- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-06
- Bylos Nr.
- eI2-10996-860/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07563-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis, Agnė Stankevičienė, Fausta Vitkienė
- Pareiškėjas
- V. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. (V. Z.) skundą (patikslintą) atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas V. Z. (V. Z.) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 23S102257 „V. Z. atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir 2023 m. liepos 4 d. sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą priimti naują sprendimą – išduoti pareiškėjui Lietuvos Respublikos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 23SD102923 „Uždrausti atvykti į LR“ (toliau – ir 2023 m. liepos 5 d. sprendimas).
Skunde teigia, kad nesutinka su jo atžvilgiu priimtais sprendimais, kadangi pareiškėjo nuomone, sprendimai nėra pagrįsti bei pareiškėjo jokie veiksmai ar gyvenimas Lietuvoje negali kelti grėsmės valstybės saugumui. Nurodo, kad dirbdamas 1998–2006 m. Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje neužėmė jokių atsakingų pareigų. Paaiškina, jog dirbo elektriku bei buvo atsakingas už priešgaisrinių signalizacijų montavimą. Teigia, kad nebuvo pavaldus jokiems atsakingiems pareigūnams. Pažymi, jog nepalaiko Baltarusijos pozicijos dėl karo Ukrainoje ir Baltarusijos santvarkos. Paaiškina, jog jam jau du kartus buvo pratęstas laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad problema atsirado tik todėl, jog pareiškėjas sąžiningai klausimyne pažymėjo, jog 1998–2006 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Paaiškina, jog jei turėtų kokių nors priešiškų ketinimų prieš Lietuvos Respubliką, nebūtų nurodęs šios informacijos. Nurodo, kad Migracijos departamento 2023 m. liepos 4 d. sprendimas nėra objektyvus, paremtas tik tikimybių teorijomis. Pareiškėjo teigimu, nurodyta darbovietė (Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerija), kurioje pareiškėjas dirbo prieš 16 metų (1998–2006 m.) elektriku, negali sudaryti prielaidos, jog dėl to pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Paaiškina, jog dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 5 d. sprendimo motyvų pasisakyti skunde negali, kadangi šis sprendimas pareiškėjui nebuvo įteiktas ir jame išdėstyti motyvai jam nėra žinomi. Akcentuoja, jog Lietuvos Respublikoje teisėtai pareiškėjas būtų pragyvenęs 5 metus, šis terminas būtu suėjęs šių metų rugpjūčio 10 dieną. Paaiškina, jog šis laikotarpis leido įsitvirtinti Lietuvos Respublikoje, sąžiningai dirbti, mokėti mokesčius. Taip pat paaiškina, kad gyvendamas Lietuvoje, elgėsi padoriai, nepažeidinėjo viešosios tvarkos, nepadarė jokių pažeidimų, todėl pareiškėjo būvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje negali kelti grėsmės valstybės saugumui. Nurodo, kad duomenų, jog jis keltų grėsmę valstybės saugumui, nepateikė nei VSD, nei Migracijos departamentas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad priimdamas ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Taip pat pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Paaiškina, jog ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo veiksmus (pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje), iš atliktų veiksmų (pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje) VSD surinktos informacijos kontekste galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje. Nurodo, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi ir uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą. Akcentuoja, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotos nacionalinės vizos, galiojusios nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 9 d., ir leidimai laikinai gyventi, galiojantys nuo 2019 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. birželio 17 d., pareiškėjas dirbo Lietuvoje nuo 2018 iki 2022 m., pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atsakovo nuomone, ginčijami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus; be kita ko, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Atsakovo nuomone, Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti.
VSD nuomone, skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek ir teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD vertinimu, pareiškėjas dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje (nuo 1998 iki 2006 metų), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nurodo, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Teigia, jog pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. VSD paaiškina, kad atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos valstybinėmis institucijomis. Teigia, kad vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje nebedirba, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. VSD vertinimu, ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe, kartu sudarantis pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Nurodo, jog tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek Migracijos departamentas savo sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma (su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių turėjimas) leidžia teigti, kad pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausinius) nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. Pažymi, jog iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjas šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi. Apie turėtus ar turimus šeiminius ryšius pareiškėjas nenurodė ir pateikdamas skundą. Akcentuoja, kad vieninteliai pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra darbas mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Elemeda“. VSD vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, negali būti pripažintas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. VSD nuomone, priimant Migracijos departamento sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat priimtais sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Paaiškina, jog kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. VSD teigimu, Migracijos departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Migracijos departamento 2023 m. liepos 4 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui V. Z. atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi dėl to, kad jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, bei 2023 m. liepos 5 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) dėl to, jog jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus šiuos sprendimus pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą - išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
5. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas V. Z. 2023 m. vasario 3 d. pateikė atsakovui Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas prašymą grindė ketinimu dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.
Pareiškėjui buvo pateiktas užpildyti klausimynas, kuriame pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad nuo 1998–2006 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje.
6. Atsakovas, siekdamas išsiaiškinti ar pareiškėjas nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, kreipėsi į VSD, kuris 2023 m. birželio 1 d. pateikė išvadą Nr. 18-6045 (toliau – ir Išvada).
Išvadoje nurodyta, kad Baltarusijos Respublikos pilietis V. Z., pildydamas Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad 1998–2006 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. VSD vertinimu, V. Z., dirbdamas Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Tad VSD vertinimu, Baltarusijos Respublikos piliečiui V. Z. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudojamas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose; VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti į režimui priešiškas valstybes. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje.
VSD, atsižvelgdama į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, vertina, kad Baltarusijos Respublikos pil. V. Z. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui; vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, prašo Migracijos departamento neišduoti V. Z. naujo leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje bei panaikinti dabartinį leidimą laikinai gyventi, taip pat jį įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą 5 metams.
7. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2023 m. liepos 4 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime pažymėjo, kad vertinant socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad V. Z. buvo išduotos nacionalinės vizos, galiojusios nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 9 d., ir leidimai laikinai gyventi, galiojantys nuo 2019 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. birželio 17 d. V. Z. dirbo Lietuvoje kitose įmonėse nuo 2018 iki 2022 m., MB „Elemeda“ įdarbintas nuo 2022 m. spalio 21 d. Migracijos departamentas nenustatė, kad V. Z. turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Migracijos departamentas, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamentas vertino, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi V. Z. laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5, 7 ir 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 4, 6, 15 ir 20 punktais ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5, 37 punktu, 2023 m. liepos 5 d. priėmė dar vieną sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
8. Pareiškėjas, nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtais sprendimais ir juose atliktu aplinkybių vertinimu, kreipėsi į teismą.
9. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas <...>. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. <...>.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus).
11. LVAT praktikoje pabrėžiama, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.).
Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
12. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą skundžiamuose sprendimuose padaryti išvadą apie tai, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
13. Teisėjų kolegija, visų pirma, sutinka su atsakovo pozicija, kad įvardinti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Tad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Minėta, kad pagal teismų praktiką tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamento skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui šiuos reikalavimus atitinka. Tad pareiškėjo argumentai, kad atsakovo sprendimai yra pagrįsti tik prielaidomis ir tikimybių teorijomis atmetami kaip nepagrįsti.
14. Pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, t. y. Lietuvai atvirai priešiškos šalies pilietis. Jis 1998 – 2006 m. dirbo Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. VSD turimi duomenys rodo, kad tokie asmenys privalėjo būti lojalūs Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką; Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Be to, tokiems asmenims esant užsienio šalyse, ypač režimui priešiškose NATO bei ES valstybėse, tame tarpe Lietuvoje, jie gali būti lengvai išnaudojami Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų tam tikrų užduočių, priešingų Lietuvos interesams, vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Baltarusijos valdžiai asmenys; beje, tam naudojant ir įvairias priemones, tokias kaip šantažą ir kt.
Tai, kad pareiškėjas nurodo, jog jis Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje dirbo prieš 16 metų bei buvo paprastas elektrikas ir jokių atsakingų pareigų neužėmė, - nesumažina pareiškėjo keliamos grėsmės rizikos. Pagal turimus VSD duomenis, Baltarusijos žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje, tačiau įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Pareiškėjo užimtos pareigos – elektrikas, taip pat nesumažina grėsmės, nes, minėta, tokiose įstaigose nelojalių asmenų ir nepalaikančių Lukašenkos režimo negali būti.
Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog Baltarusijos režimas ne tik priešiškai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu, vykdo hibridines atakas prieš Lietuvą, bet ir padeda Rusijai, kuri pradėjo ir vykdo precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje.
15. Pareiškėjas teigia, kad jam du kartus jau buvo pratęstas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei dėl to problemų nebuvo iškilę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, savaime nereiškia, kad jam ir toliau leidimas laikinai gyventi turėjo būti išduotas automatiškai. Šiuo metu kardinaliai yra pasikeitusi geopolitinė situacija. Paskutiniu metu Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys režimui palankūs asmenys, ypač anksčiau dirbę tokiose svarbiose įstaigose kaip Baltarusijos Respublikos nepaprastųjų situacijų ministerijoje. Be to, tokie asmenys, minėta, yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, tad siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms. Tad tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos piliečių prašymai išduoti (pakeisti) leidimus gyventi Lietuvoje šiuo metu vertinami atsiradusių naujų grėsmių kontekste.
16. Kas liečia pareiškėjos socialinius (šeiminius) ir ekonominius ryšius su Lietuva pasakytina, kad, minėta, Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės; teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas vertino pareiškėjo tiek ekonominius, tiek ir socialinius (šeiminius) ryšius Lietuvoje. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe šiandieninę geopolitinę situaciją, padarė išadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu Migracijos departamento vertinimu; atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardinti galinčias kilti grėsmes.
17. Apibendrinant konstatuotina, kad visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Toks vertinimas iš esmės atitinka ir LVAT formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1949-815/2023).
18. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individuliu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Taigi, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).
19. Kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, taip pat jis iš esmės neturi jokių šeimyninių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, tad jam, vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunkčiu, galėjo būti nustatytas netgi 10 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. Tuo tarpu Migracijos departamentas skundžiamu 2023 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjui nustatė per pus trumpesnį laikotarpį, t. y. 5 metus. Tad toks terminas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone taikoma pareiškėjui pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečiams, kurie pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, nustatomas 5 metų draudimo atvykti terminas paprastai laikomas proporcinga priemone (žr., pvz., LVAT nutartį, priimtą byloje Nr. eA-3521-968/2021).
20. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiami sprendimai, t. y. 2023 m. liepos 4 d. ir 2023 m. liepos 5 d., iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, motyvų išdėstymas yra aiškus, pakankamas ir adekvatus, priimant minėtus sprendimus buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, be to, juos priėmė tam kompetentingas subjektas – Migracijos departamentas.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami 2023 m. liepos 4 d. ir 2023 m. liepos 5 d. sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, tad juos naikinti nėra jokio pagrindo.
Kadangi netenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl 2023 m. liepos 4 d. sprendimo panaikinimo, tad negali būti patenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, be to, įpareigojimas atsakovo priimti konkretus turinio sprendimą apskritai negali būti tenkinamas.
Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
22. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitos proceso šalys įrodymų, apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. Z. (V. Z.) skundą dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.