Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14298-638/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Daknys ir Ko“ ieškinį atsakovui R. S. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Byloje yra kilęs ginčas iš darbo santykių. Apeliantas (atsakovas) skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo patenkintas ieškovės UAB „Daknys ir Ko“ ieškinys ir panaikintas Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2015 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. DGKS-1546 (toliau – sprendimas) bei priteistos iš apelianto bylinėjimosi išlaidos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą (CPK 320 str. 1 d.), atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių ir nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo bei pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadoms, o tai, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas - apeliantas, nesuponuoja išvados, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, kad buvo pažeistos įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos, ar to, kad nebuvo atskleista bylos esmė. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir sprendimo motyvų nebekartoja, atsako tik į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus.

Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad apeliantas R. S. 2014-09-22 pradėjo dirbti darbu vadovu UAB „Daknys ir Ko“ pagal 2014-09-19 darbo sutartį Nr. 561. Darbo sutartimi darbdavys įsipareigojo darbuotojui mokėti 1381,12 Lt (400 Eur) darbo užmokestį, mokant vieną kartą per mėnesį 15-20 d. Darbo sutartis su apeliantu nutraukta 2015-02-23 pagal Darbo kodekso (toliau – DK)127 straipsnio 1 dalį. Apelianto darbas buvo susijęs su išvykimu iš nuolatinės darbo vietos, todėl buvo skaičiuojami dienpinigiai.

Apeliantui manant, jog jam nebuvo išmokėtas visas darbo užmokestis, šis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Darbo ginčų komisija nustatė, kad per ginčo darbo laikotarpį apeliantui už 2014 m. 09 mėn. susidarė nedamoka – 50,83 Eur, už 10 mėn. – 175, 07 Eur, už 11 mėn. – 101,04 Eur, todėl, kad atsakovas (nagrinėjamu atveju – ieškovė) netinkamai taikė DK 226 str. (draudimas daryti išskaitas iš išeitinės išmokos, kompensacinių ir kai kurių kitų išmokų). Šie faktai pirmosios instancijos teisme buvo paneigti. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik Darbo ginčų komisijos sprendimu, bet ir darbdavio pateiktais darbo užmokesčio apskaitos bei išmokėjimo dokumentais ir pagrįstai sprendė, jog jų pakanka teisingam bylos išnagrinėjimui. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009). Pažymėtina, jog Darbo ginčų komisijos bylos įrodymus teismas turi vertinti kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PAAS LT“ v. I. U., bylos Nr. 3K-3-120-681/2015). Individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja DK XIX skyriaus normos (2012 m. birželio 26 d. įstatymas Nr. XI-2127). DK 286 straipsnyje nurodyta, kad individualius darbo ginčus, jeigu DK arba kituose įstatymuose nenustatyta kitokios nagrinėjimo tvarkos, nagrinėja: 1) darbo ginčų komisija; 2) teismas. Darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos ginčo sprendimo tvarkos (DK 287 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jeigu DK ar kituose įstatymuose nenustatyta kitos tam tikro individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, tokio darbo ginčo nagrinėjimas priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai, ir darbuotojas ar darbdavys dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo turi privalomai kreiptis į darbo ginčų komisiją. Kaip, be kita ko, nurodoma įstatymų pakeitimo rengimo dokumentuose (travaux preparatoires), naujai priimtais šio skyriaus normų pakeitimais siekta užtikrinti objektyvesnio darbo ginčų nagrinėjimo pirminiame darbo ginčų nagrinėjimo organe. Darbo ginčų komisijos pagal naują reglamentavimą nuolat veikia prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių, sprendžiant darbo ginčus dalyvauja darbdavių ir darbuotojų atstovai (skiriami iš darbo ginčų komisijos veiklos teritorijoje veikiančių profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų, kurių sąrašą sudaro Trišalės tarybos sekretoriatas), Darbo ginčų komisijos pirmininkas yra Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus skiriamas Valstybinės darbo inspekcijos valstybės tarnautojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (DK 287 straipsnio 2, 3 dalys). Darbo ginčo nagrinėjimo tvarka reglamentuota DK 285–298 straipsniais, taip pat socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. A1-556 patvirtintais darbo ginčų komisijos nuostatais, darbo ginčų komisijos reglamentu. Tačiau nei vienas iš paminėtų teisė aktų nenumato, kad darbo ginčų komisija, kaip privalomas ikiteisminis organas, yra įtraukiama į darbo bylos nagrinėjimą teisme, todėl ir apelianto argumentai dėl komisijos atstovo neįtraukimo į bylos nagrinėjimą atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla teisme nagrinėjama iš esmės, teismas nėra saistomas sprendimo, kuris buvo priimtas darbo ginčų komisijos posėdyje. CPK 182 straipsnyje nenustatyta Darbo ginčų komisijos sprendimo prejudicinė, ar didesnė įrodomoji galia. Darbo ginčo nagrinėjimas teisme vyksta pagal CPK nuostatas, o byloje pateikti įrodymai vertinami CPK 185 straipsnyje nustatyta tvarka. Nors DK 294 straipsnyje nustatyta, kad darbo ginčų komisijos sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, priimamas vadovaujantis posėdyje ištirtais įrodymais, kurie turi būti įvertinami, tačiau teismas nėra saistomas darbo ginčų komisijos išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PAAS LT“ v. I. U., bylos Nr. 3K-3-120-681/2015). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra motyvuotas, jame nėra pateikta darbo ginčo bylos duomenų analizės, iš sprendimo negalima spręsti, kokiais duomenimis remdamasi komisija laikė, kad ne visi dienpinigiai ar kitokios skirtos išmokos, iš kurių draudžiama daryti išskaitas, nėra sumokėtos. Remiantis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas išanalizavo visus byloje pateiktus įrodymus, kurie yra būtini sprendžiant šalių ginčą ir taikant teisės normas šiam ginčui reguliuoti, juos įvertino nepažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, jog byloje nekilo ginčo dėl apelianto faktiškai dirbto laiko ir priskaičiuoto darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. 2015-04-08 UAB „Daknys ir ko“ pažyma apie priskaičiuota ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas Nr. 15/4 rodo, jog A. S. priskaičiuota darbo užmokesčio suma sudaro 841, 62 Eur (už 2014 m. rugsėjo mėn. 127,27 Eur, už 2014m. spalio mėn. 400,00 Eur, už 2014 m. lapkričio mėn. 240,00 Eur, už 2014 m. gruodžio mėn. 104,35 Eur, už 2015 m. sausio ir vasario mėn. 0,00 Eur), už 2014 m. lapkričio mėn. jam priskaičiuota 28,12 Eur ligos pašalpa, 2015-02-20 nutraukus darbo sutartį su ieškovu jam priskaičiuota piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas 190,19 Eur ir 327,56 Eur dienpinigiai (už 2014 m. rugsėjo mėn. 50,83 Eur, už 2014 m. spalio mėn. 175,08 Eur, už 2014 m. lapkričio mėn. 101,66 Eur). Remiantis šia pažyma, apeliantui jokios papildomos išmokos (premijos ir kt.) nebuvo priskaitytos ir išmokėtos. 2014-10-16 mokėjimo pavedimu Nr. 59 apeliantui buvo išmokėtas 284,90 Lt (82,51 Eur) darbo užmokestis ir 175,50 Lt (50,83 Eur) dienpinigiai, 2014-11-17 mokėjimo pavedimu Nr. 69 – 617,29 Lt (178,78 Eur) darbo užmokestis ir 604,50 Lt (175,08 Eur) dienpinigiai, 2014-12-15 mokėjimo pavedimu Nr. 67 – 294,82 Lt (85,39 Eur) darbo užmokestis ir 352 Lt (101,95 Eur) dienpinigiai, 2014-12-30 mokėjimo pavedimu Nr. 69 - 262,86 Lt (76,13 Eur) darbo užmokestis, pagal 2015-02-20 mokėjimo žiniaraštį išmokėta 84,44 Eur. Pateiktų duomenų tikrumu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nes darbdavys yra atsakingas už visą buhalterinės paskaitos tvarkymą ir duomenų tikrumą (jų tarpe – ir darbo užmokesčio) nuo pirminių dokumentų iki atskaitomybės, o šie duomenys akivaizdžiai rodo, jog jokios išskaitos iš apeliantui apskaičiuotų dienpinigių už 2014 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius nebuvo daromos. Remdamasis aukščiau nurodyta pažyma, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog apeliantui darbo užmokestis buvo priskaičiuotas proporcingai dirbtam laikui, taip pat buvo priskaičiuoti dienpinigiai (b. l. 14, stulpelis 8); iš atskaitymų stulpelių matyti, kad pajamų mokestis (15 proc.) ir socialinio draudimo mokesčiai (9 proc.) buvo skaičiuojami tik nuo atlyginimo sumos, iš jos dar minusavus neapmokestinamąjį pajamų dydį. Be to, nuo atlyginimo sumos buvo išskaičiuotos lėšos vaikui išlaikyti. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pateiktų duomenų bei jais remiantis padarytų išvadų teisėtumo, todėl teisėjų kolegija vertina, jog apeliacinio skundo argumentais apeliantas (atsakovas) išreiškęs nesutikimą su teismo sprendimu, iš esmės pakartojo savo poziciją dėl ginčo aplinkybių, tačiau nepagrindė, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimų (CPK 12, 178 straipsniai). Pastebėtina, jog CPK 306 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o 312 straipsnyje įtvirtinta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekėlė neteisingai atlikto išskaitų pagrįstumo klausimo.

Visiškai nepagrįsti ir atmestini apelianto apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes apeliantas teismo posėdyje negalėjo dalyvauti dėl pateisinamos priežasties, tačiau jį atstovavęs advokatas (skirtas VGTPT) neteikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimo, jei jam kilo neaiškumų dėl skaičiavimų. Dalyvaujantys byloje asmenys bylas gali vesti patys arba per atstovus (CPK 51 str. 1 d.). CPK 59 str., reglamentuojančiame atstovo pagal pavedimą teises, nurodyta, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. Nagrinėjamoje byloje apeliantas buvo tinkamai atstovaujamas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu paskirto, vėliau – 2015 m. birželio 3 d. sprendimu pakeisto, advokato. Žinodamas apie iškeltą civilinę bylą, apeliantas galėjo pasinaudoti savo teise dalyvauti teismo posėdyje pats, pateikdamas įrodymus apie svarbias neatvykimo į teismo posėdį aplinkybes ir dėl jų prašydamas atidėti teismo posėdį, kuriame galėtų išsiaiškinti jam kilusius neaiškumus dėl skaičiavimų, o nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde galėjo teikti argumentus dėl sprendime aptartų sumų netikslumo, tačiau to nepadarė, o tik apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad darbdavys išskaitas padarė netinkamai, nekonkretizuodamas neaiškumų dėl skaičiavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme tiesiogiai įtvirtintas reikalavimas pirmosios instancijos teismui, priimant procesinį sprendimą, pateikti jo motyvus, argumentuotai pagrįsti savo išvadas (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kaip absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas teismo sprendimo motyvų nebuvimas. Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo kontekste. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Lietuvos katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovo atstovo argumentus, kuriais jis grindė savo atsikirtimus, ir savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais, sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakė į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl vien aplinkybė, kad, apelianto vertinimu, apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, kolegijos nuomone, nenulėmė neteisto procesinio sprendimo priėmimo.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apelianto apeliacinis skundas atmestinas, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.).

Iš apelianto ieškovei, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), - 200 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „Daknys ir Ko“, j. a. k. 135539186, 200 (du šimtus) Eur teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.