- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-07-01
- Bylos Nr.
- AN2-225-365/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-39-3-00046-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Gintaras Dzedulionis (pirm.)
- Pažeidėjas
- E. V.
- Institucija
- Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų raj. PK
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto E. V. (E. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. balandžio 16 d. nutarties panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. 2021 m. vasario 17 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus aps. VPK Šalčininkų r. PK arba Institucija) Veiklos skyriaus nutarimu E. V. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 45 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis, 2020 m. gruodžio 29 d. 17.14 val. (duomenys neskelbtini), karantino, paskelbto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ laikotarpiu, būdamas viešojoje vietoje J. S. g., (duomenys neskelbtini) m., nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, tuo sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai ir tuo nesilaikė nutarimo 2.1.5.2. papunktyje nustatytų reikalavimų. Už minėto nusižengimo padarymą E. V. skirta 500 eurų bauda.
Šalies argumentai
2. Nesutikdamas su minėtu Institucijos nutarimu E. V. pateikė skundą Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmams, kuriuo prašė panaikinti skundžiamą 2021 m. vasario 17 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 97-ANR_N-334-2021 (administracinio nusižengimo medžiaga ROIK 20127223210) perkvalifikuojant inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje, į administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 1 dalyje bei paskirti švelnesnę nuobaudą – įspėjimą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus sprendė, kad Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2021 m. vasario 17 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, todėl darė išvadą, kad naikinti Institucijos nutarimo nėra pagrindo. Akcentavo, jog skundžiamu Institucijos nutarimu E. V. paskirta minimali bauda, o išimtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti paskirta švelnesnė nuobauda, teismas nenustatė.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
3. Apeliaciniu skundu E. V. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. balandžio 16 d. nutartį, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato 2021 m. vasario 17 d. nutarimą, kuriuo jam skirta administracinė nuobauda pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, perkvalifikuojant administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 4 dalyje, į administracinį nusižengimą, numatytą ANK 45 straipsnio 1 dalyje bei paskirti švelnesnę nuobaudą – įspėjimą. Apeliantas mano, jog priimdamas 2021-04-16 nutartį (skunde klaidingai nurodoma – nutarimas) pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, reikšmingas nuobaudos skyrimui (ANK 567 straipsnis), netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė neteisingą procesinį sprendimą.
3.1. Apeliaciniame skunde, iš esmės atkartojant pirmosios instancijos teismui teikto skundo argumentus, apeliantas tvirtina pripažįstantis, kad 2020-12-29, 17.14 val. jis netyčia per neapdairumą buvo viešoje erdvėje – (duomenys neskelbtini) m., be apsaugos priemonės, dengiančios nosį ir burną, ir dėl to nuoširdžiai gailisi.
3.2. Nurodo, kad 2020-12-29 apie 17 val. 14 min., jis automobiliu atvažiavo į (duomenys neskelbtini), pastatė automobilį draudžiamojo ženklo Nr. 332 „Sustoti draudžiama“ galiojimo zonoje. Policijos pareigūnai, privažiavę su nežymėtu tarnybiniu automobiliu, už tai jam skyrė baudą. Pareigūnams sėdint tarnybiniame automobilyje ir rašant administracinio nusižengimo protokolą, jis (E. V.) suabejojęs ar pareigūnai tamsiu paros metu gali stabdyti transporto priemones su nežymėtu automobiliu, iš automobilio išlipo be apsaugos priemonės ir įjungęs savo telefono filmavimo kamerą norėjo šį faktą užfiksuoti dėl savęs, dėl visą ko pagalvojęs, kad reikia nufilmuoti ar veikia įjungti automobilio avarinio signalo žibintai, nuėjo iki automobilio galo ir grįžo atgal į automobilį, gatvėje buvo apie 15-20 sekundžių, minėtą dieną su apeliantu bendravo tik vienas policijos pareigūnas ir tai vyko jam (E. V.) sėdint automobilyje, kitas policijos pareigūnas su juo nebendravo. Iš teismui pateiktų vaizdo įrašų matyti, kad nei vieno asmens tuo metu šalia nebuvo, taip pat ir akivaizdžių kontaktų su kitais asmenimis, kadangi apeliantui išlipus iš automobilio policijos pareigūnai su juo nebendravo, todėl jie negalėjo apelianto įspėti dėl nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės nedevėjimo.
3.3. Teigia, jog policijos pareigūnai surašant administracinio nusižengimo protokolą, kai tuo metu galiojo reikalavimas lauke dėvėti nosį ir bumą dengiančios apsaugos priemones, jų nedėvinčius asmenys baudžia automatiškai. Tačiau pareigūnai turėtų įrodyti, kad baudžiamas asmuo sukėlė būtent tokį pavojų ligai išplisti. Tvirtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų pagrindžiančių, kad pažeidimo padarymo metu apeliantas sirgo ir buvo užsikrėtęs COVID-19, akcentuodamas, kad kvalifikuojant administracinį nisižengimą pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį, turi būti nustatyta, kad pažeidus nurodytus teisės aktus buvo sukeltas pavojus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamoms ligoms.
3.4. Taip pat nurodoma, kad apeliantas nebūdamas koronaviruso infekcijos užkrato nešiotoju, negali sukelti pavojaus išplisti užkrėčiamąjai ligai jei ir nedėvėjo nosį bei burną dengiančios apsaugos priemonės, todėl mano, jog jo (E. V.) veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 45 straipsnio 4 dalyje. Apelianto teigimu, kadangi jis nevykdė karantino metu galiojusio teisės akto, tai yra, nesilaikė privalomo reikalavimo viešoje dėvėti nosį ir bumą dengiančias apsaugos priemones, todėl jo veiksmai atitinka ANK 45 straipsnio 1 dalies sudėtį.
3.5. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus E. V. pabrėžia, kad jis prisipažįsta dėl padaryto administracinio nusižengimo, gailisi, apsauginės priemonės nedėvėjo neturėdamas tyčios nesilaikyti teisės aktų reikalavimų, iš automobilio išėjo kelioms sekundėms, kuomet įprotis nuolat dėvėti apsaugos priemonę viešoje vietoje dar nėra susiformavęs. Pažymi, kad apeliantas analogiško pažeidimo ankščiau nėra padaręs, todėl mano, kad įspėjimas, kaip administracinio poveikio priemonė, yra pakankama sankcija už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 45 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Atsiliepimas
4. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas palikti 2020-04-16 Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų nutartį nepakeistą ir E. V. skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, kad E. V. administracinis nusižengimas užfiksuotas vaizdo registratoriumi, jame aiškiai matosi, kad E. V. sėdi automobilyje, jokios avarinio sustojimo signalizacijos apžiūros neatlieka, po bendravimo su policijos pareigūnu išlipa iš automobilio be kaukės ir be jokios pateisinamos priežasties vaikšto gatvėje filmuojant policijos pareigūnus su mobiliojo ryšio telefonu. Institucijos vertinimu, byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina kad E. V. nusižengimo protokole nurodytu metu ir nurodytoje vietoje, viešojoje vietoje, karantino metu, nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, tuo sukeldamas pavojų išplisti COVID 19 ligai ir tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. Nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.5.2. papunktyje nustatytų reikalavimų. Tai atitinka ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį. Nurodoma, kad apeliantas, keldamas įvairias gynybinės versijas, stengėsi išvengti gresiančios atsakomybės, todėl toks jo elgesys negali būti pripažintas nei nuoširdžiu, nei atsakingu. Pažymima, kad byloje esantys duomenys ir apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai neįrodo jokių ypatingų, išskirtinių aplinkybių, dėl kurių administracinė nuobauda jam turėtų būti švelninama. Pareigūnas, skirdamas administracinę nuobaudą, pilnai atsižvelgė į apelianto asmenybę, padaryto pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apeliantui paskirta minimali bauda, todėl ją mažinti ar švelninti, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.
5. Pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas netenkinamas.
6. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
7. Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad įrodymai nagrinėjamoje byloje buvo ištirti ir įvertinti pažeidžiant ANK 569 str. nuostatas ir kartu konstatuoja, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas E. V. skundą dėl Institucijos nutarimo ir spręsdamas dėl jo nubaudimo pagrįstumo, kaltės, įrodymus vertino objektyviai ir nešališkai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neapsiribojo jau surinktų duomenų vertinimu, teismo posėdyje ištyrė byloje esančią rašytinę medžiagą, peržiūrėjo vaizdo įrašus, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam E. V. bei Institucijos atstovui. Taigi apylinkės teismas ištyrė įrodymus, galinčius padėti nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, juos detaliai aprašė skundžiamoje nutartyje (dėl ko aukštesnės instancijos teismas jų visų nebekartoja), palygino juos tarpusavyje ir tinkamai įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą, kaip to reikalauja įstatymas, ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar kitiems teisės aktams, kaip tai nurodoma skunde.
8. E. V. esminis apeliacinio skundo argumentas ir nesutinkamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu sietinas su administracinio nusižengimo, numatyto ANK 45 straipsnio 4 dalyje, kvalifikavimu, manant, jog apelianto veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal ANK 45 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, šiuo atveju kaukės jis nedėvėjo netyčia, nusižengimo padarymo metu realios grėsmės išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms nebuvo, iš automobilio išlipo vos kelioms sekundėms, nei vieno asmens tuo metu šalia nebuvo, taip pat nebuvo jokių akivaizdžių kontaktų su kitais asmenimis. Pasak apelianto, kadangi jis nesilaikė privalomo reikalavimo viešoje dėvėti nosį ir bumą dengiančias apsaugos priemones, todėl jo veiksmai atitinka ANK 45 straipsnio 1 dalies sudėtį. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra teisinio pagrindo.
9. Pagal ANK 45 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas padarė Visuomenės sveikatos srities Europos Sąjungos reglamentų ar sprendimų, higienos norminių aktų ar kitų visuomenės sveikatos srities teisės aktų, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pažeidimus karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, sukėlusius pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms.
10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1126 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“, atsižvelgus į nepalankią epideminę Covid – 19 ligos situaciją, visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas. Komentuojamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1126 „Dėl karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo“ 2.1.5.2. punktu, vyresni nei 6 metų asmenys buvo įpareigoti viešose vietose dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones), kurios priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. Šis įpareigojimas, galiojęs ir inkriminuoto administracinio nusižengimo padarymo dieną, t. y. 2020-12-29, buvo privalomas visiems Lietuvos Respublikoje gyvenantiems asmenims, taip pat ir E. V.. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo byloje užfiksuotų faktinių aplinkybių, vaizdo įrašų, aukščiau aptarto reikalavimo E. V. nevykdė būdamas viešojoje vietoje J. S. g., Šalčininkų m. Pagrindo abejoti, jog ši vieta atitinka viešos vietos sąvoką, nėra, to neginčija ir apeliantas. Taip pat apeliantas neginčija ir aplinkybių, jog jis, būdamas viešoje vietoje – gatvėje (t.y. (duomenys neskelbtini) centre prie pastato, kur įkurti pramogų ir prekybos objektai (vaizdo įrašuose užfiksuoti ir praeinantys žmonės šioje vietovėje), kur srautas žmonių gali būti ne mažas), iš tiesų nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės. Perklausius 2021-04-16 teismo posėdžio protokolo garsą įrašą, jame užfiksuota, jog apklausiamas pirmosios instancijos teisme apeliantas patvirtino ir tai, jog jam buvo žinomos Lietuvos Respublikoje paskelbto karatino ir privalomo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių devėjimo taisyklės. Todėl, nesant pagrindo abejoti, jog šie E. V. veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, Lietuvos Respublikoje galiojant karantino režimui, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai netenkino reikalavimą E. V. padaryta administracinį nusižengimą perkvalifikuoti į ANK 45 straipsnio 1 dalį, nes šiuo atveju tik 4 dalies dispozicija numato atsakomybę už tai, kad pažeidimas yra padaromas būtent paskelbto karantino metu, t. y., ši norma turi kvalifikuojantį požymį – pažeidimas padarytas karantino metu, taip sukeliant pavojų išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju administracinio nusižengimo kvalifikavimui pakanka nustatyti faktą, kad asmuo nesilaikė reikalavimo – nedėvėjo veido ir nosies apsaugos priemonių, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokias nors konkrečias pasekmes kitiems asmenims, t. y., ar asmuo užkrėtė kitus COVID-19 ar ne, kas akcentuojama apeliaciniame skunde.
11. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes šios nutarties 10 punkte, atmestini ir apelianto teiginiai, jog pareigūnai turėtų įrodyti, kad asmuo sukėlė pavojų ligai išplėsti, nes, kaip teisngai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, COVID-19 kelia itin didelį pavojų visuomenės sveikatai, tačiau, dėl kai kurių asmenų lengvabūdiško elgesio, yra pažeidžiamos kovos su epidemijomis ar užkrečiamosiomis ligomis taisyklės, kas ir sukuria realias galimybes tolesniam aptariamos pavojingos užkrečiamos ligos plitimui visuomenėje. Toks neatsakingas elgesys, kai nesilaikoma nustatytų reikalavimų, yra itin pavojingas visos visuomenės sveikatai, ypatingai tuo metu, kai visoje šalies teritorijoje paskelbta ekstremali situacija ir karantinas, o didžioji dalis valstybės žmogiškųjų ir materialių išteklių yra sutelktos siekiui kuo efektyviau sustabdyti greitai plintančią pavojingą užkrečiamą ligą.
12. Pasisakant dėl skundo argumentų, jog apeliantas nesukėlė pavojaus išplisti pavojingoms ar ypač pavojingoms ligoms, nes jis nebuvo koronaviruso infekcijos užkrato nešiotoju, neturėjo artimo kontakto su tokiu asmeniu (kas buvo akcentuojama ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), atkreiptinas dėmesys, jog nustatyti pažeidimai, sukėlę atitinkamas pasekmes – susirgimo išplitimą – užtraukia jau ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 277 straipsnį. Todėl vien tai, kad E. V. padarytas administracinis nusižengimas jokių neigiamų pasekmių nesukėlė, pažeidėjo administracinės atsakomybės už karantino reikalavimų pažeidimus nešalina. Apelianto E. V. argumentai, kad lauke nosį ir burną dengiančios apsaugos priemones nedėvinčius asmenys pareigūnai baudžia automatiškai, o kiti vieši asmenys lieka nebaudžiami, nešalina jo atsakomybės už padarytus veiksmus. Kitų asmenų galimai padaryti pažeidimai nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, todėl tokie argumentai vertintini kaip siekis pateisinti E. V. padarytą administracinį nusižengimą.
13. Apeliacinio skundo argumentai, jog E. V. neturėjo tyčios nedėvėti veido ir nosies apsaugos priemonių, nes, pasak apelianto, įprotis nuolat dėvėti apsaugos priemonę viešoje vietoje jam dar nebuvo susiformavęs, niekaip negali nei patvirtinti, nei paneigti Institucijos bei pirmosios instancijos teismo išvadų, jog nagrinėjamu atveju buvo padarytas administracinis nusižengimas, numatytas ANK 45 straipsnio 4 dalyje. Peržiūrėjus vaizdo įrašą ir įvertinus apelianto paaiškinimus teisme, jog jam nusižengimo padarymo metu buvo žinomos Lietuvos Respublikoje paskelbto karatino ir privalomo nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių devėjimo taisyklės, neabejotina, jog E. V. padarytas administracinis nusižengimas karantino metu (išlipant iš automobilio be nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių, tikslu gatvėje filmuoti policijos pareigūnų veiksmus, taip galimai išreiškiant savo nepasitenkinimą dėl pastarųjų atliekamų pareigų, už kuriuos, kaip nustatyta byjoje, E. V. už netinkamai pastatytą transporto priemonę buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir jis patrauktas administracinėn atskomybėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį) buvo padarytas tyčia. Kadangi E. V. yra socialiai atsakingas už save, jis privalėjo įvertinti savo atliekamus neteisėtus veiksmus ir dėl to galinčias kilti nepageidaujamas pasekmes. To nepadaręs, E. V. turi atsakyti įstatymų nustatyta tvarka, ką patvirtina ir ANK 22 straipsnyje įtvirtina administracinės nuobaudos paskirtis.
14. Apeliantas prašo, neperkvalifikavus jo veiksmų iš ANK 45 straipsnio 4 dalies į šio straipsnio 1 dalį, paskirti švelnesnę nei ANK 45 straipsnio 4 dalyje numatytą nuobaudą – įspėjimą. Prašymą grindžia tuo, kad prisipažįsta dėl padaryto administracinio nusižengimo, neturėjo tyčios nesilaikyti teisė aktų reikalavimų, gailisi, iš automobilio išlipo kelioms sekundėms, ankščiau nėra padaręs analogiško nusižengimo. Apeliacinės instancijos teismui atmetus E. V. reikalavimą jo padarytą administracinį nusižengimą perkvalifikuoti į ANK 45 straipsnio 1 dalį, atkreipiamas dėmesys į tai, kad vertinamu atveju E. V. buvo paskirta minimali ANK 45 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatyta bauda. Jokių išimtinių aplinkybių, kuriomis remiantis jo atžvilgiu galima būtų taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir skirti jam švelnesnę administracinę nuobaudą nei numatyta ANK 45 straipsnio 4 dalies sankcijoje, nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje nėra.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą pažymėta, jog pagal ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-4-2011, Nr. 2AT-7-4-2013, Nr. 2AT-9-746/2015, Nr. 2AT-88-697/2016, Nr. 2AT-38-895/2019). Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atnaujintose administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-13-2013, Nr. 2AT-68-507/2015, Nr. 2AT-58-697/2017, Nr. 2AT-38-895/2019 ir kt.).
16. Bylos duomenys patvirtina, kad E. V. pažeidė karantino ribojimus, nes jis viešojoje vietoje sąmoningai ir demonstratyviai nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės ir tuo sukėlė pavojų išplisti COVID-19 ligai, kai tai daryti buvo draudžiama. Tokie apelianto veiksmai, nusižengimo darymo metu esant itin pavojingai epidemiologinei situacijai, laikytini ciniškais, pažeidžiančiais kitų visuomenės narių teises ir interesus, todėl negali būti toleruojami. Nors apeliantas nurodo, jog jis prisipažįsta padaręs pažeidimą ir gailisi, vis tik pastebėtina, kad šios aplinkybės nėra išimtinės, leidžiančios peržengti įstatymų leidėjo numatytą minimalų nuobaudos dydį, minėtos aplinkybės savaime nėra išskirtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą nuobaudą švelninti. E. V. yra jauno amžiaus, dirba, jokių duomenų apie sunkią materialinę padėtį administracinio nusižengimo byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir apeliantas. Be to, asmuo betarpiškai žinojo įvykio dieną taikomus karantino ribojimus, žinojo už tai gręsiančią administracinę atsakomybę, tačiau šio fakto neįvertino, dėl ko, padarė administracinį nusižengimą, neabejotinai kėlusį pavojų ne tik savo paties, bet ir niekuo dėtų aplinkinių asmenų sveikatai ar net gyvybei. Todėl šiuo atveju, atsižvelgti vien tik į paties E. V. patiriamus nepatogumus dėl minimalios straipsnio sankcijoje numatytos administracinės nuobaudos jam skyrimo, tokiu būdu ignoruojant visuomenės interesus gyventi sveikoje ir saugioje aplinkoje, būtų neteisinga.
17. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas Institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes patikrino tinkamai, išsamiai ir objektyviai ištyrė ir įvertino administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus bei E. V. skundo argumentus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais aukštesnysis teismas neturi pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2021 m. balandžio 16 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. V. (E. V.) apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.