Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. K. ir advokato T. U. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria netenkinti jų prašymai dėl baudos panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Servico“ ieškinį atsakovui J. K. dėl skolos priteisimo bei atsakovo J. K. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Servico“ dėl sutarties sąlygos nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 14 d. nutartimi netenkino atsakovo J. K. prašymo dėl bylos perdavimo nagrinėti Kelmės rajono apylinkės teismui ir ta pačia nutartimi paskyrė atsakovui ir jo atstovui advokatui T. U. 200 Eur baudas už piktnaudžiavimą teise teikti teismui procesinius prašymus dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui.Atsakovas J. K. ir jo atstovas advokatas T. U. pateikė teismui prašymus panaikinti jiems paskirtas baudas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi atsakovo J. K. ir jo atstovo advokato T. U. prašymų dėl baudos panaikinimo netenkino.Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartimi atsakovui J. K. ir jo advokatui T. U. buvo nutarta skirti 200 Eur dydžio baudas dėl to, kad atsakovas ir jo atstovas teikė eilę prašymų teismui (nurodant, kad juos teikia atsakovas arba jo atstovas, arba kad pasirašo atsakovas, nors dokumentą parengė atstovas), kuriuose reikalavo pareiškimą dėl teismo įsakymo / ieškinį palikti nenagrinėtą arba bylą nutraukti arba perduoti ją pagal teismingumą, visą laiką remdamiesi ta pačia aplinkybe, kad byla neteisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra ne Vilniaus mieste. Teismas ne kartą išaiškino atsakovui ir jo atstovui, kad bylos teismingumas nustatomas ne pagal deklaruotą, o pagal faktinę gyvenamąją atsakovo vietą, o jei ji nežinoma – pagal paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją vietą. Teismas net buvo nustatęs terminą atsakovui pateikti rašytinius paaiškinimus, kur yra jo dabartinė faktinė gyvenamoji vieta. Tačiau atsakovas tokių duomenų nepateikė ir toliau savo arba atstovo vardu teikė prašymus, kurių turinys nors ir nebuvo identiškas, tačiau jų esmė buvo ta pati – atsakovas arba jo atstovas ir toliau reikalavo teismo iš naujo pakartotinai spręsti tą patį procesinį klausimą dėl bylos teismingumo kitam teismui.Taigi teismas, įvertinęs tokį atsakovo ir jo atstovo procesinį elgesį, taip pat aplinkybę, kad tiek pats atsakovas yra profesionalus teisininkas – advokatas, tiek jis yra atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, sprendė, kad atsakovas bei jo atstovas suvokė, jog jų pateikti prašymai dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui jau buvo išnagrinėti ne vieną kartą ir atmesti dėl to, kad bylos teismingumas nustatomas ne pagal atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, o faktinę (paskutinę žinomą) gyvenamąją vietą. Nepaisant to, atsakovas ir jo atstovas toliau sąmoningai nenurodė atsakovo faktinės gyvenamosios vietos bei teikė teismui tokius pačius prašymus, reikalaudami vėl ir vėl teismo spręsti klausimą dėl bylos teismingumo. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sprendė, kad atsakovas ir jo atstovas sąmoningai piktnaudžiavo teise teikti teismui procesinius prašymus, dėl ko nėra pagrindo naikinti atsakovui ir jo atstovui teismo nutartimi paskirtų baudų (CPK 95 str. 1 d.). Anot teismo, pastarosios teismo išvados nepaneigia atsakovo J. K. prašyme panaikinti baudą nurodytas argumentas, kad jis tik 2016 rugpjūčio 8 d. pirmą ir vienintelį kartą pateikė prašymą bylą perduoti nagrinėti teismingam teismui, o 2016 m. liepos 4 d. prieštaravimu ir 2016 m. liepos 13 d. prašymu tik informavo teismą, jog ši civilinė byla neteisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui. Teismas pažymėjo, kad nors šiuose atsakovo procesiniuose dokumentuose nėra tiesiogiai išreikštas reikalavimas bylą perduoti nagrinėti teismingam teismui, tačiau atsakovas prašo teismo priimtą įsakymą panaikinti, o atsakovo pareiškimą palikti nenagrinėtą arba bylą nutraukti tuo pagrindu, kad pareiškimas neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 27 d. nutartimi atsakovui išaiškino, kad įrodinėdamas ieškovo netinkamai pasirinktą teritorinį teismingumą, atsakovas turi pateikti įrodymus apie savo faktinę gyvenamąją vietą; tuo atveju, jei pagal atsakovo pateiktus įrodymus paaiškės, kad jo faktinė gyvenamoji vieta nesutampa su Vilniaus miesto apylinkės teismo teritoriniu teismingumu, bus sprendžiamas klausimas dėl bylos perdavimo nagrinėti teismingam teismui, o ne dėl bylos nutraukimo ar pareiškimo palikimo nenagrinėtu. Tačiau atsakovas ir jo atstovas tokių įrodymų nepateikė ir (priešingai nei nurodo atsakovas) toliau teikė prašymus dėl bylos perdavimo nagrinėti teismingam teismui.Dėl atsakovo atstovo advokato T. U. nurodyto argumento, kad piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis galėtų būti pripažįstamas nebent beatodairiškai atkaklus (sąmoningas) kartojimas visiškai tais pačiais argumentais ir samprotavimais grindžiamų prašymų, teismas pažymėjo, jog atsakovo ir jo atstovo prašymai ir atitinka pastarąjį atsakovo atstovo nurodytą kriterijų. Atsakovas ir jo atstovas atkakliai teikia tais pačiais samprotavimais grįstus prašymus, teigdami, kad byla neteisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui vien dėl to, kad atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra ne Vilniaus mieste. Tokiu savo elgesiu atsakovas ir jo atstovas demonstruoja sąmoningą nepagarbą teismui ir teismo procesui, vilkina bylos nagrinėjimą bei jį apsunkina, teismui turint vis iš naujo spręsti atsakovo ir jo atstovo pateiktus akivaizdžiai nepagrįstus prašymus, kas patvirtina egzistuojant teisinį pagrindą skirti atsakovui (kaip profesionaliam teisininkui) ir jo atstovui baudą už piktnaudžiavimą procesine teise teikti teismui tapačius akivaizdžiai nepagrįstus procesinius prašymus (CPK 95 str. 1 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas J. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties dalį, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl baudos panaikinimo, ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartimi atsakovui paskirtą baudą. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Nagrinėjamoje byloje skolininkas/ atsakovas yra J. K., tuo tarpu teismas 2016 m. spalio 14 d. nutartimi paskyrė baudą advokatui J. K. (ne tam subjektui), be to, teismas visiškai nemotyvavo 200 Eur baudos dydžio.Pareiškėjui pateikus teismui pareiškimą, neatitinkantį turiniui ir formai keliamų reikalavimų (CPK 433 str. 1 d. 4 p.), ir neatlikus pareigos užsiklausti Gyventojų registrą bei pateikiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo nurodyti teisingą skolininko adresą (CPK 433 str. 1 d. 2 p.), skolininkui apie tai informavus, teismas, nors privalėjo, bet netaikė 435 straipsnio 2 dalies ir ex officio neatliko pareigos patikrinti bylos teismingumo, tiek priimdamas teismo įsakymą, tiek priimdamas praleidus terminą pateiktą ieškinį, bei netaikė CPK 435 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto imperatyvo. Tuo tarpu kai skolininkas / atsakovas ir jo atstovas į tai atkreipė teismo dėmesį ir paprašė taikyti jau nustatytą prejudicinį faktą, ir teismas negalėjo rasti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties, pastarąją nutartį atstovui pateikus ir paprašius dar kartą perduoti bylą pagal teismingumą, teismas skyrė baudas, kas ir yra pagrindas priešingai išvadai, kad jokio skolininko (atsakovo) ir jo atstovo piktnaudžiavimo teise teikti prašymus nebuvo. Pripažintina, kad skolininkas (atsakovas) (pateikė tik vieną prašymą), kaip ir jo atstovas, esant tokiems teismo veiksmams, skirtingiems motyvams bei pagrindams, tinkamai naudojosi savo teisėmis teikti teismui prašymus (CPK 245 str. 3 d.).Teismas ir skundžiama nutartimi nutylėjo apie pareigą ex officio patikrinti bylos teismingumą, taip pat apie imperatyvių teisės normų bei prejudicinio fakto taikymą. Be to, teismas pats sau prieštarauja, pradžioje sakydamas, kad atsakovas savo arba atstovo vardu teikė prašymus, kurių turinys nebuvo identiškas, o vėliau, kad egzistuoja teisinis pagrindas skirti atsakovui ir jo atstovui baudą už piktnaudžiavimą teise teikti teismui tapačius akivaizdžiai nepagrįstus procesinius prašymus, kai tiek skolininko (atsakovo), tiek jo atstovo teiktų prašymų turinys akivaizdžiai patvirtina, kad jie yra skirtingo turinio reaguojant į teismo ex officio pareigos neatlikimą, prejudicinio fakto ir įstatymo imperatyvų netaikymą, taip pat kitus atitinkamus veiksmus (negalėjimą rasti Šiaulių teismo nutarties).2016 m. spalio 3 d. byloje įvyko pirmas parengiamasis posėdis, 2016 m. lapkričio 9 d. – antras parengiamasis posėdis, o 2016 m. gruodžio 19 d. paskirtas trečias parengiamasis posėdis, kas paneigia skundžiamos nutarties argumentus dėl bylos nagrinėjimo vilkinimo ir / ar jos apsunkinimo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Servico“ prašo atsakovo J. K. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apelianto teiginiai, kad bauda paskirta netinkamam subjektui, laikytini visiškai nepagrįstais ir atmestinais, nes skundžiamoje nutartyje tik minimas atsakovo profesinis statusas – advokatas, kuris pabrėžiamas formalia prasme, o ne naudojamas išskirti atskirą profesinį subjektą nuo byloje dalyvaujančio asmens. Teismas, vertindamas baudos skyrimo apeliantui klausimą, ne tik vertino faktinį apelianto ir jo atstovo elgesį byloje, bet ir faktinę aplinkybę dėl apelianto teisinių žinių ir profesinės veiklos. Apelianto, kaip profesionalaus teisininko, rengusio ir asmeniškai teismui teikusio pakartotinius nepagrįstus prašymus, piktnaudžiavimas procesu yra įrodyti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2164-340/2016.Apeliantas, neigdamas teismo jam paskirtos baudos pagrįstumą, iš esmės remiasi tariamu gynimusi nuo netinkamai Vilniaus miesto apylinkės teismo išspręsto bylos teismingumo klausimo ir tariamai kitų procesinių pareigų neatlikimo, tačiau šie apelianto teiginiai jau yra nuneigti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-2164-340/2016.Apeliantas elgiasi neteisėtai bylas nagrinėjančių teismų atžvilgiu – jeigu byla yra iškeliama pagal faktinę apelianto gyvenamąją vietą Vilniaus miesto teisme, apeliantas prašo teismo bylą perduoti nagrinėti pagal jo registracijos vietą Kelmėje, bet jeigu byla yra iškeliama pagal jo registracijos vietą (Kelmės rajono apylinkės teisme/ Šiaulių apygardos teisme), apeliantas prašo bylą nagrinėjančio teismo bylą perduoti nagrinėti pagal jo faktinę gyvenamąją vietą Vilniaus miesto teismui. Taigi nesąžiningai piktnaudžiaudamas įstatyme įtvirtintu teismingumo institutu, apeliantas ir jo atstovas pakartotiniais prašymais užverčia bylą nagrinėjantį teismą ir ne tik vilkina bylos nagrinėjimo procesą bei užkerta kelią efektyviai sąžiningų kreditorių interesų apsaugai, tačiau ir kitai ginčo šaliai siekia sudaryti įspūdį, kad pats atsakovas kontroliuoja teisminio proceso eigą – tokie apelianto veiksmai negali būti vertinami kitaip nei piktnaudžiavimas procesu ir nepagarba bylą nagrinėjančiam teismui.

Advokatas T. U. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartimi jam skirtą baudą panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Šalies bandymas 2016 m. liepos 4 d. prieštaravime dėl kreditoriaus pareiškimo bei 2016 m. liepos 13 d. prašyme iš esmės spręsti teismingumo klausimą teismo buvo du kartus ignoruotas, todėl atsižvelgdamas į bylos eigą, atsakovas 2016 m. rugpjūčio 8 d. prašymu, dar kartą išdėstęs teismo iki tol ignoruotus argumentus bei darydamas nuorodą į įsiteisėjusia Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutartimi nustatytą prejudicinį faktą dėl jo deklaruotos gyvenamosios vietos ne Vilniuje, pirmąkart paprašė teismo bylą perduoti pagal teismingumą Kelmės rajono apylinkės teismui. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas, užuot vadovavęsis kito teismo jau nustatytu šalies gyvenamosios vietos prejudiciniu faktu ir užuot, vadovaudamasis CPK imperatyviosiomis teisės normomis, bylą perdavęs pagal teismingumą Kelmės rajono apylinkės teismui, neskundžiama 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi ėmėsi revizuoti Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį ir iš naujo nustatinėti atsakovo gyvenamosios vietos faktą. Taigi atsižvelgdamas į tai, kad minėta nutartis buvo neskundžiama, apeliantas, įstatyme leidžiamu būdu reaguodamas į neskundžiamą nutartį, 2016 m. rugpjūčio 29 d. pirmą kartą teismui pateiktame prašyme perduoti bylą pagal teismingumą tiesiog pateikė argumentus ir samprotavimus bylos nagrinėjimo klausimais. Tuo tarpu po to, kai teismas, sureagavęs į apelianto prašymą, 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartyje nurodė, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje nerado prejudicinį faktą nustačiusios Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 28 d. nutarties, apeliantas, atsižvelgdamas į tokią bylos eigą ir ištaisydamas Lietuvos teismų informacinės sistemos funkcionavimo trūkumus, pakartotinai pateikė teismui prašymą dėl teismingumo, šį kartą jau pridėdamas minėtą Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį. Už tokio nesitikėto ir nenumatyto trūkumo ištaisymą, prie prašymo pridedant Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį, teismas tiek atsakovą, tiek apeliantą nubaudė baudomis po 200 Eur, kai, be to, ieškinio suma yra tik 543,17 Eur.Teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl atsakovo 2016 m. rugpjūčio 8 d. prašyme ir apelianto 2016 m. rugpjūčio 29 d. prašyme išdėstytų argumentų. Į šalies ir jos atstovo procesinių prašymų pagrįstumą, eliminuojantį baudų skyrimo būtinybę, liko nesureaguota.Šalies ir su ja netapatintino jos atstovo (Advokatūros įstatymo 46 str. 2 d.) pasinaudojimas įstatyme nustatyta teise pakartoti, atsižvelgiant į bylos eigą, teismo ignoruojamą prašymą (CPK 245 str. 3 d.) niekaip neapsunkino ir neužvilkino proceso.Teismo baudų skyrimas proceso šaliai ir (arba) jai atstovaujančiam advokatui už įstatymų nedraudžiamus procesinius argumentus, samprotavimus, prašymus (reiškiamus tiek žodžiu, tiek raštu) yra nepagrįstai ribojantis proceso šalies ir (arba) jai atstovaujančio advokato procesines teises.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai atmetami.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai už piktnaudžiavimą procesine teise teikti teismui prašymus pirmosios instancijos teismas apeliantams paskyrė ir skundžiama nutartimi atsisakė panaikinti paskirtas baudas.Baudos apeliantams paskirtos už pakartotinių prašymų perduoti bylą nagrinėti kitam teismui pagal teismingumą reiškimą.Nors apeliantai tvirtina, kad atsakovas pateikė tik vieną tokį prašymą, o atsakovo atstovas – du, antrąjį pateikdamas tik kaip ankstesnio savo prašymo trūkumų ištaisymą, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, konstatuoja, kad apeliantai sistemingai kėlė byloje tą patį bylos teismingumo klausimą, nepaisydami teismo priimamų procesinių sprendimų šiuo klausimu, ir tuo piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis – 2016 m. liepos 27 d. nutartyje teismas pirmą kartą išaiškino atsakovui, kad įrodinėdamas ieškovo netinkamai pasirinktą teritorinį teismingumą, atsakovas turi pateikti įrodymus apie savo faktinę gyvenamąją vietą, tuo tarpu atsakovas 2016 m. rugpjūčio 8 d. pateikė teismui prašymą perduoti bylą kitam teismui pagal savo deklaruotą gyvenamąją vietą; 2016 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi, nustatęs atsakovui terminą adresui vietos, kurioje jis dažniausiai faktiškai gyvena, nurodyti, teismas antrą kartą išaiškino atsakovui, kad bylos teismingumas yra nustatomas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, o ne pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, tačiau 2016 m. rugpjūčio 29 d. rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas (atstovaujamas advokato) vėl pateikė prašymą perduoti bylą pagal teismingumą Kelmės rajono apylinkės teismui, toliau minėdamas savo deklaruotą gyvenamąją vietą; 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartimi teismas netenkino atsakovo 2016 m. rugpjūčio 29 d. prašymo, trečią kartą išaiškindamas atsakovui, kad šis taip ir neįvardijo, kur yra jo faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta, bei nurodė, kad teismas jo gyvenamąja vieta laiko paskutinę kreditoriui žinomą gyvenamąją vietą Vilniaus mieste; 2016 m. spalio 10 d. atsakovas, atstovaujamas advokato, vėl pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti Kelmės rajono apylinkės teismui pagal skolininko deklaruotą gyvenamąją vietą, ir teismas 2016 m. spalio 14 d. nutartimi, netenkinęs atsakovo prašymo ir ketvirtą kartą išaiškinęs atsakovui, kad bylos teismingumas nustatomas pagal atsakovo faktinę, o ne deklaruotą gyvenamąją vietą, paskyrė atsakovui ir jo atstovui baudas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.Taigi nurodytos bylos aplinkybės patvirtina, kad teismo pozicija bylos teismingumo klausimu (t. y. kad bylos teismingumas nustatomas ne pagal atsakovo deklaruotą, bet faktinę gyvenamąją vietą) apeliantams buvo aiški; teismas, iki baudos paskyrimo, ją ne vieną kartą atsakovui išdėstė, tačiau pastarasis bei jam atstovaujantis advokatas, nepaisydami teismo procesiniuose sprendimuose išdėstytų išaiškinimų, sistemingai reiškė tą patį prašymą perduoti bylą kitam teismui pagal atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą, t. y. sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (CPK 95 str. 1 d.). Tai, kad dėl apeliantų reikštų prašymų byla galimai faktiškai nebuvo užvilkinta, nėra pagrindas kitaip vertinti apeliantų procesinio elgesio.Ginčydami baudų jiems paskyrimo pagrįstumą apeliantai remiasi CPK 245 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad jeigu teismas prašymą atmeta, tai neapriboja asmens, kurio prašymas atmestas, teisės vėl pateikti jį vėliau, atsižvelgiant į nagrinėjimo teisme eigą. Nors minėta teisės norma ir numato galimybę byloje dalyvaujančiam asmeniui pakartotinai pateikti teismui prieš tai jau atmestą prašymą, teismas pabrėžia, kad šią galimybę ji sieja su pasikeitusiomis bylos aplinkybėmis (atsižvelgiant į nagrinėjimo teisme eigą), tuo tarpu nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai reiškė pakartotinius prašymus nepaisydami teismo išdėstytos aiškios ir nuoseklios pozicijos šiuo klausimu.Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas skyrė jiems 200 Eur baudas, nors ieškinio suma byloje yra 543,17 Eur. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šia aplinkybe, neturi pagrindo spręsti, kad teismo nustatytas baudos dydis būtų nepagrįstas. Šiame kontekste teismas pažymi, kad baudos apeliantams paskirtos už jų veiksmus prieš tinkamą teisingumo sistemos funkcionavimą (teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą), todėl byloje pareikšto ieškinio suma, nustatant baudos dydį, tokiais atvejais nėra lemiamas veiksnys. Kitų argumentų, kodėl apeliantams paskirtos baudos turėtų būti laikomos per didelės, apeliantai nenurodė.Apelianto J. K. argumentą, kad teismas paskyrė baudą ne tam subjektui (t. y. ne atsakovui, o advokatui J. K.), teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas ir yra advokatas, atmeta kaip aiškiai nepagrįstą ir neturintį jokios įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui.Dėl atsakovo 2016 m. rugpjūčio 8 d. ir 2016 m. rugpjūčio 29 d. prašymų perduoti bylą nagrinėti kitam teismui pirmosios instancijos teismas pasisakė atitinkamai 2016 m. rugpjūčio 17 d. ir 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartimis, todėl, priešingai nei teigiama apeliantų, skundžiamoje nutartyje teismas neturėjo pakartotinai pasisakyti dėl šiuose prašymuose nurodytų argumentų.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas apeliantų prašymų dėl baudų panaikinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pagrindų, nustatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.