Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Servico“ ieškinį atsakovui J. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

2016 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas atsakovo J. K. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. (CPK 329 str., 338 str.).

Iš bylos duomenų nustatyta, jog kreditorius UAB „Servico“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti iš skolininko J. K. 511,09 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. įsakymu kreditoriaus pareiškimas buvo tenkintas. 2016 m. liepos 11 d. teisme priimti skolininko prieštaravimai ir ieškovei nustatytas 14 dienų terminas ieškiniui pateikti. Ieškovei nurodytu terminu pateikus ieškinį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartimi ieškovės UAB „Servico“ ieškinys buvo priimtas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. įsakymas panaikintas bei atsakovui nustatytas terminas atsiliepimui pateikti. Pastarojoje nutartyje atsakovui taip pat buvo paaiškinta, kad dėl baudos skyrimo ieškovei už akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio pareiškimą bus sprendžiama galutiniame teismo sprendime bei, kad jis turi nurodyti savo faktinį adresą, jei teigia, kad byla nėra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui, ir tuomet teismas spręs dėl bylos teismingumo.

2016 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas atsakovo J. K. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo J. K. atskirąjį skundą ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Savo sprendimą teismas grindė tuo, kad apeliantas padavė atskirąjį skundą dėl nutarties, kuri negali būti apeliacinio apskundimo objektu.

Nesutikdamas su minėta pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas skunde iš esmės nesutiko su tuo, kad teismas viena 2016-07-27 nutartimi išsprendė ir skolininko prieštaravimuose ir 2016-07-13 prašyme pateiktus papildomus prašymus bei nepagrįstai nurodė, kad tokia nutartis yra neskundžiama. Apeliacinės instancijos teismas su atskirajame skunde išdėstytais argumentais nesutinka.

Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo šio Kodekso numatytais atvejais ir tuomet, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. CPK 315 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog apeliacinis (atskirasis) skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas.

Byloje nustatyta, kad apeliantas siekė apskųsti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-27 nutartį, kuria buvo priimtas ieškovės UAB „Servico“ ieškinys, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. įsakymas, priimtas skolininko J. K. atžvilgiu, panaikintas, bei atsakovui nustatytas terminas atsiliepimui pateikti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Civilinio proceso kodeksas nenumato galimybės apskųsti tokią nutartį (CPK 439 straipsnio 5 dalis). Be to, minėta nutartimi, kuria panaikinamas priimtas teismo įsakymas, bet priimamas ieškovo ieškinys ir ginčas nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, nėra užkertama galimybė tolesnei bylos eigai.

Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto skundo teiginiu, kad 2016-07-27 nutartimi, kurią apeliantas norėjo apskųsti atskiruoju skundu, teismas išsprendė ir skolininko prieštaravimuose bei 2016-07-13 prašyme pateiktus papildomus prašymus, kadangi toks teiginys nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Susipažinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-27 nutarties turiniu matyti, jog jos motyvuojamoje dalyje teismas apeliantui paaiškino, kad dėl baudos skyrimo ieškovei už akivaizdžiai nepagrįsto ieškinio pareiškimą bus sprendžiama galutiniame teismo sprendime, be to, pažymėjo, kad atsakovas teismui turi nurodyti savo faktinį adresą, jei teigia, kad byla nėra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kad minėta nutartimi nebuvo išnagrinėti apelianto minimi prašymai, patvirtina ir tai, jog dėl jų teismas nepasisakė ir nenusprendė 2016-07-27 nutarties rezoliucinėje dalyje. Be to, akcentuotina ir tai, jog įstatymas nenumato draudimo teismui ta pačia nutartimi išspręsti ar pasisakyti dėl kelių procesinių klausimų, ypač jei tai neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai. Apeliantui pažymėti ir tai, jog jis turi teisę minėtus prašymus teismui teikti pakartotinai bylą nagrinėjant jau ginčo teisenos tvarka.

Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 d. 1 p., 339 straipsniu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.