikymą aplinkybės reikšmė. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo. Tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1607-464/2018; 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1741-186/2018).
14. Lietuvos apeliacinio teismo taip pat išaiškinta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018; 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-105-196/2019).
15. Ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažymėjo, kad apeliantas neturi pakankamai turto, jo finansinė padėtis bloga ir dėl šios priežasties ieškinio reikalavimo suma apeliantui laikytina didele. Be to, apeliantas, anot ieškovės, gali elgtis tikėtinai nesąžiningai, taip sukeliant pavojų teismo sprendimo, galimai palankaus ieškovei, įvykdymui. Apeliacinis teismas, vadovaudamasis nurodyta formuojama praktika, vertina, jog tokie teiginiai nepagrindžia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. spręsti, jog egzistuoja ir antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad apeliantas neketina vykdyti jam teksiančių įpareigojimų, jeigu būtų priimtas ieškovės naudai teismo sprendimas. Be to, ieškovė nepagrindžia apelianto finansinės būklės reikšmės šioje byloje, taip pat nėra jokių duomenų apie blogą apelianto finansinę būklę. Priešingai – iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad apelianto turimo turto vertė viršija ieškovės reikalavimo sumą, todėl apeliantui nepalankiu atveju būtų realios galimybės išieškoti teismo priteistą nuostolių atlyginimo sumą iš apeliantui priklausančio turto ieškovės naudai. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė nėra pateikusi jokių duomenų, iš kurių teismas galėtų susiformuoti nuomonę apie tikėtiną apelianto nesąžiningumą. Nėra jokių duomenų, iš kurių galima spręsti apie apelianto jau atliktus ar ketinamus atlikti nesąžiningus veiksmus (pavyzdžiui, nėra duomenų apie perleistą kitiems asmenims turtą, ar jo paslėpimą). Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad dėl apelianto finansinės padėties ir ieškinio sumos dydžio yra grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Pirmosios instancijos teismas nevertino tikėtino apelianto nesąžiningumo, nepagrįstai nurodydamas, kad apeliantas vengia vykdyti savo įsipareigojimus ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog apeliantas nevykdo ieškovės reikalavimų, savaime nesuponuoja išvados dėl apelianto tikėtino nesąžiningumo, nes tai yra kiekvieno asmens teisė nesutikti su jam keliamais reikalavimais ir tokius reikalavimus ginčyti teisme. Todėl klausimas, ar apeliantas privalo sumokėti ieškovės reikalaujamą avansą, bus išnagrinėtas ne šioje proceso stadijoje, o bylą nagrinėjant iš esmės. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai didele ieškinio suma bei apelianto finansine padėtimi, teigdamas, kad neva nėra žinoma, kokia apelianto finansinė padėtis, todėl darė nepagrįstą išvadą, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
16. Šioje nutartyje išdėstytos aplinkybės patvirtina netinkamą visų esminių sprendžiamam klausimui svarbių aplinkybių ištyrimą pirmosios instancijos teisme ir dėl to nepagrįstų išvadų, lėmusių laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą, padarymą. Todėl skundžiama nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu teismas,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės Aplinkos apsaugos agentūros prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Nutartį išsiųsti Turto arešto aktų registrui.